Dansu Dansu

Matyt, tai yra neišvengiama – pasižiūrėti tai, kas rašyta prieš kelis metus ir stebėtis naivumu. Taip ir nesibaigiančioje istorijoje apie mokamas vs. nemokamas žinias. Juk vos prieš porą metų vyravo “news want to be free” diskursas. Apie atvirkščius procesus nesinorėjo rašyti, nes atrodytum nieko nesuprantąs.

Vis dėlto, vis daugiau drąsių vadybininkų darant tai, kas atrodė neįmanoma – apmokestinant turinį – “priekyje žengiantys” komentatoriai ir stebėtojai pasuko atgal. Dabar kuo toliau – tuo daugiau žinių apie sėkmingai mokesčiais apkrautą turinį. Arba jos tiesiog man dažniau patenka į akis.

Taigi, dar viena, bet įdomi “Newsweek” istorija apie tai, kaip JAV regioninis laikraštis apmokestino savo interneto turinį ir pasididino tiražą. Straipsnis yra čia.

Štai alfa.lt praneša, kad už skolas žadama išjungti LRT transliacijas. Pasirodo, mūsų nacionalinis transliuotojas į finansinius įsipareigojimus žiūri pakankamai laisvai ir nemato poreikio mokėti pinigų Lietuvos radijo ir televizijos centrui.

Situacija būtų juokinga – juk, šiaip ar taip, tiek LRT, tiek LRTC yra valstybės valdomos bendrovės – jei nebūtų… ne, ne graudi. Piktinanti.

Ir žinot kas kelia didžiausią pasipiktinimą? Ogi LRT tarybos pirmininko Gedimino Ilgūno išreikšta nuomonė, su kuria, manau, sutinka ir visi LRT atstovai. Nuomonė trumpai tokia: valstybė turi duot mums pinigų, kol neduos, tol nemokėsim.

Taip, LRT didžiąją pajamų dalį gauna iš valstybės. Taip, tiek ši pajamų dalis, tiek reklamos įplaukos sumažėjo. Bet paprastai įmonių balansuose pinigai žymimi dviem būdais. Tie būdai – tai Pajamos ir Išlaidos.

Trūksta pajamų? Mažiau išleiskit. Nėra galimybių? Na jau, na jau. Vertėtų paskaityt šį įrašą, maždaug nuo vidurio jame skaičiuojamas LRT personalas.

Administracijoje – 42 darbuotojai. Bendrųjų reikalų ir ūkio tarnybose – per 100. Autotransporto skyriuje – 28, daugiau nei TV3-uose. Iš viso – per 600.

Etatinis žurnalistas – 1 (vienas), vardu Rita Miliūtė.

Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad LRT išjungs. Nebent ji ras būdą sutaupyti kelioliką ar keliasdešimt milijonų per metus išmesdama velniop tą visą govėdą ir pasamdydama išorinius tiekėjus.

Buvau visą savaitę labai nutolęs nuo “Dansu Dansu”, tačiau “Goooogle Analytics” pasufleravo temą. Tiksliau, suteikė įžvalgą.

Mes vis stebimės, kad buitinės atliekos veržiasi į televiziją. Barniai ir paskalos… Kažkokie konfliktai… Kovos seime… Kovos versle… Kažkokie nerišlūs tūsai televizijos eteryje apie tai, kas ko geidė visą laiką…

Ir žinot ką? Iš pradžių esi jaunas, naivus ir idealistas. Bet kai vieną kartą pajunti skonį, supranti kur šuo (užkastas). Ir tada supranti, kad rimta žurnalistika yra pirmakursiams, kurie dar nespėjo gerai pasitūsint.

Pasirodo, paskalos ir bulvaras daro reitingus. Kaip manote, kada “Dansu Dansu” turėjo eilinį reitingo šuolį? Taip, žinoma, šio – skandalo apie “postą apie IKI skandalą” – metu. Skandalas daro skaitomumą. Kam mums rimti ir aštrūs straipsniai, jeigu dirba šlamštas?

Televizijos tai atrado seniai, todėl ir džiaugiamės “Kakadu” bei kompanija. Jeigu norėtume iš “Dansu Dansu” nors truputį uždirbti, darytume taip pat.

P.S. Tikiuosi, supratote šio įrašo ironiją.

Taigi “Diena Media” žygiuoja į bankroto procedūrą. Priežastys akivaizdžios: krizė, pajamos mažėja (tarkim, aš “Vilniaus dieną” gaunu nemokamai, kaip ir visi mano kaimynai – neblogas būdas kelti auditoriją, bet labai jau brangus), o skolos smaugia vis labiau. Tų skolų dydžio niekas neskelbia, bet VŽ jau skelbė, kad spaustuvė “Diena Media Print” “Snoro” bankui skolinga siekia 37 mln Lt.

Galima įtarti, jog laikraščius ir portalus “Vilniaus diena”, “Kauno diena”, “Klaipėda” leidžianti įmonė taip pat prasiskolinusi nemažai, juolab kad iškėlus bankroto bylą spaustuvei savo laikraščius tenka spausdintis už grynus – anksčiau tai buvo galima daryti skolon. Beje, skolų dydį signalizuoja ir “Diena Media” atakos prieš “Snorą” – jomis laikraštis mus džiugino nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio čia, čia, čia ir čia, ir dar čia.

Ką gi, bankrotas – geras būdas nurašyti viską į dešras. “Diena Media” vadovas bankroto procedūrą vadina “techniniais dalykais”; matyt, taip ir yra, greičiausiai turint galvoje techninį skolų nurašymą. Užlenkus kontroliuojančią UAB galima įkurti kitą įmonę, formaliai niekam nebeskolingą; žinoma, jei teismas neįtars tyčinio bankroto. Bus įdomu pasekti šią epopėją. Ir, beje, tikiuosi, kad laikraštis eis ir toliau – nei mažėjanti konkurencija žiniasklaidoje, nei daugiau bedarbių niekam nenaudinga.

Nacionalinėje žiniasklaidoje driokstelėjo dar vienas „kompromato” karas. Pasirodo,, per antrinę įmonę „Snoro Media Investicijos” stambiausiu „Lietuvos ryto” akcininku tapęs bankas „Snoras” investicijas į žiniasklaidą vertina ne tik finansiniu požiūriu. Didžiausio dienraščio puslapiuose antrą savaitgalį iš eilės publikuoti straipsniai apie galimai neskaidrų „Hermis Capital”, valdančios „Vilniaus dieną”, „Kauno dieną” ir „Klaipėdą” leidžiančią grupę „Diena Media News”, ir jos vadovų veiklą.

„Hermis Capital”, žinoma, skoloj neliko. „Diena Media News” leidiniai su žemėm maišo tiek „Lietuvos rytą”, tiek jį netiesiogiai valdantį „Snorą”: trypčioja iš džiaugsmo skelbdama neigiamus „Lietuvos ryto TV” rezultatus ir garsiau už visus šaukia, kad įsigydama šios grupės akcijas „Snoras Media Investicijos” pažeidė įstatymą, draudžiantį bankui valdyti žiniasklaidos priemones. Grupei priklausantys leidiniai net gąsdina, esą „Snorui” teks atsisakyti šios investicijos – tai, švelniai tariant, menkai tikėtina, nes net užlopius įstatymų spragas atgaline data šie nepradės veikti.

Gi „Lietuvos rytas” vožtelėjo kur kas stipriau. Prieš pusantros savaitės paskelbęs apie penkiskart teisto „Šviniaus” ir „Hermis Capital” vadovų glaudžią draugystę, šį šeštadienį publikavo straipsnį apie pastarųjų bandymus išsisukti nuo skolų bankui. Bankas, beje – tas pats „Snoras”.

Pasiskaitęs abu straipsnius manau, kad „Lietuvos ryto” pateiktas požiūris kur kas arčiau realybės nei tai, ką skelbia „Diena Media” leidiniai. Viena vertus, „Lietuvos rytas” remiasi ne spėliojimais, o konkrečiais faktais: teismo sprendimu uždrausti bendrauti „Šviniui” ir „Hermis Capital” vadams, prokuratūros sprendimu pradėti jų atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavmo požymių. Sutikite, tokie faktai – kur kas rimčiau nei pasakėlės iš rūsio apie „Snoro”, kaip rusų oligarchų, įrankį Lietuvoje. Galiausiai ir žiniomis apie „Hermio” skolas abejoti neverta – „Diena Media” projektas su trimis laikraščiais ir trimis portalais ne itin nusisekė, krizė jam sveikatos nepridėjo, o nesenas „Diena Media Print” spaustuvės bankrotas tai tik patvirtina.

Tikėtina, kad „Snoras” už skolas galiausiai perims ir „Diena Media” verslą. Tai padėtų sukurti itin stiprią žiniasklaidos grupę: „Vilniaus diena” galėtų būti sujungta su „Lietuvos ryto” priedu „Sostinė”, o pats „Lietuvos rytas” galiausiai įžengtų į Kauną ir Klaipėdą. Primenu, kad daugiau nei dešimtmečio senumo bandymas įsitvirtinti Kaune nepavyko – „Laikinoji sostinė” niekuomet nė iš tolo nekonkuravo su „Kauno diena”, gi pajūryje, matyt, pasimokęs, „Lietuvos rytas” verslo daryti nė nebandė.

Kita vertus, akivaizdus akcininko interesų atstovavimas laikraščio puslapiuose neįkvepia. Tiek dėl to, kad, akivaizdu,  „Snoras Media Investicijos” nežiūri į žiniasklaidą tik kaip į verslą ir naudoja laikraštį kaip įtakos kanalą. Tiek ir dėl to, kad galiausiai tokie veiksmai tik silpnina patį leidinį: viena vertus, vargu ar kiti bankai degs džiaugsmu reklamuodamiesi jame ir taip mokėdami „Snorui”, antra vertus, kuriamas nemalonus precedentas – „Snorui” gali patikti išlupinėti skolas viešai. Na, o kai smunka didžiausio leidinio, vienaip ar kitaip diktuojančio rinkos tendencijas, kokybė, iš paskos keliauja ir visa rinka.

Perskaičiau uagadugu komentarą J.Razmai. Puikus rašinys, tik su juo ne visai sutinku. Ilgai galvojau, kodėl gi, tai ir įrašas išėjo netrumpas – meldžiu atleidimo tų, kurie pavargs skaitydami.

Pradėkim nuo kelių pavyzdžių iš realaus gyvenimo.

Prieš metus mano mamai šovė į galvą susiremontuoti butą. Kodėl gi ne? Pasikvietė vyrukus, kurie tvarkė kaimyno būstą. Susiplanavo, susitarė. Pradėjo darbus. Žadėjo baigti per porą savaičių.

Po trijų mėnesių mama spjaudėsi. Vyrukai dirbo neblogai, bet tik tada, kai gaudavo išgert. Gavę kitą užsakymą, galėjo dingt mėnesiui – namuose visą tą laiką tekdavo žirgliot per paliktus puodus su dažais ir statybines medžiagas. Vėliau paaiškėjo, kad dalį tų medžiagų ir pavogė. Kaimynui, kuris badė pirštu į broką, į sieną įmūrijo kiaušinį. Atradęs smarvės šaltinį kaimynas išmalė vienam vyrukui snukį ir nuleido nuo laiptų. Bet tai ką – užsakymų kiek tik nori, ar ne?

Šiemet mama nusprendė sutvarkyti pridarytą broką ir papildyti interjerą dar keliom smulkmenom. Pasisamdė kitus statybininkus. Kai klausiau, kaip sekasi, negalėjo atsistebėti: vaikinai darbavosi taip, kaip ji gyvenime nematė statybininkų dirbant. Ateidavo sutartu laiku. Padarydavo sutartus darbus. Davė nuolaidą. Negėrė ir baigę darbus iššveitė visas pakampes. Mama kraipė galvą ir tyliai, kad niekas neišgirstų, džiaugėsi krize.

O va kitas pavyzdys. Firma teikia projektavimo ir konsultacijų paslaugas. Na, jei tu nori statyti fabriką ar kokią ten kiaulidę, ar autoservisą – išvaduos tave nuo beprotiško gavos skausmo derinant visus projektus, taršos leidimus, kitus popierius, be kurių nė iš vietos. Na, bent teoriškai išvaduos.

Nes praktikoje firma užsakymų turi kaip šieno, todėl žada nerealius terminus. Jiems suėjus, firmos vadovas nekelia ragelio, nereaguoja į klientų laiškus, galiausiai darbus padaro vidutiniškai vėluodamas porą mėnesių. Kartais ilgiau. Klientas, kol popierių neturi, nieko daryti negali – visi planai tempiasi, tik bankas pareigingai skaičiuoja paskolos procentukus. Projektavimo ir konsultacijų paslaugų firmos vadui vienodai – jis dirba pigiau nei konkurentai, tai klientai ir taip šniūrais eina. Tiksliau, ėjo. Dabar naujų klientų nėr, o seniems paskambint neišeina. Iškeiks. Vadas sėdi, irgi keikiasi – klientų, krizės ir Kubiliaus adresais. Pavyzdys neišgavotas.

Reik dar? Va kita įmonė, savo, beje, srities lyderė Lietuvoj. Prieš jus – Departamentas iš -niolikos žmonių. Su klientais bendrauja griežtai tik departamento vadovė. Ji ir užsakymus priima, ir rezultatus pristato. Bet pas klientus nevažiuoja ir aktyvių pardavimų nedaro jokių – tai klientai eina pas ją. Nes firma – savo srities lyderė. Gi darbuotojai tik įgyvendina tai, kas jiems liepta. Mat vadovė bijo, kad, neduokdie, kuris nors darbuotojas susipažins su klientais ir dar, žiūrėk, išsives juos pas konkurentus. Arba savo bizniuką įkurs.

Kol už lango 2007-ieji, viskas OK. O šiandien klientai už durų nebesistumdo. Vadovei – valerijonas ir nesibaigiantys strateginiai meetai, meetų tema – „Ką darom”. Darbuotojams – po lapelį. „Kalta krizė”, – sako. Aha…

O va dar. Nedarbas, sakote? Trūksta pasiūlymų? Štai vienas pilietis problemą sprendė išsiuntęs du šimtus CV. Darbą gavo. O štai vieno iš darbdavių požiūris, išsakytas komentaruose prie minėto piliečio įrašo- pacituosiu jį visą, labai jau patiko:

Neseniai ieškojome 6 darbuotojų. Problema, ta kad iš maždaug 50 CV tik 3-6 normaliai parašytos ir be gramatinių klaidų. Kai kurios CV parašytos normaliai, bet laiško tekstas skamba:
“Labas, rasau del darbo prsegu cv” be jokio parašo, net vardo nėra.
Arba laiškas be jokio teksto tik prisegtas failas. Gavome per 2 savaites apie 300 CV . Normaliai parašytų galbūt apie 20, iš jų tinkamų pagal CV aprašymą mūsų darbui apie 7. Taip , kad svarbiausiai pasistengti reikėtų parašyti bent jau be gramatinių klaidų ;). Sėkmės.

Ir negaliu ginčytis. Pats esu samdinys, bet teko ir man atrinkinėt darbuotojus. Įspūdžiai tie patys.

Tai tol, kol darbo jėgos trūko, toks požiūris buvo OK. Dabar jau nebe, bet nemanau, kad čia valdžia kuo nors padės.

Beje, apie valdžią. Tą pačią, kuri pakėlė mokesčius ir baigia jais užsmauti visą verslą. Pasirodo, jie, tie mokesčiai, pusantro karto mažesni nei tarkim Danijoje ir artimi Rumunijai. Keista, ką? Danai moka didžiausius mokesčius ES ir kažkaip sugeba sukonkuruot su mumis. Sėkmingai, beje, konkuruoja gyvatės danai, tuoj vien daniškas kiaules ir ėsim. Ir gyvena neblogai. O rumunai su mumis kažkaip nekonkuruoja. Ir gyvenimo kokybe nesigiria. Jų, kaip ir mūsų, verslą mokesčiai žlugdo. Užtat danų – ne.

Dar PVM didinam.Viskas, ragai, Arnas emigraciją prognozuoja. Teisingai, beje, prognozuoja, išvažiuos tauta. O, tiesa, kur važiuot? Nes, kaip sako Eurostatas,

The overall tax ratio in the euro area2 (EA16) was 40.4% in 2007, and also rose slightly from 40.3% in 2006. Since 2000, taxes in the euro area have followed a similar trend to the EU27, although at a slightly higher level.

In comparison with the rest of the world, the EU27 tax ratio remains generally high, exceeding those of the USA and Japan by some 12 percentage points. However, the tax burden varies significantly between Member States, ranging in 2007 from less than 30% in Romania and Slovakia (both 29.4%) and Lithuania (29.9%), to a little less than 50% in Denmark (48.7%) and Sweden (48.3%).

Galim nelabai sunkiai suskaičiuot. Jei JAV mokesčių našta apytiksliai 12 proc. punktų mažesnė nei 40,4 proc. siekiantis, išeina, kad amerikonai moka panašius mokesčius kaip lietuviai. Pakėlę PVM amerikonus apšoksim, bet ES vidurkio is tiek nesieksim. Londons nevež, NiūJuorks vež.

O štai mokesčiai nuo kapitalo – tie, kuriuos moka verslas, o ne samdomi darbuotojai – dar įdomiau atrodo. Danijoje jie siekia 44,9 proc. Liberalizmo tėvynėje ir ES kapitalizmo tvirtovėje D.Britanijoje jie kiek mažesni – 42,7 proc. Na, o mūsų padangėje – vos 12,1 proc. Kaip beskaičiuotum – 3,5 karto mažiau. Bet britams tai netrukdo Londoną tituluot vienu iš pasaulinių kapitalo centrų. O pas mus mokesčiai verslą smaugia, emigruojam dėl to. Į Londoną.

Tiesa, mokėdami didesnius mokesčius danai ir britai kiek daugiau skiria ir pensijoms, biudžetininkų atlyginimams ir valstybės infrastruktūrai. Pensijos, atlyginimai ir infrastruktūrą plėtojančių įmonių algos eina kur? Pasufleruosiu: į prekybos centrus, į vaistines, į mokesčius už paslaugas ir panašius dalykus. Į kirpyklas – tas pačias, kurios Lietuvoj bankrutuoja. Ir fiodorams, kurių bizniai Lietuvoj šūdais plaukia Vilnele. Ir mamoms, kurios Lietuvoj prie Vyriausybės mitinguoja.

Tai ir suki žmogus galvą – gerai tie didesni mokesčiai ar ne visai.

Va kad ir komunikacijos rinką paėmus. Reklamos, PR’o, planavimo, žiniasklaidos. Tą pačią, kur iki šiol visi buvo nerealūs kūrėjai ir dirbo pagal autorinius honorarus. Lygiai tuos pačius, kuriuos tarkim J.Marcinkevičius gauna. Tik J.Marcinkevičiui ar kokiam nors kompozitoriui nekuria niekas darbo vietų – kiek žmogus prirašo knygų, kiek išleidžia, tiek turi. Nėra įkvėpimo ar talento – ir dantys ant lentynos. O žurnalistai ar kopyraiteriai kasdien savo tekstukus bubina.

Makroekonominį tokių honorarinių darbų rezultatą neblogai aprašė A.Maldeikienė - iš dūšios rekomenduoju. Mikroekonomikoje apie jį gali pasisakyti tie, kurie dirbo gaudami minimumą + honorarus. Aišku, kai tu jau kietas projektų vadovas ir tau tarkim 22 metai, tai visokios pensijos ir panašūs dalykai vienodai. Bet kažkodėl sulaukę kokių 30+ metų, nusprendę turėti vaikų ar ilgesniam laikui patekę į ligoninę žmonės dažnai keičia nuomonę apie socialines garantijas.

Todėl tai, kad autorinės sutartys suvienodintos su normaliu darbu, yra vienas geriausių dalykų, ką šita Vyriausybė padarė. Jo, pjauna mokesčiai. Bet kodėl kreatyvą jie turi pjauti mažiau, nei valytoją, kuri šveičia to kreatyvo ofisą?

Apibendrinant – kažkaip per daug žmonių šitoj šaly vis dar galvoja, kad kažkas kažką jiems turi duot. Nebūtinai valdžia, beje. Darbuotojai, siunčiantys šūdinus CV, kažkodėl galvoja, kad darbas jiems turi duot gerą algą, ratus, laptopą ir dar kažką. Darbdavys kažkodėl galvoja, kad klientai turi jam duot gerų užsakymų ir neknist proto. Bankai nori garantijų iš valstybės, ir bankų skolininkai nori garantijų iš valstybės, ir dar NT vystytojai, nesusitariantys nei su vienais, nei su kitais, nori iškišt savo brokuotas pašiūres valstybei.

Pilnai sutinku su Arnu, kad visokiausio plauko biurokratų pas mus pernelyg daug. Kad pradėt verslą kainuoja daugiau nervų ir jėgų nei išlaikyt. Ir kad sutvarkius visus brūzgynus, truputį lengviau visi pradėtume kvėpuot. O dar jei ir viešuosiuose pirkimuose tvarką įvestume…

Bet nemaža dalis problemos yra ir mūsų galvose. Bent jau čia susitvarkyt galim nelaukdami Kubiliaus saulėlydžių.

Vakar mūsų žiniakslaidos padangėj įvyko neeilinis įvykis.  “Lietuvos ryto” akcininku tapo “Snoras Media Investicijos”, priklausančios to paties pavadinimo bankui.

Žinia įdomi dėl kelių dalykų.

Pirmas įspūdis – krizė žiniasklaidą įvarė į kampą. Taip stipriai, kad ši pasirengusi parsiduoti pirmam pasitaikiusiam.

Bet tada pagalvoji: o kodėl  verslininkai kiša ten krūvą pinigų? Gal todėl, kad mato gerą progą užsidirbti?

Taigi šis sandėris labai gerai atskleidžia ir stipriąsias “Lietuvos ryto” puses. Jei ši žiniasklaidos grupė neturėtų perspektyvų atsitiesti po krizės, niekas į juos neinvestuotų. Kaip kad, nepaisant spėlionių, neinvestuoja į “Diena Media” grupę.

Kitas dalykas – sandėris neišvengiamai sukels krūvą teisinių diskusijų. LR Visuomenės informavimo įstatymo 22-o straipsnio 6 punktas griežtas:

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais

Priminsiu, kad viešosios informacijos rengėjas yra

transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją.

“Snoras”  šiuo atveju apšoka įstatymą – perka juk ne jis, o jo įmonė. Tačiau įstatyme ši nuostata įrašyta ne šiaip sau: teisės akto rengėjai numatė, kad didžiulę ekonominę įtaką turintys bankai, įgavę dar ir žiniasklaidos priemones, taps pernelyg įtakingi. Na, o kad “Snoras Media Investicijos” nebus pasirengęs klausyti banko savininkų ištemptom ausim, tikėtis sunku.

Trečias įdomus dalykas – “Lietuvos ryto” perspektyvos.  Čia galimi iš esmės du keliai, ir per kokius metus pamatysim, kuriuo iš jų ši grupė pasuks.

Vienas kelias – liūdnasis. Jei “Snoras” perka “Lietuvos ryto” akcijas norėdamas politinės įtakos, tai šiai žiniasklaidos grupei taps storu vinimi į karstą. Reikia pavyzdžių? Paskaitykit “Lietuvos aidą”, kuris savo metu buvo populiariausias šalyje. Iki tol, kol netapo atvirai šališku.

Kitas kelias – daugiau optimistinis. Jei “Snoras” akcijas įsigijo norėdamas užsidirbti, tai įsileidęs investuotoją “Lietuvos rytas” anksčiausiai įveiks problemas, su kuriomis susiduria visa be išimties žiniasklaida, ir gerokai sustiprės. O kartu taps objektyvesnis ir patrauklesnis skaitytojams – juk investuotojai, jei norės grąžos, turės rūpintis grupės plėtra.  Taigi ir objektyvumu, ir kokybe, ir panašiais dalykais.

Neseniai viena ausimi besiklausydamas spaudos apžvalgos per “Labą rytą”, staiga supratau, kad šiuo klausimu “Labas rytas” dar gyvena praėjusiame laike. Taip pat ir “Opus 3” (matyt, ir LR1). Taip pat ir “Verslo Žinios”. 

Pradžiai reikia suprasti koks yra tokios spaudos apžvalgos tikslas. Informuoti žiūrovus apie įdomius dalykus kitose žiniasklaidos priemonėse? Ar pareklamuoti jas, “Labam rytui” gaunant atlygį už tai? Jeigu darome prielaidą, kad informuoti, o ne reklamuoti, kodėl tada apeinami interneto portalai? Jie šiais laikais yra pilnavertės žiniasklaidos priemonės, kuriančios turinį savo žurnalistų pastangomis, o ne vien perspausdinančios BNS pranešimus. 

Ar apžvalgos sudarytojai mano, kad internete gali paskaityti visi, o laikraščio, jeigu nežinos apie įdomų straipsnį, nenusipirks? O kaip tada tie, kurie neturi interneto? O kaip dėl laikraščių internetinių portalų, kuriuose irgi yra tie patys straipsniai (na, gal tik įdedami vėliau)? 

Eikime ir dar toliau. Šiais laikais ir blogeriai kuria orginalų turinį. Aišku, ne tiriamosios žurnalistikos dirvonuose. Bet kodėl spaudos apžvalgoje nepaminėjus įžvalgaus komentaro? Tiek to, mes į tokią garbę nepretenduojame, bet yra nemažai kitų autorių, komentuojančių aktualiomis nūdienos temomis.

O vieną dieną į apžvalgą bus verta įtraukti ir komentarą “Twitteryje”.

Šiais laikais seminaruose galima dalyvauti ir virtualiai. Gavome “Infobalt TV pranešimą”, kad nuo rytojaus keturias dienas bus transliuojami webinarai įvariomis elektroninės rinkodaros temomis: SEO, socialiniuose tinkluose, etc. 

“Infobalt TV” galima žiūrėti čia. 

Įdomu, kaip seksis streaminti video Lietuvos vartotojui?

Kai kada rinkos dalybų istoriją galima skaityti labai smagiai krizenant, kad tai nutiko ne mums. O pavyzdžiui Danijoje nemokamiems dienraščiams pasisekė ne taip… Tai, kas ten vyko, panašu į masinę savižudybę tarpusavyje aršiai pjaunantis. Nors kai pagalvoji, išprotėjimas, apėmęs lietuviškos žiniasklaidos rinką 2007 – 2008, kai buvo “launchinta” daugybė žiniasklaidos priemonių visiems galams, buvo irgi netoli to. 

Įraš0 Chriso Andersono bloge ištrauka apie pajėgas karo pradžioje:

Right after the initial announcement of the double-free newspaper, Berlingske Tidende (the oldest Danish newspaper, first published 1749) answered back launching their own “double-free” newspaper, “Dato”. This they did on August 16 2006, some two month before Nyhedsavisen would eventually launch.

This was Berlingske’s second free newspaper, the first being the “single-free” Urban (which again was launched in 2001 in response to the launch of MetroExpress). The day before, however, the regional daily Nordjyske introduced two free newspapers on top of the paid daily Nordjyske.

Masinės destrukcijos kroniką kartu su šiurpinančia aukų statistika galima, elegantiškai maumojant pusryčius, maloniai nusiteikus perskaityti čia.