Dansu Dansu

Arba jeigu taip padarytų “Kalnapilis” ir “Paulig”? Nuolaidos pagerėtų stipriai. Aišku, žiniasklaidos reklamos skyriai Lietuvoje prieštarautų, kad jie turi pirkti atskirai, nes jų niekas nesieja. Bet ką reiškia “niekas nesieja”? Iš tiesų, kodėl jie negali pirkti kartu?

Štai JAV pavyzdys: “PepsiCo” ir “Anheuser-Busch InBev” praėjusių metų pabaigoje pasirašė “joint-purchasing agreement”. Jo pagrindu bus kalbamasi su žiniasklaidos grupėmis dėl dar geresnių sąlygų. Reklamos kūrimas bei media planavimas tebelieka atskirai.

Daugiau apie visa tai yra čia.

O ką, jeigu tai pabandžius įgyvendinti Lietuvoje?

Prasidėjo 2010-ieji, matyt, įdomūs metai daugelyje verslo sričių. Jie man prasidėjo gražia pirmąja metų diena, viltimi, kad „blogiau jau nebus“, ir nauju „Versus“ numeriu su V. Rachlevičiaus vedamuoju „Viešųjų ryšių burbulas“.

Ryšių su visuomene rinką, tiksliau, jos „išaugimą“ (bent jau V. Rachlevičiui atrodo, kad ji ką tik išaugo, nors pagal numanomus 2009 m. duomenis turėjo susitraukti, dar palauksim agentūrų finansinių rezultatų), redaktorius vadina „valstybės sisteminių bėdų dalimi“ ir „burbulu“. Kodėl? Išdėstysiu jo argumentus, pateiktus 2,5 psl. apimties straipsnyje:

1.    Ryšių su visuomene agentūros perėmė įmonių reklamos ir rinkodaros biudžetus, prie jų paprašė dar pridėti pinigų ir už juos teikia pervertinamas, pernelyg brangias paslaugas;
2.    Negana to, tas per brangias paslaugas teikia RsV agentūrose dirbantys nekompetentingi berniukai ir mergaitės, kurie nieko nesupranta;
3.    RsV agentūrų „dėka“ nebegaudamos pajamų iš reklamos, leidinių redakcijos turi tik nekompetentingus pigiai dirbančius žurnalistus, todėl smunka jų kokybė.

Dar straipsnyje užsimenama ir apie korupciją pačioje žiniasklaidoje, kai papirkinėjami tiek redaktoriai, tiek žurnalistai, ir apie tai, kad pranešimas spaudai kainuoja tiek pat, kokia yra žurnalisto mėnesio alga (??!?), ir apie tai, kad RsV agentūroms klientai, kurių mėnesio mokestis neviršija penkiaženklio skaičiaus, yra ne itin svarbūs (??!?).

Read the rest of this entry »

Tai, kad Lietuvos žiniasklaida neanalizuoja, o tik „nušviečia“ įvykius, anokia naujiena. Bet paskutiniaisiais metais, drįsčiau teigti, ši tendencija jau tampa bauginančia.

Apie tai, kad „Lietuvos žinios“, rašydamos apie Vilniuje ketinamą statyti atliekų deginimo gamyklą, rėmėsi 110 metų senumo chemiko citata ir argumentais, jau  buvo rašyta. Juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Kaip žiniasklaida formuoja savo žinias? Schema yra iki nuobodumo paprasta – kažkas pasako „A“, tada žurnalistas ją pakartojo ir susiranda oponentą, kuris pasako „B“. Išvados jokios, noro suprasti – taip pat. Viskas paliekama skaitytojų (žiūrovų, klausytojų) valiai. Jau girdžiu iki skausmo pažįstamą žiniasklaidos pasiteisinimą: „mes privalome atspindėti visas nuomones“. Dar gerai, kad apie makroekonomiką diskutuoja Kubilius ir Nausėda, bent jau lygiaverčiai diskutuotojai.

Tačiau, kokia gali būti diskusija tarp rėksnio paskolos negalinčio grąžinti žmogaus, kuris neturi ko prarasti, ir pinigus jam paskolinusio banko vadovo, kuris atsakingas už milijoninį verslą ir šimtus darbo vietų?

Toks lengva ranka neva tiesos atspindėjimas „pagimdo ne vieną demoną“:

Masės diktatūra. Leninui, o gal ir ne jam asmeniškai, bet komunistams tikrai priklauso frazė, kad „bet kuri valytoja gali valdyti šalį“. Deja, bet mes tai įgyvendinome viešojoje erdvėje – dabar bet kuri „valytoja“, kuri turi pakankamai „didelę gerklę“ (ir, pageidautina, kokios nors tris žmones vienijančios organizacijos skambiu pavadinimu vadovės antpečius), gali išstoti viešumoje ir pareikšti, kad koks nors energetinis projektas, švietimo reforma ar Lietuvos stojimas į ES yra klaidingas ir žalingas visuomenei. Ir tokiai rėksnei žiniasklaidai duos tiek pat dėmesio kaip ir energetikui, švietimo sistemos profesionalui ar užsienio reikalų specui, kurie dešimtmečius liejo prakaitą ir nemiegojo naktimis ir šia tema turi mažiausiai šimtą kartų daugiau informacijos ir patirties.

Ekspertų devalvacija. Žiniasklaidai nebereikia ekspertų. Ji jais nepasitiki – geriau jau paklaus žmonių iš gatvės, įdės jų skambias frazes, o tuos nuobodylas ekspertus pamirš, nes jie kalba per protingai. Kitaip tariant, bet kuri valytoja tampa ekspertė „visais gyvenimo klausimais“, jai tereikia atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje. Graudu buvo matyti, kaip vienoje diskusijoje teatrologės išsilavinimą turinti parlamentarė rėžia ugningas kalbas apie kiaulių gripą, o įsiterpti bandantis medicinos profesorius paniekinamai nutildomas.

Argumentų devalvacija. Argumentų ir įrodymų niekam nebereikia, visiems reikia skambių frazių. Apie tai, kad česnakas gelbsti nuo gripo per paskutinę savaitę girdėjau bent penkis kartus, o štai tylų to paties medicinos profesoriaus teiginį, kad jau seniai įrodyta, jog česnakas nuo gripo neapsaugo, o tik palengvina gijimą – tik vienąkart. Čia kaip viduramžiais – visi žino, kad žolininkės yra raganos, kurias reikia deginti, bet niekas nepasidomi, kaip yra iš tikrųjų. Ekspertai už savo pečių turi spintas ar net vežimus įrodymų, tačiau visi klausia valytojos, ką ji „išmąstė“ beplaudama grindis.

Nebėra tiesos, yra tik nuomonės. Oficialiai yra teigiama, kad žiniasklaida yra kanalas, kuris komunikuoja informaciją, tiesą. Deja, komunikuojama ne tikroji tiesa, o menama tiesa – Lietuvoje žiniasklaidoje nerasite objektyvios tiesos apie procesus, rasite tik nuomonių samplaiką. Deja. Taigi, realybė yra to, kuris dažniau yra žiniasklaidoje, skambiau pasisako, palaiko geresnius santykius su žurnalistais – tiesiog tam skiria daugiau dėmesio.

Tiriamoji žiniasklaida tapo šou, kurioje nėra tiesos. Tai geriausiai matosi televizijoje. Norite padaryti gerą tiriamosios žiniasklaidos laidą? Štai Jums receptas: imate žmogų iš gatvės, kuris kenčia ir kaltina visus iš eilės (pageidautina, kad laidos pabaigoje pravirktų), tada paieškote baisesnės muzikos (tinkamiausia – iš laidotuvių repertuaro), iš narvo paleidžiate savo paranoją ir logiką vienu metu. Pirmoji iš bet kokios informacijos daro „2012“ ar kitokio filmo siužeto vertas išvadas – svarbu, kad skambėtų. Logika vėliau leis viską sudėlioti „daugmaž“ į lentynėles, kad kuo mažiau matytųsi „balti siūlai“.

Tada belieka apsiginkluoti diktofonais, kameromos ir mikrofonais ir nužygiuoti pas porą oficialių pareigūnų – laidos aukų/blogiukų. Viskas, padaryta, tik prieš tai dar reikėtų pasitreniruoti nutaisant paslaptingą, griežtą ir bauginantį balsą. Reitingai garantuoti. Juokingiausia, kad ne visada tie balti siūlai paslepiami. Štai gruodžio 1 dieną p.Rūtai iš „Paskutinės instancijos“ teko dvigubai nertis iš kailio, nes visi jos kalbinti žmonės (medikai, sveikatos sistemos pareigūnai) su retomis išimtimis vieningai teigė, kad skiepai yra gerai. Tačiau užkadrinis balsas vis kartojo ir kartojo, kad skiepai yra blogis. Kam tie ekspertai? Gal p.Rūtai tiesiog reikėjo ir be jų laidą daryti – mažiau vargo būtų buvę…

Reikia pabrėžti, kad ne visa žiniasklaida tokia.

Reikia pabrėžti, kad ir pati žiniasklaida nėra kalta – žmonės tai žiūri, vadinasi, yra reitingai, vadinasi yra pajamų iš reklamos.

Reikia pabrėžti, kad ir žurnalistai nėra kalti – dėl sunkmečio jų skaičius mažėja, o reportažų kiekis, kurį reikia padaryti, išlieka toks pat.

Bet kaip su atsakomybe? Ką žmonės mato, girdi, t.y., kuo jie „farširuojami kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę“? Jeigu neklystu, garsiam mūsų laikų filosofui N.Chomsky priklauso idėja apie tai, kad demokratinės valstybės naudoja žymiai sunkesnę vergovės formą nei diktatūra – psichologinę. Bėda ta, kad N.Chomsky turėjo galvoje JAV, kur Vientamo ir Irako karo atveju valstybės propagandinė mašina formavo visuomenės nuomonę, o Lietuvoje tai daroma savanoriškai ir nežinia kokiam tikslui? Gal siekiama, kad visi protingi emigruotų, o pilkos masės nubalsuotų už radikalus per Seimo rinkimus?

Kažkaip užkliuvo akys už naujienos, kad “Shibsted” (15 min., portalai plius.lt) perka likusią “Žurnalų leidybos grupės” (“Žmonės”, “Laima”, “Edita”, “Ji”) akcijas ir vietoj 65 proc. akcijų bus vienintelė savininkė. Pabandžiau prisiminti, kas ką dar komunikacijos rinkoje per pastarąjį pusmetį įsigijo. Va kas gaunasi:

“Publicum” apsipirko rinkoje ir įkūrė kūrybos padalinį, rezultatas – “Omnitel” jau turi.

MPG perėmė “MediaBridge”;

BNS grupė nusipirko žiniasklaidos stebėtojus “Cision Lietuva” ir jau jungia juos su savo valdomu “Mediaskopu”;

Kiek anksčiau EuroRSCG frančizės Baltijos šalyse savininkai estai “Idea” sujungė biznį į “Big Idea” grupę – jei neklystu, tuo tikslu išpirko dalį MIA akcijų iš M.Jovaišos, UPG nusipirko “Playboy”, “Lietuvos rytas” dalį akcijų prastūmė “Snorui”, “Balsas.lt” savininkai čiupo “Akistatą” ir “Ievą”.

Taigi matom koncentraciją visur, bet visų pirma žiniasklaidos rinkoje. Nenuostabu, juk leidinių sąnaudos ne tokios lanksčios kaip kitose industrijose, – taip, galima taupyti personalo sąskaita, bet spausdinimo kaštų taip paprastai nesumažinsi. Taigi krizė jiems kirto labiausiai.

Tuo tarpu reklamos ir panašiose rinkose, kur didžiąją sąnaudų dalį sudaro atlyginimai, pirkimų eilė atėjo kiek vėliau. Pirmiausia į trasą išėjo mažesnės įmonės, kaip “MediaBridge” ar “Cision Lietuva” – pastaroji naujiesiems savininkams kainavo 600 tūkst. EUR, perpus mažiau nei 2008 m. “Cision Lietuva” apyvarta. Matyt, savininkams užsienyje prireikė pinigų, ir greit, arba jie tiesiog nusprendė atsikratyti nuostolingų padalinių.

Beje, vienas geriausiai išreklamuotų (ir bene vienintelis pelnytai) verslo guru Jack Welch konkurentų darbuotojų perėmimą (o komunikacijos rinkose tai beveik lygu įmonės įsigijimui) vadina vienu iš dviejų geriausių konkurentų žlugdymo būdų. Tad įtariu, kad netrukus išgirsime ir apie kitus pirkimus – jau gal ne tiek žiniasklaidos, kiek planavimo, kūrybos ar PR’o rinkose. Čia savininkai dar galėjo kurį laiką laukti ir tikėtis geresnių laikų, taigi ir palankesnės kainos; bet kuo krizė tolyn, tuo mažiau kas norės auginti nuostolį ar skolas. Juolab kad ūkiui ėmus (hope so:) ropštis aukštyn, vis tiek reikės rinktis – arba mažinti kainas ir taip konkuruoti su tais, kurie susipirko geresnius darbuotojus ir klientus, arba parsiduoti.

So jei turit pinigų – geras laikas. Rimtai.

Lietuviškos MTV ne(be)turėsime - Delfi rašoma, kad vietoj jos bus transliuojama europinė programa. Krizė.

Gilesnė priežasčių analizė – senokame, bet aktualiame uagadugu įraše.

Prisipažinsiu, kad situacija mane gerokai prajuokino. “Paskutinės instancijos” žurnalistė nudrožė į ministeriją, pradėjo uždavinėti nepatogius klausimus ir užpykdė dideliai gerbiamą ministerį. Kuris nesugalvojo nieko geresnio, kaip išsikviesti policiją, o po to kažką vapėti apie pažeistą darbo tvarkos reglamentą, įsiveržimą į vidų ir trukdymą darbui.

Tiesą sakant, geresnės reklamos būsimai laidai sunku buvo tikėtis. Ir didesnio susimovimo iš ministerijos pusės – taip pat.

Na taip, ministerija turi savo taisykles. Nuostatus. Reglamentus. Ir jiems net gali atrodyti, kad jie teisūs. Bėda ta, kad taip atrodys ministrui, jo PRo mergaitei, keliems šimtams ar tūkstančiams kitų valstybės tarnautojų. O geram milijonui žmonių, kurie apie įvykį pamatys reportažą ir perskaitys jo aprašymus kitoje žiniasklaidoje, atrodys truputį kitaip.

Jie manys, kad ministras sukčius, vagis, nepakantus kritikai ir nutolęs nuo žmonių, kuriuos, jei ką, žiniasklaida šioje vietoje atstovauja. Ir taip manantys bus teisūs – bent jau dėl to, kad ministras nepadarė nieko, bandydamas juos įtikinti galvoti kitaip.

Matot, bendraujant su žiniasklaida galioja toks įdomus dėsnis. Trumpai jį galima apibūdinti sena gera liaudies patarle “kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi”. Šiuo atveju vežimas žiniasklaidos, ir kai pas tave ateina žurnalistai, tu, nori ar ne, turi žaisti pagal jo taisykles. Juo labiau, kai tai “Paskutinė instancija” su savo metodais – ir savo reitingais. Į tavo reglamentus, vidines tvarkas ir posėdžius, visokią ten hierarchiją žurnalistams nusispjaut. Tu turi du variantus: arba pasinaudoji proga išsakyti savo poziciją, arba ne. Na, nebent tu esi R.Vilkaitis ir sugebi padaryt trečią variantą – susimauti galutinai.

Gerbiamasis ministre, jo atstove spaudai, visi kiti, kurie manot, kad jūsų taisyklės galioja ir už jūsų kiemo ribų – štai patarimas: tos taisyklės negalioja. Ir jūsų padejavimai apie žurnalistų profesionalumą, įžūlumą ar kitas blogas savybes irgi negalioja. Jie niekam neįdomūs.

Įdomu, kai ministras žurnalistus grūda lauk su policija. Milijonui žiūrovų ir skaitytojų tai leidžia susidaryti, eee, ne visai palankią nuomonę. Ar tai svarbu? Žiūrint kam, paprastai tie skaitytojai ir žiūrovai politikoje įvardijami terminu “rinkėjai”, o versle – “pirkėjai”. Ir jo, jų nuomonė ima ir paveikia jų elgesį.

Papildant mano įrašą “Media House” bloge apie tai, kaip Lietuvoje keičiasi spaudos skaitymas, norėtųsi pridurti kelis sakinius iš makro perspektyvos.

Masinė Lietuvos gyventojų migracija į internetą nėra tolygu masiniam leidinių skaitymui internete. Pavyzdžiui, TNS duomenimis 2009 metais Lietuvoje internetu naudojosi 55 % gyventojų. Tačiau tik 26 % gyventojų daugiau ar mažiau reguliariai internete skaitė lietuviškus leidinius ir 14 % – užsienio. Taigi, daugeliui internete praleistas laikas yra laikas tikrinant elektroninį paštą, kelioms minutėms įlendant į “Facebook” arba “One” bei reikiamos informacijos “pagūglinimas”. Šio tipo interneto naudotojams vieno – dviejų parodymų portale neužteks, kad jie imtųsi veiksmo. Jiems pasiekti reikalinga ir spauda.

Užteks televizijos? Vargu. Sena marketingo tiesa sako, kad geriausiai veikia priemonių kompleksas, nes skirtinguose kontekstuose reklaminio pranešimo dalys įsisavinamos skirtingai.

***

“Bulvaras” tvirtai tapo lietuviškos žurnalistikos dalimi. Pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atgavimo buvo nemažai noro lygiuotis į kokybę. Netrūko diskusijų apie tai, kokia turi būti kokybiška žiniasklaida. Tačiau politikai ir ekonomikai “susmulkėjus”, “sukasdienėjus”, neišvengiamai “rimtuva” liko tik nišine pramoga. Tą seniai išgyveno Vakarų Europa, o dabar atėjo laikas ir mums. Be to, ir skaitmeninė fotografija stipriai atpigino bulvarinio skaitalo gamybos procesą.

Todėl “Žmonės”, “Klubas” – tvirta mūsų kasdienybės dalis. “Bulvaras” įžengė ir į dienraščių pirmuosius puslapius – Zvonkai yra “Lietuvos Ryto” premium dalies turinys. “Bulvaras” yra populiari rubrika ir interneto portaluose. Ir negali smerkti – “Vakaro Žinių” sėkmė patvirtina, kad tai yra tas, ko reikia pirkėjui. Tad “Žmonių” klonų bus ir daugiau. O naujos platformos – blogai, socialiniai tinklai – bulvarinio skaitalo sklaidą tik supaprastina (pvz., lietuviškas “Startrash Online” ir kt.).

***

Pastarieji keli metai buvo ir sparčios žiniasklaidos holdingų plėtros laikotarpis. “MG Baltic”, “Balsas.lt” grupės įsigijo daugiau leidinių, “Lietuvos Rytas” – televiziją. “Snoras” – dalį “Lietuvos Ryto” akcijų. Tačiau nepaisant grupių augimo, reklamos rinka nepajuto, kad tai duotų apčiuopiamos naudos užsakovams. Pasiūlymai, apimantys skirtingas žiniasklaidos grupių nuosavybes, kol kas yra daugiau rudimentiniai. Pavyzdžiui, kainų ir sąlygų pasiūlymas, apimantis reklamą LNK, “UPG Group” bei alfa.lt, būtų greičiau išimtis nei taisyklė.

Ko bijomasi? Kad užsakovai “nepasirašys”, nes perkant tokį paketą, rizikuojama kad nebus priemonių pasiekti kai kurioms tikslinėms grupėms? Tačiau būkime objektyvūs – nepakeičiamų žiniasklaidos priemonių nėra. Įvertinus galimą kainos ir auditorijos pasiekimo santykį, atsiranda įdomių galimybių.

Tad čia slypi nemaža galimybė žiniasklaidos holdingams užsidirbti, o užsakovams gauti gerą “deal’ą”.

P.S. Ačiū VG už temą.

“Opinija. Žiniasklaidos kronikos” šiandien paskelbė, kad Kauno žudynėms dedikuotas kedys.lt yra “15 minučių” projektas. Ir štai gavome laikraščio RsV agentūros pranešimą, kad:

žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie interneto svetainę kedys.lt, kurioje pateikiamos nuorodos nukreipia į naujienų portalo 15min.lt straipsnius, susijusius su D. Kedžio istorija. 15min.lt praneša, kad neturi jokių ryšių su svetainę administruojančia kompanija.

Nesvarbu kas už to stovi. Bet “15 minučių” reitingas laikinai turėtų pakilti aukštai, nes garsas apie šį projektą sklinda sparčiai.

Trumpa, nes viso neperskaičiau – “Intelligent life” pasirodė tik vakar, o apimtis – per 120 puslapių – kiek didoka vienam vakarui. Bet pirmas įspūdis neblogas.

Kokie pliusai? Geros kokybės poligrafija – viens. Malonu pačiupinėt, tuom žurnalas gi ir skiriasi nuo kompo ekrano.

Geras maketas – du. Aišku, jaučiasi „mamytės” iš D.Britanijos įtaka, maketuota pagal jų reikalavimus.

Geras vertimas – trys. Skirtingai nuo, tarkim, kokio nors „Iliustruotojo mokslo”, kur vertėjai nuolat palieka daniškų užrašų po nuotraukom ar kitų nesąmonių.

Na, ir kaina visai normali – 14 litų kažkiek centų yra daugiau nei bet kuris lietuviškas mėnraštis, tačiau mažiau nei užsienietiškas savaitraštis. O ir išeina žurnalas kas ketvirtį.

Turinys? Čia toks dvejopas įspūdis liko. Dauguma tekstų verstiniai, lietuvių autorių – tik keli. Bent kol kas, mano galva, pastarieji nusileidžia panašiom temom rašančios „Verslo klasės” turiniui. Na, tai ištaisomas dalykas, nes reikia šiek tiek laiko, kol žmonės „pagauna” stilių. Arba kol skaitytojai įpranta.

Iš originalo versti tekstai įdomūs, tik su jais kita bėda: dalis skirti auditorijai, kurios Lietuvoje nėra. Na, tarkim, straipsnis apie Paryžiaus restoraną, siūlantį keliolika tūkstančių vyno rūšių. Kurių kainos – taip nuo 100 eurų. Ir kurių pavadinimai tiek man, tiek 99 proc. lietuvių – ne daugiau, nei prancūziškų raidžių rinkinys :)

Būtent temų „tolumas” – tiek geografine, tiek pinigine prasme – nuo eilinio skaitytojo gali įkišti didžiausią pagalį į „Intelligent life” ratus. Bet jei atsilaikys, manau, įpūs truputį naujų vėjų į žurnalų rinką Lietuvoje.

Su kuo ir sveikinam. Beje, ne mes vieni – net amžinas konkurentas “Lietuvos rytas” šiandien įvertino jubiliejų interviu su jos vadove R.Vaičiulyte.

“Respublika” tokia, kokia yra šiandien, kelia daug diskusijų. Kita vertus, negalima neįvertinti ir jos indėlio į Lietuvos žiniasklaidos plėtrą.

Nes tai buvo pirmas nepriklausomas laikraštis Lietuvoje. Vienintelis, kuris išeidavo ir 1991-ųjų sausį, užgrobus Spaudos rūmus: tada “Respublika” įsileido kitų leidinių atstovus, ir tai tapo svariu indėliu į mūsų visų nepriklausomybę. “Respublika” tapo pirmuoju leidiniu, tiesiogiai – žuvus V.Lingiui – nukentėjusiu dėl žodžio laisvės. Prie tos pačios žodžio laisvės prisidėjo ir būdama alternatyva “Lietuvos rytui”.  Launch’ino pirmąjį tikrą bulvarinį leidinį Lietuvoje “Vakaro žinios”. Dar – pirmąjį nemokamą savaitraštį “Laisvalaikis”. Suteikė tribūną tiems, kurių kiti leidiniai dėl marginalumo, radikalumo ar kitų priežasčių neįsileisdavo: vėlgi tai svarbu žodžio laisvei.

Taigi “Respublikai” sveikinimai ir tikiuosi, kad per kitus 20 metų šitas laikraštis neišnys. Nes kažkiek liūdna būtų be jo :)