Dansu Dansu

Vienas iš naudingų dalykų, išgirstų Kanų kūrybos festivalio seminarų metu, buvo “Don’t try to be viral. Try to be awesome” idėja. Pernelyg dažnai reklamos užsakovai (ir reklamos kūrėjai, beje), yra įsitikinę, kad virusinis kampanijos efektas gali būti dirbtinai sukurtas. Pavyzdžiui, “nufilmuosime dar “behind the scenes” ir tas gal turės daug peržiūrų”.

Tačiau “Old Spice”, Lady Gaga ir kitų sėkmė “YouTube” parodė, kad dirbtinai mielas nebūsi. Virusinio efekto galimybė turi būti kampanijos šerdyje kuriant dalykus, kurie patrauklūs žmonėms. Taip, ir sėdinti prie interneto skaičių, analizuojant bei galvojant kaip tai panaudoti.

A. Zuokas, panašu, tai irgi žino. Iš pradžių – rinkimų klipas su J. Ironsu. Dabar – “Mercedes” pervažiavimas šarvuočiu. “Google News” suskaičiavo 71 paminėjimą tarptautinėje žiniasklaidoje: nuo “Huffington Post” iki “The Guardian” ir BBC. Ir nereikia brangios turizmo kampanijos…

IKI filmukas, raginantis vaikams dovanoti žaislus. Idėja gera, bet ar kūrėjai perteikė, ką norėjo?

Lietuvoje po žinomų eitynių niekas tokio transliuoti nedrįstu…

Produktas – ne reklamos centre. Tačiau tokiam klipui, skirtam kino salėms arba peržiūroms internete, to ir nereikia. Pirmuoju atveju “Honda” kerta per jausmus, o antruoju – ir per jausmus, ir šiaip žinai kieno reklamą žiūri.

10 balų.

Panašu į viralą – teaserį. Kaip jums atrodo?

Naują dansu.lt puslapį (naujas dizainas) verčiam nauja rubrika – knygų rekomendacijomis. Pradedam vėlyvą 2009 rudenį išleista Adam L. Penenberg “Viral Loop: From Facebook to Twitter, How Today’s Smartest Businesses Grow Themselves”, kuri beskaitant, man ilgą laiką turėjo lietuvišką paantraštę: “..arba Bagdžiūnas už $17.15″. Bet gi mes ne žurnalistai ir pigių sensacijų nesivaikom.

“Viral Loop” yra toje pačioje lentynoje, kaip ir pop sociologo Malcolm Gladwell darbai – ji nagrinėja fenomeną. Šiuo atveju tai “viral”, “virology” fenomenas ir jo apraiškos versle (iš čia ir subpavadinimas “From Facebook to Twitter, How Today’s Smartest Businesses Grow Themselves”). Čia ne tas atvejis, kai perskaitęs knygą žinosi, kaip efektyviausiai išnaudoti “Facebook” ar Twitter” – Adam L. Penenberg knisa kur kas giliau. Nuo ko prasideda “viral”? Kaip ir kodėl virusas plinta? Kokiomis savybėmis pasižymi sėkmingi verslo viral projektai? Visi atsakymai yra čia. Read the rest of this entry »

Amerikiečiai, kaip visada, kraustosi iš proto (jau 1.6 mln. peržiūrų) dėl vaizdų, kurie Europoje nepriverstų nė antakio pakelti. Tačiau geroji pusė – tai bent kelis paskatins pasirinkti ne jautienos su bekonu burgerį, o daržovių.

Taigi, prašome pasižiūrėti populiariausią praėjusios savaitės viralą.

“Twitteryje” ir bloguose sklinda šis Azerbaidžano menininko Pantural darbas. Suprantantys kompiuterinės animacijos reikalą – įvertinkit.

Pirmoje dalyje minėtas Luke Sullivan vieną skyrių pradeda žodžiais:

“Vieną dieną tėvams ir mokytojams skirtoje konferencijoje nugirdau moterį pasakojančią apie problemas su paaugle dukra: “Vienu žodžiu, įeinu į kambarį, nepasibeldus, ir prigaunu dukrą ir jos draugus internete stebinčius, kaip dailus kostiumuotas vyriškis kalba apie Vodafone pokalbio planų įvairovę ir plačiausią ryšio padengimą šalyje.”

Gerai, aš juokauju. To niekada nebuvo. Mintis yra, kad žmonės neina į internetą ieškoti nuobodžių dalykų. Ir jeigu jums atrodo, kad žmones sunku priversti žiūrėti jūsų klipą per TV, tai, patikėkit, bus dar sunkiau priversti jį žiūrėti internete”.

Ir nors Luke Sullivan kalba apie internetinę (viral) reklamą, “mano vaikas pats gražiausias” sindromas dažnai persmelkia visus įmonių komunikacijos veiksmus. Tikiu, kad ir reklamos kūrėjai, ir žmonės kliento pusėje dažnai darbą parsineša namo, kur savo antrosioms pusėms karštai aiškina, koks klientas yra trumparegiškas, arba agentūros darbuotojai užvalgę grybukų, bet žmogui, kuris matys reklamą giliai nusispjaut kiek ji kainavo, kaip sunkiai jūs atrinkot aktorius ir iš kelinto dublio pavyko nufilmuoti/nufotografuoti juokingąją sceną. Tai jūs pirmadienio rytą griebsit “Lietuvos rytą” ir iš karto lėksit žiūrėt, kaip atrodo 7 puslapyje esanti jūsų reklama, tai jums ji labai svarbi. Eilinis žmogus pamatęs margariną duonos ir pomidoro fone, tikėtina, jos nė neužfiksuos ir jau tikrai nepuls jos rodyti kolegoms ir tikrai neišsiplėš lapo, jog pasikabintų namuose ant sienos. O tai ir yra pagrindinis viral klipų atributas – kad būtų persiunčiami ir rodomi draugams. Kaip to pasiekti?

Viral turi būti kampanijos dalis. Nebandykite tokiu būdu iškomunikuoti visos kampanijos žinutę.
Nesubtilus bandymas prastumti savo brand’ą visada atsiduos reklama, brukimu, manipuliacija. Žmonės nesiuntinėja reklamų, nebent jos labai geros (vėl gi, Sony Bravia, Cadbury Gorilla). Minėtas “Švyturys” turėjo didžiulę kampaniją, kurios rėmuose jau sužinojom apie gerbėjo batelius, tad viral buvo puikus emocinis palaikymas, atmosferos kūrimas. Tas pats su jau matyta “IKI gėlytės policijai” ir “Šokančia močiute”:

Pastarasis klipas, mano nuomone, yra iš esmės pasityčiojimas iš klientų bei dėl daugelio kitų dalykų kritikuotinas, tačiau šį punktą jis atitinka. O ką, jeigu IKI ar kuri kita parduotuvė savo patalpose nufilmuotų tokią muzikinę dramą:

Emocijos kyla? Kyla. Per jėgą parduotuvė kišama? Ne.

Nuosekli komunikacija. Labai sunku viral reklamoje naudoti subtilias užuominas apie Read the rest of this entry »

Vienoje geriausių reklamos kūrėjams skirtų knygų (“Hey Whipple, Squeeze This”), jos autorius Luke Sullivan skyrių apie radijo reklamą pavadino “Radio is Hell. But It’s a Dry Hell (Some advice on working in a tough medium)”, bet taip buvo tik todėl, kad skyriaus apie viral joje nebuvo ir skambesnių antraščių nereikėjo.

Gi, kai klientas Lietuvoje tau pasako, kad reikės vìralo (skaityti, kaip srėbalo, gėralo, etc.), supranti, kad laukia ekstremalių išbandymų metas, nes teorinis šio reikalo apibrėžimas yra viena, o užsakovo požiūris į visa tai – visai kas kita (iš anksto atsiprašau žmonių kliento pusėje, kurie geriau už mane žino, kas yra vìralas, o kas ne). Paskutinis komentaras, kurį teko išgirsti šiuo klausimu buvo: “Na, tiek už vìralą mes jums tikrai nemokėsim. Mes juk galim pasiskambint ir susižinot, kiek kainuoja vìralas” (suma buvo minima 6000 Lt, o galvoje turėtas ne konkretus scenarijus, bet viral klipas iš esmės). Štai toks įsitikinimas apie viral klipus gyvuoja Lietuvoje: nufilmuoti mobiliaku ar kita nebrangia video technika, pigūs ir, svarbiausia, jog padaryti viral klipą yra tas pats, kas padaryti TV ar radijo klipą. Nuo to galima ir pradėti.

Viral (lietuviškai – virusinis) klipas nėra formatas – tai statusas, kurį jam suteikia vartotojai. Galima padaryti TV klipą, paleisti į TV ir jis bus TV klipu. Klipas tiesiog įmestas į internetą ir pa’spam’intas per turimą e-paštų duombazę arba išreklamuotas baneriais internete, netampa viral tiesiog dėl peržiūrų kiekio – viral juo padaro sužavėti žiūrovai, kurie siuntinėja nuorodą apie klipą visiems e-užrašų knygutėje esantiems draugams. IKI turėjo neprastą išsišokimą lietuviškų viral kontekste su klipu “Gėlytės policijai”, bet jo reklama baneriais populiariausiuose portaluose kėlė šypseną:

Ta pačia proga dedu vieną populiausių Lietuvoje pagamintų klipų – nepanašu, kad milijonui peržiūrų prisukti prireikė tradicinės reklamos internete:

Antra, viral nenusako klipo kainos. Pavyzdžiui, UFO Haiti Read the rest of this entry »