Dansu Dansu

Senos geros tiesos elegantiškoje pakuotėje

Kai su Arnu “paleidinėjome” “Dansu Dansu”, iš pradžių turėjome mintį, kad galbūt reikėtų blogą rašyti angliškai. Juk jeigu savo bičiulių estų ir latvių tarpe rastume autorių, mūsų “rinka” iš karto išsiplėstų. Tačiau sudvejojome, nes ne kartą teko girdėti skundų, kad angliško teksto skaityti paprasčiausiai nesinori. O be to, sakė mums, gyvename Lietuvoje, esame lietuviai, todėl turime jausti pagarbą savo kalbai.

Latvių blogerio, neseniai pardavusio savo intelekto vaisių amerikiečiams, matyt, tokios abejonės nekankino. Jo istorija visiems mums galetų būti kelrodė žvaigždė, rodanti kur turi eiti mūsų pastangos – mes turime kurti ne mažai 3 milijonų rinkai, o iš karto galvoti apie pasaulio užkariavimą. Kodėl kuklintis? Kodėl apie save blogai galvoti tik todėl, kad tai mums nori įpiršti protus nuodijanti “publicistika” ir “tyrimai”?

Nes tikrai gaila gerų projektų. Pavyzdžiui, eguru.lt, nors ir labai linkiu jo kūrėjoms sėkmės, dabartinėje formoje niekada netaps didžiuliu verslu. Tad vietoj to, kad jis būtų kuriamas lietuviškai, jis iš karto turėjo būti kuriamas angliškai. O dabar jo potenciali auditorija – tik keli šimtai tūkstančių namų ūkių Lietuvoje, turinčių plačiajuostį internetą. Tačiau ką reikštų, jeigu prisidėtų dar bent Ryga bei Talinas?

Veidaknyge.lt galėjo būti sukurta anglų kalba, kad ji taptų žinių šaltiniu ir mūsų broliams latviams bei estams apie “Facebook” jų šalyse. Taip, kaip Facebakers.com, kuriame galime pasižiūrėti kuo gyvi latviai. Dabar nė nereikia latviškos “Veidaknygės”. O jeigu ji jau yra, apie ją, ko gero, net ir nesužinosime.

Nes jeigu Andrey Ternovskiy būtų kūręs rusišką portalą, “Chatroulette” fenomeno neturėtume. Jeigu Jaan Tallinn galvotų tik apie vietos rinką, nebūtų nei “KaZaa”, nei “Skype”. Jeigu Ask Wappling rašytų tik švediškai, Adland.tv nebūtų vienas svarbiausių reklamos naujienų šaltinių visai Europai. Jeigu “GetJar” programuotų tik Lietuvai, Ilja neskaitytų pranešimų konferencijose.

Neskaitys lietuviai? Nelankys? Neatpažins gatvėje? Lietuviai naudojasi ir nelietuvišku “YouTube”, ir naudojosi “Facebook”, kol nebuvo sulietuvintas. Tik reikia pratintis ir lįsti iš mažyčio pasaulėlio. Pradėti. Kaip teisingai pastebėjo Andrius Užkalnis kalbėdamas apie tai, kaip Lietuvai įgyti kitokį mastymą, “…o keisti tai nėra kito būdo, kaip per kontaktų gausą, kalbų mokymąsi, filmų žiūrėjimą, knygų skaitymą.”. Tada horizontai neapsiribos Vilniaus Verslo trikampio auditorija.

Pradėkime bent “Twitteryje”. Prisidėkime prie Lietuvos eksporto bent mažais dalykais.

Pabaigai siūlau pasižiūrėti “30 awesome Chatroulette screenshots”. Žiūrėdamas kai kuriuos tiesiog lūžau.

Ne kiekvieną dieną PRinis pranešimas, atkeliavęs į pašto dėžutę, taip suintriguoja.

Šį sykį gavome naujieną, kad, cituojant pranešimą, “[...] „GetJar“ įkūrėjas bei vadovas Ilja Laurs pripažintas vienu iš 40-ies didžiausią įtaką pasaulio telekomunikacijų industrijai darančių asmenų. I. Laurs tapo pirmuoju lietuviu, patekusiu į šiuos telekomunikacijų naujienų ir tyrimų lyderio „Informa Telecoms & Media“ sudaromus sąrašus.”

Nieko nebuvau girdėjęs apie “GetJar”, tačiau, pasirodo, tai yra didžiausias nemokamų mobiliųjų žaidimų ir programų portalas pasaulyje. Biurai – Lietuvoje, D. Britanijoje ir JAV. Daugiau apie tai yra čia.

Džiaugiamės ir plojame. Ilja yra puikus pavyzdys, kad viskas yra įmanoma, jeigu dirbti negailėdamas jėgų.

…Tą purvinai rožinę spalvą, kurią drįsčiau vadinti tradicinių lietuviškų šaltibarščių spalva. Ją pastebėjau lėktuve, kai su kitais “kroksų” mėgėjais nusprendžiau ištrūkti į netolimus šiltuosius kraštus. Reisas – čarterinis. Bilietai pirkti pas vieną iš trijų kelionių operatorių (ačiū Star Group, dabar turim trijų žaidėjų kombinaciją, panašiai kaip su mobiliuoju ryšiu, gal pagaliau sulauksim ir sveikos konkurencijos…).

Lėktuvas neaiškaus pavadinimo, aptarnauja… “FLY LAL charters”. Ir ką manai? Kavą (žinoma, už pinigus) man pasiūlo šaltibarščių, atsiprašau, rožinės spalvos uniforma vilkinti stiuardesė – tokia pati, kaip ką tik bankrutavusio nacionalinio oro vežėjo. Kortelė su vardu ant jos iškilios krūtinės – su firminiu tos pačios avialinijos ženklu. Ir stiuardo berniuko marškiniai tokie pat korporatyviniai. Eik tu sau… Kol mano bilietukai šiam pavasariui į Amsterdamą (Berlyną, Londoną, nesvarbu…) guli stalčiuje be didelės vilties sulaukti kompensacijos už neįvykusius skrydžius, tos bendrovės turtas (na ir kas, kad mažavertis ir trumpalaikis) sukasi kitame versle!

…O jeigu aš taip tyliai perimčiau kaimyno automobilį? Ne, man negalima….

P.S. Vietoj daugtaškių galima būtų dėti PYP ženklus. Prasmė panaši.

Tad viskas kaip ir labai aišku bei paprasta. Kaip ir kitais atvejais, žymiai lengviau suprasti, bet sunkiau įgyvendinti savo gyvenime. Šioje knygoje D. Colemanas ir įrodinėja, kad emocinio intelekto galima įgyti. Vargu, ar jis kitokią išvadą galėtų pateikti. Juk jei sakytų, kad emocinis intelektas įgyjamas, tarkime, iki kokių 12 metų, o paskui nors ant galvos stovėk, bet tu šioje srityje nė per sprindį nepasistūmėsi, tuomet nebūtų reikalingos jo knygos bei konsultacijos. Juk jei pakankamas emocinis intelektas, tai daugiau jo nereikia, o jei neturi, tai ir neįgysi.

Šioje knygoje gausu pavyzdžių – tiek įvairiausių tyrimų, tiek ir atskirų atvejų. Be abejo, Colemanas aprašo korporacinę Ameriką. Ji, tiesa pasakius, žiauri. Neužtenka šiandien lygiai taip pat gerai padaryti darbą kaip ir vakar. Reikia padaryti geriau ir daugiau. Tokia kapitalizmo logika: nori gyventi, reikia augti. Nežinia, ar tai teisinga, ar tai naudinga, bet būtent tokia logika varo dabartinį pasaulį (dabartinė pasaulinė finansų ir ekonominė krizė užaštrina klausimą, ar tikrai ekonominis augimas yra gėris, bet tikrai ilgas kelias laukia nuo teorinių pasvarstymų iki realių realių veiksnių). Akivaizdu, kad net geriausi specialistai negali būti tikri dėl savo ateities (ir ne vien krizė kalta). Tad tokioje situacijoje vien savo profesijos žinių nepakanka. Reikia šio to daugiau. Ir Colemanas sako, kad tas šiek tiek daugiau – emocinis intelektas. Jeigu šalia profesionalumo sugebėsi naudotis savo ir kitų emocijomis (tiesa, pats Colemanas vis pabrėžia, kad emocijomis nors ir galima manipuliuoti tiesiogine ta žodžio prasme, bet iš to nieko gero neišeis), tai ir bus tas konkurencinis pranašumas prieš kitus, tai, kas iš vidutinybės padarys lyderiu.

Šią žiaurią konkurencinę aplinką reikia suprasti skaitant vis pasikartojančius pavyzdžius, kaip vadovai vis giria ir giria savo darbuotojus, švelniai kritikuoja, o tada šie pasiekia nuostabių rezultatų. Taip, kaip tokia žiauri aplinka, tuomet reikia malonių žodžių.

Beje, reikia atkreipti į dar vieną dalyką: tai, kad šiandienos pasaulis yra jau kitoks, nei jis buvo, tarkime prieš pusamžį. Jei anksčiau hierarchija ir struktūra (įmonės, universiteto, vyriausybinės įstaigos) ir aiškios taisyklės apibrėžė elgesį, tai darbar vis daugiau svarbos įgauna mobilios grupės. Yra projektas, suburiama reikiama grupė. Kai projektas baigiasi, ji išsiskirsto. Kai kas galvoja, kad tai ateities darbo modelis. Štai kai tokia grupė susiburia, reikalingas aukštas emocinis intelektas, kad užvestum šią grupę darbui, kad ji pasiektų reikiamus tikslus. Tam reikia įtakos, empatijos, lyderio savybių.

Beje, apie lyderystę. Yra daug knygų, kaip tapti lyderiu arba kaip jį atpažinti. Tačiau skaitant šią knygą (be abejo, Colemanas adresuoja tiems, kas nori tapti lyderiais), man pasirodė, kad autorius iš esmės kalba apie tai, kaip būti geru darbuotoju. Akivaizdu, jei darbuotojai yra neiciatyvūs, jei jų darbo diena prasideda nuo minčių, kaip nepadaryti, o ne ką ir kaip padaryti, tai tokių darbuotojų neikvėps joks lyderis.

Štai vienas įdomus tyrimas, kurį suradau šioje knygoje. Štai vaikams padėjo zefyrą ir pasakė: „Jei nori, gali šį zefyrą suvalgyti dabar iš karto, bet jei jo nesuvalgysi, kol aš būsiu išėjęs, po to galėsi gauti du“. Veni vaikai suvalgė iš karto, kiti kantriai laukė antrojo. Ir ką parodė istorija? Pasirodo, kantresnieji geriau baigė mokyklą, geriau įsitvirtino profesinėje srityje. Savikontrolė ir tikslo siekimas yra labai svarbu, jei to neturi darbuotojai – negi lyderis turi darbo vietą paversti psichologo kušete?

Man įdomiausias skyrius buvo apie bendradarbiavimą komandose. Pasirodo, kad grupėse besimokantys studentai išlaiko geriau nei pavieniui besimokantys patys gabiausi moksliukai. Tad kartu kažką bedarydami, žmonės geriau suvokia ir įsisavina naujus dalykus. Beje, kiekvienas iš mūsų puikiai žino, kaip daug priklauso nuo pačios grupės. Tikiuosi, kad daugeliui skaitančių teko laimė dirbti iniciatyvioje, uždegančioje komandoje. Tada kalnus gali nuversti. Ir priešingai – jei patenki tarp žmonių, pasikartosiu dar kartą, kurie nuo pat ryto galvoja, kaip nieko nepadarius, o ne ką ir kaip padarius, tuomet rezultatai būna itin prasti.

Galbūt kaip tik šioje grupės chemijoje ir slypi emocinio intelekto paslaptis?

Žmoniją – bent jau tą dalį, kuri turi viršininkus, – kankina amžinas klausimas: kodėl tas, kas man vadovauja yra žymiai kvailesnis už mane? Danielo Colemano knyga „Emocinis intelektas darbe“ (išleido leidykla „Presvika“) pateikia atsakymą. Žinoma, jei pasieksite 372 puslapį, kuriame ir parašyti šie išmintingi žodžiai: „ Daugelis knygiškai protingų, tačiau emocinio intelekto stokojančių žmonių galų gale dirba tiems, kurių IQ žemesnis, tačiau emocinio intelekto įgūdžiai pranašesni“.

Štai taip, – tie, kurie geriau moka patikti, įtikti, įtikinti, įkvėpti žmones, spręsti konfliktus, uždegti bendram tikslui, tie ir vadovauja.

Jei dar puikiai išmanai savo darbą, tai dar nereiškia, kad gali vadovauti įmonei ar grupei. Vieni net nesiveržia į vadovaujančius postus ir būna laimingi. Tiesa, jiems labai dažai reikia atsilaikyti prieš demoniškus vylius – pasiūlymus vadovauti, juk jie tokie geri savo srities profesionalai. Tačau esu matęs ne vieną situaciją, kai daugiau žinantis, greičiau galintis pastebėti sprendimus žmogus griežia dantį ant savo viršininko, nes šis tiek nesupranta, o vis tiek priima sprendimus. Tačiau tokie žmonės visiškai nesupranta, kad negali niekam vadovauti – netgi savo šuniui. Kol to nesupranta, labai dažnai savo protą panaudoja ne problemų sprendimui, bet problemų sukėlimui. Tokie žmonės tikra rakštis organizacijoje.

Šiaip emocinio intelekto pati idėja nėra nauja. Dar senelis Darvinas aiškino apie emocijų svarbą siekiant išgyventi. Vėliau, kaip žinome, psichologijos moksle, kalbant apie intelektą buvo pabrėžiamos kognityviniai aspektai (kaip žmonės sprendžia problemas, kaip logiškai išnarsto užduotis, koie jų atmintis ir pan.)

Tačiau labai greitai kai kurie mokslininkai suprato, kad intelektas vien tuo neapsiriboja. Štai toks E. L. Thorndike‘as jau 1920 metais naudojo „socialinio intelekto“ terminą, kuriuo apibrėžė kitų žmonių supratimo bei vadovavimo jiems įgūdžius.

Teigiama, kad pirmasis „emocinio intelekto“ sąvoką pavartojo Wayne‘as Payne’as savo daktarinėje disertacijoje.

Na, o išpopuliarino, aišku, Colemanas. Danielo Colemano nereikia pristatinėti – jo dėka (aišku, ne jis vienas rašo apie emocinį intelektą) tiek daug kalbama apie emocinį intelektą ir praprusę vadybininkai vieni kitiems nustatinėja, kas turi to emocinio intelekto, o kam jo trūksta (tikrai nemeluoju, – pora kartų girdėjau iš savo pažįstamų, jog jiems jų viršininkai diaganozavo emocinio intelekto trūkumą; tiesa, dėl to jie per daug nepergyveno, tačiau pagalvokime, kaip jie jaustųsi, jei jiems būtų „diagnozavę“ žemą IQ lygį – jie tikrai artimiausią savaitgalį būtų paskandinę alkoholyje).

Kas tas emocinis intelektas pagal Colemaną? Tas toks šiais laikais populiarus dalykas apima penkias sritis. Pirmiausia tai savivoka. Turi susigaudyti savo jausmuose, suprasti, dėl ko pyksti ar džiaugiesi. Kai suvoki, ką jauti, gali tuo pasinaudoti ir nukreipti reikiama linkme. Kitaip tariant, lengviau galėsi manipuliuoti savimi.

Toliau eina savireguliacija. Negalima neigiamoms nuotaikoms duoti laisvę. Yra užduotis, kurias privalu įgyvendinti. Tos emocijos, kurios tam trukdo, jas privalu sutramdyti.

Trečia – motyvacija: savo pomėgių panaudojimas savęs išjudinimui ir nukreipimui savo tiklsų.

Šios trys sritys apibrėžė tai, kaip žmogus tvarkosi pats su savimi, kitos dv isritys apibrėžia jo sugebėjimus bendrauti su kitais žmonėmis.

Tad ketvirta sritis – empatija: atjauta, įsijautimas į kitų žmonių emocinę būseną, gebėjimas imtis jų požiūrio.

Ir penktoji sritis – visuomeniniai įgūdžiai: tinkamas emocijų valdymas bendraujant ir tikslus visuomeninių situacijų bei tinklų perpratimas.

o atveju tiksliau būtų kalbėti apie visuomeninį intelektą. Apie tai Colemanas irgi knygą yra parašęs. Ką gi, teks ir jos imtis.

Perskaičiau uagadugu komentarą J.Razmai. Puikus rašinys, tik su juo ne visai sutinku. Ilgai galvojau, kodėl gi, tai ir įrašas išėjo netrumpas – meldžiu atleidimo tų, kurie pavargs skaitydami.

Pradėkim nuo kelių pavyzdžių iš realaus gyvenimo.

Prieš metus mano mamai šovė į galvą susiremontuoti butą. Kodėl gi ne? Pasikvietė vyrukus, kurie tvarkė kaimyno būstą. Susiplanavo, susitarė. Pradėjo darbus. Žadėjo baigti per porą savaičių.

Po trijų mėnesių mama spjaudėsi. Vyrukai dirbo neblogai, bet tik tada, kai gaudavo išgert. Gavę kitą užsakymą, galėjo dingt mėnesiui – namuose visą tą laiką tekdavo žirgliot per paliktus puodus su dažais ir statybines medžiagas. Vėliau paaiškėjo, kad dalį tų medžiagų ir pavogė. Kaimynui, kuris badė pirštu į broką, į sieną įmūrijo kiaušinį. Atradęs smarvės šaltinį kaimynas išmalė vienam vyrukui snukį ir nuleido nuo laiptų. Bet tai ką – užsakymų kiek tik nori, ar ne?

Šiemet mama nusprendė sutvarkyti pridarytą broką ir papildyti interjerą dar keliom smulkmenom. Pasisamdė kitus statybininkus. Kai klausiau, kaip sekasi, negalėjo atsistebėti: vaikinai darbavosi taip, kaip ji gyvenime nematė statybininkų dirbant. Ateidavo sutartu laiku. Padarydavo sutartus darbus. Davė nuolaidą. Negėrė ir baigę darbus iššveitė visas pakampes. Mama kraipė galvą ir tyliai, kad niekas neišgirstų, džiaugėsi krize.

O va kitas pavyzdys. Firma teikia projektavimo ir konsultacijų paslaugas. Na, jei tu nori statyti fabriką ar kokią ten kiaulidę, ar autoservisą – išvaduos tave nuo beprotiško gavos skausmo derinant visus projektus, taršos leidimus, kitus popierius, be kurių nė iš vietos. Na, bent teoriškai išvaduos.

Nes praktikoje firma užsakymų turi kaip šieno, todėl žada nerealius terminus. Jiems suėjus, firmos vadovas nekelia ragelio, nereaguoja į klientų laiškus, galiausiai darbus padaro vidutiniškai vėluodamas porą mėnesių. Kartais ilgiau. Klientas, kol popierių neturi, nieko daryti negali – visi planai tempiasi, tik bankas pareigingai skaičiuoja paskolos procentukus. Projektavimo ir konsultacijų paslaugų firmos vadui vienodai – jis dirba pigiau nei konkurentai, tai klientai ir taip šniūrais eina. Tiksliau, ėjo. Dabar naujų klientų nėr, o seniems paskambint neišeina. Iškeiks. Vadas sėdi, irgi keikiasi – klientų, krizės ir Kubiliaus adresais. Pavyzdys neišgavotas.

Reik dar? Va kita įmonė, savo, beje, srities lyderė Lietuvoj. Prieš jus – Departamentas iš -niolikos žmonių. Su klientais bendrauja griežtai tik departamento vadovė. Ji ir užsakymus priima, ir rezultatus pristato. Bet pas klientus nevažiuoja ir aktyvių pardavimų nedaro jokių – tai klientai eina pas ją. Nes firma – savo srities lyderė. Gi darbuotojai tik įgyvendina tai, kas jiems liepta. Mat vadovė bijo, kad, neduokdie, kuris nors darbuotojas susipažins su klientais ir dar, žiūrėk, išsives juos pas konkurentus. Arba savo bizniuką įkurs.

Kol už lango 2007-ieji, viskas OK. O šiandien klientai už durų nebesistumdo. Vadovei – valerijonas ir nesibaigiantys strateginiai meetai, meetų tema – „Ką darom”. Darbuotojams – po lapelį. „Kalta krizė”, – sako. Aha…

O va dar. Nedarbas, sakote? Trūksta pasiūlymų? Štai vienas pilietis problemą sprendė išsiuntęs du šimtus CV. Darbą gavo. O štai vieno iš darbdavių požiūris, išsakytas komentaruose prie minėto piliečio įrašo- pacituosiu jį visą, labai jau patiko:

Neseniai ieškojome 6 darbuotojų. Problema, ta kad iš maždaug 50 CV tik 3-6 normaliai parašytos ir be gramatinių klaidų. Kai kurios CV parašytos normaliai, bet laiško tekstas skamba:
“Labas, rasau del darbo prsegu cv” be jokio parašo, net vardo nėra.
Arba laiškas be jokio teksto tik prisegtas failas. Gavome per 2 savaites apie 300 CV . Normaliai parašytų galbūt apie 20, iš jų tinkamų pagal CV aprašymą mūsų darbui apie 7. Taip , kad svarbiausiai pasistengti reikėtų parašyti bent jau be gramatinių klaidų ;). Sėkmės.

Ir negaliu ginčytis. Pats esu samdinys, bet teko ir man atrinkinėt darbuotojus. Įspūdžiai tie patys.

Tai tol, kol darbo jėgos trūko, toks požiūris buvo OK. Dabar jau nebe, bet nemanau, kad čia valdžia kuo nors padės.

Beje, apie valdžią. Tą pačią, kuri pakėlė mokesčius ir baigia jais užsmauti visą verslą. Pasirodo, jie, tie mokesčiai, pusantro karto mažesni nei tarkim Danijoje ir artimi Rumunijai. Keista, ką? Danai moka didžiausius mokesčius ES ir kažkaip sugeba sukonkuruot su mumis. Sėkmingai, beje, konkuruoja gyvatės danai, tuoj vien daniškas kiaules ir ėsim. Ir gyvena neblogai. O rumunai su mumis kažkaip nekonkuruoja. Ir gyvenimo kokybe nesigiria. Jų, kaip ir mūsų, verslą mokesčiai žlugdo. Užtat danų – ne.

Dar PVM didinam.Viskas, ragai, Arnas emigraciją prognozuoja. Teisingai, beje, prognozuoja, išvažiuos tauta. O, tiesa, kur važiuot? Nes, kaip sako Eurostatas,

The overall tax ratio in the euro area2 (EA16) was 40.4% in 2007, and also rose slightly from 40.3% in 2006. Since 2000, taxes in the euro area have followed a similar trend to the EU27, although at a slightly higher level.

In comparison with the rest of the world, the EU27 tax ratio remains generally high, exceeding those of the USA and Japan by some 12 percentage points. However, the tax burden varies significantly between Member States, ranging in 2007 from less than 30% in Romania and Slovakia (both 29.4%) and Lithuania (29.9%), to a little less than 50% in Denmark (48.7%) and Sweden (48.3%).

Galim nelabai sunkiai suskaičiuot. Jei JAV mokesčių našta apytiksliai 12 proc. punktų mažesnė nei 40,4 proc. siekiantis, išeina, kad amerikonai moka panašius mokesčius kaip lietuviai. Pakėlę PVM amerikonus apšoksim, bet ES vidurkio is tiek nesieksim. Londons nevež, NiūJuorks vež.

O štai mokesčiai nuo kapitalo – tie, kuriuos moka verslas, o ne samdomi darbuotojai – dar įdomiau atrodo. Danijoje jie siekia 44,9 proc. Liberalizmo tėvynėje ir ES kapitalizmo tvirtovėje D.Britanijoje jie kiek mažesni – 42,7 proc. Na, o mūsų padangėje – vos 12,1 proc. Kaip beskaičiuotum – 3,5 karto mažiau. Bet britams tai netrukdo Londoną tituluot vienu iš pasaulinių kapitalo centrų. O pas mus mokesčiai verslą smaugia, emigruojam dėl to. Į Londoną.

Tiesa, mokėdami didesnius mokesčius danai ir britai kiek daugiau skiria ir pensijoms, biudžetininkų atlyginimams ir valstybės infrastruktūrai. Pensijos, atlyginimai ir infrastruktūrą plėtojančių įmonių algos eina kur? Pasufleruosiu: į prekybos centrus, į vaistines, į mokesčius už paslaugas ir panašius dalykus. Į kirpyklas – tas pačias, kurios Lietuvoj bankrutuoja. Ir fiodorams, kurių bizniai Lietuvoj šūdais plaukia Vilnele. Ir mamoms, kurios Lietuvoj prie Vyriausybės mitinguoja.

Tai ir suki žmogus galvą – gerai tie didesni mokesčiai ar ne visai.

Va kad ir komunikacijos rinką paėmus. Reklamos, PR’o, planavimo, žiniasklaidos. Tą pačią, kur iki šiol visi buvo nerealūs kūrėjai ir dirbo pagal autorinius honorarus. Lygiai tuos pačius, kuriuos tarkim J.Marcinkevičius gauna. Tik J.Marcinkevičiui ar kokiam nors kompozitoriui nekuria niekas darbo vietų – kiek žmogus prirašo knygų, kiek išleidžia, tiek turi. Nėra įkvėpimo ar talento – ir dantys ant lentynos. O žurnalistai ar kopyraiteriai kasdien savo tekstukus bubina.

Makroekonominį tokių honorarinių darbų rezultatą neblogai aprašė A.Maldeikienė - iš dūšios rekomenduoju. Mikroekonomikoje apie jį gali pasisakyti tie, kurie dirbo gaudami minimumą + honorarus. Aišku, kai tu jau kietas projektų vadovas ir tau tarkim 22 metai, tai visokios pensijos ir panašūs dalykai vienodai. Bet kažkodėl sulaukę kokių 30+ metų, nusprendę turėti vaikų ar ilgesniam laikui patekę į ligoninę žmonės dažnai keičia nuomonę apie socialines garantijas.

Todėl tai, kad autorinės sutartys suvienodintos su normaliu darbu, yra vienas geriausių dalykų, ką šita Vyriausybė padarė. Jo, pjauna mokesčiai. Bet kodėl kreatyvą jie turi pjauti mažiau, nei valytoją, kuri šveičia to kreatyvo ofisą?

Apibendrinant – kažkaip per daug žmonių šitoj šaly vis dar galvoja, kad kažkas kažką jiems turi duot. Nebūtinai valdžia, beje. Darbuotojai, siunčiantys šūdinus CV, kažkodėl galvoja, kad darbas jiems turi duot gerą algą, ratus, laptopą ir dar kažką. Darbdavys kažkodėl galvoja, kad klientai turi jam duot gerų užsakymų ir neknist proto. Bankai nori garantijų iš valstybės, ir bankų skolininkai nori garantijų iš valstybės, ir dar NT vystytojai, nesusitariantys nei su vienais, nei su kitais, nori iškišt savo brokuotas pašiūres valstybei.

Pilnai sutinku su Arnu, kad visokiausio plauko biurokratų pas mus pernelyg daug. Kad pradėt verslą kainuoja daugiau nervų ir jėgų nei išlaikyt. Ir kad sutvarkius visus brūzgynus, truputį lengviau visi pradėtume kvėpuot. O dar jei ir viešuosiuose pirkimuose tvarką įvestume…

Bet nemaža dalis problemos yra ir mūsų galvose. Bent jau čia susitvarkyt galim nelaukdami Kubiliaus saulėlydžių.

Universitete mums dėstė “ekonomikos kiekybinę analizę”. Studentų gerbiamas ir mėgstamas p. Linas Čekanavičius mokė kaip apskaičiuoti optimalų svečių viešbutyje skaičių, kaip jis pakis, pakilus kainai ar atvirkščiai. Ieškojome optimalios kainodaros, kuriai esant viešbutis bus pelningiausias. Buvo pavyzdžių su keleiviniais lėktuvais ir net karo laivais.

Siūlau Vyriausybės nariams pasisamdyti p. L. Čekanavičių arba patiems eiti į universitetą pasimokyti. Elementaru: jei yra veiksmas, bus ir atoveiksmis, nes rinka negali niekaip nereaguoti į mokestinius pokyčius. Štai pats paprasčiausias pavyzdys kokį poveikį turės PVM padidinimas rugpjūtį. Viena gerai žinoma tarptautinė kompanija biudžetus planuoja (jau yra suplanavusi (!)) su vienu PVM (18%). Tačiau augant PVM, marketingo biudžetas nesikeičia. Atitinkamais dydžiais mažėja kompanijos išlaidos ir skiriami pinigai partneriams Lietuvoje. Tad šiems tenka mažiau, o tada jau grandinė – mažesni atlyginimai, mažiau sumokama pelno mokesčio ir t.t. Nėra ko stebėtis, turime neišvengiamą reakciją.

Dar kartą paminėsiu Uagadugu įrašą, kuriame autorius paprastai pateikia rinkos atoveiksmį smulkaus verslo lygyje. Skaičiau ir darėsi pikta. Pirmas darbas, ką privalu nuveikti prieš didinant mokesčius, maksimaliai supaprastinti privataus verslo ir pradedančiųjų (start-up’ų) sąlygas. Paprasta: didini mokesčius – mažėja infliacija, bet daugėja bedarbių. Bedarbiai ieškos galimybių dirbti, todėl turime jiems padėti kurti savo verslus ar dirbti privačiai. Dabar vis dar turime krūvą barjerų.

Štai draugas prieš kelias dienas įregistravo naują įmonę. Nekalbant apie mokesčius už įvairius registravimus, įmonėje privalus direktorius ir buhalteris, nes pats savininkas dirbti atsisakęs atlygio negali. Ir jau reikia mokėti mokesčius, nors pajamų dar nėra. Jei ne pasamdytas teisininkas, draugas įmonės dar ilgai nebūtų atidaręs. Tokia tvarka kitus tik atbaido nuo privataus verslo.

Kubilius sako, kad sutaupyti nebėra kur, liko tik mokytojai ir motinos. Štai p. Andriau jums idėja: mūsų finansininkas įvairioms institucijoms siunčia ataskaitas: statistikos departamentas, Sodra, mokesčių inspekcija ir dar kažkas. Visiems reikalingi tie patys duomenys, tačiau visų institucijų ataskaitų formos yra skirtingos. Kiek išleidžiama pinigų ir laiko tų pačių duomenų administravimui visose tose institucijose? Kodėl nepadarius vienos bendros formos? Neabejoju, kad skaitytojai panašių “keistų” sistemų valstybės administravimo aparate pateiks daug daugiau. Apie tokį taupymą kalbame, p. Kubiliau? Reikia reorganizuoti struktūras. Ir greitai.

Negaliu nepaminėti staiga reklamos rinkoje išpopuliarėjusios Konkurencijos tarybos sprendimo: neįrodyta “skriauda” rinkai už 3000 Lt (arba iš vis netaikius jokio mokesčio) baudžiama šimtatūkstantinėmis baudomis. Tuo tarpu Seimo nariai valstybės pinigus leidžiantys asmeninėms reikmėms atsiperka Salamakino “nu nu nu”… Sklando kalbos, kad Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas p. Glaveckas kas savaitę skambina tarybai ir klausia “kas sekantis eilėje? Nesurenkam biudžeto”. Šiandien KT tiria jau ir draudikus, ir taksistus, ir renginių organizatorius.

Nusivylimas ir bejėgiškumas – tokios nuotaikos tokiais veiksmais yra gimdomos visuomenėje. Valstybės konkurencingumas pirmiausia slypi žmonių sąmonėje, kiek jie tiki savimi dabar. Toks nusiteikimas galimas, tik jei žmogus jaučiasi saugus. O kaip tik saugumo jausmas šiandien silpninamas.

Ačiū HardKnoxLife blogui. 

Jeigu nesinori mokėti 150 lietuviškos valiutos vienetų už pramogas ir pan., yra išeitis – Nuolaidėlė.lt. Kaip rašoma mus pasiekusioje reklamoje:

Jums nebereikia maketuoti, spausdinti, platinti kuponų. www.nuolaidele.lt išsprendžia šį klausimą. Pinigus kuriuos anksčiau skirdavote kuponų gamybai, galite išleisti akcijos reklamai ar kitiems poreikiams.

[...] Pirmus 6 mėn. bendradarbiavimas yra NEMOKAMAS.  Šiuo laikotarpiu galėsite svetainėje talpinti įvairius pasiūlymus be jokių apribojimų.

Įdėja puiki. Panašūs portalai klesti JAV ir D. Britanijoje, tad kodėl jiems neatsiradus ir Lietuvoje? Tiesa, kol kas kuponų pasiūla nėra itin didelė bei trūksta garsių vardų,  bet laikui bėgant pasirinkimo turėtų būti daugiau. 

Žemiau esančiame paveikslėlyje, siųstame Nuolaidėlė.lt reklamoje, yra kūrėjų svajonės…