Dansu Dansu

Man visada atrodė keista, jog kalbėdami apie soc. media, kalbame apie ĮRANKIUS – Facebook, Twitter ir pan. Socialinė media yra ne įrankiai, o komunikacijos turinys internete ir net nebūtinai jame. Turi būti viskas aišku:

“Razorfish Digital Brand Experience Report 2009”, ko gero, yra vienas įdomiausių 2009-ųjų tekstų apie skaitmeninę rinkodarą. Jo pagrindas – 1’000-io JAV gyventojų apklausa, kurioje metu mėginta suprasti kaip internetas įtakoja vartotojų santykį su prekės ženklais.

Visą ataskaitą galima peržiūrėti čia.

Tačiau, spėju, dauguma neperskaitys šio 65 puslapių dokumento (nors ir parašyto labai lengvai). Tad štai kelios ištraukos, ties kuriomis verta parymoti bei pamedituoti:

Many social pundits would say that this is a new form of “dialogue” with brands. But if that’s so, the subject of that “dialogue” surprises. Based on our research, it’s not so much about some type of “shared passion” for a brand’s values. Largely, it’s about deals—pure and simple.

Thirty-three percent of consumers who “friend” a brand on Facebook or MySpace report doing so because they are a current customer. There’s little reason to “friend” a brand you’re indifferent about.

Vis dėlto, nors vartotojai ieško tik gerų pasiūlymų, bendravimas su prekės ženklais juos paverčia jų advokatais.

According to our study, the overwhelming majority of consumers who actively engage with a brand (e.g., follow a brand on Twitter or enter a contest) can evolve from passive reactors to advocates almost instantaneously. On average, 97% report increased brand awareness;98% show increased consideration; 97% will likely purchase a product from the brand; and 96% may recommend the brand to their friends.

Lietuvoje dažnai įsivaizduojama, kad tik socialiniai tinklai yra vieta, kurioje vartotojai bendrauja su prekės ženklais. Vis dėlto, “Facebook’u” internetas nesibaigia. Tai konstatuoja ir “Razorfish”:

Įdomi statistika: 

• Only 5% of blogs are updated more than once every 120 days, and less than a million are updated every day.  Out of 133 million blogs included in the late 2008 survey by Technorati, most of them are abandoned after the first post or two
• While blogging has subsided to levels last seen somewhere in 2005 or so, about half of Twitter’s micro-bloggers post, or tweet, less than once every 74 days.  Most of the platform’s traffic is generated by 10% of its users, according to this Harvard study.

Ir dar “Technorati” statistikos: bloginama mažiau.

2004: 400,000 blog posts per day.
2005: ?
2006: 1.3 million blog posts per day
2007: 1.5 million blog posts per day
2008: 900,000 blog posts per day

Gal viskas baigiasi ir ramiai vėl sėdėsime apsikabinę seną gerą laikraščio portalą? Skaitysime komercinį ex-blogą, rašomą grupės kolegų už atlygį?

Ar jums niekada, nors trumpai trumputei akimirkai nepasirodė keista, kad “Facebook” yra nemokamas? Kad “YouTube” yra nemokamas? VIS DAR nemokamas.

Kažkada turėjau trumpą pasvarstymų valandėlę apie tai, kas atsitiktų, jeigu vieną gražų vakarą ekrane pamatyčiau, kad “Facebook” siūlo susimokėti mėnesio mokestį. Ir greičiausiai, pagalvojau, kad mokėčiau, nes pripratimas yra stiprus dalykas. Kai ATrandi draugus iš naujo, kai pripranti bendrauti su jais bent virtualiai, netekti ryšių nebesinori.

Įdomu tai, kad tokios mintys į galvą ateina ne man vienam. Ir jos paremtos skaičiais. Štai “Silicon Alley Insider” apie nemokamo “YouTube”, portalo, generuojančio milžiniškus nuostolius, problemą (visa analizė yra čia): planuojama, kad 2009 m. pajamos - $240 milijonai; veiklos sanaudos (operating cost) - $711 milijonai. Taigi, skyle - $470 milijonai. Kiek Gūglas tai kentės?

Ir “Advertising Age” komentaras…  Apie tai, kad “Facebook’ui” jokios naudos iš to, kad visokių Trečiojo pasaulio šalių gyventojai staiga puolė kurtis savo profilius. Išlaikyti tai kainuoja (serveriai, personalas, etc.), o monetizuoti – jokių galimybių. Visas žurnalo komentaras yra čia.

O “Notes from the Digital Frontier” stebisi kur “Facebook” talpina tiek daug turinio:

Just to get some perspective on all of this, let’s do some quick math: Facebook has a size limit of 4 megabytes for the photos uploaded to the site. Let’s assume that all 850 million photos loaded each day are right in the middle at 2 MB. So… 850 million photos of 2 MB each is roughly 1.7 billion MB, which equals about 1600 terabytes or 1.6 petabytes. 1.6 petabytes?!? Per day!!?!

Serverių parkas turėtų būti milžiniškas. O šilumos skleisti tiek, kad galėtų apšildyti visą Kazlų Rūdą.

Kuo tai gręsia socialinių tinklų naudotojams? Atsakymas, ko gero, peršasi pats. Nebent kažkas sugalvos kaip visą tai ”monetizuoti” neerzinant vartotojų. Tačiau metai bėga, o gerų minčių vis neatsiranda.

Labai įdomus skaitalas.

Na, ir dar “Facebook” tema. Juliano Cole bloge yra nedidelis sąrašiukas kampanijų šiame socialiniame tinkle, kurios buvo efektyvios. Beje, kaip teisingai pastebėjo vienas iš komentatorių, sąrašo trumpumas irgi šį tą sako. Tačiau pasukus galvą, įmanoma, įmanoma sugalvoti ir daugiau sprendimų. Tereikia ryžto leisti pinigus kanale, apie kurio efektyvumą ir pasiekiamumą kol kas nieko nenutuokiame.  

Man pasirodė įdomiausi:

1. 7-11 Free Slurpee Day (set up an event for the day)

3. Burger King friends sacrifice (sacrifice 10 Facebook friends for a free burger, got pulled from Facebook though)

6. Samboys is back (Biggest Facebook group wins; Hijacked by Bushfire)

“NYTimes” aptikau laaabai ilgą, bet įdomų straipsnį, nagrinėjantį socialinių tinklų fenomeną iš sociologinės ir psichologinės pusės. Autorius ne sutinka su populiariu mitu, eskaluojamu kai kurios tinginčios įsigilinti žiniasklaidos (neva žmonės skaitmeninėje erdvėje nutolsta, etc.), bet prieštarauja jam. 

Clive Thompsonas puikiai apibendrino tai, ką pamažu suvokiau ir aš pats: buvimas “Facebook” arba “LinkedIn” nėra beprasmis laiko švaistymas. Ir net nesvarbu, kad tu su dauguma savo online draugų net nebendrauji. Tačiau buvimas viename tinkle su jais jau sukuria tam tikrą artumą. Ryšiai, pažintys nebenutrūksta. Jie tęsiasi ir pagimdo naujo (seno) tipo bendruomenę. 

“It’s just like living in a village, where it’s actually hard to lie because everybody knows the truth already,” Tufekci said. “The current generation is never unconnected. They’re never losing touch with their friends. So we’re going back to a more normal place, historically. If you look at human history, the idea that you would drift through life, going from new relation to new relation, that’s very new. It’s just the 20th century.”

Kam svarbi tavo nuomonė, kai tu ją rašai online? Ar kam nors rūpės, kad tu nemėgsti Zvonkės, jei tu savo nuomonę išreikši po Delfi straipsniu? Ar daug žmonių įtakos tai, kad aš sakysiu, kad kas rytą geriu mėtinę frappe Vero Cafe Trakų gatvėj?

teigia, kad – Oh, yes! Daugelyje šalių atliktas tyrimas bando įrodyti, kad mes daug labiau pasitikime nepažįstamų internautų nuomone, nei, tarkim, “specialistų” reklamose brukamomis žinutėmis.  Tyrime galima rasti begalę skaičiukų rodančių kaip žmonės online daro sprendimus įtakojančius jų gyvenimą.

Manęs, jei atvirai, visai nešokiruoja tie skaičiai. Gana natūralu, kad žmonės pasitiki tais, kuriuos mano esant objektyvius.  Svojodama apie iPhone aš tikrai daug labiau pasitikiu atsitiktiniu nepažįstamu JAV, kurį surasiu Skype, nei Omnitel konsultantu.

Iš tikro vienas žavesnių tyrimo faktų buvo tai, kad “Super influencer” profilis atitinka vidutinį svajonio jaunikio portretą – tai 25-34 metų vadovaujančias pareigas užimantis, gero išsilavinimo ir žavių pomėgių vyras.  Moterų nuomonė, turbūt, nėra tokia svarbi dėl itin didelio emocinio faktoriaus: moterį išreikšti nuomonę dažniau skatina afekto būsena, vyrą – racionalus mąstymas. Bet tai irgi tik moteriška mano nuomonė, paveikta perskaitytos ataskaitos.

Maccanų tyrimas turėtų būti įdomus verslo sektoriui, nes čia kaip pirštu parodyta skylė, per kurią reikia veikti savo esamus bei, tikėtina, būsimus klientus. Tyrimą skaitome čia, o aš tuo tarpu parašysiu porą komentarų apie skanius šiandienos pietus. “Every opinion counts!”

P.S. PDF failas gan didelis, todėl reikės šiek tiek palaukti kol atsidarys.