Dansu Dansu

Gavome pranešimą apie organizuojamą pirmąjį Baltijos šalių RsV pasiekimų konkursą. Įdomu tai, kad jame gali dalyvauti ne tik agentūros, bet ir valstybinės institucijos bei nepriklausomi konsultantai. Kodėl gi ir ne? Vertins 7 komisijos nariai iš užsienio. Daugiau apie konkursą yra čia.

P.S. Ar “ADrenaline” gali dalyvauti nepriklausomi reklamos kūrėjai?

Metams užstrigęs ryšių su visuomene agentūrų asociacijos kūrimas, šiomis dienomis ne tik spurtavo, bet, panašu, ir suskilo į dvi iniciatyvas, kurias sąlygiškai pavadinsiu „pamasažuokim variantus“ ir „griebkim jautį už ragų“.

Šaltinių šioje rinkoje teigimu, vakar buvo planuotas „pamasažuokim variantus“ iniciatyvinės grupės – „PR service“ (6) ir „SKC“ (9) (skliaustuose – agentūros vieta VŽ RSVA reitinge pagal pajamas) vadovų – susitikimas su visais suinteresuotaisiais.

Diskusijoje „Rastis ar ne RSV agentūrų asociacijai?“, Linas Kontrimas turėjo pristatyti 3 skirtingus asociacijos steigimo principus. Laukiame žinių iš pastarojo, ar susitikimas įvyko ir kaip į vertinama kolegų „griebkim jautį už ragų“ taktika.

Mat, lygiagrečiai planuojamai diskusijai, šią savaitę RSV agentūroms buvo išplatinta žinia, jog 7 RSV agentūros („Publicum“ (1), „VRP | Hill&Knowlton“ (2), „Baltijos viešųjų ryšių grupė“ (3), „Idea prima“ (4), “KPMS ir partneriai“ (8),“, „Strateginių komunikacijų centras“/“SKC“ (9) ir „Viešųjų ryšių technologijos“ (14) pasirašė asociacijos steigimo sutartį, ir kviečiama prisijungti prie steigimo iniciatyvos.

Dansu.lt žiniomis, ši iniciatyva priklauso trims didžiausioms alternatyvaus reitingo RSV agentūroms. Pasak „Idea Prima“ vadovo Pauliaus Tamulionio, šiandien po pietų bus žinoma, kiek ir kokių agentūrų prisijungs prie pradinės steigimo sutarties.

Iš šios iniciatyvinės grupės laukiame žinių apie iššūkius, kurių pirmiausia imsis įsteigtoji asociacija, kokiomis priemonėmis bus siekiama išsikeltų tikslų ir kokie numatomi artimiausi veiksmai.

“flyLAL” peripetijos mums suteikia galimybę stebėti (kol kas) nedidelio intensyvumo RsV karą ir mokytis “on the go”. Akivaizdu, kad G. Žiemelis ir jo žmonės buvo tam gerai nepasiruošę, nes bankroto pradžia žiniasklaidos pranešimuose atrodė kaip pasaulio pabaiga. Ne tik nepasiruošę, bet net ir pasimetę. Prisimenate Vytauto Kaikario pareiškimus, kad keleiviams, nusipirkusiems bilietus, jie niekuo padėti negali ir rekomenduoja kreiptis į teismą? Dabar jau žadama dalį pinigų grąžinti, bet tai nebeatrodo nuoširdžiai.

Ir “flyLAL” blogą reikėjo pradėti rašyti kur kas anksčiau, o ne tada, kai jau visi atvirai kalbėjo, kad situacija beviltiška. Blogas turėjo atsirasti dar tada, kai buvo pradėta konfliktuoti su “airBaltic’ ar atšaukinėti skrydžiai. Neabejoju, kad visiems, nors šiek tiek daugiau besidomintiems “flyLAL”, jau tada kilo įvairių minčių. 

Nuostolis įmonių grupės reputacijai milžiniškas. Ir stipriausiai tai pasijus ilgesniu laikotarpiu, nes klientų pasitikėjimą atgauti bus sunku. O juk G. Žiemelio komandos strategai apie bankroto galimybę, matyt, galvojo ne paskutinį vakarą (nors, ko gero, jo iš pradžių irgi nesitikėjo). 

Bet panašu, kad jie dabar, kaltindami  Susisiekimo ministeriją (VŽ straipsnis apie tai; įrašas oro bendrovės bloge), mėgina pereiti į puolimą. Įdomu, kad komunikacijoje V.Kaikarį pakeitė G.Žiemelis, kuris, regis, visuomet buvo kompanijos (ir jos restruktūrizavimo) idėjinis vadas. Jei G. Žiemelis būtų tylėjęs ir toliau, ministerija gana nesunkiai patrauktų visų suinteresuotų grupių (nukentėję keleiviai, verslo partneriai, kreditoriai) nuomonę savo naudai. Bet dabar… Juk net ir prokurorai yra žmonės. Ir visada galima prisiminti seną triuką pavadinimu “politinis susidorojimas”. 

Beje, ką veikia “LEO” RsV žmonės? Žiniasklaida pilna kalbų apie šio projekto reviziją, o jų negirdėti.

Prieš metus “Dienos Duonai” teko garbė paskelbti pirmąjį alternatyvų (t.y. ne “Verslo Žinių”) topą. Kadangi Nasa, Christian ir Bretonas, kaip suprantu, metė bloginimo reikalą visam laikui, šiais metais tai darome mes.

Na, bet keli žodžiai apie topą. Kadangi tai yra savanoriškas reikalas, ne visi man žinomi rinkos dalyviai yra čia. Ypač krenta į akis “EuroRSCG PR” nebuvimas.

KOMAA ir VŽ turėtų mokytis atspindėti rinkos realybę iš PR’ininkų. Nes ko vertas agentūrų topas, jeigu jame tik negausios asociacijos nariai arba įvarių sričių mišrainė?

Ryšių su visuomene paslaugų bendrovės pagal 2008 m. tiesiogines pajamas

Tiesioginės pajamos – pinigai, gauti už suteiktas konsultacijas, paslaugas ir komisinius, neįskaičiuojant subkontraktuojamų išlaidų. Be PVM.
Šaltinis: bendrovių pateikti duomenys.

Ši lentelė sudaryta savanoriškai, sąžiningai, gera agentūrų valia ir yra skirta vidiniam ryšių su visuomene agentūrų bendruomenės naudojimui. Dalis agenturų savo pajamų tokiu būdu niekada neskaičiavo, todėl ir jų pateikti duomenys yra labai sąlyginiai. Ši lentelė negali būti naudojama kaip rinkodaros  ar rimtos analizės įnagis jokiuose kontekstuose.

Pastaba: dalis šio straipsnio buvo skelbta “Verslo Žiniose”. Mes skelbiame jį visą. 

2008 metų lapkričio 13 dieną „Verslo žinių“ redakcijos skiltyje e aptikome kelias trumpas, bet visai komunikacijos rinkai labai viltingas eilutes: „naujoji valdžia žada „nukirpti“ lėšas ir biudžetininkų išlaidoms, pirmiausia – atsisakant perkamų viešųjų ryšių. Būtų keista, jei būtų kitaip – nesikuklinant išpūtus viešųjų ryšių skyrius ministerijose bei kitose valstybinėse institucijose, buvo įsigudrinama dar ir samdyti viešųjų ryšių agentūras.” Mūsų biure žinia apie naujosios valdžios planus sukėlė tikras ovacijas, nes suvokiame tai kaip stiprų katalizatorių, galintį pakreipti visą Lietuvos komunikacijos rinką civilizuotų ryšių su žiniasklaida link, kur užsakomieji korporaciniai straipsniai neegzistuoja. Ir pavadinome tai 3K (Krizė, Kubilius, Katalizatorius) sveikatingumo kokteiliu komunikacijos rinkai. 

Perkamieji straipsniai – atgrasūs

Paklauskime savęs – kas skaito tuos beviltiškus užsakomuosius straipsnius, išskyrus jų autorius, užsakovus ir redaktorius? Niekas. Mat problema ta, kad juose nėra jokio balanso – viskas taip teigiama, taip gražu, taip saldu ir todėl netikra, neįdomu, galų gale, neįtikinama. 

Kaip atsvarą valstybinių institucijų užsakytų straipsnių bangai pabandykime įsivaizduoti ar SEB bankas, savo, kaip gerbiamiausios Lietuvos verslo įmonės, reputaciją būtų galėjęs sukurti užsakomųjų straipsnių pagalba? Ar šio banko Prezidento patarėjas, finansų rinkos guru – p. Gitanas Nausėda – gaudomas, kalbinamas ir vertinamas  visų žiniasklaidos priemonių – būtų tokiu tapęs, jei bankas būtų pirkęs savo atstovui palankius straipsnius?

Atsakymas vienareikšmiškas: tai būtų fatališka klaida ir tuščiai iššvaistyti pinigai.  Užsakomieji straipsniai – veikiau nesusipratimas, hibridas tarp neskaitomo straipsnio ir nepatrauklaus reklaminio skelbimo, nei normali komunikacijos norma.

Užsieniečiai nesupranta ir nesuprastų

Vargu, ar Vakarų Europos ar JAV verslininkui pavyktų lengvai išaiškinti, ką reiškia „užsakomasis straipsnis“ lietuviškąja prasme. Tiesą sakant, anglų kalboje apskritai nėra frazės ar žodžio, nusakančio tokios kategorijos tekstus, o egzistuojantys „paid article“, „advertorial article“ ar „advertorial feature“ reiškia ką kita. Didžiausias skirtumas yra tokių straipsnių turinys. Užsienietiškuose laikraščiuose ar ypač žurnaluose randami „advertorial features“ įprastai būna skirti produkto, prekės ar naujos paslaugos pristatymui. Jiems, kaip ir Lietuvoje, galioja taisyklės, reglamentuojančios žymėjimą specialiais ženklais, o, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tokių straipsnių turinys dar turi atitikti Reklamos, pardavimų skatinimo ir tiesioginės rinkodaros kodeksą (angl. British Code of Advertising, Sales Promotions and Direct Marketing). Žinoma, nukrypimų ar skandalų pasitaiko ir ten – užsienio blogosferoje nuolatos pasirodo įrašų apie nepažymėtus ar neetiškus reklaminius straipsnius.

Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad tokie straipsniai, už kuriuos susimokama tiesiogiai ar vėliau nuperkant sutartą kiekį reklamos maketų leidinyje, nenaudojami korporacinio įvaizdžio kūrimui, o gerai žinomi laikraščiai apskritai neturi arba turi tik labai ribotą plotą reklaminiams straipsniams.

Pavyzdžiui, „Financial Times“ reklamos skyrius siūlo beveik viską – nuo integruotų reklamos paketų iki brošiūrų pristatymo tiesiogiai norimai auditorijai, tačiau ne reklaminius straipsnius. Be to, jei įtariai lietuviškai akiai, peržvelgus dešimtį laikraščio numerių, ir užkliuvo vienas kitas tekstas, užtenka atidžiau įsiskaityti į publikaciją ir visos dvejonės dėl galimo teksto „užsakomumo“ išsisklaido – straipsniai būna parašyti profesionaliai, kalbinamos asmenybės verčia iš koto, o ir pozityviausiai atrodančiose istorijose galima rasti žurnalisto ištrauktą nevisai švarių skalbinių kraštelį ar tiesiog provokuojantį klausimą. 

Rytų Europos fenomenas

Peršasi išvada, kad užsakomieji straipsniai – Rytų ir Vidurio Europos liga, ir šitame regione jos pavyzdžių rastume ne vieną. 2001 metais Rusijoje plačiai nuskambėjo žinia, kad 13 žinomų ir populiarių šalies laikraščių bei žurnalų publikavo užsakomuosius straipsnius, aprašančius išgalvotas istorijas, ir darė tai be užsakymo numerių. Užmokestis, kurį laikraščiai gavo, svyravo nuo 3 tūkst. iki 57 tūkst. rublių (400-7000 litų). Ironiška, kad užsakomuosius spausdino ir tokie leidiniai kaip „Argumenty i Fakty“ ar „Kommersant“ – neva aršūs žiniasklaidos pirkimo priešai. Pastarasis, beje, tame pačiame numeryje publikavo ir užsakymo numeriu nepažymėtą istoriją, ir užsakomuosius peikiantį straipsnį.

Kad tokie iškreipti pirkimo–pardavimo santykiai yra ne vien Rusijos problema, rodo ir tai, kad jau prieš keletą metų medijų ir kultūrinių studijų leidinys „EastBound“ publikavo dviejų slovėnų mokslininkų tyrimą apie žiniasklaidos pirkimą Slovėnijoje. Jame autoriai išreiškė susirūpinimą, kad tokių „žiniasklaidos anomalijų“ jų šalyje vis daugėja.

Naują požiūrį skleidžia užsienio kapitalas

Žinoma, mūsų geografinėse platumose galima rasti ir teigiamų tendencijų. Tarptautinės kompanijos, turinčios savo korporacines vertybes ir aiškiai deklaruojančios etiškos veiklos standartus, atėjusios į Rytų Europos rinkas gali tapti tais teigiamų procesų judintojais. Būdamos kitos – Vakarų kultūros dalimi – savo standartų jos laikosi visame pasaulyje. Tokios tarptautinės bendrovės kaip „Statoil“, „Nokia“, „Procter & Gamble“ savo misijose ir standartuose aiškiai pabrėžia etiškumą ir skaidrumą, todėl ir užsakomieji straipsniai vargu ar gali tapti šių bendrovių komunikacijos įrankiais. 

Lietuvoje mitus pradėta griauti pernai

Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje visada buvo nemažai mitų, o mitologijoje garbingą vietą ilgai užėmė užsakomieji straipsniai. Konsultantai aiškino klientams, o klientai tikėjo, kad jeigu įmonė nepirks straipsnių, tai žiniasklaida apie ją nerašys, arba rašys tik neigiamai. Be to, verslas tikėjo, kad žmonės neatskiria užsakomųjų straipsnių ir skaito juos taip pat, kaip įprastus straipsnius, ir laikė juos efektyvia komunikacijos priemone. Prieš maždaug metus tikėjimas šiais mitais pradėjo mažėti. Vieni pirmųjų apie tai prabilo „Omnitel“, kurie užsimojo ištirti, kiek šiuose mituose gali būti tiesos. Pasirodo, nė kiek.

Pirkti – neefektyvu

„Omnitel“ užsakytame tyrime, kurį atliko „Cision“ ir „Reklamos tyrimai“ buvo nustatyta, kad žmonės mato ir atskiria užsakomuosius straipsnius, ir juos vertina neigiamai. Tiriant komunikacijos efektyvumą, tokie straipsniai neturi jokio realaus poveikio, o vertinant visą komunikacijos srautą, įmonės didžiausią efektą pasiekė ne pirkdamos žiniasklaidą, o tiesiog aktyviai su ja bendraudamos ir perduodamos savo žinias. Tokią poziciją „Omnitel“ atvirai išdėstė spaudos kongferencijoje 2008 metų vasario mėnesį. 

Tiesa, šiame lauke „Omnitel“ nėra vienintelis karys – poziciją nepirkti straipsnių žiniasklaidoje vienaip ar kitaip išreiškė ir „Rimi Lietuva“, „Swedbank“. Šių įmonių bendras  vardiklis – užsienio kapitalas. Ir tai neturėtų stebinti – brandesnės verslo kultūros šalyse tokia praktika yra ne tik nevykdoma, bet net ir nesuprantama. 

Rinka pasveiks

Galbūt ir atrodo keista, kad sėdėdami tame pačiame laive, į kurį ir byra tie pinigai, keliame bangas. Tačiau tas laivas jau plaukia klaidinga kryptimi. O šiame rinkos sveikatinimo kokteilyje net krizė tampa vitaminu. Mat jei ne ji, vargu ar p. Kubiliaus vadovaujama naujoji Vyriausybė būtų pasukusi šia kryptimi – kaip turbūt daugelis pamena, liūdnai pagarsėjusioje Žemės ūkio ministerijos viešinimosi byloje teismas priėmė ministerijai palankų sprendimą. Bet kalba eina ne apie teisingumą, o apie sveiką protą ir civilizuotą komunikaciją. O tas vitaminas 3K – Krizė, Kubilius, Katalizatorius – visiems mums bus į sveikatą , nes:

• Komunikacijos specialistai taps kūrybiškesni, ieškos efektyvesnių  ir novatoriškų komunikacijos būdų.  
• Komunikacijos rinkos tekstų kūrėjai turės aštrinti savo plunksnas ir rašyti taip, kad žmonės skaitytų ir suprastų.
• Jei nesuveiktų tūkstantis ir vienas ryšių su visuomene įrankis, reklamos agentūros gautų daugiau kūrybinio darbo, o žiniasklaidos planuotojai didintų savo apyvartas.

Užsakomųjų straipsnių išnykimas perskirstytų „Verslo Žiniose“ pateikiamą RsV kompanijų sąrašą, sudaromą pagal apyvartą. Kai kurių RsV kompanijų apyvartose dabar tikrai nemenką dalį sudaro straipsnių (tiksliau reklaminių plotų) pirkimo sąnaudos, kurios iš principo turėtų nukeliauti į žiniasklaidos planavimo ir pirkimo kompanijas.

O  viso to pasekmė – daugiau, įdomesnės, geriau parengtos, apgalvotos informacijos, pateikiamos žiniasklaidai. Iš informacijos rasis daugiau gerų straipsnių, daugiau ištikimų skaitytojų, daugiau reklamos. Būdami komunikacijos rinkos žaidėjai dėl to ir plojome rankomis. Dabar belieka, kad naujosios Vyriausybės žodžiai  virstų kūnu.

Tik pradėję rašyti “Dansu Dansu”, pagyrėme “Euro RSCG PR” už tai, kad išnaudoja blogą kaip komunikacijos priemonę. Tačiau prabėgo pusė metų, pasikeitė vadovai ir… blogo nebėra.

Jeigu komunikacijos specialistai nesugeba išnaudoti blogo kaip komunikacijos priemonės, ar verta tikėtis, kad jų užsakovai tai naudos? Jeigu komunikacijos specialistai neturi energijos ir minčių rašyti, pasisakyti konferencijos, ar yra jų tarpe nuomonės lyderių, keičiančių pasaulį? Kuo jie domisi? Kuo gyvena? Ir čia aš ne “Euro RSCG PR”, o apskritai apie visą komunkacijos sferą – nuo PR iki media agentūrų. O, atrodytų, jiems tik duok kurti. 

Kiek man žinoma, teberašo VRP ir Acta Publica.

Štai kaip “FlyLAL” valdo krizę – patys:

Tokioje situacijoje kitas būtų palikęs viską likimo valiai. Kaip ten be būtų su bilietais, bet komunikacijos apie situaciją visai pakanka.

Mus pasiekė žinios, kad PR agentūros visu smarkumu varžosi dėl “Tele2″. Iki šiol operatorius dirbo su “Euro RSCG PR”, bet ten pastaruoju metu, matyt, daug kas pasikeitė. O gal tiesiog tokios “Tele2″ pirkimų taisyklės.

Ir po pusvalandžio paštu gavau papildymą: “Konkursas artėja į pabaigą, Tele2 derasi su pirmąją vietą užėmusiais VRP”. Su kuriuo mobiliojo ryšio operatorium jie dar nedirbo?

Galbūt pastebėjote nedidelį pasikeitimą “Dansu Dansu” blogo šablone – viršuje esančioje pilkoje juostoje sumažėjo nuorodų. Dabar čia yra tik nauja nuoroda “Resursai”.

“Resursų” puslapyje ketiname dėti nuorodas į naudingus, išliekamosios vertės turinčius, failus. Ir kviečiame prisidėti visus, kurie turi ką parodyti rinkodaros ir komunikacijos bendruomenei. Juk užsakovai ir jų agentūros per metus prigeneruoja ne vieną toną analitinių apžvalgų ir white papers. 

Kam juos marinti, jeigu galima įmesti į internetą ir pasiekti dar daugiau kontaktų – sukurti Long Tail (lietuviškai tai kažkaip neskamba…) fenomeną (jeigu vis dar apie jį nieko negirdėjote, skaitykite čia).

Ir, žinoma, neverta profesionalus mokyti, kad tai dar vienas geras būdas parodyti, kad tu geriausiai išmanai rinką…

Kaip nevaldyti krizinės situacijos? RSV vadovėliuose pilna tai iliustruojančių pavyzdžių, kaip ir aprašymų, kuo tyla krizės metu baigiasi bendrovėms. Šiandien turime chrestomatinį pavyzdį ir Lietuvoje.

Jei ką – kalbu apie TEO LT, AB. Ir apie jų elgesį skandalo dėl naujojo administracinio pastato statybos metu.

Nesigilinsiu į šito reikalo eigą – apie tai plačiai rašė visi, kas tik netingėjo, kad ir čia, čia, arba čia. Vietoje to pabandysiu įvertinti TEO poziciją šio skandalo metu.

Pradėkim nuo to, kad visas šis reikalas bendrovės įvaizdžiui jau pakenkė. Vien rugsėjį apie tai kokia 10 kartų rašė interneto portalai ir nacionaliniai dienraščiai. Vakar dar ir „Paskutinė instancija“ (LNK) reportažą parodė geriausiu eterio laiku. TEO vardas nuskambėjo istorijoje apie dokumentų klastojimą. TEO vardas nuskambėjo istorijoje apie abejotiną teismo sprendimą, kurį priėmė tą pačią TEO atstovaujančios advokatų kontoros vieno iš vadovų tėvelis teisėjas. TEO vardas nuskambėjo istorijoje apie paprastą žmogelį, dviejų dukrų tėvą, kuriam gresia iškeldinimas iš namų – 12 mln Lt areštas keliolika kartų viršija visą jo turtą.

Žinoma, TEO gali jaustis esantys teisūs ir nieko nekomentuoti. Ką jie ir daro, beje, nes oficialioje bendrovės svetainėje radau tik vieną pranešimą šiuo klausimu. Tačiau ar to pakanka?

Kai atsiranda įtarimai dėl galimo dokumentų klastojimo (pakankamai pagrįsti įtarimai, kitaip jais neužsiimtų prokuratūra), kyla keli klausimai. Ar TEO vadovybė žinojo apie tai? Jei taip, tai ar jie susiję su galimu nusikaltimu? Jei ne, tai kaip jie vadovauja, jei už jų nugarų pavaldiniai daro ką nori?

Kai atsiranda įtarimai dėl galimo interesų konflikto teisme (vėlgi – pakankamai pagrįsti įtarimai, nes sunku patikėti, kad sprendimą priėmęs teisėjas nežino, su kuo dirba jo sūnus advokatas), kyla papildomi klausimai. Ar TEO teisininkai žinojo apie galima interesų konfliktą? Jei taip, tai ar jie tikėjosi, kad teisininkų giminystės ryšiai jiems padės laimėti? Jei ne, ką jie galvoja apie advokatų kontorą, kuri vietoje sprendimo įvėlė juos į dar vieną skandalą? Kodėl toliau su ta kontora dirba? Kodėl neišsako savo nuomonės šiuo klausimu? Ką apie tai mano TEO vadovybė?

Na, gerai. Suprantu, kad bylą sprendžiantiems teisininkams ir pastato statybas planuojantiems ūkvedžiams nusispjaut į visokias ten visuomenės nuomones. Bet ką šiuo klausimu galvoja TEO ryšių su visuomene specialistai ir visas jų korporatyvinės komunikacijos skyrius in corpore? Ar jiems irgi nusispjaut? Būtų keista, juk TEO tapo viena pirmųjų, jei ne pirmąja, įmone Lietuvoje, publikavusia socialinės atsakomybės ataskaitą. Joje yra skiltis „Socalinė atsakomybė santykiuose su visuomene“, kur išvardinta daugybė gražių įmonės darbų.

Pavyzdžiui, ten TEO giriasi prisidėję prie Pilietinės galio indekso nustatymo Lietuvoje. Ir nepamiršta pasigirti, cituoju: „Tikimės, kad savo veikloje šiuo indeksu galės remtis nevyriausybinės organizacijos bei piliečių bendruomenės, stipria ir savarankiška Lietuvos visuomene suinteresuotos politinės partijos, švietimo programų rengėjai.“ Aha, o kaip pilietiškumo ugdymas susijęs su piliečių persekiojimu už kreipimąsi į teismą? Suprasčiau, jei TEO į teismą paduotų tyrimą pradėjusią prokuratūrą, bet ne, jie kaunasi su piliečiu, kurio skundas tapo tyrimo pagrindu.

Arba štai dar: „Aktyviai dalyvaudama visuomenės gyvenime, TEO siekia kurti ryšius su vietinių bendruomenių gyventojais.“ Ir dar: „Aktyviai bendradarbiaudama su vyriausybiniu ir nevyriausybiniu sektoriumi, TEO siekia skatinti savanorystę, informacinės visuomenės plėtrą, prisidėti prie IT sektoriaus verslo aplinkos gerinimo.“ Aha, paskatinot savanorį.

O viską užbaigia štai kas: „TEO užkerta kelią korupcijai tiek viduje: supažindindama darbuotojus su sąžiningo verslo principais ir etikos normomis, tiek išorėje: skatindama sąžiningą verslo politiką ir skaidrų bendravimą su valstybinėmis institucijomis, remdama organizacijas, kurios Lietuvoje populiarina socialiai atsakingą požiūrį į verslą.“ Ne aš sugalvojau, patys pasirašė. Niekas už liežuvio netempė.