Dansu Dansu

Jau matau grupelę apysnobių ponų, kurie, perskaitę šitą klausimą, sako „Pfff…“ ir nužvelgia paniekinančiu žvilgsniu. „Tipo, nesupranti? Nes šūdas“.

Bet palaukit. Ar kas nors iš jūsų gali gerai ir išsamiai atsakyti į klausimą, kur yra tas ryšių su visuomene nervų kamuoliukas, slypintis kone kiekvieno PRščiko kišenėje ir suteikiantis jam tą nuolatinį nenatūralumą bendravime ir švelnų susierzinimą parsinešus naują užduotį iš kliento, nenaudodami žodžių „tiesiog“ ir „šūdas“?

Mane, tiesą sakant, kamavo tas klausimas ilgokai. Aš irgi labiau mėgstu tuos žmones, kurie nedirba ryšių su visuomene srityje, nei tuos, kurie joje dirba, bet žodžiais negalėjau pasakyti, kodėl. Read the rest of this entry »

Įdomi situacija maisto rinkoje: garsus lietuviškas gamintojas apsimelavo, o tikrintojai ėmė ir pagavo…. “Veiverių” majonezas be konservantų – iš tikrųjų su konservantais (šiandien praneša vietinė žiniasklaida). Beje, produkto paveiksliuko nededu specialiai – nenoriu reklamuoti klaidinančios prekės! Nesu tas tikras lietuvis, kursai džiaugiasi, kad kaimyno stogas dega, bet kaip rinkodaros atstovą mane domina situacija: o kas toliau?

“Veiverių” gamintojas dabar turi dvi išeitis: dėti į kojas arba bandyti nuplauti savo garbę. Pirmu atveju jie nutylės, bandys vengti žiniasklaidos kaip maro, skubiai pakeis pakuotes ir/ar produkto pavadinimą ir tada lauks natūralios skandalo pabaigos. Tiesa, dar galima bandyti turimas atsargas parduoti su gera nuolaida, kad mažiau nuostolių, ar ne?
Man labiau patinka antras variantas: krizę reikia valdyti. Teko patirti tokią situaciją, dėkui tuometinei RsV agentūrai, išsikapstėm ir įgijom geros patirties. Tas atvejas buvo paprastesnis – produkcijos brokas išlindo ne dėl piktavališkų tikslų, bet… yra kelios auksinės taisyklės, kas tokioje situacijoje pagelbėtų ne tik majonezui.

Atvirumo principas - bendrovė privalo atvirai kalbėti apie įvykį, priežastis ir padarinius. Jeigu priežastys nežinomos tuo metu, būtina garantuoti, kad informacija bus pateikta kuo geičiau.
Dviejų krypčių komunikacija – visuomenės interesų svarbą reikia prilyginti saviems. Reikia kalbėti su auditorija ir sužinoti jos vertinimus. Paprastai žmonės ir spauda nori girdėti: apgailestavimus, pagyrimus susijusiems su įvykiu, pažadus padaryti viską, kad nepasikartotų nieko panašaus. Viskas turi būti išspręsta per 24-48val nuo krizės pradžios.
Krizės valdymo centras – skamba pompastiškai, bet pakanka skirti kabinetą, iš kurio būtų paprasta susisiekti su išore. Visa komunikacija turi eiti iš vieno taško.
Žiniasklaidos monitoringas ir kontrolė – stebėti informacijos pasirodymus žiniasklaidoje ir vertinti. (Mano atveju vienas iš svarbiausių šaltinių buvo skundai.lt – teko ten fiksuoti vartotojų skundus ir rašyti pasiaiškinimus…)

Šie patarimai paimti iš “Verslo žinių” išleisto žinyno “Viešieji ryšiai versle”.

Ir pabaigai tai, ką pasilikau savo smegenyse visam gyvenimui: Krizės paaiškinimas visuomenei arba atsakymas į rūpimus klausimus turi būti aiškus ir įtikinamas. Jis pirmiausia turi būti gerai iškomunikuotas įmonės viduje – niekada negali žinoti, kurį tavo darbuotoja pakalbins žiniasklaida ar šiaip plepi moterėlė. Jeigu versijos išsiskirs – atia išsigelbėjimui….

Prasidėjo 2010-ieji, matyt, įdomūs metai daugelyje verslo sričių. Jie man prasidėjo gražia pirmąja metų diena, viltimi, kad „blogiau jau nebus“, ir nauju „Versus“ numeriu su V. Rachlevičiaus vedamuoju „Viešųjų ryšių burbulas“.

Ryšių su visuomene rinką, tiksliau, jos „išaugimą“ (bent jau V. Rachlevičiui atrodo, kad ji ką tik išaugo, nors pagal numanomus 2009 m. duomenis turėjo susitraukti, dar palauksim agentūrų finansinių rezultatų), redaktorius vadina „valstybės sisteminių bėdų dalimi“ ir „burbulu“. Kodėl? Išdėstysiu jo argumentus, pateiktus 2,5 psl. apimties straipsnyje:

1.    Ryšių su visuomene agentūros perėmė įmonių reklamos ir rinkodaros biudžetus, prie jų paprašė dar pridėti pinigų ir už juos teikia pervertinamas, pernelyg brangias paslaugas;
2.    Negana to, tas per brangias paslaugas teikia RsV agentūrose dirbantys nekompetentingi berniukai ir mergaitės, kurie nieko nesupranta;
3.    RsV agentūrų „dėka“ nebegaudamos pajamų iš reklamos, leidinių redakcijos turi tik nekompetentingus pigiai dirbančius žurnalistus, todėl smunka jų kokybė.

Dar straipsnyje užsimenama ir apie korupciją pačioje žiniasklaidoje, kai papirkinėjami tiek redaktoriai, tiek žurnalistai, ir apie tai, kad pranešimas spaudai kainuoja tiek pat, kokia yra žurnalisto mėnesio alga (??!?), ir apie tai, kad RsV agentūroms klientai, kurių mėnesio mokestis neviršija penkiaženklio skaičiaus, yra ne itin svarbūs (??!?).

Read the rest of this entry »

Turiu prisipažinti, kad jau kurį laiką jaučiau ilgesį vietinių originalių reklamų, ypač su vietinėmis žvaigždutėmis, gyvais specialistais ar “tikra moterimi iš gatvės”… Jau žinau, kad A.Stašaitytė kramto Orbit ir plaukus paryškina Garnier dažais, M.Čereškienė pasitiki Garnier veido kremu, o V.Riaubiškytės sėkmės paslaptis slypi balinamojoje pastoje. Neatsitiktinai garsios moterys dažnai reklamuoja kosmetikos ir asmens higienos prekes. Geras pavyzdys skatina pirkti, ar ne?

Mano dėmesį patraukė naujas BIOK Laboratorijos ėjimas: reali, gyva vidutinio amžiaus anglų kalbos mokytoja iš Trakų.

VBS (Viena Boba Sakė) agentūros žiniomis, šios ponios atsiradimas yra karščiausia tema Trakuose . Bet gyvenant Vilniuje tą pajusti sunku – spaudos maketuose moteris “nekalba”. Maketo “body tekste” anei vieno žodelio, kurį būtų galima priskirti reklamos personažei. O gaila. Būtų įdomu ne tik pamatyti, kaip gražiai gali atrodyti moteris, naudojanti lietuvišką kosmetiką, bet ir paskaityti jos atsiliepimą. Žinau, kad tuos atsiliepimus kuria agentūrų “kopiraiteriai”, bet vis tiek patinka.

Užtat visas žodinis krūvis tenka mados guru J.Statkevičiui, kuris šioje kampanijoje yra antras gyvas personažas. Nes jis bebeveik pakeitė profesiją, stebuklingai prisilietė prie naujo produkto, vos nesusipyko su M.Petruškevičiumi ir prisipažino kremus naudojantis nuo dvidešimties metų.

Turiu pripažinti, kad PR dėmesys naujam produktui – įspūdingas. Pagrindiniai leidiniai ir naujienų portalai žinutę prarijo. Jeigu šį projektą vykdytų PR agentūra, galėtų drąsiai jį įsidėti į stalčių su nuoroda “The best of…” Nesvarbu, kad kremo reklamą stumia vyras (visai ne tikslinė auditorija) ir ne srities specialistas (dizaineriai turėtų komentuoti suknelių klostes, o ne veido raukšles). Visai ne pagal vadovėlį….

Gaila, kad anglų kalbos mokytoja liko antrame plane. Parašytų bent vieną istoriją apie ją, kaip ji pakliuvo į projektą ir kaip gražiai gyvena, ir lietuviškus produktus (be abejo) naudoja. Dar viena laimės istorija šiais liūdnais laikais man nepakenktų!

Praėjusią savaitę Irena Degutienė piktinosi, kad SoDra skyrė milijoną litų reprezentacijai; Dalia Grybauskaitė dar prieš tapdama prezidente nesuprato, kodėl už valstybės pinigus perkami užsakomieji straipsniai.

Tiesa, kol kas dar niekas nepasipiktino, kad, pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministerijos viešųjų ryšių departamente dirba 13 žmonių (t.y., tiek pat, kiek vidutinio dydžio ryšių su visuomene agentūroje, kuri gali aptarnauti keliasdešimt klientų, o ne vieną). Užtat kitose valstybės institucijose nerimaujama, kad sumažinamas arba nutraukiamas finansavimas ryšiams su visuomene, ir likę „vieni“ kokie penki žmonės net neįsivaizduoja, kaip jiems dabar gyventi, nesamdant konsultantų iš šalies, nors 5 žmonių pajėgos yra daugiau nei didelės vienos įstaigos informacijai skleisti.

Kaip matome, vieniems jau aišku, kitiems, kurie daugiau sėdi užsidarę belangiuose kabinetuose, dar nelabai, kad profesionalūs ryšiai su visuomene yra prabangos prekė. Ne informacijos skleidimas, kai sprendimą priėmęs skyrius įdeda tris sakinius į internetą, o profesionalūs, pinigus kainuojantys, konsultantų paslaugomis grįsti ryšiai su visuomene.

Jei įstaigos sienos apsilaupiusios, o darbuotojai negauna algų, juk gal ir nereikia daryti spaudos konferencijos „Kokie mes nuostabūs“. Jei gyveni iš valstybės pinigų ir mažinamos pensijos, gal… na gal… nereikia leisti lankstinukų ir perdarinėti interneto svetainių.

Kol kas man susidarė vaizdas, kad iki šiol nemažai valdžios ir verslo institucijų, „paragavusių“ ryšių su visuomene paslaugų ir gavusių dėmesio, pirminį ryšių su visuomene klausimą formulavo pradėdami žodžiu „kaip“. „Kaip paskelbti apie savo pasiekimus“, „kaip pasirodyti geresniais nei esame“, „kaip susikurti tokį ir anokį įvaizdį“.

Reikėjo gero spyrio į nugarą, kol vieni-kiti pradėjo galvoti pradėdami žodžiu „ar“. „Ar mes turime leisti pinigus tam, kad atrodytume geresni nei esame“ ar kad ir „kad apie mus sužinotų“?

Aišku, tą spyrį davė daugelis dalykų. Prie jo prisidėjo ir tai, kad gamintojai mieliau renkasi neskelbti pelnų ir pajamų apskritai, kad prekybos tinklai jiems nepakeistų sąlygų, jei per gerai sekasi; ir tai, kad žurnalistai regionuose (kartais ir ne tik) pradėjo atvirai reketuoti; ir tai, kad visi dar atidžiau skaičiuoja vieni kitų pinigus; ir tai, kad pozityviomis naujienomis žmonės dažniausiai nesidomi, o žiniasklaidos priemonės atidžiai stebi savo reitingus; ir t.t. – daug ne tokių jau linksmų dalykų. Bet davė daugiau galvojimo ir mažiau tuščių burbulų. Su kuo ir sveikinu:)

Ilgai neatsiliepęs į mūsų pasiūlymą, lietuviškame marketinge gerai žinomos RsV agentūros ex-vadovas vis dėlto papasakojo apie laiką RsV ir tai, ką daro dabar.

Ar galėtum papasakoti kada pradėjai darbą RsV srityje? Kaip subrendo mintis įkurti “Komunikacijos Tiltus”?

Idėja gimė man dar tebedirbant Lietuvos Taupomajame Banke, kažkur apie 1997-1998. Neseniai buvau baigęs universitetą, buvau pilnas energijos dirbti ir svajonių daug uždirbti, todėl greitai sutikau bendraminčių tai daryti kartu. Tuo metu Lietuvoje tik kūrėsi pirmosios PR agenturos. Viešieji ryšiai dar buvo visiškai nauja sritis, tad teko daug mokytis ir pačiam, ir kitus mokyti.

Pradžia buvo tikrai nelengva – potencialūs klientai vis prašydavo parodyti nuveiktus darbus, bet ką gali parodyti vos pradėjusi veiklą agentūra? Negana to, dar gavome „šaltą dušą“ – užklupo Rusijos krizė. Visgi, tai buvo ne tik labai sunkus, bet ir labai įdomus laikotarpis. Tuo metu padarėme tikrai daug įspūdingų projektų – TV bokstą pavertėme didžiausia pasaulyje Kaledų eglute, leidome pirmąjį Lietuvoje specializuotą verslo informacijos portalą www.rinkodara.lt (kurio „per plauką“ nepardavėme „dot.com“ investuotojui – pavėlavome vos kelis mėnesius).

Kodėl tapote “Euro RSCG PR”?

Atėjo toks laikas, kai norint toliau plėstis tapo būtina ieškoti partnerių. Iš pradžių bandėme bendradarbiauti ir jungtis su vietinėmis agentūromis, bet galiausiai apsisprendėme įsileisti strateginį investuotoją iš tarptautinio komunikacijos tinklo.

Tai buvo labai sėkmingas laikotarpis agentūrai – gavome priėjimą prie pasaulinio know-how, susiformavo personalo branduolys, pelnėme didelių klientų pasitikejimą (sugebėjome suderinti interesus ir dirbti su “Teo” ir “Tele2” vienu metu!). Vos per metus pavyko įsitvirtinti tarp Lietuvos Top3 ryšių su visuomene agentūrų.

Kas buvo sunkiausia RsV versle? Ir kas teikė daugiausiai džiaugsmo?

Daugiausiai džiaugsmo kėlė klientų įvertinimas. Pagal vidinius “Euro RSCG” klientų pasitenkinimo tyrimus mes visada būdavome aukščiau už bendrą agentūrų iš Rytų ir Centrines Europos vidurkį. Turėjome tokį didelį klientų pasitikėjimą, kad teko atlikti ir itin „netipinius“ užsakymus – teko rašyti ir magistrinį darbą, ir rengti projektines paraiškas, ir organizuoti politines iniciatyvas. Tačiau tokius artimus santykius įmanoma išlaikyti tik tol, kol agentūra yra sąlyginai maža, boutique tipo.

Vėliau, verslui smarkiai plečiantis, tokia kultūra pamažu pradėjo nykti. Kita vertus, tuo metu besitęsiantis ūkio ir gerovės augimas gerokai sumenkino klientų poreikį originaliems projektams. „Kam čia verstis per galvą, ir taip nespėjame gaminti“. Marketingo komunikacijoje pradėjo dominuoti pardavimo skatinimo kultūra. Žiniasklaida supragmatiškėjo, komunikacijos suprimityvėjo. Prie to prisidėjo ir tuo metu vyravusios tendencijos personalo rinkoje – į rinką ateinančių naujų darbuotojų kvalifikacija ir motyvacija nuolat smuko. Niekas nenorėjo „parintis“. Tai buvo sunkiausia.

Kodėl nutarei pasitraukti iš šio verslo?

Kiekvienas verslas turi ir pradžią, ir pabaigą. Atsiradus didesniems pinigams, pradėjo nebesutapti akcininkų požiūris į tolimesnę verslo plėtrą. O galutinį sprendimą padėjo priimti artėjanti ūkio krizė (pirmieji požymiai pasijuto dar 2007 pabaigoje), todėl per 2008 metus pasirengiau agentūros pardavimui ir pasitraukiau iš šio verslo.

Ką darai dabar? Ar turi minčių grįžti į komunikacijas (gal RsV, gal reklamą), ar nebe?

Pastaruosius kelis mėnesius buvau atsidėjęs verslo vadybos studijoms BMI užbaigti. Ką tik apsigyniau diplomą. Vasara daug su šeima keliausiu. Ir leisiu laiką savo sodyboje – mėgstu ūkininkauti. Labai intensyviai domiuosi biržine ir forex prekyba – šiuo metu prekiauju JAV akcijomis. Iš hobio tai jau tampa ir pajamų šaltiniu.

O dėl sugrįžimo į komunikacijas – konkrečių planų neturiu, bet „chem chiort neshutit“.

Dabar, kai pagalvoji apie visus metus, praleistus RsV, ką darytum kitaip?

Turbūt viską daryčiau taip pat, jeigu reikėtų vėl pradėti.

Kas vienija planus statyti chemijos gamyklą prie Alytaus, vamzdžių gamyklą prie Kauno, atliekų deginimo gamyklas Klaipėdoje arba Vilniuje, daniškas kiaulių fermas bei vėjo jėgaines pamaryje?

Žinoma, jas vienija tai, kad gyventojai visomis išgalėmis priešinasi šių statybų planams, motyvuodami, kad nuvertės turtas, išsitraukdami mistinį viešąjį interesą (nors gal gamyklos irgi viešasis) ir t.t.. Galima juos kaltinti trumparegiškumu, galima prikaišioti, kad atbaidydami investuotojus jie kenkia Lietuvai.

Tačiau, iš kitos pusės, kodėl patys verslininkai nepasirūpina, kad tas noras atsirastų? Dabar šių investuotojų logika, matyt, yra tokia – tyliai, tyliai pradėkime statybas, niekam nieko nesakykime, gal tie durneliai problemų ir nesukels. Vis dėlto, žmonės šiais laikais ne tik žino, kad turi teisę ginti savo interesus, bet ir informacinės technologijos leidžia susirasti reikalingos informacijos arba susiorganizuoti protestui.

Tad vietoj to, kad statybos prasidėtų ekskavatorių burzgimu, jos turėtų prasidėti kabinetų tyloje RsV agentūros samdymu. Gera agentūra gali ne tik paruošti informaciją, kad visi natūraliai kylantys klausimai būtų atsakyti, bet ir apdoroti gyventojus taip, kad jie galvotų, kad be gamyklos jų laukia skurdas, badas ir maras. Kad visi, kurie nepaisant faktų priešinsis kiaulių fermoms, atrodytų viešojo intereso priešai, o ne gynėjai. Jeigu viešieji ryšiai padeda laimėti prezidento rinkimus, jie gali padėti ir pastatyti gamyklą.

Atrodo, gera RsV agentūra kainuoja nepigiai? Nepigiai, tačiau tikrai pigiau nei teismai, padidėjęs žiniasklaidos dėmesys,  nervai, išaldyti milijonai ir visi kiti vargai.

Tokia prekyba nusprendė užsiimti audito, mokesčių ir konsultacines paslaugas teikianti UAB “KPMG Baltics”. Tik va nelabai pavyko, šiandien rašo mūsų verslo dienraštis.

Iš eilės:

“KPMG” nusprendė įkišti leteną įUAB’o “Visagino atominė elektrinė” – kuris turėtų statyti būsimą, cha, atominę elektrinę, – konkursą konsultavimo paslaugoms. Konkursas reiškia ir konkurenciją, todėl, matyt, kažkuris vyr. auditorius nusprendė pagerinti konkursines sąlygas RSV pagalba. Maždaug štai, pasigirsim, kokie esam hai-endiniai profai, ir bus mums lengviau konkuruot suformavus išankstinę palankią nuomonę.

Kaip tarė, taip ir padarė.

Pradžiai su dideliu aplombu sukvietė žurnalistus – spaudos pusryčiai, didelis guzas iš tolimų kraštų, ir , dėmesio,  KPMG pristatys naujausią studiją “Atominė energetika Centrinėje ir Rytų Europoje‘‘, kurią padovanosime susitikimo metu spaudos konferencijos dalyviams. Žurnalistai atėjo, o KPMG jiems įteikė ką? Pernykštę brošiūrą – taip, čia kalbam apie tą naujausią. Kuri tokia beviltiška, kad žurnalistai ją nurašė čia pat renginyje, vos pavartę. Žodis VŽ žurnalistei Vijai:

Tačiau ši studija išleista ne vėliau kaip 2008 metais, o joje yra ir pasenusių faktų. Pavyzdžiui, rašoma, kad 2008 m. spalio 12 d. Lietuvoje planuojama rengti referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo (kuris buvo pripažintas neįvykusiu).

Beje, pačią studiją galit pasidovanoti sau ir jūs – ji čia. Bet einam toliau, nes dar turim pagrindinį konferencijos pranešimą. Pastarąjį kurį atskiru pareiškimu išaiškino Dainius Pupkevičius, „KPMG Baltics“ Rizikos konsultacijų skyriaus vadovas:

Šios dienos prezentacijos metu norime pasiųsti jums ir rinkai vieną žinutę – atominė energetika yra iš tikrųjų labai svarbi mūsų šaliai, taip pat visam pasauliui, visuomenė turi žinoti apie ją daugiau.

Ar visi supratot žinutę? Nereiks pakartot? :)

Nes žinutė, pripažinkim, išskirtinės svarbos ir be “KPMG Baltics” nesavanaudiškos ir savalaikės pagalbos nu niekaip nebūtume supratę, kad atominė energetika ne šiaip svarbi, o iš tikrųjų svarbi. Ir mūsų šaliai svarbi. Ir visam pasauliui svarbi. Va taip. Ačiū, Dainiau,  o Dansu skaitytojams siūlom sudalyvaut konkurse – sugalvot žinutę kitiems KPMG spaudos pusryčiams.

Taigi KPMG akcija baigėsi tuo, kad žurnalistai iš jų švelniai pasityčiojo. Nes kai skaitau straipsnyje žodžius “deklaruojamas tikslas”, “neva” ir panašius, nejučia susigūžiu. KPMG komunikatorių vietoj dabar sėdėčiau ir rūkyčiau, daug.

Na, o pabaigiai – truputį apie integruotą komunikaciją. KPMG žino, kas tai yra, todėl šios dienos Verslo žiniose, tam pačiam atvarte kaip ir straipsnis, puikuojasi geriausiomis “do it yourself” tradicijomis sukaltas maketas.  Štai, prašom, pasigrožėkite, kas nutiks atominei elektrinei, jei nežinosite apie atominę energetiką. Paspauskit, paveiksliukas padidės, ir nežinojimo pasekmes įžiūrėsit aiškiau :)

„Be to, kai kurie tinklaraščiai turi daugiau prenumeratorių nei regioniniai leidiniai“, – sako p. Račas.
Mane ši citata išgąsdino. Cha, pagalvosite. Aaaaišku, išgąsdino – dirbi ryšiuose su visuomene, kuriuose reikės keistis, taikytis ir apskritai tinklaraščiuose temos taip lengvai “neinicijuosi”, kaip regioninėje spaudoje. Taigi, taigi, užsistovėjusio PR’ščiko baimė, kinkuosite galvomis.

O aš sakau “Ne-a”. Sakau kaip Lietuvos gyventojas. Nes man po šios citatos kyla viena mintis:

“Kaip blogai turi dirbti žurnalistai, turintys aukštąjį išsilavinimą šioje srityje ir gal net dešimtmečių darbo patirtį, kad juos savo “beveikžiniasklaidos” populiarumu lenktų visiškai kitos srities eilinis žmogus, rašantis bet kaip?”*

Žinoma, yra gerų žurnalistų regionuose. Žinoma, yra gerų redaktorių, gerų vadovų. Ir yra gerų komercijos vadovų bei profesionalių fotografų. Netgi puikių reklamos vadybininkų yra, ką kalbėti apie protingus ir įžvalgius reporterius.
Bet kodėl jie nesueina į vieną vietą?

Kodėl paprastai laikraščių komercijos vadovai mano, kad jie supranta žurnalistiką ir gali pardavinėti žurnalistą, neretai su visa pavarde, už kelis šimtus litų?
Kodėl vadovai – vyr. redaktoriai – mano, kad, jei jau gyveni iš reklamos, ja gali tapti visas leidinys, įskaitant tekstus, kurie turėtų būti žmogui priežastis tą leidinį pirkti?

Ir dabar kalbu nebe apie regioninę spaudą, atsipalaiduok, “Diena Media” grupe, per kurią visą, kaip ir per “Respubliką“, šeštadienį prasinešė be galo įdomus straipsnis tema “Tradicinei “Švyturio” kolekcijai – medaliai” su tokiomis tiriamosios žurnalistikos vardo vertomis paantraštėmis kaip “Šalia geriausių pasaulyje” ir “Kokybė – užtikrinta”, laikraštyje “Klaipėda” net pateikiant šią išsamią naujieną su tikro ar fiktyvaus žurnalisto pavarde.

Ne, kalbu ne tik apie regionus.
Iki manęs jis atėjo neseniai (kiti sakosi gavę dar žiemą) – laiškas iš “Versus“, pretendavusio ir tikrai buvusio kokybišku verslo žurnalu su analitinėmis temomis, bene vieninteliu, kuris pasigilina į lietuviško verslo pasaulį labiau nei kiti. Pacituosiu kelis sakinius iš laiško:

“Projektai – tai bendri žurnalo „Versus“ (Leidėjas) ir „Klientas UAB“ (Autorius) darbai.
<…>
Projekto kainodara:
2-4 psl. priedo kaina 6.500 Lt
4-6 psl. priedo kaina 8.000,00 Lt
6-8 psl. kaina 10.00,00 Lt
8-10 psl. kaina 12.000,00 Lt”

Čia oficialios kainos, ko gero, būtų galima dar pasiderėti, bet ne apie kainas čia susirinkom.

O apie “Kodėl man reikėtų pirkti ir skaityti leidinį?”
Nežinau. Niekodėl, matyt. Į mane, kaip skaitytoją, jam, tiesą sakant, nusispjauti. Jis nori mane „durninti“ ir už tai gauti pinigų.
Nepykit, žmonės iš “Versus”, kad čia taip patekot po rykštėm, kainas turit panašias kaip dabar siūlo verslininkų egocentrikų vinjetė su gražiomis nuotraukomis “Fortuna Privata”, visų senųjų skaitytojų nusivylimu alsuojančio “Veido” kainų dabar tiksliai nežinau, “Valstybės” irgi nepatikslinsiu.
Bet palinkėsiu sėkmės, kuri, žinau, jų laukia, “Verslo žinių” grupei, kuri, atrodo, supranta, kad žiniasklaidos versle projektai atsiperka ne per dvejus metus, kartais, jei ištinka nuosmukis, ir ne per trejus.
Žmogus, turintis gerą diplomą, kartais keletą metų dirba už mažą atlyginimą, bet savo darbą, o ne puola į duobkasių gretas, nors jie ir uždirbtų daugiau. Nes jis blogai jausis, blogai gyvens, ir netgi bus blogas duobkasys, jei yra, pvz., kvantinės fizikos specialistas.

Nedarykit taip su žurnalistais. Nu nežlugdykit jų ir nežudykit gerų žurnalų. Žinau, kad lietuviai neskaito. Bet jūs, mieli žiniasklaidos priemonių vadovai, tikrai suteikiate jiems tam priežastis.

*čia ne apie Račą, žinoma; o “bet kaip” reiškia “ne pagal žurnalistikos dėsnius”.

Belaukdami ryšių su visuomene agentūrų steigiamojo susirinkimo, dar kartą apžvelgėme pateiktą mums 2008 m. RSV agentūrų reitingą ir nusprendėme pakamantinėti, ką sau galvoja agentūros iš minėto sąrašo, nusprendusios kol kas neprisijungti prie asociacijos steigėjų ar narių.

Į mūsų užklausą atsakiusios agentūros teigia gavusios kvietimus dalyvauti steigime, tačiau nusprendusios kol kas procesą stebėti iš šono.

Darius Šilas („Cohn&Wolfe“):

Esu praeityje dalyvavęs įvairių asociacijų veikloje ir gan skeptiškai vertinu tokių asociacijų perspektyvas Lietuvoje. Yra paprastas klausimas – ką nariai gauna iš tokios asociacijos? Jei matysime pridėtinę vertę, prisijungsime, tačiau dabar dar nėra aišku, kodėl steigiama organizacija.

Nuoširdžiai linkiu sėkmės šiai iniciatyvai. Mano prioritetai dabar yra auginti „C&W“ verslą bei veiklą Lietuvoje.

Justas Kriukas („Prime Partner“):

Svarbu, kad asociacijos veikla būtų skaidri tiek RsV agentūroms, tiek kitoms suinteresuotoms šalims (klientams, srities darbuotojams, kitų disciplinų agentūroms). Savo ruožtu esame įsitikinę, kad profesinės etikos standartų laikymasis yra būtinas kiekvienai agentūrai, nepriklausomai nuo to, ar ji yra asociacijos narė, ar ne. Tam yra tarptautiniai kodeksai ir praktika, kuri aiškiai apibrėžia, kas leistina ir kas ne RsV srityje.

Norėtume, kad asociacijos steigėjų pastangos būtų nukreiptos ryšių su visuomene srities suvokimo gerinimui, visų pirma, klientų švietimui, kas yra ryšiai su visuomene ir kaip jie vykdomi, nes to dažnai pritrūksta. Žiūrint į Didžiosios Britanijos analogiškos asociacijos pavyzdį, vienas didžiausių efektų buvo išleidus rekomendacijas klientams, kaip ir kada dirbti su ryšių su visuomene agentūra, kaip su ja atsiskaityti ir vertinti rezultatus. Tai padėtų išspręsti ir kai kurias etines problemas, kurios kyla gerai neišmanant srities specifikos.

Pradžia nuteikia optimistiškai, nes iniciatyvos ir susidomėjimo yra daugiau nei ankstesniais metais. Dabar visi, ir šalininkai, ir skeptikai, laukia realių darbų ir pirmųjų veiklos rezultatų. Ir apskritai, agentūros dabar yra labiau linkusios kalbėtis ir bendradarbiauti, tad asociacijai steigti dabar yra palankus metas.

Laura Montvilaitė („AZ communications“):

Laiko prasme asociacija jau netgi perbrendo: perspektyvinės ekonominės aplinkybės, verčiančios verslo klientus pasiduoti esminiam „čia ir dabar“ pardavimų instinktui, ne tik dar labiau pratrins ribas tarp įvairių komunikacijos rūšių, bet ir sustiprins „klientas visada teisus“ spaudimą.

Visa tai gali komplikuoti RSV etinius aspektus, kuriuos bendru susitarimu reikėjo įtvirtinti klestėjimo periodu, kuomet buvo geriausias laikas ir aktyviai edukuoti klientus.

Kalbant apie asociacijos brandumą turinio prasme, labiau juntamas siekis pagaliau TAI padaryti, nei stiprus žinojimas, kas ir kaip bus daroma. Prisijungti mus paskatintų ne bandos jausmas ar formalizavimosi poreikis, o konkretumas ir pagrįstumas, taikomas ir narystės kriterijams, ir tikslams, ir jų siekimo būdams.