Dansu Dansu

Taigi prieš kiek daugiau nei mėnesį paskelbtas nedidukas postas, prigeneravęs šiam blogui krūvą komentarų, turi tęsinį: “IKI” jau dirba (ir) su “Publicum”. Katrie jau spėjo padaryt spaudos konferenciją ir išplatint press relysą.

Prieš mėnesį ar daugiau Valdas akcentavo, kad, cituoju,

IKI dirbo ir sėkmingai tebedirba su vieninteliu PR partneriu – AZ Communications. Kaip bus ateityje – tikrai nežinau, tačiau galiu garantuoti, kad esamus ir būsimus IKI PR partnerius lems ne pavardės, o profesionalumas, geros iėjos ir gebėjimas jas įgyvendinti.

“Publicum” profesionalumu abejoti netenka, juolab kad pagrindinis jų konkurentas VRP darbuojasi su “Maxima”.  Dansu žiniomis, “IKI” tebedirba ir su “AZ Communications”, tik taiko iškrypėlišką (mano, kaip ex-agentūrščiko ir kliento, nuomone) praktiką skelbti mini konkursėlius atskiriems užsakymams.

Papildyta Valdo komentaru – 2009 10 12 13.30 val.:

Mano anksčiau skelbtas komentaras išlieka aktualus, jį tekste jau panaudojai. Papildomai galiu tik dar kartą pasakyti, kad mes visada esame ir būsime atviri geroms idėjoms. Šiam projektui darėme konkursą ir pasirinkome “Publicum” pasiūlymą, nes jų idėja buvo stipriausia. Tai yra pagrindinė ir vienintelė šio bendradarbiavimo priežastis.

Plius gavom info apie “IKI” agentūrų atranką – tiksliau, patvirtinimą, kad Valdas joje nedalyvavo.  Ir ne iš Valdo :) Dėl šios priežasties chronologinius sutapimus išmetu kaip not relevant. Valdai, Žydre, atsiprašau už nevykusias interpretacijas.

Beje, lieku prie minties, kad bendradarbiavimas su dviem agentūrom skelbiant mini konkursėlius kiekvienam darbui – iškrypimas ir galiausiai tik pakenkia tiek agentūrai, kuri pirmai progai pasitaikius pasirinks stabilesnį klientą, tiek tam pačiam klientui, kuris užsiverčia papildomą krūvą biurokratijos ir neišnaudoja viso agentūros potencialo.

Žinot, kuo skiriasi geras PRščikas nuo blogo?

Ne press relysų gražumu. Ne strategijų gilumu. Ne pažinčių žurnalistų tarpe platumu. Oi ne.

Skiriasi tuo, kad galvoja, ką sako. Nes PR’e galioja tokia taisyklė: žodis žvirbliu išskrenda, bet gali jaučiu parbaubti atgal.

Rusai tokiais atvejais sako, kad “За базар отвечать надо”.

Apie ką aš čia? Gi apie tai, kad A.Kubilius vis dar neturi gero PRščiko. Nes arba negalvoja, ką sako, arba pamiršta tai ištesėti.

Va čia pavyzdys:

Šioje vietoje prisijungiame prie Commonsense iniciatyvos ir primename – Premjere, gi pats sakei! Kad keturi milijardai! Į kairę!

Ar situacija pasikeitė? Verslo žinios čia rašo, kad ne. sako tiesiai šviesiai, kad ten velnias koją nusilaužtų.

Ką gi, gal premjeras ims ir prisimins, ką žadėjęs – tada visiems geriau bus. Jei ne, bent jau nemokamai A.Kubilių pakonsultavom. Kad galvot reikia.

Šią savaitę „Verslo žinios” pradėjo įdomia naujiena. Publikacijoje „Leo LT gynėjų manipuliacijos viešaisiais ryšiais” galim pasiskaityti, kaip laikraštis demaskuoja tūlą Michael Polonsky, britų advokatų kontoros „Berwin Leighton Paisner” partnerį, pareiškusį, kad LEO LT ardymas Vyriausybei gali kainuoti 1 mlrd. EUR.

Pasak dienraščio, šis skaičius išgalvotas ir nepagrįstas. Išvada, kurią laikraštis daro – tai tėra manipuliacijos viešąja nuomone ir eilinis bandymas užpudruoti tautai smegenis.

Ar tikrai?

Man, perskaičius straipsnį, taip neatrodo. Viena vertus, NDX energijos atstovai, kurie kaip ir labiausiai būtų suinteresuoti tokiu pranešimu, nuo jo ir nuo paties M.Polonsky atsižegnojo. Antra vertus, žurnalistai be didesnių pastangų rado krūvą skylių pačiame pranešime: jo argumentai paaiškėjo esą pakankamai skysti, kad medžiaga kaipmat būtų nurašyta į „manipuliacijas viešaisiais ryšiais”. O tai jau kaip tik nenaudinga privačiam LEO LT partneriui, juolab kad vieną kartą „išryškinus” tokį bandymą apgaudinėti, antrą sykį net ir rimti argumentai gali būti lengva ranka atmesti.

Panaršius internete paaiškėja, kad pats M.Polonsky kaip tik specializuojasi spręsti panašius ginčus. Tai kas tuomet yra šis pranešimas?

Gali būti, kad jis ya tiesiog teisininko savireklama. Senas kaip pasaulis triukas: imi problemą, sumąstai jai komentarą – tokį, kad jis būtų patrauklus žiniasklaidai – ir išsiunti žurnalistams. Žiūrėk, ims ir išspausdins, o tave paminės kaip didelį ekspertą. Koks potencialus klientas gal net prisimins, kai bėda prispaus. Juolab kad šiuo atveju tas potencialus klientas – akivaizdus, maža to, dar ir pinigų turi. Pakankamai, kad sudomintų ir Londono teisininkus.

O tai kaip dėl „manipuliacijų viešaisiais ryšiais”? Čia jau panašiau į mūsų politikų pamėgtą tų pačių viešųjų ryšių baubą: šie du žodžiai leidžia paaiškinti viską, ko nesupranti, ir vienu mostu atmesti visus oponentų argumentus. Aišku, viešųjų ryšių specialistams nuo to gyventi lengviau nepasidaro, tikiuosi, visokios PRščikų asociacijos kada nors atkreips į tai dėmesį.

Tomui Vaišvilai palikus IKI, atstovu ryšiams su visuomene tapo keliauninkas Valdas Lopeta. Pasikeitus atstovui IKI pakeitė (arba tik dalinai) RsV agentūrą – iš “AZ communications” į “Publicum”, pastarieji tinklaraštininkams padalino tortus. Nieko nuostabaus – p. Lopetos gyvenimo draugė Žydronė Lukšytė taip pat keliavusi su V. Lopeta po pietų Ameriką neseniai tapo “Publicum” vykdomąja direktore.

Papildyta Valdo Lopetos komentaru – 16.51:

Vienas iš nedaugelio įrašų, nepasirašytas net slapyvardžiu. Nenuostabu, viešai skleisti melagingą informaciją reikia drąsos. :)

Kodėl melagingą? Nes:

1. Akciją rengė ne Publicum PR, o Publicum Media, tai, brangieji yra visai kita kompanija, net jei priklauso tai pačiai grupei.
2. IKI dirbo ir sėkmingai tebedirba su vieninteliu PR partneriu – AZ Communications. Kaip bus ateityje – tikrai nežinau, tačiau galiu garantuoti, kad esamus ir būsimus IKI PR partnerius lems ne pavardės, o profesionalumas, geros iėjos ir gebėjimas jas įgyvendinti.
3. Tiesą pasakius, aš beveik neprisidėjau prie šios blogerių sveikinimo akcijos, ją kuravo mano kolegos.

Nepulsiu reikalauti jokių atsiprašymų ar paneigimų, tiesiog noriu prie šito įrašo prilipdyti bent gabalėlį tiesos. Kas pažįsta mane ar Žydrę žino, kad šitas blogo įrašas yra nieko vertas. O šiaip jau tai buvo gaila perskaityti tokią “naujieną” bloge, kurį visą laiką gerbiau.

93 komentarai po vienu iš vz.lt straipsniu. Retas rašinys ten tiek sulaukia komentarų. straipsnis nedidukas – “Fortakas” atnaujina veiklą atidarydamas kompiuterinės prekybos mažmeninį tinklą. Didelio skaitytojų įsitraukimo priežastis, tai paties “Fortako” kūrėjo Dariau Partausko atviras dalyvavimas diskusijoje. Komentarų yra ir teigiamų ir ne tokių gerų, bet p. Darius nepaisant nieko drąsiai pasirašo vardu ir pavarde, bei reaguoja – “Esu pasiruošęs atsakyti į Jūsų klausimus”.

Puikus bendravimo su klientais ir partneriais pavyzdys. Galbūt, daugumos neigiamo srauto amortizuoti ir nepavyks, bet atviros kompanijos reputaciją p. Darius jau pradėjo kurti. Taip ir toliau.

“Samanėlėm” užžėlusioje Lietuvėlėje šeimų globėjos įvaizdį besikurianti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pasitelkusi  Vilniaus angelų autorių, kviečia antradienį šeimas pavaidinti, kaip čia viskas pas mus gražu ir gerai, ir jaukiai padėlioti “žaismingą” dėlionę.

Viso šito tikslas, įdėtas menininko lūpas, skamba taip:

Mūsų tikslas paprastas, tačiau kartu ir neeilinis – atkreipti visuomenės dėmesį į šeimą. Įsiaudrinę diskusijose bei paskendę buitiniuose rūpestėliuose pamiršome, kad šeima yra didžiausia vertybė, iš kurios kyla kūrybinės galios ir talentai.

Kūrybinių galių ir talento daugumai Lietuvos šeimų iš tiesų prisireiks, ypač prasidėjus šildymo sezonui: mamos galės pafantazuoti, kaip išvirti košę ar sriubą iš kirvio, mergaitės kaip geriau parduoti “degtukus”, tuo tarpu tėčiai galės paieškoti kūrybingų būdų, kaip atsikratyti pensininkų tėvų, netempiant jų rogutėmis į mišką.

Ir tie, kurie visa tai organizuoja, vadina tai rūpestėliais.  Miela, žavinga, jei ne ciniška.

Nes mamų ir tėvų su kūdikiais protestai į šeimas dėmesio nebeatkreipia. Dėmesys atkreipiamas tik kai kas nors pasielgia kaip Jonaitienė. Arba susidegina kaip Kalanta.

Bet SADM pijarščikams REIKIA išnaudoti biudžetus akcijoms, kurios nieko niekada nepakeis nei požiūryje į šeimą, nei, juolab, jų padėties ar tarpasmeninių santykių.

Čia minėtieji aukščiau turėtų pradėti žviegti, jog SADM yra tik dėlionės/”Šeimų kūrybos mugės” projekto globėja, o viską, pasitelkusi RSV agentūrą, sugalvojo ir vykdo piliečių inicatyvinė grupė “Darni šeima” .

Įdomi ta iniciatyvinė grupė -  Giedrius Masalskis (ne tik šeimos, bet ir RSV paslaugas teikiančios bendrovės galva), 8 regioninių leidinių žurnalistai + Savivaldybių seniūnų asociacijos pirmininkas.

Galima spėti, kad šiuose leidiniuose bus ypač išsamiai ir palankiai nušviesta tiek prasminga kampanija, tiek jos globėja. O šeimos pijarinimo biudžetas in total kur kas didesnis, nei leista sužinoti mokesčių mokėtojams.

“Pinigai nedideli”, – interviu moteris.lt sako A.Račas. Bet, kaip žinia, “samanėlės” želia po truputį -  dešimt, atseit, savarankiškų iniciatyvų po 100 000, žiūrėk – ir papildomas milijonas susidaro.

O pikti liežuviai plaka, kad dauguma šios ministerijos viešinimo projektų nusėda toje pačioje kišenėje.

Taip, tokių irgi yra, nes kai kam krizė reiškia naujas galimybes – bent jau tuo įsitikinęs Ovidijus Lukošius, ex “Vilniaus dienos” vyriausiasis redaktorius. Šiandien jis skelbia naują projektą – Lietuvoje nuo spalio pradeda ketvirtinį leisti žurnalą “Intelligent Life“. Štai ką sako pranešimas spaudai:

“Intelligent Life” yra maistas smegenims ir šventė akims. Aukščiausius žurnalistikos ir poligrafinės kokybės standartus atitinkantis žurnalas yra išskirtinis žiniasklaidos produktas, derinantis stilių, kultūrą, prabangą, analitiškumą ir nuomonių įvairovę. Žurnalo temos – nuo stiliaus iki kelionių, nuo mados iki kultūros simbolių, nuo maisto ir vyno iki straipsnių, gvildenančių šių dienų aktualijas.

Žurnalas priklauso “The Economist” leidinių grupei ir bus verčiamas bei papildomas lietuvių autorių tekstais – šie sudarys iki penktadalio turinio.

Tai būtų ne pirmas “The Economist” projektas Lietuvoje – prieš kurį laiką tas pats O.Lukošius redagavo metinį žurnalą „The Economist. Pasaulis 2009 metais“. Įdomu tai, kad pastarojo leidybos teisės, bent jau Wikipedijos teigimu, priklauso “Diena Media”,  – gal “The Economist” mūsų padangėje turės kelis partnerius?

Kiek abejonių kelia ir naujojo leidinio kaina. 14 Lt bus turbūt didžiausia suma, prašoma už kioske parduodamą žurnalą lietuvių kalba; bent jau aš, paprastas vartotojas, atkreipiau dėmesį, kad kiti panašūs leidiniai (kad ir “Verslo Klasė”) kainas kaip tik sumažino.

Bet kuriuo atveju naujiena – gera, nes kokybiškų žurnalų Lietuvoje ne tiek ir daug. Pirmą numerį tikrai nusipirksiu.

Vakarykštis Arno įrašas apie pavogtas idėjas – visiškai teisingas. “Pavogta idėja” yra vienas baisiausių dalykų, kuriais agentūros kaltina klientus. Na, maždaug, mes galvojom. Kūrėm. Gėrėm pernakt ar kaip kitaip idėją gimdėm. Atėjom pas klientą ir PYST – jis pats pasidarė!

Apmaudu? O kaipgi. Daug metų dirbau agentūroj ir puikiai tai suprantu.

Bet dabar darbuojuosi “kliento” fronto pusėje ir turiu kiek daugiau minčių tuo klausimu.

Va pavyzdys. Ateina agentūra ir sako – labas, turim jums ne-re-a-lią idėją. Prašom, pasakokit. Jie pasakoja, tu klausaisi ir supranti, kad kažką panašaus prieš mėnesį siūlė kolega iš kito skyriaus. Arba agentūra, kuri buvo atėjusi aną savaitę. Ir ką daryt? Mokėt agentūrai – ar gal geriau premiją kolegai? O jei nemokėsi – ką sakyt į kaltinimus plagiatu?

Arba kitas variantas. Idėja super, bet ji nelabai tinka produktui ar paslaugai, kuriais prekiaujam. Užtat visai tiks tam, ką planuojam paleist po pusmečio. Tai ar man po pusės metų vėl skambint tai pačiai agentūrai ir prašyt, kad jie šitą idėją įgyvendintų? O jei ten jau žmonės pasikeitė, arba jie su konkurentu dirbti pradėjo?

Arba agentūra siūlo gerą idėją, bet neturi resursų ir patirties jai įgyvendinti. Arba aš ją pasidarysiu gerokai pigiau, nei agentūra. Arba idėja tokia bendrinė, kad net idėja jos pavadinti neišeina. “Rašom blogą! Lendam į feisbuką! Ir tviterį!” Nu, kamon…

O dažniausias atvejis – idėja tiesiog neišdirbta iki galo. Tu ją sugromuliuoji, pakeiti, perdarai. Pritaikai sau. Bendri kontūrai lieka, bet tik tiek; agentūra tiesog užvedė ant geros minties. Ką tuomet daryti? Vis tiek atsisegti piniginę ir mokėti agentūrai? Dažniausiai klientai to nedaro, ir turi tam priežasčių – juk jie patys irgi dirbo.

Nesupraskit klaidingai: kai sakau, kad idėja būna neišdirbta, anaiptol nepriekaištauju. Toli gražu – puikiai žinau, kad idėja ir nebus išdirbta tol, kol agentūra jai neskirs daugybės laiko ir jėgų. Užtat pabandžiau surašyt kelis patarimus iš savo kuklios patirties. Mažu pravers, naudokit į sveikatą.

1. Nesiūlykit idėjų klientui, kurio nepažįstate. Šansai, kad pataikysit ir pateiksit tai, ko reikia, prilygsta šansams praturtėti kazino. Todėl verčiau iš anksto susirinkite kuo daugiau informacijos apie įmonę, jos veiklą, patirtį komunikacijoje, – google eroje tai lengviau nei atrodo. Jei turit galimybę, pasišnekėkit su žmonėm, kurie dirba įmonėje arba bendradarbiauja su ja. Klauskite, kas priima sprendimus; kaip greitai juos priima; kaip įmonė žiūri į eksperimentus; ir panašiai. Nes yra įmonių, kurios gali iš karto pasakyti “OK!” Kitos idėją derins su generaliniu direktoriumi arba valdyba. Trečios iš anksto tvirtina metinį marketingo / PR’o / BTL’o / you name it planus su vadovais užsienyje ir jūsų idėja palaiminimo tesulauks po gero pusmečio – arba niekada.

Gal atlikę tokią išankstinę žvalgybą iškart suprasite, kad idėja “nepraeis”. Bet užtat negaišit laiko, o tai irgi neblogai, ar ne?

2. Susitikit su žmogumi, kuris sprendžia. Aišku, tai anaiptol ne visada įmanoma, bet kuo aukščiau užlipsite hierarchijos laiptais, tuo mažesnė tikimybė, kad jūsų idėją šaunus vadybininkas viršininkui pristatys kaip savo.

3. Siūlykit idėją tuomet, kai yra šansų ją parduoti. Tokių šansų gerokai sumažėja, pavyzdžiui, vasarą, kai sprendimus priimantys žmonės išeina atostogauti ir laiko su jumis susitikti turi tik praktikantas. Ir visai nelieka po to, kai klientas susiplanuoja savo biudžetą – o įmonės tai daro skirtingu laiku, žr. 1 punktą. Kartais suveikia tiesiog paskambinti ir paklausti telefonu. Sutikit, kur kas geriau pasiūlyt kažką tuomet, kai komunikacijos žmonės sėdi ir suka galvas, ką įrašyti į būsimus planus, nei klausinėti “ar dar liko biudžeto”.

4. Face it – idėja, nepaisant jos svarbos, yra tik maža darbo dalis. Ją dar reikia ir įgyvendinti – o bet kuris komunikacijos skyriaus žmogus pripasakos krūvą istorijų apie puikias idėjas, kurias niekais pavertė prastas įgyvendinimas. Todėl, jei vis dar norit už idėją gauti pinigų, pasiruoškite kalbėti ir apie jos įgyvendinimą. Kiek kainuos ir kiek truks? Kokius darbus padarys agentūra, o kokie teks klientui? Kaip raportuosim ir kaip matuosim rezultatą? Kokią patirtį turim daryti tokius darbus? Kas pasiteisino ir kas ne? Kaip idėja atrodys bendrame komunikacijos kontekste? Kokius pavojus matote ir kaip jų išvengti?

Čia panašiai kaip, eee, statyti namą. Užsakovą nėra taip jau sunku sužavėti novatorišku projektas; bet jei neįrodysit, kad mokat ir pamatus išlieti, ir stogą iškelti, ir plyteles tualete suklijuoti – namą pastatys ir pinigus susižers kas nors kitas.

Ir taip, toks detalus pasirengimas kainuoja, ir nemažai. Bet čia jau jūsų teisė rinktis, į ką investuoti. Jei toks variantas netinka – prašom, skaitykit toliau.

5. Nedėkit visų kiaušinių į vieną krepšį. Šiuo atveju tai reiškia – nesiūlykit krūvos idėjų tuo pat metu. Kartais agentūrų atstovai, ypač jei susitikimo laukė ilgai ar klientas atrodo viliojančiai, prisiruošia pasiūlymų tiek, kiek tik išeina. Na, maždaug – jei netiks vienas, gal ant kito klientas užkibs? Gal, bet kur kas dažniau klausydamasis penktos  genialios (novatoriškos, pažangios, išskirtinės, efektyvios, etc.) idėjos per valandą klientas jų negirdi. Jis sprendžia kitą klausimą – kaip žiovauti taip, kad pašnekovai to nepastebėtų?

6. Nedarykit iš susirinkimo brainstorm’o. Kartais žmonės taip elgiasi, bet tada kyla du klausimai: kam priklauso idėja, gimusi bendro susitikimo metu? Ir ko verta agentūra, kuri nesugeba pasiruošti iš anksto?

7.  Ir svarbiausia: žiūrėkit į savo idėją kaip į “koją tarpdury”. Jau minėjau, kad pataikyt su ja į kliento poreikius šansų labai mažai. Užtat ji suteikia kai ką daugiau – progą susitikti su klientu ir tuos jo poreikius tiesiog sužinoti. Tai daroma užduodant klausimus.

Galit išsiaiškinti viską, kas tik šaus į galvą. Sužinoti, ką klientas darė iki šiol, kas sekėsi ir kas – nelabai. Išklausinėti jo paslaugos ar produkto ypatumus ir rinkos niuansus. Prekės ženklo reikalavimus. Korporacinius apribojimus (gal klientas ypač atsargiai vertina reklamą vaikams? O gal iš principo neremia rizikingų sporto šakų?). Ko siekia rinkoje. Kaip vertina konkurentus, jų produktus, jų prekės ženklus, jų komunikaciją. Ir taip toliau, ir panašiai.

Kai išmokau klausinėti klientų ir įdėmiai klausyti to, ką jie sako, supratau įdomų dalyką. Dažniausiai klientas daugmaž įsivaizduoja, ko jis nori. Jei sugebi tai išgirsti, belieka grįžti, jo norą paversti konkrečiu pasiūlymu ir prašom. Pabandykit, veikia :)

Kažkodėl labai daug idėjų siūlytojų klientų nesiklauso. Jie kalba apie tai, kokia jų idėja puiki. Pasakoja apie savo sugebėjimus, patirtį, vardija skambius prekių ženklus, su kuriais dirbo. Praleidžia skirtą laiką girdamiesi ir kalbėdami apie save. Na taip – bet kuris psichologas pasakys, kad kalbėti apie save žmonėms maloniausia. Todėl gudrūs pardavėjai leidžia apie save pasisakyti klientui.

Čia panašiai kaip rūbų parduotuvėje. Vienoje jums tiesiog atneš naujos kolekcijos švarką ir bandys jį įpiršti: va koks jis gražus, toks madingas, naujas, su gražia etikete. Pirk, visi perka. O kitoje (tokių mažuma) švarko nerodys. Vietoje to pirmiausia paklaus, kokiomis progomis švarką nešiosite. Kaip dažnai. Prie kokių batų ir kelnių derinsite. Kokius modelius ir spalvas mėgstate, ir kokius mėgsta jūsų žmona – pamenat pastabą apie sprendimų priėmėjus? :). Kiek pinigų ketinate išleisti. Ar būtinai šių metų kolekcijos, ar tiks ir pernykštės? Su puikia nuolaida! Ir so on ir panašiai. Ir va tada pasiūlys.  Padės išsirinkti iš kelių variantų. Priderins marškinius, kaklairaištį ir sąsagas rankogaliams. Ir greičiausiai išlydės su gerokai palengvėjusia pinigine.

Skamba banaliai? Na taip, užtat veikia. Sėkmės :)

Bene pirmasis žymesnis lietuviškos įmonės blogas buvo “flyLAL” kūrinys, kuriame bankrutuojančios avialinijos bandė situaciją rodyti sau tinkama linkme. Tačiau bankrotas tapo faktu, aistros nurimo ir blogas nustojo funkcionuoti (paskutinis įrašas – gegužės viduryje).

Antrasis, apie kurį pastaruoju metu tenka išgirsti iš įvairių šaltinių – neseniai startavęs “VSA Vilnius” blogas. Jame atliekų tvarkytojai bando pateikti savo situacijos matymą.

Kas sieja abu šiuos blogus? Juos sieja tai, kad abi įmonės buvo/yra atsidūrusios tam tikro “informacinio parijo” situacijoje – žiniasklaidoje vyrauja neigiami komentarai, politikai atakuoja, o apsiginti nėra kaip.

Iš vienos pusės yra gerai, kad esant informacinei blokadai, prasiveržti bandoma bent jau taip. Tačiau tai kartu liudija ir kelis didelius trūkumus. Visų pirma, tiek “flyLAL”, tiek “VSA Vilnius” nesugeba suvaldyti situacijos viešuosiuose ryšiuose. Nežinia kas kaltas – ar RsV agentūra, ar mažas RsV biudžetas, tačiau vien tik blogas situacijos nepakeis. Antra, panašu, kad informacinei krizei pasirengta nebuvo ir skyles stengiamasi lopyti bet kokiomis priemonėmis.

Iš tiesų, dirbant padidintos rizikos versluose, kuriuose susikerta daug interesų, o temos yra jautrios, blogas turėtų būti kone privaloma priemone. Ir jis turėtų būti pradėtas rašyti ne tada, kai perkūnas trenkia iš giedro dangaus, o iš anksto, kad taptų žinomu informacijos šaltiniu. Pavyzdžiui, kol kas neteko matyti nė vieno vaistų gamintojo blogo Lietuvoje, nors žiniasklaida nevengia parodyti jų kaip godžių plėšikų, tik ir besitaikančių į milžiniškus pelnus. Prisiminkime vien tik “Respublikos” antpuolius dėl gimdos kaklelio vėžio vakcinos. Neteko ir girdėti apie prekybos tinklų arba pieno perdirbėjų blogą, nors kaltinimų pastariesiems irgi netrūksta.

Blogas nekainuoja daug, o temų visada atsiras.

Paskutinėmis birželio dienomis “IKI” komunikacijos vadovo postą palikusį Tomą Vaišvilą šiomis dienomis pakeitė Valdas Lopeta, dirbęs “Lietuvos draudimo” atstovu ryšiams su visuomene, laikraščiuose “Verslo žinios” ir “Lietuvos žinios”.

Tiesa, “IKI” jis bus ne komunikacijos vadovas, o, kaip ir draudime, atstovas ryšiams su visuomene.

Į mažmeninės prekybos rinką nėręs V.Lopeta pastaruosius 16 mėnesių su buvusia (?) “Swedbank” komunikacijos vadove keliavo po Pietų Ameriką.

T.Vaišvilos karjeros posūkiai kol kas nežinomi.