ConAgra, along with their agency Ketchum, is the culprit in the latest self-inflicted PR blunder, breaking every basic rule of social media and blogger relations to create a public embarrassment for themselves.  [...] Groups of bloggers were invited to enjoy an intimate dinner cooked by a celebrity chef–only to find out they had been served Marie Callender brand frozen pizza and dessert.

Skaityti visą tekstą čia.

Su žiniasklaida, įsivaizduoju, turėtų būti dirbama per asmeninius santykius, o ne per masinį laiškų siuntimą. Aišku, nepretenduojame į žiniasklaidos statusą, todėl nesitikime skambučio. Ir net nenorėtume aptarinėti tokių reikalų.

Nebent būtų įdomi naujiena. Pvz., kad “Čili” fanų skaičiumi lenkia visas komercines įmones Lietuvoje (papildymas: taip, dirbu su “Čili”, bet pliusą užsakovo akyse užsidedi ne įrašais). Tai gerokai skiriasi nuo pranešimo, kad “Nokia” pristatė naują telefoną (tačiau neabejoju, kad tai yra įdomu Džiugui).

*  *  *

Prieš nepilną mėnesį didžiavomės pirmieji Lietuvoje gavę tarptautinį SABRE apdovanojimą, praėjusią savaitę gavome kvietimą atvykti į SABRE finalą Londone, o šią savaitę nudžiugome dar ir patekdami į „Baltic PR awards“ finalą.

Kai projektas įspūdingas, norisi pasidalinti su jumis projekto užkulisiais. Gero skaitymo!

Yra du žmonių tipai – vieni stiklinę mato pusiau pilną, kitiems ji atrodo pustuštė. Mums ji visuomet panešėjo į sklidiną pusę. O gal čia kaltas žemaitiškas užsispyrimas, tikėjimas, kad viskas pavyks. Taip buvo ir su vagių tyrimu. Idėjos pradžioje ja tikėjo vos keli kolegos, kiti atvirai abejojo: „Nieko jums neišeis – jie žiūrės į akis ir meluos“.

Didžioji dauguma komunikacijos žmonių tikriausiai sutiks: rimčiausias galvos skausmas prieš kiekvieną marketingo kampaniją yra kaip išsiskirti iš kitų, panašias prekes ar paslaugas siūlančių konkurentų, kaip subtiliau pasiekti norimą segmentą. Štai ir mes, ruošdami vadinamąjį būsto draudimo kampanijos brief`ą viešųjų ryšių agentūrai BVRG, tikėjomės ko nors išskirtinio, negirdėto ir nematyto. Kaip šiandien pamenu, buvo pats vidurvasaris, kolega iš BVRG pristatinėja idėjas – karšta, nuobodžios mintys, nuotaika prasta… Paprašau kolegų dar pagalvoti ir tada Martynas, minėtasis kolega, sako: „Mes turim vieną tokią „kitokią, bet jums tikriausiai netiks“ – gal padarome nuteistųjų už turto vagystes tyrimą? Idėja gal ir būtų taip ištirpusi ore, jei ne polinkis į „vis kitoniškai, nors ir nežmoniškai“. Kitos darbo dienos pradžia buvo paskirta idėjos „pardavimui“  marketingo, o ypač atsakingiems už prekės ženklą, žmonėms. Pavyko! Na, o toliau jau traukinio niekas nebesustabdė. Nei pesimistiniai komentarai, nei biurokratinės kliūtys, nei beviltiškai greitai bėgantis laikas. Projekto pradžia buvo liepos pradžia, o realiais rezultatais džiaugėmės tik spalio mėnesį.

Didžiausia tyrimo stiprybė, mano požiūriu, buvo puikiai sudėlioti klausimai. Paaiškėjo, kad mūsų rinkos analitikė Kristina laisvai galėtų dirbti ir psichologe, ir tardytoja. Klausimai buvo suformuluoti taip, kad nuteistieji į juos atsakinėjo ganėtinai atvirai. Apklausa vyko Pravieniškių, Marijampolės, ir Panevėžio pataisos namuose bei Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionų pataisos inspekcijose. Iš viso buvo apklausti 386 asmenys, nuteisti už turto vagystes. 82 proc. vyrų ir 18 proc. moterų. Pribloškė faktas, kad vidutinis turto vagies amžius – 29,6 metai. Pagrindinis skirtumas tarp vyrų ir moterų atsakymų: jie dažniau teigė esantys „nuteisti ne už tai“, bet pažįsta, kas tuo „verslu“ užsiima, o jos pasididžiuodamos teigė esančios tikros savo „verslo“ profesionalės.

Pasakysiu atvirai: įdomiausia buvo važiuoti į pataisos namus ir akis į akį pabendrauti su tais žmonėmis. Firminiai sportbačiai, kokybiški drabužiai, grandinėlė ant kaklo, simpatiški jaunuoliai – štai jums ir vagies portretas. Jokio agresyvumo, piktumo. Jokių pavojaus ženklų.

Labiausiai įsiminė pirmasis vizitas. Praėję pro visas apsaugos sistemas patekome į ganėtinai didelę teritoriją, kurioje stovėjo namai su užrašais „Parduotuvė“, „Korpusas nr.1“ ir t.t. Mus nuvedė į pastatą, kuris kiek priminė mokyklinę aktų salę. Ten laukė gal 50 jaunų vyrukų. Prisipažinsiu, iš pradžių buvo nejauku, bet po truputį profesinis smalsumas nugalėjo ir po kurio laiko drąsiai bendravome su nuteistaisiais. Pasirodo, šiais laikais niekas negali jiems liepti ateiti ir dalyvauti vienokiame ar kitokiame renginyje, nuteistieji patys sprendžia, ar atsakinėti į klausimus, ar ne. Po gero pusdienio pokalbių, grįžome ne tik su užpildytomis anketomis, bet ir su įsitikinimais, ką reikia greitai pakeisti, ką papasakoti vaikams, artimiesiems – ar kabančios kameros tikrai apsauga nuo ilgapirščių, ar informacija profesionalams apie saugomą turtą; apie ką vaikai kalbasi mokykloje, universitete su draugais; ar mes patys ne per daug visiems pasakojame apie savo atostogas, keliones, namus, naujus daiktus…..

Apibendrinus tyrimo rezultatus visiems skeptikams galėjome drąsiai pareikšti: sunkiai įtikėtina, kad meluotų visi, skirtinguose šalies vietose ir visi, kaip susitarę, vienodai. Taigi apklausos rezultatai pranoko lūkesčius – ne tik pirmą kartą buvo išklausyta „kita“ pusė, bet ir buvo gauta puiki medžiaga komunikacijai. Duomenys, galimai turintys socialinės ir išliekamosios vertės. Kaip maži vaikai džiūgavome, kai po tyrimo pristatymo žiniasklaidai, pasipylė skambučiai iš policijos, bankų, įvairių seniūnijų, kurie klausė, ar gali išsiųsti prezentaciją savo klientams. Taigi komunikacija buvo „paleista iš rankų“ ir tapo geriausiu „Lietuvos draudimo“ advokatu, kitaip tariant puikiausia reklamos forma „iš lūpų į lūpas“.

Maestro D. Katkus, šventinio šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto metu anonsuodamas dainą „Strangers in the night“ (Nepažįstamieji naktyje), tarė: „O dabar – daina apie tuos, kuriuos apklausė ir tyrimą atliko „Lietuvos draudimas“.

Kurdami šį projektą visų pirma siekėme įdomios, išskirtinės komunikacijos, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius. Tai – tarsi dar viena šukė, iš kurios ateityje bus lipdomas XXI amžiaus pradžios Lietuvos veidrodis.

Renginys, kurio tikslas pamaloninti visus didžiuosius, gražiai įvilktas į apdovanojimų etiketę? Atrodo, kad „Publicum“ praleido vieną detalę – prieš didžiuosius žiniasklaidos rinkos žaidėjus jie galbūt ir atrodys gražiai, tačiau prieš likusią rinkos dalį (tiek žiniasklaidos, tiek komunikacijos, tiek apskritai visą visuomenę – juk pranešimą spaudai platino, renginį visuomenei viešino) „Publicum“ liks batsiuviai be batų – kurdami įvaizdį savo klientams, atrodo, bus pamiršę save. Nes tokie apdovanojimai jau greičiau primena šiųmetinių „Radiocentro“ apdovanojimų fiasko, nei solidų arba šmaikštų renginį (o juk to siekta?).

Beje, pabandykite atspėti, kokios žiniasklaidos priemonės šiuos apdovanojimus gavo praėjusiais metais? Taip, daug mąstyti čia nereikia – vėl visi didieji: „Lietuvos rytas“, „Respublika“ (už „Laisvalaikį“), TV3, LNK, LTV. Tiesa, pernai apdovanojimus gavo ir 3 didžiausi naujienų portalai (Delfi, Lrytas, Alfa), šiemet prie jų būtų tekę pridėti 15min.lt ir Balsas.lt, todėl kategorija liko be laimėtojų – juk koks konkursas, kur laimi visi? Tik kodėl kitose kategorijose apie tai nepagalvota?

Grįžkime dar metus atgal – kas nugalėjo “Paparazzi 2007″ apdovanojimuose? Čia netikėtai triumfavo… „Lietuvos rytas”, ‘Respublika”, LNK, TV3!

Nebevarginsiu jūsų žvelgdamas į dar tolimesnę praeitį – nesitikiu rasti kitokių rezultatų.

Bet dabar pabandykite paskutinį kartą spėti, tik šį kartą į ateitį – kas nugalės apdovanojimuose „Paparazzi 2010“?

Daugiau yra šiame “Macobserver” puslapyje.

Nesmagu girtis, bet padarysiu tai iškart ir daugiau nei žodžio: „Integrity PR“ su Specialiųjų tyrimų tarnybos visuomenės švietimo projektu „Kovos su korupcija stiprinimas“ laimėjo 1 vietą „Baltic PR Awards“ (Vyriausybinių organizacijų komunikacijos kategorijoje) ir „European Excellence Awards“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių komunikacijos projektu. Šie pasiekimai būtų buvę neįmanomi be puikių partnerių – Danijos Konsultacinės kompanijos „Ramboll Management“ ir reklamos agentūros „VRS grupė“.

Toliau pasidalinsiu įžvalgomis su Dansu Dansu bendruomene.

Kur straipsniai?

Ne iškart susivokiau, kad nė viename iš paminėtų konkursų nebuvo tokios kategorijos kaip „Ryšiai su žiniasklaida“ nepaisant to, kad konkurse Rygoje buvo 10 įvairių RSV kategorijų, o vienoje – net 60 RSV kategorijų. Kodėl tai akcentuoju? Ogi todėl, kad per visus tuos 15 RSV rinkos gyvavimo metų Lietuvoje dar vis, dar vis, dar vis ryšiai su visuomene tapatinami su ryšiais su žiniasklaida. Jei reikėtų paminėti 3 dažniausiai užduodamus klientų klausimus RSV srityje, tai būtų:

- Kiek žurnalistų ateis?

- Kur straipsnis?

- Kodėl straipsnis toks trumpas ir kodėl pakalbinti ir mūsų konkurentai?

Gal kiek perdedu ir juodai juokauju, bet šis skaudulys RSV Lietuvoje dar kamuoja. Gal tik ne visi tai pripažįstame. Kai RSV tarptautiniu mastu jau seniai „susidunulino“ ir išsiplėtė toli toli už žiniasklaidos ribų. Ji ten, kur ji ir yra svarbiausia. Tai – komunikacija su visais „stakeholderiais“ (atleiskit už anglišką terminą, bet gero lietuviško atitikmens neturim): tai visų pirma vidinė komunikacija su darbuotojais, išorinė komunikacija su susijusiomis bendruomenėmis (ir tai tikrai daugeliu atveju ne žiniasklaida arba ne tik žiniasklaida), tai nuoširdi, o ne popierinė socialinė atsakomybė. Neteoretizuosiu per daug. Tik žinia visiems mums – jei siekiame efektyvios komunikacijos, plėskim jos ribas. Pateikiu keletą „European Excellence Awards 2009“ finalistų projektų pavadinimų (angliškai, nes tiksliau bus perteikiama projekto esmė), kurie galbūt leis pajusti projektų įvairovę:

Sunkiasvoriai:

- „Saving Reputation in 39 hours“ (Client: Hipp Ukraine; PR company: Nords PR Ukraine),

- - The merger of two arch-enemies to form worl’s largets dairy cooperative“ (Client: Friesland Campina; PR company: Porter Novelli).

Sofistikuoti:

- „ Dematerialising Justice“ (Client: ADOBE and Ministry of Innovation; PR company: Burson-Marsteller),

- „No budget in Crisis? Our creative, interactive, integrated, rumor bustung, money making communication Approah“ (Client: Oce).

Linksmi:

- „Carwinism: Survival of the fittest car“ (Client: AUDI, PR company: Prime PR),

- „Wondebra Launch by Dita von Teese Lingerie Collection“ (Client: Wondebra, PR company: Edellman and JCPR).

Kas geriau: tinklinė ar vietinė?

Prisipažinsiu: prieš dalyvaujant tarptautiniuose konkursuose buvo apnikusi abejonė, ar tik nekaraliaus juose vien garsius didelius tinklus atstovaujančios RSV bendrovės su nežmoniško biudžeto projektais? Ar turi šansų vietinės kompanijos iš tokios mažos šalies kaip Lietuva? Po „European Excellence Awards 2009“ nusiraminau visiems laikams. Ir galiu iš akies, bet matematiškai pasakyti, jog finalistų santykis (tarptautinių ir vietinių) – beveik 30% su 60%. Buvo ir labai pergalingų vietinių bendrovių, pavyzdžiui, Švedijos „Prime PR“ karaliavo net 8 konkurso finalo kategorijose ir laimėjo 2 apdovanojimus.

Konkurse matėsi, jog net ir žymios korporacijos ar/ir „seksualūs“ prekės ženklai renkasi į partnerius ir vietines RSV kompanijas visose šalyse. Manau, dėl to, kad RSV svarbesnis vietinės rinkos konjuktūros išmanymas ir vietiniai ryšiai, šioje srityje labai mažai „adaptacijos“, lyginant, pavyzdžiui, su reklama. Taigi, klientai RSV partnerius renkasi pagal vietinėje rinkoje užtarnautą reputaciją ir galų gale dėl žmogiškosios „chemijos“. Taigi, regis, vietos po saule visiems užteks, o ir rinkos sveikata bus geresnė. Beje, jei paimsime 10 didžiųjų Lietuvos RSV bendrovių pagal dansu.lt sąrašą, tai minėtas santykis: 30 % (atstovaujamų tinklų įvairiais principais) ir 60 % (vietinių). Sveikas.

Ryga versus Viena

Abu tarptautiniai konkursai ir panašūs, ir skirtingi.

Panašumai: 1) tarptautinės vertinimo komisijos, sudarytos iš tikrai labai garbingų narių tiek iš tarptautinės verslo bendruomenės, tiek ir pasaulinių akademinių sluoksnių;. 2) Tokie pat esminiai vertinimo kriterijai:

-projekto tikslai;

-strategija ir taktika;

-efektyvumas (rezultatai).

Keletą „skirtumų panašumuose“: „European Excellence Awards 2009“ dar reikėjo pateikti biudžetą, be kitų kriterijų, čia komisija vertino ir kūrybiškumą. „Baltic PR Awards 2009“ reikalavo tyrimų, atliktų prieš projektą ir po jo. Šiame konkurse projekto galutinis įvertinimas priklausė ir nuo „gyvo“ projekto pristatymo vertinimo komisijai bei auditorijai.

Esminiai konkursų skirtumai: Man asmeniškai „Baltic PR Awards 2009“ Rygoje labiau patiko, nes buvo galimybė išklausyti visų projektų pristatymus gyvai ir užduoti klausimus. Suprantu, jog jei Vienoje visi 260 finalistų projektai būtų pristatinėjami gyvai kad ir po 5 minutes, renginys būtų užtrukęs ne mažiau kaip 3-4 dienas. Vienoje sužavėjo apdovanojimų ceremonijos vardo vertas iškilmingas pokylis, surengtas įspūdinguose Hofburgų rūmuose. Kokteilis, vakarienė ir „afterparty“ su 400 Europos RSV bendruomenės narių, užtrukęs iki 3 valandos nakties. Na, o projektus Vienoje teko bandyt suprasti iš vienos pristatomos skaidrės ir 300 ženklų. Tai irgi buvo pakankamai įdomu.

PS. Šiuo metu dar vyksta vėlyvų aplikacijų priėmimas į SABRE RSV konkursą. Lietuviai, dalyvaujam?

Tiesą sakant, geresnės reklamos būsimai laidai sunku buvo tikėtis. Ir didesnio susimovimo iš ministerijos pusės – taip pat.

Na taip, ministerija turi savo taisykles. Nuostatus. Reglamentus. Ir jiems net gali atrodyti, kad jie teisūs. Bėda ta, kad taip atrodys ministrui, jo PRo mergaitei, keliems šimtams ar tūkstančiams kitų valstybės tarnautojų. O geram milijonui žmonių, kurie apie įvykį pamatys reportažą ir perskaitys jo aprašymus kitoje žiniasklaidoje, atrodys truputį kitaip.

Jie manys, kad ministras sukčius, vagis, nepakantus kritikai ir nutolęs nuo žmonių, kuriuos, jei ką, žiniasklaida šioje vietoje atstovauja. Ir taip manantys bus teisūs – bent jau dėl to, kad ministras nepadarė nieko, bandydamas juos įtikinti galvoti kitaip.

Matot, bendraujant su žiniasklaida galioja toks įdomus dėsnis. Trumpai jį galima apibūdinti sena gera liaudies patarle “kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi”. Šiuo atveju vežimas žiniasklaidos, ir kai pas tave ateina žurnalistai, tu, nori ar ne, turi žaisti pagal jo taisykles. Juo labiau, kai tai “Paskutinė instancija” su savo metodais – ir savo reitingais. Į tavo reglamentus, vidines tvarkas ir posėdžius, visokią ten hierarchiją žurnalistams nusispjaut. Tu turi du variantus: arba pasinaudoji proga išsakyti savo poziciją, arba ne. Na, nebent tu esi R.Vilkaitis ir sugebi padaryt trečią variantą – susimauti galutinai.

Gerbiamasis ministre, jo atstove spaudai, visi kiti, kurie manot, kad jūsų taisyklės galioja ir už jūsų kiemo ribų – štai patarimas: tos taisyklės negalioja. Ir jūsų padejavimai apie žurnalistų profesionalumą, įžūlumą ar kitas blogas savybes irgi negalioja. Jie niekam neįdomūs.

Įdomu, kai ministras žurnalistus grūda lauk su policija. Milijonui žiūrovų ir skaitytojų tai leidžia susidaryti, eee, ne visai palankią nuomonę. Ar tai svarbu? Žiūrint kam, paprastai tie skaitytojai ir žiūrovai politikoje įvardijami terminu “rinkėjai”, o versle – “pirkėjai”. Ir jo, jų nuomonė ima ir paveikia jų elgesį.

„Nebuvau, negaliu spręsti, ar tai buvo reklama, ar ne. Žmonės buvo kviesti pasižiūrėti trimatės projekcijos, vieni ją pamatė, kiti – ne. Bet tai skonio reikalas, visiems neįtiksi.“

Čia taip pasisako PR agentūros “Komunikacija ir konsultantai” atstovė Gintarė Motiejūnaitė.  Pasisako ne apie bet ką – apie savo kliento “Sony Ericsson” renginį Vilniuje, kuomet ant Rotušės buvo piešiamos visokios trimatės projekcijos.

Mes mokame klausyti, kalbėti, rašyti, patarti, žinome, kaip pasakyti, kad išgirstų tas, kam sakoma. <…> Mūsų paslaugos reikalingos tiems, kurie nori, kad juos išgirstų ir suprastų.

Šita citata – iš “Komunikacijos ir konsultantų” svetainės. Hmm, guys, nepykit, bet nemokate.

Nes arba Gintarė Motiejūnaitė neturi teisės kalbėti su žiniasklaida įmonės vardu. Arba turi, bet be reikalo, nes nesivargina susiderinti nuomonės su klientu, – štai “Sony Ericsson” atstovas Vladas Litvinas tam pačiam straipsnyje aiškina:

Esame nuliūdę, kad žmonėms nepatiko, nes tikėjomės daug geresnių reakcijų. <…> Liūdna, kad žmonės nusivylė, mes jų atsiprašome, nes tikėjomės pateikti gražų renginį.

Nieko nuostabaus. Pats akcijoje nebuvau, bet įsivaizduoju, kad šaltą lapkričio dieną susirinkę po atviru dangum žmonės tikėjosi pamatyti kažką daugiau, nei reklamines projekcijas. Lai ne visi, bet dalis susinervino ir užpyko – to pakako straipsniui atsirasti.

Taip jau yra – komunikacija yra ne tik tai, ką tu sakai, bet ir tai, ką žmonės girdi. Arba ką nori girdėti.Vlado atveju girdi “atsiprašau”. Gintarės atveju – “jei nepatiko, patys durni”. Kurį labiau įvertinsit?

Todėl Vladui – riebus pliusas už teisingą reakciją. Gintarei – riebus minusas už neteisingą. Visiems mums – pavyzdys, kaip net ir gerą idėją galima suniokoti, ir be ypatingų pastangų.

• dydis;
• patirtis (Ar dirbo su panašiais klientais/projektais? Kaip sekėsi?);
• rekomendacijos (ar kas nors gali rekomenduoti? Kokie atsiliepimai?).

Tačiau šįkart apsistosiu ties kitu esminiu dalyku – agentūros mentalitetu, kultūra arba požiūriu į viešuosius ryšius.

Lietuvoje visas veikiančias agentūras pagal kultūrą ir požiūrį į VR galima suskirstyti į tris tipus.

Pirmiausia, tai – „žurnalistinės“ agentūros. Šios VR agentūros akcentuoja savo ryšius su žiniasklaida/žurnalistais, todėl ir jų darbo metodai dažnai remiasi turimomis pažintimis. Šis tipas ypač ryškus tarp naujai įsikuriančių agentūrų, kurias steigia ex-žurnalistai. Ir šios agentūros išties turi puikų gebėjimą, kuris garantuoja gerą naujienos ar idėjos sklaidą žiniasklaidoje.

Antrąjį tipą pavadinčiau agentūromis – „komunikacijos šachmatininkais“. Šios agentūros dažniausiai turi gilų suvokimą, kaip veikia komunikacija ir siekia jį gilinti, tobulina turimą „know-how“. Tai – komunikacijos vadybininkai, kuriems svarbiausia yra žinutė ir galimybės ją transformuoti bei pakeisti kitomis, klientui palankesnėmis. Tai lavina gebėjimą skaičiuoti ėjimus į priekį, analizuoti oponentų silpnas vietas ir atitinkamai formuoti savo strategiją. Natūralu, kad toks gebėjimas yra nepamainomas valdant krizes. Šios agentūros į komunikaciją žiūri kaip į tam tikrą šachmatų partiją.

Trečiąjį tipą apibrėžčiau kaip „valstybininkus-propagandistus“. Šios agentūros yra gerai išlavinusios gebėjimą laimėti kontraktus ir dirbti su „valdžios namais“. Šie gebėjimai reiškia, kad žmonės sugeba pedantiškai tvarkyti dokumentus, iškęsti biurokratinių „džiunglių“ primetamas taisykles. Pradėjus valdyti propagandinius projektus natūraliai užmezgami glaudūs ryšiai su media, o komunikacija vykdoma ne viešinimo, o plotų pirkimo principu. Taip pat šie projektai leidžia išlavinti organizacinius ir didelių projektų valdymo gebėjimus, nes valstybės kontraktai reiškia ir šešiaženkles ar net septynženkles sumas.

Noriu pabrėžti, kad nė viena iš šių kategorijų nėra bloga ar gera. Tai – lyg trys lietuviškos VR rinkos veidai, kurių miksas yra visose agentūrose, tik, žinoma, vienas ar kitas ilgainiui tampa dominuojančiu.

Negali būti VR agentūros, kuri nebūtų „žurnalistinės“, nes žiniasklaida mūsų rinkai yra vienas pagrindinių veiklos laukų.

Negali būti VR agentūros, nesugebančios „skaičiuoti ėjimų“, nes tada jie nesugebės matyti „toliau straipsnių“ arba toliau šios dienos.

Šiandienos krizė parodė, kad VR agentūra negali nesugebėti dirbti su valstybės projektais, nes jie tampa rimtais užsakovais ir duonos davėjais. Palyginus šiandieną su mano karjeros pradžia 2000-aisiais, tuomet valstybės užsakymų rimtoms VR kampanijoms buvo didelė retenybė.

Būdamas suinteresuotu asmeniu, nesiimsiu dėlioti visų Lietuvos agentūrų į šias mano pasiūlytas kategorijas, tikiuosi, kiekvienas tai padarys. Paminėsiu tik tiek, kad save asmeniškai ir savo vadovaujamą agentūrą „Viešųjų ryšių technologijos“ priskiriu viduriniajai kategorijai – „komunikacijos šachmatininkams“.

Taigi prieš kiek daugiau nei mėnesį paskelbtas nedidukas postas, prigeneravęs šiam blogui krūvą komentarų, turi tęsinį: “IKI” jau dirba (ir) su “Publicum”. Katrie jau spėjo padaryt spaudos konferenciją ir išplatint press relysą.

Prieš mėnesį ar daugiau Valdas akcentavo, kad, cituoju,

IKI dirbo ir sėkmingai tebedirba su vieninteliu PR partneriu – AZ Communications. Kaip bus ateityje – tikrai nežinau, tačiau galiu garantuoti, kad esamus ir būsimus IKI PR partnerius lems ne pavardės, o profesionalumas, geros iėjos ir gebėjimas jas įgyvendinti.

“Publicum” profesionalumu abejoti netenka, juolab kad pagrindinis jų konkurentas VRP darbuojasi su “Maxima”.  Dansu žiniomis, “IKI” tebedirba ir su “AZ Communications”, tik taiko iškrypėlišką (mano, kaip ex-agentūrščiko ir kliento, nuomone) praktiką skelbti mini konkursėlius atskiriems užsakymams.

Papildyta Valdo komentaru – 2009 10 12 13.30 val.:

Mano anksčiau skelbtas komentaras išlieka aktualus, jį tekste jau panaudojai. Papildomai galiu tik dar kartą pasakyti, kad mes visada esame ir būsime atviri geroms idėjoms. Šiam projektui darėme konkursą ir pasirinkome “Publicum” pasiūlymą, nes jų idėja buvo stipriausia. Tai yra pagrindinė ir vienintelė šio bendradarbiavimo priežastis.

Plius gavom info apie “IKI” agentūrų atranką – tiksliau, patvirtinimą, kad Valdas joje nedalyvavo.  Ir ne iš Valdo :) Dėl šios priežasties chronologinius sutapimus išmetu kaip not relevant. Valdai, Žydre, atsiprašau už nevykusias interpretacijas.

Beje, lieku prie minties, kad bendradarbiavimas su dviem agentūrom skelbiant mini konkursėlius kiekvienam darbui – iškrypimas ir galiausiai tik pakenkia tiek agentūrai, kuri pirmai progai pasitaikius pasirinks stabilesnį klientą, tiek tam pačiam klientui, kuris užsiverčia papildomą krūvą biurokratijos ir neišnaudoja viso agentūros potencialo.