Dabar į akis pateko kitas mitų griovimo tekstas iš “Advertising Age”, neigiantis plačiai įsigalėjusį įsivaizdavimą, kad geram produktui nereikia daug reklamos:

Apple is among the top 100 U.S. advertisers by spending with $420 million dedicated to advertising last year, according to Ad Age Data Center. What’s more, the largest piece of that pie — almost $200 million — went to network TV.

Apple’s $24 million in measured internet media most likely went primarily to high-end home-page takeovers on newspaper sites belonging to the Wall Street Journal, New York Times and USA Today. These aren’t budget banner buys, but high-profile real estate more akin to the back cover of a magazine.

Na, ir taip toliau. Taigi: geras produktas, geras darbas prekyboje ir geras reklamos biudžetas.

“AF Consult” re-brandingo sėkmės istorija – puikus B2B marketingo pavyzdys. Naudinga žinoti.

PDF parsisiųsti (arba perskaityti internete) galima čia.

• Nišų rinkodara (skaitys R. Griffith);
• Rinkodara ir RsV socialiniuose tinkluose (skaitys S. Davies, kuris yra laikomas vienas iš įtakingiausių savo srities veikėjų).

Universalios (t.y. plačiam ratui skirtos) yra ir “AC Nielsen” A. Urbonavičiaus (“Laimintys” prekės ženklai”) bei TEO M. Katino (“TeliaSonera” atlikto vartotojų elgesio tyrimo pristatymas) temos.

Visą programą galima pasižiūrėti čia.

Žinote, kai pas mane atbėga uždususi reklamos agentūra ir aiškina, kad aš su savo produktais turėčiau būti šiame portale, pastaruoju metu mane ima isteriškas juokas. Ima juokas dėl amerikietiškuose marketingo portaluose perskaitytų ir dabar man kaišiojamų klišių. Aš pats esu “Facebooke”, tad matau tikrovę.

Man agentūra sako – būk “Facebook”, nes čia yra daugiau nei penktadalis Lietuvos. Nes čia tu galėsi bendrauti su savo produktų pirkėjais. Nes čia tu galėsi gauti atgalinį ryšį. Nuostabu, sakau aš. Tačiau su kokiu procentu? Na, ir kas, kad mano produktas turės 7’000 – 8’000 draugų. Kiek iš jų bus tikrai aktyvūs? Kiek aktyvių yra jūsų pačių draugų? 10 %? 20 %? Ko gero, ne daugiau. Rašo vis tie patys keli žmonės. O kaip dažnai juos skaito?  Kaip dažnai čia lankosi ta tylioji dauguma, kuri ir sudaro didžiają 0.6 milijono lietuviško “Facebook” dalį? Vieną, du kartus per savaitę? Iš savo draugų rato matau, kad net ankstesnieji aktyvūs portalo naudotojai nutyla ir pasireiškia tik retkarčiais. “Facebook” ima panašėti į “Klasę” – daug narių, bet mažai aktyvumo.

Agentūra, aišku, nepasimeta, ir ištraukia kitą argumentą – čia rašo “influenceriai”, nes būtent “influenceriai” ir reiškiasi dažniausiai. Jie savo profiliuose dalinasi informacija ir įtakoja kitus. Kokie dar influenceriai, klausiu aš. “Influencuojantys” mano produkto pirkimą? Tokie žmonės rašo ir aptarinėja specializuotuose forumuose, o ne “Facebooke”. Pasižiūrėkime į savo aktyvių draugų ratą. Kelių iš jų nuomonės klaustumėte dėl naujo automobilio pirkimo? Naujos buitinės technikos? Finansinių paslaugų? O gal klaustumėte dėl dantų pastos arba kramtomosios gumos pirkimo? Pusė iš jų čia rašo tik todėl, kad neturi ką veikti arba šiaip mėgsta reikšti nuomonę. Kas nereiškia, kad ji kitų yra besalygiškai priimama.

Gyvenimas “Facebooke” vyksta tik kai kurių žmonių galvose, nes gyvenimas vyksta ne “Facebooke”. Žmonės dalinasi ir aptarinėja privačiai arba specializuotose vietose. Niekas nepuola viešoje erdvėje aiškinti dalykų, nes ji ir yra vieša. Kad ir ką kalbėtų mums apie privatumo ribų nykimą, jos lieka ir liks. Nes Lietuva yra maža… Tad “Facebook” tampa tik vieta pasikeisti maloniais komplimentais. O kuo toliau bus kalbama apie “Facebook” privatumo spragas, tai galų gale išgirs ir didžioji naudotojų masė, kuriai kol kas spragos nė kiek nerūpi.

Tad ar ne geriau investuoti marketingo skyriaus energiją kitur? Ar ne geriau kurti puikų produktą, kurį žmonės pirktų ir aptarinėtų patys? Ar ne geriau bendradarbiauti su specializuotais blogeriais, forumais ir klubais (štai kur “influenceriai”!) nei galvoti kokią čia žinutę įdėjus šiandien?

Ko gero, labai neklystu manydamas, kad keli didieji degalinių tinklai Lietuvoje užima bent jau 50 % rinkos. Ir jie dar skiria dėmesio reklamai, klientams pasakydami dar vieną priežastį ten apsilankyti. Tai maistas kelionei, tai nuolaidų kortelė. Tad nenuostabu, kad kai kuriose degalinėse – visada “kamščiai”.

O pavienės degalinės arba nedideli vietos tinkliukai? Kad ir kaip neblogai būtų įrengtos (pvz., “Abromika”), net ir aukštų degalų kainų metu jose tėra vienas kitas klientas. Pastatyk ten dešrainių aparatą, dalink nemokamai gėrimus – vis viena neatsiras kas tai įvertins.

Tačiau kylančios benzino kainos mažoms degalinėms juk suteikia unikalią galimybę išsiskirti. Vietoj to, kad paskui kainas keliantį “Statoil” jos irgi keltų, vieną akimirką jos galėtų sustoti. Nustatyti kainą, kad net “Lukoil” lojalumo kortelė nepadėtų. Investuoti į rinkodarą. Pasakyti, kad jos parduoda pigesnį kurą.

Ir atsiviliotų nedrąsų, baugščiai į šalis besidairantį buvusį “Lukoil” klientą. Jis, pamatęs,  kokia moderni įranga stovi, kad gali kelionei nusipirkti kavos ir dar sutaupyti pirkdamas pigesnį kurą, netrukus iš “trial” stadijos pereitų į “repeat purchase”. Tada dar “word of mouth” draugams…

O degalinės sąvininkui – naujas BMW visureigis ir pinigai plėtrai.

Bet gal iš tiesų egzistuoja kartelinis susitarimas, todėl mažieji sau tyliai irgi kelia kainą ir nė nebando daryti kitaip?

Tačiau kol vietos tinkliukai nesireklamuoja, surasti pigiausią benziną galima štai čia.

Kas darosi? Ir ką daryti? Atsakymas į “kas darosi”, man atrodo, yra dvigubas. Pirma, mūsų rinka – maža, žmonės – vis tie patys, užsakovai – tie patys, laimėtojai – tie patys. “Award-winning” darbus dažniausiai gali kurti tik gavęs kelis stambiausius užsakovus, kurie turi resursų eksperimentams. Tad visi vieni kitiems įkyrėjo. Neturiu duomenų, bet bent jau stebint iš žiūrovo kėdės atrodė, kad metai iš metų susidomėjusių darėsi vis mažiau.

Antra, praėjusių metų žiaurus ekonominis nuosmukis apnuogino paprastą tiesą – eksperimentuoti žmonės sau leidžia tada, kai jie yra atsipalaidavę. Kai rinka auga, pirkėjai patys veržiasi pas tave, tu nuo jų atsmušinėji, keli kainas ir blogai aptarnauji (nes “aš – vienas, o jūsų – daug”), bet jie vis tiek perka. Tačiau praėjusiais metais, kai buvo nukarpyti biudžetai, marketingo skyriai grįžo prie šaknų – išgyventi reikia už minimalius kaštus. Tad dingo prašmatnios reklamos, dingo netradiciniai media sprendimai, o atsirado dalykai, kurie yra paprasti, bet duoda rezultatą – pardavimus (tai gali būti ir emocinga reklama su “hard sell”, ir išmėgintas reklamos scenarijus, ir sena gera TV cum internet).

Tad ką daryti? Spjauti ant klaninių interesų ir sujungti “Adrenaliną” su “Password”. Arba tiesiogiai, arba idėjas. Reklama turi būti efektyvi ir duoti naudos užsakovui. Prizų neturi laimėti pseudo reklamos, kurios nesugeneravo pokyčio atitinkamose marketingo metrikose. Dabar, kai Kanuose arba Lietuvoje garbinamos vienos ar kitos kampanijos, visiškai negalvojama kaip tai atsiliepė pardavimams. Pavyzdžiui, “Best Job in the World” kampanija, skirta turistų skaičiui į Queenslandą padidinti. Ji susižėrė begalę liaupsių, bet apie rezultatus pardavimų prasme ką nors sužinoti yra beveik neįmanoma. Štai čia yra vienas iš šaltinių, kuris sako, kad kampanija kažkokių rezultatų davė (bet nenurodomi kelti tikslai). O paskutiniame “Admap” numeryje buvo suabejota jos sėkme.

Taigi, kai mes “Adrenaline” dabar džiaugiamės ir įteikiame strėlę už gerą radijo klipą, kuo mes džiaugiamės? Ar žinome kiek jis pardavė vitaminų pakuočių? Kiek jis padidino naujo automobilio “purchase intent” arba paprasčiausiai “brand awareness”? “Emotional connection”?

Sujungdami reklamos ir marketingo šventes į vieną, išbrauktume ironiškas šypsenas iš reklamos užsakovų veidų, padidintume lankytojų skaičių, lavintume rinką bei įrodytume CEO ir CFO, kad reklamos ir marketingo žmonės moka ne tik kompanijos finansinį “top line” gadinti. Juk visiems įdomu sužinoti ir efektyvias marketingo strategijas, ir sprendimus reklamoje, kurie spindi ir tauriu kūrybingumu, ir dar leidžia sulaukti draugiško CFO paplekšnojimo per petį.

Lietuva per maža atskirai švęsti.

Taigi, Lietuvoje mažai žiūrima, bet JAV gerbiama MSNBC viską mums sudėliojo. Vienas man iš patikusių dalykų – “Coca-cola vs. Mentos”. Kai kas sakė, kad dabar visi pamatė, kad tie produktai – chemija. Tačiau…

Visas Top 10 –  čia.

Jau matau grupelę apysnobių ponų, kurie, perskaitę šitą klausimą, sako „Pfff…“ ir nužvelgia paniekinančiu žvilgsniu. „Tipo, nesupranti? Nes šūdas“.

Bet palaukit. Ar kas nors iš jūsų gali gerai ir išsamiai atsakyti į klausimą, kur yra tas ryšių su visuomene nervų kamuoliukas, slypintis kone kiekvieno PRščiko kišenėje ir suteikiantis jam tą nuolatinį nenatūralumą bendravime ir švelnų susierzinimą parsinešus naują užduotį iš kliento, nenaudodami žodžių „tiesiog“ ir „šūdas“?

Mane, tiesą sakant, kamavo tas klausimas ilgokai. Aš irgi labiau mėgstu tuos žmones, kurie nedirba ryšių su visuomene srityje, nei tuos, kurie joje dirba, bet žodžiais negalėjau pasakyti, kodėl.

Ir kaip tik vakar sužinojau, kad Jurgen‘as Habermas‘as turi savo Twitterį, taigi užsidėjau fonui jo rekomenduotą Kembridžo dėstytojos Onoros O‘Neill paskaitos, kurios tema iš esmės – apie komunikaciją, pocast‘ą.

Iš pradžių paskaitoje labiausiai džiugino tai, kad klausytojai Osle ne ką mažiau sirguliuoja nei mes Vilniuje ir kad galima drauge su jais kosėti į sakinių taktą.

Bet kai ji pasakė „I think that providing simplified and often dumbed-down streams of information for wider public consumption may neither communicate realities nor offer genuine opportunities for response or interaction”, aš suklusau.

Kai pradėjo sakyti, kad nulaižytos vyriausybinių ar verslo institucijų prezentacijos dažniausiai nepasako nieko, tik iškelia abejonių dėl jų patikimumo, tikrumo ir to, ar žmogus, kuris jas pristato, tikrai pats nori tai pasakyti, pakėliau vieną antakį.

Ji dar kalbėjo apie tuos informacijos srautus ir pliūpsnius, kuriais esame nuolat užpilami (ir man labiausiai šiuo atveju gaila žurnalistų, kurie dažnai turi kapstytis kaip vištos kieme tarp apipuvusių grūdų vietoj to, kad dirbtų savo darbą ir analizuotų problemas).

Koks ponios O’Neill moralas? Kol kas ji sako, kad vienintelė efektyvi komunikacija yra bendravimas akis į akį, nes tokiu būdu pašnekovai gali ir aiškiai matyti, kiek kitas yra patikimas ir kiek tai, ką jis sako, yra tiesa; be to, tik taip pašnekovai gali vietoje reaguoti vienas į kitą.

Jos nuomone, dabartinės priemonės, kurios iš dalies suteikia galimybę tai daryti, internetas ir visokie jo socialiniai tinklai, pasiekia tik labai mažą dalį žmonių ir tik sukuria mažas tikros komunikacijos saleles didžiuliame kvazi-komunikacijos (įdomus žodis, man gražiau skamba tiesiog bullshit’as) vandenyne.

Na, o tame vandenyne PRščikai ir murkdosi, paprastai nepriplaukdami salelių ir neprieidami prie tikrosios, pilietinės, demokratinės, keičiančios komunikacijos. Manau, todėl tie iš jų, kurie pakeliavo po pasaulį, tikrai yra linkę vėl išvažiuoti arba tyliai puoselėja norą mesti korporacijas, kuriose dirba, ir dirbti nevyriausybinėse organizacijose. Tik va, su pinigais problema, ir reikia rinktis tinkamą pasitenkinimo tuo, ką darai, ir gaunamo atlygio santykį. Kuriame, visi įsivaizduoja, abi dalys yra atvirkščiai proporcingos viena kitai.

O dabar, kai smuko ekonomika, tie ryšių su visuomene specialistai, kurie dirba su verslo įmonėmis, dar labiau užsuko šitą „šūdų malūną“ aiškindami, kad ryšiai su visuomene gali būti pigesnis reklamos pakaitalas. Nors tai yra visiškai skirtingi dalykai.

Štai, todėl užknisa darbas ryšiuose su visuomene. Kita vertus, tikiu, kad geri konsultantai gali rasti savo vietą ir kurti tikrą, vertingą komunikaciją, kurioje visos pusės įsiklauso.

P.S. Tiesa, reklamos darbuotojai irgi gali nesidžiaugti. Jie ne tik irgi kuria tą patį bullshit‘o vandenynąsu visuomene specialistaie, kas dirba su verslo įmonėmis, dar ką darai, ir gaunamo atlygio santykį. Kuriame, visi įsivai, bet ir pridaro visuomenei daugiau žalos nei naudos – toks think-tank‘as „New economics foundation“ padarė kai kurių profesijų tyrimą, kuris atskleidė, kad reklamos specialistai ekonomikai padaro 11 kartų daugiau žalos nei uždirba patys.

Ryšių su visuomene rinką, tiksliau, jos „išaugimą“ (bent jau V. Rachlevičiui atrodo, kad ji ką tik išaugo, nors pagal numanomus 2009 m. duomenis turėjo susitraukti, dar palauksim agentūrų finansinių rezultatų), redaktorius vadina „valstybės sisteminių bėdų dalimi“ ir „burbulu“. Kodėl? Išdėstysiu jo argumentus, pateiktus 2,5 psl. apimties straipsnyje:

1.    Ryšių su visuomene agentūros perėmė įmonių reklamos ir rinkodaros biudžetus, prie jų paprašė dar pridėti pinigų ir už juos teikia pervertinamas, pernelyg brangias paslaugas;
2.    Negana to, tas per brangias paslaugas teikia RsV agentūrose dirbantys nekompetentingi berniukai ir mergaitės, kurie nieko nesupranta;
3.    RsV agentūrų „dėka“ nebegaudamos pajamų iš reklamos, leidinių redakcijos turi tik nekompetentingus pigiai dirbančius žurnalistus, todėl smunka jų kokybė.

Dar straipsnyje užsimenama ir apie korupciją pačioje žiniasklaidoje, kai papirkinėjami tiek redaktoriai, tiek žurnalistai, ir apie tai, kad pranešimas spaudai kainuoja tiek pat, kokia yra žurnalisto mėnesio alga (??!?), ir apie tai, kad RsV agentūroms klientai, kurių mėnesio mokestis neviršija penkiaženklio skaičiaus, yra ne itin svarbūs (??!?).

Aš mėgstu pozityviai žiūrėti net į didžiausias nesąmones ir manau, kad visur esama tiesos grūdo. Ir V. Rachlevičiaus rašinyje tas grūdas yra – taip, per pastaruosius keletą metų masinė žiniasklaida Lietuvoje turinio prasme nusivažiavo (su keliomis išimtimis) ir taip, tikriausiai ryšių su visuomene rinkoje esama korupcijos, bent jau ne vienintelis Rachlevičius taip kalba.

Apie korupciją daug nežinau, nesu specialistas ir niekam niekad nedaviau kyšio jokia forma. O dėl pokyčių žiniasklaidos turinyje nekaltinčiau RsV agentūrų ir vien jų. Vakarų šalyse RsV konsultantai dirba daugelį metų, nuo to, mano galva, situacija žiniasklaidoje drastiškai nepasikeitė: yra gerų, kokybiškų leidinių, ir yra prastos geltonosios spaudos. Ir visada yra leidinių, kurie, pamatę mažėjančias pajamas, puola drabstyti purvus arba ant reitingų skaičiuotojų, arba ant RsV agentūrų, arba ant bet ko kito, esančio kažkur pinigų atėjimo nuo reklamdavio iki leidinio grandinėje (Čia truputį nukrypsiu ir pakelsiu kepurę prieš gerb. Rolandą Barysą, labai gražus, tiesus ir skaidrus vedamasis šiandien VŽ – priešingybė purvadrabsčiams).

Dabar negaliu nepakalbėti apie tuos tris esminius argumentus, kuriuos V. Rachlevičius pateikia straipsnyje. Pasistengsiu trumpai, nes manau, kad Dansu skaitytojai tikrai turės ką daugiau ir įdomiau apie juos pasakyti komentaruose. Taigi:

1.    RsV agentūros perėmė reklamos ir rinkodaros biudžetus su „kaupeliu“.
Teko girdėti, kad Vakarų valstybėse taip būna – kartais įmonės nusprendžia perduoti visą rinkodaros biudžetą PR‘ui. Lietuvoje vien su ryšiais su visuomene verčiasi nebent labai mažos įmonės, kurios reklamos apskritai neužsakinėja, ir jos apsiriboja keliais paminėjimais žiniasklaidoje. Be to, RsV biudžetai normaliose įmonėse būna dešimteriopai mažesni nei reklamos ir rinkodaros. Papildykite mane, kadangi nesu įmonės vadovas ir nematau viso išlaidų pyrago.
2.    Daug RsV specialistų yra jauni, nes rinka kol kas jauna – per maždaug 10 metų, kiek ji gyvuoja, aišku, visa karta protingų konsultantų negalėjo užaugti vien todėl, kad yra tikriausiai vos dešimtys žmonių, kurie dirba šioje srityje 8 ar daugiau metų. O praktika ir sveikas protas RsV, kaip ir žurnalistikoje, yra svarbiausia.
Ir – aišku, kad pranešimą spaudai gali parašyti ir „berniukas“ arba „mergaitė“, jei patyręs konsultantas pasakė, kaip jį suformuluoti, kokia naujiena pagrindinė ir t.t. O tų patyrusių konsultantų tikrai yra kiekvienoje agentūroje iš pirmo jų dešimtuko.

3.    Dėl RsV agentūrų kaltės smunka leidinių kokybė. O kas redaguoja leidinį? RsV agentūra? Ne. Kas rašo į leidinį? RsV agentūra? Šiaip ne, nebent pateikia žurnalistui taip parengtą medžiagą, kad jis pasiima dalį jos taip, kaip parašyta. Bet apskritai turinio įdomumas priklauso nuo žurnalistų ir tik nuo jų. Kokybės kontrolė priklauso nuo redaktorių ir tik nuo jų. Aišku, išlaikyti brangius žurnalistus, juos mokyti, kelti kvalifikaciją, ir t.t., yra sunku, kai reklamos spaudoje drastiškai sumažėjo. Bet tai yra kiekvienos įmonės esminiai klausimai – kaip gauti pajamų ir kaip kurti gerą produktą. Tikrai ne kitos verslo sritys dėl to kaltos.

Tai trumpai, jei norite paskaityti, kaip ieškoma kaltų, „kodėl sumažėjo mūsų pajamos“ – tai naujajame „Versuse“. Nepaistant tokio keisto straipsnio tikslo, jame paliesta tema – ryšių su visuomene įtaka žiniasklaidos kokybei – mane, kaip, matyt, ir V. Rachlevičių, domino jau ir anksčiau ir labai ačiū jam, kad jis ją bent užkabino.

P.S. Straipsnis turi ir P.S.‘ą, klausiantį, kodėl RsV agentūrų asociacija niekaip nereagavo į „juodųjų viešųjų ryšių guru“ iš Rusijos seminarus Lietuvoje. Neatstovauju asociacijos, bet manau, dėl tos pačios priežasties, kodėl viešieji asmenys nereaguoja, kai „Vakaro žinios“ paskutiniame puslapyje įsideda jų karikatūrą.

Vienas mano geras draugas prieš gerus metus piktinosi mėsos gaminiais, kurių pavadinime yra žodis „tarybinis“ ar kuris nors kitas, susijęs su sovietine praeitimi. Ir jis ketino padaryti socialinį skandalą – atsispausdinti lipdukų su nužudytų Lietuvos patriotų nuotraukomis ir jas kuriame nors prekybos centre priklijuoti ant šių mėsos produktų. Tiesiog tokiu būdu pareikšdamas protestą ir nuomonę. Tačiau pasvarstė, kad gal neverta „teptis rankų“, tuo diskusija ir baigėsi.

Kadangi tokių produktų su žodžiu pavadinime „tarybinis“ yra ne vienas, spėju, tai skatina tam tikrą žmonių grupę pirkti šią produkciją. Galbūt iš nostalgijos, galbūt dėl to, kad yra įsitikinimas, kad sovietmečiu dešrelės buvo skanesnės.

Draugo ketinimus prisiminiau antradienį, kai vakarop įsijungiau LNK ir pamačiau rusiško serialo „Likvidacija“ pabaigą. Nežinantiems pasakysiu, kad tai yra sovietiniu stiliumi pastatytas miniserialas apie įvykius Odesoje pirmaisiais metais po Antrojo Pasaulinio karo. Kai kurie pažįstami jį lygina su „kultiniais“, kaip įprasta televizijoje sakyti, sovietiniais filmais „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ arba „Revoliucijos pagimdyta“.  Deja, bet serialas yra stipriai prosovietinis: rūpestingas kaip tėtis, nors ir šiek tiek pasipūtęs karštakošis sovietinės armijos maršalas Žukovas, patrauklūs sovietų kariškiai ir kriminalinės policijos darbuotojai, lyg atsvara žiauriam antisovietinio judėjimo vadovui Akademikui (jis net įsakė nužudyti vaiką!). Baigiasi viskas kaip ir priklauso – blogieji žūva, o geriečiai triumfuoja.

Kodėl aš čia visa tai pasakoju? Todėl, kad pasibaigus serialui pasirodo užsklanda: „serialą pristatė „Stumbras“. Šimtmečio degtinė“ (citata netiksli).

Nežinau, kaip kitiems, bet „Stumbras“ man visada asocijavosi su lietuviškumu (visgi gamina „Lithuanian“, „Trejas devynerias“), o štai „Likvidacija“ akivaizdžiai nesuderinama tiek su Lietuvos valstybine politika pasmerkti sovietinę sistemą (tiksliau – komunizmą), tiek ir su lietuvių tautos atmintimi – šimtų tūkstančių lietuvių trėmimu į Sibirą, partizanų žudymas, keliasdešimties metų teroru.

Nekalbu apie serialo rodymo motyvus. Klausimas – ar tikrai serialas vertas, kad „Stumbras“ save asocijuotų su tokia informacija? Jeigu skaičiuojamas pasiekiamumas ir tikslinė auditorija, atsakymas būtų „neabejotinai taip“ – vyrams jis patinka. Bet gal tada būtų pakakę tik transliuoti reklamą per tam skirtus blokus?

Teiginys „serialą pristato“ tarsi praneša, kad prekės ženklas yra toks geras, kad „tavimi pasirūpino“ ir dovanoja šį vienokį ar kitokį žiūralą – filmą, serialą, laidą. Ir save stipriai asocijuoja su tuo žiūralu. Geras pavyzdys yra TEO sprendimas prieš keletą metų pristatyti žiūrovams filmą „Matrica“, nes asociacija buvo aiški – telekomunikacijos idėjiškai yra susijusi su virtualiu pasauliu, todėl tokiu veiksmu galėjo užsitikrinti dalies internautų pagarbą arba bent jau sustiprintį palankumą. „Stumbro“ sprendimas man neaiškus.

Mano nuomone, auditorija nėra svarbiausias kriterijus, ne mažiau aktualus yra ir kontekstas, kuris tiesiog gali poveikį sumažinti arba net pakeisti.