Dansu Dansu

Kažkaip paskutiniu metu aplinkui ore sklando ta pati mintis: socialinė atsakomybė, rėmimo projektai, netradiciniai reklamos veiksmai… Apie rėmimą rašė ir kiti mūsų bendraautoriai: pRymeikis abejojo prasmingu Omnitel ir vaikų ryšiu, o K.Gečas kritikavo “Stumbro” sprendimą remti sovietiniu patriotizmu kvepiantį serialą.

O dabar šviežiausiai pasirodęs GERAS (mano nuomone) rėmimo pavyzdys: P&G – 2010 Žiemos olimpiados rėmėjas. Šiam projektui sukurtas specialus klipas – pirmą kartą JAV rinkoje rodomas korporacinis P&G filmukas, apimantis daugiau nei vieną prekės ženklą. Klipas tikrai vertas dėmesio:

Teko stebėti auditorijos reakciją žiūrint šį klipą: vyrai šypsosi, merginos dūsauja, o turinčios vaikų moterys slapčia braukia ašarą… Griebia tiesiai už širdies!

Kodėl sportas? P&G viskam turi atsakymą: nes sporto transliacijos suvienija šeimas. Amerikoje daugiau nei 70% namų ūkių stebi olimpines žaidynes per TV. Ar gali būti geresnės sąlygos sauskelnių, skalbimo miltelių ir šampūnų reklamai? Čia tau ne muilo operos, kur visi konkurentai lipo ant galvos…

Teorija sako, kad yra sėkmingi rėmimo projektai pasižymi tam tikromis savybės, t.y.:
1. Viešumas. Tuo rėmimas ir skiriasi nuo grynai filantropinės veiklos, kai gerus darbus darai vien iš moralinių paskatų.
2. Visuomenės susidomėjimas. Papildoma trauka ir dėmesys, ko negalima pasiekti vien reklamos pagalba.
3. Prekės ženklo palaikymas. Naudingos sąsajos su objektu: ekologiškam produktui -sveiko gyvenimo būdo iniciatyvos, sportiškas – sporto renginiai.
4. Pardavimų palaikymas. Galimybės skatinti pardavimus. Ar jus dar stebina, kodėl masiniuose renginiuose galima rasti tik vienos rūšies (rėmėjo) alų?
5. Korporacinis įvaizdis ir legenda. Kuria pridėtinę vertę, kai “įmonė tampa kažkuo daugiau nei tik UAB X”.
6. Ryšiai su valdžios institucijomis. Lobizmo galimybės. Kai tampi svarbaus projekto rėmėju ir stovi vienoje eilėje su politikos/valdžios lyderiais, kitą kartą daug lengviau paskambinti tiems veikėjams ir paprašyti pagelbėti tvarkant savo reikaliukus.
7. Vidinė komunikacija. Papildoma nauda darbuotojams. Visi sąžiningi rinkodaristai turėtų prisipažinti, kad yra nors vieną kartą nusižengę verslo prinicipams ir parėmę kokį renginį vien dėlto, kad norėjo nemokamų pakvietimų į VIP ložę sau ir bendradarbiams:)

Toliau nagrinėjant P&G atvejį, reikia paminėti, kad jie neapsiribojo “plikomis” TV transliacijoms. Papildomai korporacija įsteigė 3.000 stipendijų šeimoms, skirtų aplankyti žaidynes, o Vankuveryje įrengė šeimos laisvalaikio centrą. Tai jau galima vadinti reklamos ir ryšių su visuomene integracija.

Jeigu dabar reikėtų greitai pasakyti pavyzdį, kas Lietuvoje atrodo panašu į gerą rėmimo projektą, tai pirštu rodyčiau į Maximą… Teko matyti TV rėmimo klipą “Ma ma ma ma maaaa….” Šį tekstą reiktų įgarsinti solfedžio stiliumi, o mintyse įsivaizduokite “Dainų dainelės” konkursą. Nesistebiu, kad jį remia Maxima: mamos – svarbios, jeigu ne svarbiausios, pirkėjos. Ta pati Maxima atiduoda duoklę ir savo darbuotojų vaikams – teikia stipendijas pažangiems darbuotojų vaikams. Logika paprasta: vaikų sėkmė – tai laimingos mamos. O laimingos mamos išleis daugiau pinigų saldainiams ir limonadui, ar ne?

Prieš porą savaičių LTV laidoje “Durys atsidaro” apie sunkia situaciją kultūros rėmimo, mecenavimo srityse kalbėjo Aurimas Kamantauskas (ex “Publicum Events” vadovas, o dabar renginių organizavimo įmonės “Rekūrai” vadovas, jeigu čia ne tas pats) ir k/f “Kino pavasario” direktorius Algirdas Ramaška. Iš pirmo žvilgsnio jų mintys apie tai, kad remti kultūrą įmonėms turėtų būti prestižas atrodo teisingos, bet iš tiesų, tai klaidingas, vienpusiškas požiūris. Deja, tuo serga ne tik renginių organizatoriai, įvairios nevyriausybinės (tame tarpe ir vaikų gynimo, puolimo, auginimo, auklėjimo ir maitinimo) organizacijos, bet ir pačios komercinės įmonės, kurios dažnai pamiršta, jog rėmimas nėra asmeninių pomėgių propagavimas įmonės sąskaita – tai atsakomybė. Atsakomybė, kuri įeina į įmonių socialinės atsakomybės sąvoką. Bet apie viską iš eilės ir pradžiai kelių minučių epizodas iš LTV laidos (žiūrėti nuo 29.30):

Trumpai esmę galima reziumuoti Aurimo Kamantausko žodžiais: “Aš manau, kad parama, mecenavimas kultūros, visų pirma, turi būti prestižas ir didžiulė atsakomybė. <…> Lietuvoje verslas visų pirma į mecenavimą žiūri, kaip į naudos ieškojimą, o tik po to į prestižą. Kai šitos sąvokos abi susikeis vietomis, tada mes tikrai galėsime didžiuotis, kad verslas žiūri į mecenavimą, kaip į prestižą, į garbę.”.

Tai galėtų būti tiesa tik tuo atveju, jeigu įmonė yra vienas žmogus. Na, taip, koks V. Romanovas, tikriausiai, taip ir mano, todėl tapęs Europos (ar visatos?) šokių čempionu mecenuoja “Korsarą”, tampa teatro arenos remėju (kurioje spektaklius rodo kito banko remiamas teatras) ir panašiai. Žiūrint tiesmukai (nesu “Ūkio banko”, tpfu, t.y. Vladimiro Romanovo konsultantas, tad tikrosios situacijos nežinau) sunku suprasti, ką bankas turi bendra su šia veikla? Ką apie tai mano banko darbuotojai, kaip jiems paaiškinama, kodėl pinigai, kurie galėtų būti skirti jų atlyginimams, skiriami “Korsarui”, kurio jie nelabai išgalės pasižiūrėti? Arba, pavyzdžiui, įsivaizduokim, yra prekybos įmonė, kuri remia įvairias žalias iniciatyvas, vaikus, bet tuo pačiu jos pardavėjos nuolat skundžiasi nepakeliamomis darbo sąlygomis, mažu atlyginimu. Mes esam įpratę manyti, kad jeigu įmonė daro gera (PR’ą), ji yra gera. Vis tik įmonė, visų pirma, yra jos darbuotojai, akcininkai, vadovai. Pripažinkim, nei patys taip elgtumės, nei iš kitų gražu reikalauti, kad pirmiausia būtų paremta kultūra, o tada pasirūpinta ir savo darbuotojais.

Read the rest of this entry »