Dansu Dansu

Manau, kiekvienai įmonei, nusprendusiai samdyti viešųjų ryšių (arba ryšių su visuomene, nors įpročiai tokie, kad man mieliau vartoti „viešuosius ryšius“) agentūrą, iškyla klausimas, kuri yra tinkamiausia. Dažniausiai svarstoma tokiomis kategorijomis:

• dydis;
• patirtis (Ar dirbo su panašiais klientais/projektais? Kaip sekėsi?);
• rekomendacijos (ar kas nors gali rekomenduoti? Kokie atsiliepimai?).

Tačiau šįkart apsistosiu ties kitu esminiu dalyku – agentūros mentalitetu, kultūra arba požiūriu į viešuosius ryšius.

Lietuvoje visas veikiančias agentūras pagal kultūrą ir požiūrį į VR galima suskirstyti į tris tipus.

Pirmiausia, tai – „žurnalistinės“ agentūros. Šios VR agentūros akcentuoja savo ryšius su žiniasklaida/žurnalistais, todėl ir jų darbo metodai dažnai remiasi turimomis pažintimis. Šis tipas ypač ryškus tarp naujai įsikuriančių agentūrų, kurias steigia ex-žurnalistai. Ir šios agentūros išties turi puikų gebėjimą, kuris garantuoja gerą naujienos ar idėjos sklaidą žiniasklaidoje.

Antrąjį tipą pavadinčiau agentūromis – „komunikacijos šachmatininkais“. Šios agentūros dažniausiai turi gilų suvokimą, kaip veikia komunikacija ir siekia jį gilinti, tobulina turimą „know-how“. Tai – komunikacijos vadybininkai, kuriems svarbiausia yra žinutė ir galimybės ją transformuoti bei pakeisti kitomis, klientui palankesnėmis. Tai lavina gebėjimą skaičiuoti ėjimus į priekį, analizuoti oponentų silpnas vietas ir atitinkamai formuoti savo strategiją. Natūralu, kad toks gebėjimas yra nepamainomas valdant krizes. Šios agentūros į komunikaciją žiūri kaip į tam tikrą šachmatų partiją.

Trečiąjį tipą apibrėžčiau kaip „valstybininkus-propagandistus“. Šios agentūros yra gerai išlavinusios gebėjimą laimėti kontraktus ir dirbti su „valdžios namais“. Šie gebėjimai reiškia, kad žmonės sugeba pedantiškai tvarkyti dokumentus, iškęsti biurokratinių „džiunglių“ primetamas taisykles. Pradėjus valdyti propagandinius projektus natūraliai užmezgami glaudūs ryšiai su media, o komunikacija vykdoma ne viešinimo, o plotų pirkimo principu. Taip pat šie projektai leidžia išlavinti organizacinius ir didelių projektų valdymo gebėjimus, nes valstybės kontraktai reiškia ir šešiaženkles ar net septynženkles sumas.

Noriu pabrėžti, kad nė viena iš šių kategorijų nėra bloga ar gera. Tai – lyg trys lietuviškos VR rinkos veidai, kurių miksas yra visose agentūrose, tik, žinoma, vienas ar kitas ilgainiui tampa dominuojančiu.

Negali būti VR agentūros, kuri nebūtų „žurnalistinės“, nes žiniasklaida mūsų rinkai yra vienas pagrindinių veiklos laukų.

Negali būti VR agentūros, nesugebančios „skaičiuoti ėjimų“, nes tada jie nesugebės matyti „toliau straipsnių“ arba toliau šios dienos.

Šiandienos krizė parodė, kad VR agentūra negali nesugebėti dirbti su valstybės projektais, nes jie tampa rimtais užsakovais ir duonos davėjais. Palyginus šiandieną su mano karjeros pradžia 2000-aisiais, tuomet valstybės užsakymų rimtoms VR kampanijoms buvo didelė retenybė.

Būdamas suinteresuotu asmeniu, nesiimsiu dėlioti visų Lietuvos agentūrų į šias mano pasiūlytas kategorijas, tikiuosi, kiekvienas tai padarys. Paminėsiu tik tiek, kad save asmeniškai ir savo vadovaujamą agentūrą „Viešųjų ryšių technologijos“ priskiriu viduriniajai kategorijai – „komunikacijos šachmatininkams“.

Žinot, kuo skiriasi geras PRščikas nuo blogo?

Ne press relysų gražumu. Ne strategijų gilumu. Ne pažinčių žurnalistų tarpe platumu. Oi ne.

Skiriasi tuo, kad galvoja, ką sako. Nes PR’e galioja tokia taisyklė: žodis žvirbliu išskrenda, bet gali jaučiu parbaubti atgal.

Rusai tokiais atvejais sako, kad “За базар отвечать надо”.

Apie ką aš čia? Gi apie tai, kad A.Kubilius vis dar neturi gero PRščiko. Nes arba negalvoja, ką sako, arba pamiršta tai ištesėti.

Va čia pavyzdys:

Šioje vietoje prisijungiame prie Commonsense iniciatyvos ir primename – Premjere, gi pats sakei! Kad keturi milijardai! Į kairę!

Ar situacija pasikeitė? Verslo žinios čia rašo, kad ne. sako tiesiai šviesiai, kad ten velnias koją nusilaužtų.

Ką gi, gal premjeras ims ir prisimins, ką žadėjęs – tada visiems geriau bus. Jei ne, bent jau nemokamai A.Kubilių pakonsultavom. Kad galvot reikia.

Tomui Vaišvilai palikus IKI, atstovu ryšiams su visuomene tapo keliauninkas Valdas Lopeta. Pasikeitus atstovui IKI pakeitė (arba tik dalinai) RsV agentūrą – iš “AZ communications” į “Publicum”, pastarieji tinklaraštininkams padalino tortus. Nieko nuostabaus – p. Lopetos gyvenimo draugė Žydronė Lukšytė taip pat keliavusi su V. Lopeta po pietų Ameriką neseniai tapo “Publicum” vykdomąja direktore.

Papildyta Valdo Lopetos komentaru – 16.51:

Vienas iš nedaugelio įrašų, nepasirašytas net slapyvardžiu. Nenuostabu, viešai skleisti melagingą informaciją reikia drąsos. :)

Kodėl melagingą? Nes:

1. Akciją rengė ne Publicum PR, o Publicum Media, tai, brangieji yra visai kita kompanija, net jei priklauso tai pačiai grupei.
2. IKI dirbo ir sėkmingai tebedirba su vieninteliu PR partneriu – AZ Communications. Kaip bus ateityje – tikrai nežinau, tačiau galiu garantuoti, kad esamus ir būsimus IKI PR partnerius lems ne pavardės, o profesionalumas, geros iėjos ir gebėjimas jas įgyvendinti.
3. Tiesą pasakius, aš beveik neprisidėjau prie šios blogerių sveikinimo akcijos, ją kuravo mano kolegos.

Nepulsiu reikalauti jokių atsiprašymų ar paneigimų, tiesiog noriu prie šito įrašo prilipdyti bent gabalėlį tiesos. Kas pažįsta mane ar Žydrę žino, kad šitas blogo įrašas yra nieko vertas. O šiaip jau tai buvo gaila perskaityti tokią “naujieną” bloge, kurį visą laiką gerbiau.

93 komentarai po vienu iš vz.lt straipsniu. Retas rašinys ten tiek sulaukia komentarų. straipsnis nedidukas – “Fortakas” atnaujina veiklą atidarydamas kompiuterinės prekybos mažmeninį tinklą. Didelio skaitytojų įsitraukimo priežastis, tai paties “Fortako” kūrėjo Dariau Partausko atviras dalyvavimas diskusijoje. Komentarų yra ir teigiamų ir ne tokių gerų, bet p. Darius nepaisant nieko drąsiai pasirašo vardu ir pavarde, bei reaguoja – “Esu pasiruošęs atsakyti į Jūsų klausimus”.

Puikus bendravimo su klientais ir partneriais pavyzdys. Galbūt, daugumos neigiamo srauto amortizuoti ir nepavyks, bet atviros kompanijos reputaciją p. Darius jau pradėjo kurti. Taip ir toliau.

Taip, tokių irgi yra, nes kai kam krizė reiškia naujas galimybes – bent jau tuo įsitikinęs Ovidijus Lukošius, ex “Vilniaus dienos” vyriausiasis redaktorius. Šiandien jis skelbia naują projektą – Lietuvoje nuo spalio pradeda ketvirtinį leisti žurnalą “Intelligent Life“. Štai ką sako pranešimas spaudai:

“Intelligent Life” yra maistas smegenims ir šventė akims. Aukščiausius žurnalistikos ir poligrafinės kokybės standartus atitinkantis žurnalas yra išskirtinis žiniasklaidos produktas, derinantis stilių, kultūrą, prabangą, analitiškumą ir nuomonių įvairovę. Žurnalo temos – nuo stiliaus iki kelionių, nuo mados iki kultūros simbolių, nuo maisto ir vyno iki straipsnių, gvildenančių šių dienų aktualijas.

Žurnalas priklauso “The Economist” leidinių grupei ir bus verčiamas bei papildomas lietuvių autorių tekstais – šie sudarys iki penktadalio turinio.

Tai būtų ne pirmas “The Economist” projektas Lietuvoje – prieš kurį laiką tas pats O.Lukošius redagavo metinį žurnalą „The Economist. Pasaulis 2009 metais“. Įdomu tai, kad pastarojo leidybos teisės, bent jau Wikipedijos teigimu, priklauso “Diena Media”,  – gal “The Economist” mūsų padangėje turės kelis partnerius?

Kiek abejonių kelia ir naujojo leidinio kaina. 14 Lt bus turbūt didžiausia suma, prašoma už kioske parduodamą žurnalą lietuvių kalba; bent jau aš, paprastas vartotojas, atkreipiau dėmesį, kad kiti panašūs leidiniai (kad ir “Verslo Klasė”) kainas kaip tik sumažino.

Bet kuriuo atveju naujiena – gera, nes kokybiškų žurnalų Lietuvoje ne tiek ir daug. Pirmą numerį tikrai nusipirksiu.

Bene pirmasis žymesnis lietuviškos įmonės blogas buvo “flyLAL” kūrinys, kuriame bankrutuojančios avialinijos bandė situaciją rodyti sau tinkama linkme. Tačiau bankrotas tapo faktu, aistros nurimo ir blogas nustojo funkcionuoti (paskutinis įrašas – gegužės viduryje).

Antrasis, apie kurį pastaruoju metu tenka išgirsti iš įvairių šaltinių – neseniai startavęs “VSA Vilnius” blogas. Jame atliekų tvarkytojai bando pateikti savo situacijos matymą.

Kas sieja abu šiuos blogus? Juos sieja tai, kad abi įmonės buvo/yra atsidūrusios tam tikro “informacinio parijo” situacijoje – žiniasklaidoje vyrauja neigiami komentarai, politikai atakuoja, o apsiginti nėra kaip.

Iš vienos pusės yra gerai, kad esant informacinei blokadai, prasiveržti bandoma bent jau taip. Tačiau tai kartu liudija ir kelis didelius trūkumus. Visų pirma, tiek “flyLAL”, tiek “VSA Vilnius” nesugeba suvaldyti situacijos viešuosiuose ryšiuose. Nežinia kas kaltas – ar RsV agentūra, ar mažas RsV biudžetas, tačiau vien tik blogas situacijos nepakeis. Antra, panašu, kad informacinei krizei pasirengta nebuvo ir skyles stengiamasi lopyti bet kokiomis priemonėmis.

Iš tiesų, dirbant padidintos rizikos versluose, kuriuose susikerta daug interesų, o temos yra jautrios, blogas turėtų būti kone privaloma priemone. Ir jis turėtų būti pradėtas rašyti ne tada, kai perkūnas trenkia iš giedro dangaus, o iš anksto, kad taptų žinomu informacijos šaltiniu. Pavyzdžiui, kol kas neteko matyti nė vieno vaistų gamintojo blogo Lietuvoje, nors žiniasklaida nevengia parodyti jų kaip godžių plėšikų, tik ir besitaikančių į milžiniškus pelnus. Prisiminkime vien tik “Respublikos” antpuolius dėl gimdos kaklelio vėžio vakcinos. Neteko ir girdėti apie prekybos tinklų arba pieno perdirbėjų blogą, nors kaltinimų pastariesiems irgi netrūksta.

Blogas nekainuoja daug, o temų visada atsiras.

Praeitą savaitgalį lankėme Lenkijoje vykusį “Heineken Open’er” muzikos festivalį. Trečią dieną nešinas puspilniu “Heineken” plastmasiuku nužingsniavau link palapinės ant kurios parašyta “Media”. Pavyko pakalbinti festivalio organizatorių “Alter Art” atstovę, tačiau nei į vieną klausimą ji atsakyti negalėjo, tad ant laikraščio užrašė “Heineken” RsV atstovo kontaktus. Nusiuntėme keletą klausimų, atsakymus gavome greitai – kitą popietę. Pats renginys buvo labai smagus, nežiūrint į tai, kad teko daug dirbti lakstant nuo vienos scenos iki kitos. Grupa Żywiec S.A. atstovo spaudai Sebastian Tolwinsky teiravomės apie kitus dalykus:

Open’er festival is a huge event. How much does it cost for Heineken to own it?

Open’er is getting bigger and bigger every year. It has already became the largest festival in CEE and we believe the third largest and most important in Europe, which has been proved by numerous recognitions (The times, Sunday times, etc.). Grupa Zywiec (owned by Heineken) is now oriented on improving even more the quality and premiumness of the festival rather and competing in numbers with other festivals (as for festival attendees). As you may understand, we do not comment on the spendings of ours for the festival.

These investments and campaign should take quite a part in Heinekens’ communication strategy in Poland. What part does it take?

I can tell that they make the largest part of Heineken brand’s budget in Poland. Grupa Zywiec has published the advertisements in: TV, internet, radio stations, magazines, newspapers. We have also used outdoor in 10 largest cities in Poland as well as cinemas and ambient activities.

60 thousand people has attended the show. How much litters of Heineken have you sold?

Heineken supports the largest event in CEE not to increase its sales. From the perspective of the whole year the sales at the festival are minor. What Grupa Zywiec benefits from is the increase in brand recognition. Speaking about people, there were 60 000 in Friday. On Sunday we sold out tickets. There were 75 000.

Does it pay to be the main sponsor of such a big festival? How do you measure that?

It is a matter of organizing a top premium event sponsored by a top premium and world’s recognized brand. Heineken – as an International Premium beer, fits very much in the formula o fan international festival with world’s famous and popular bands and stars. The Open’er is the essence of the Heineken brand. The world’s music, cosmopolitan atmosphere, joy and excitement connected with participation in an exceptional and original event. The Open’er is the real proof that Heineken is a unique brand.

This year there were quite a poor selection of souvenirs to buy especially small gifts. The last day there were only few SKU’s to get. Downturn or bad experience from previous events?

We just have not expected such an interest.

And the last Q. local beer players are very strong in Lithuania, and global brand presence is weak. Time is ticking – in 2010 there will be a ban of alcohol advertising in Lithuania (at least). Are there any plans to expand to emerging, but smaller markets like Baltics?

No comments

Perskaičiau uagadugu komentarą J.Razmai. Puikus rašinys, tik su juo ne visai sutinku. Ilgai galvojau, kodėl gi, tai ir įrašas išėjo netrumpas – meldžiu atleidimo tų, kurie pavargs skaitydami.

Pradėkim nuo kelių pavyzdžių iš realaus gyvenimo.

Prieš metus mano mamai šovė į galvą susiremontuoti butą. Kodėl gi ne? Pasikvietė vyrukus, kurie tvarkė kaimyno būstą. Susiplanavo, susitarė. Pradėjo darbus. Žadėjo baigti per porą savaičių.

Po trijų mėnesių mama spjaudėsi. Vyrukai dirbo neblogai, bet tik tada, kai gaudavo išgert. Gavę kitą užsakymą, galėjo dingt mėnesiui – namuose visą tą laiką tekdavo žirgliot per paliktus puodus su dažais ir statybines medžiagas. Vėliau paaiškėjo, kad dalį tų medžiagų ir pavogė. Kaimynui, kuris badė pirštu į broką, į sieną įmūrijo kiaušinį. Atradęs smarvės šaltinį kaimynas išmalė vienam vyrukui snukį ir nuleido nuo laiptų. Bet tai ką – užsakymų kiek tik nori, ar ne?

Šiemet mama nusprendė sutvarkyti pridarytą broką ir papildyti interjerą dar keliom smulkmenom. Pasisamdė kitus statybininkus. Kai klausiau, kaip sekasi, negalėjo atsistebėti: vaikinai darbavosi taip, kaip ji gyvenime nematė statybininkų dirbant. Ateidavo sutartu laiku. Padarydavo sutartus darbus. Davė nuolaidą. Negėrė ir baigę darbus iššveitė visas pakampes. Mama kraipė galvą ir tyliai, kad niekas neišgirstų, džiaugėsi krize.

O va kitas pavyzdys. Firma teikia projektavimo ir konsultacijų paslaugas. Na, jei tu nori statyti fabriką ar kokią ten kiaulidę, ar autoservisą – išvaduos tave nuo beprotiško gavos skausmo derinant visus projektus, taršos leidimus, kitus popierius, be kurių nė iš vietos. Na, bent teoriškai išvaduos.

Nes praktikoje firma užsakymų turi kaip šieno, todėl žada nerealius terminus. Jiems suėjus, firmos vadovas nekelia ragelio, nereaguoja į klientų laiškus, galiausiai darbus padaro vidutiniškai vėluodamas porą mėnesių. Kartais ilgiau. Klientas, kol popierių neturi, nieko daryti negali – visi planai tempiasi, tik bankas pareigingai skaičiuoja paskolos procentukus. Projektavimo ir konsultacijų paslaugų firmos vadui vienodai – jis dirba pigiau nei konkurentai, tai klientai ir taip šniūrais eina. Tiksliau, ėjo. Dabar naujų klientų nėr, o seniems paskambint neišeina. Iškeiks. Vadas sėdi, irgi keikiasi – klientų, krizės ir Kubiliaus adresais. Pavyzdys neišgavotas.

Reik dar? Va kita įmonė, savo, beje, srities lyderė Lietuvoj. Prieš jus – Departamentas iš -niolikos žmonių. Su klientais bendrauja griežtai tik departamento vadovė. Ji ir užsakymus priima, ir rezultatus pristato. Bet pas klientus nevažiuoja ir aktyvių pardavimų nedaro jokių – tai klientai eina pas ją. Nes firma – savo srities lyderė. Gi darbuotojai tik įgyvendina tai, kas jiems liepta. Mat vadovė bijo, kad, neduokdie, kuris nors darbuotojas susipažins su klientais ir dar, žiūrėk, išsives juos pas konkurentus. Arba savo bizniuką įkurs.

Kol už lango 2007-ieji, viskas OK. O šiandien klientai už durų nebesistumdo. Vadovei – valerijonas ir nesibaigiantys strateginiai meetai, meetų tema – „Ką darom”. Darbuotojams – po lapelį. „Kalta krizė”, – sako. Aha…

O va dar. Nedarbas, sakote? Trūksta pasiūlymų? Štai vienas pilietis problemą sprendė išsiuntęs du šimtus CV. Darbą gavo. O štai vieno iš darbdavių požiūris, išsakytas komentaruose prie minėto piliečio įrašo- pacituosiu jį visą, labai jau patiko:

Neseniai ieškojome 6 darbuotojų. Problema, ta kad iš maždaug 50 CV tik 3-6 normaliai parašytos ir be gramatinių klaidų. Kai kurios CV parašytos normaliai, bet laiško tekstas skamba:
“Labas, rasau del darbo prsegu cv” be jokio parašo, net vardo nėra.
Arba laiškas be jokio teksto tik prisegtas failas. Gavome per 2 savaites apie 300 CV . Normaliai parašytų galbūt apie 20, iš jų tinkamų pagal CV aprašymą mūsų darbui apie 7. Taip , kad svarbiausiai pasistengti reikėtų parašyti bent jau be gramatinių klaidų ;). Sėkmės.

Ir negaliu ginčytis. Pats esu samdinys, bet teko ir man atrinkinėt darbuotojus. Įspūdžiai tie patys.

Tai tol, kol darbo jėgos trūko, toks požiūris buvo OK. Dabar jau nebe, bet nemanau, kad čia valdžia kuo nors padės.

Beje, apie valdžią. Tą pačią, kuri pakėlė mokesčius ir baigia jais užsmauti visą verslą. Pasirodo, jie, tie mokesčiai, pusantro karto mažesni nei tarkim Danijoje ir artimi Rumunijai. Keista, ką? Danai moka didžiausius mokesčius ES ir kažkaip sugeba sukonkuruot su mumis. Sėkmingai, beje, konkuruoja gyvatės danai, tuoj vien daniškas kiaules ir ėsim. Ir gyvena neblogai. O rumunai su mumis kažkaip nekonkuruoja. Ir gyvenimo kokybe nesigiria. Jų, kaip ir mūsų, verslą mokesčiai žlugdo. Užtat danų – ne.

Dar PVM didinam.Viskas, ragai, Arnas emigraciją prognozuoja. Teisingai, beje, prognozuoja, išvažiuos tauta. O, tiesa, kur važiuot? Nes, kaip sako Eurostatas,

The overall tax ratio in the euro area2 (EA16) was 40.4% in 2007, and also rose slightly from 40.3% in 2006. Since 2000, taxes in the euro area have followed a similar trend to the EU27, although at a slightly higher level.

In comparison with the rest of the world, the EU27 tax ratio remains generally high, exceeding those of the USA and Japan by some 12 percentage points. However, the tax burden varies significantly between Member States, ranging in 2007 from less than 30% in Romania and Slovakia (both 29.4%) and Lithuania (29.9%), to a little less than 50% in Denmark (48.7%) and Sweden (48.3%).

Galim nelabai sunkiai suskaičiuot. Jei JAV mokesčių našta apytiksliai 12 proc. punktų mažesnė nei 40,4 proc. siekiantis, išeina, kad amerikonai moka panašius mokesčius kaip lietuviai. Pakėlę PVM amerikonus apšoksim, bet ES vidurkio is tiek nesieksim. Londons nevež, NiūJuorks vež.

O štai mokesčiai nuo kapitalo – tie, kuriuos moka verslas, o ne samdomi darbuotojai – dar įdomiau atrodo. Danijoje jie siekia 44,9 proc. Liberalizmo tėvynėje ir ES kapitalizmo tvirtovėje D.Britanijoje jie kiek mažesni – 42,7 proc. Na, o mūsų padangėje – vos 12,1 proc. Kaip beskaičiuotum – 3,5 karto mažiau. Bet britams tai netrukdo Londoną tituluot vienu iš pasaulinių kapitalo centrų. O pas mus mokesčiai verslą smaugia, emigruojam dėl to. Į Londoną.

Tiesa, mokėdami didesnius mokesčius danai ir britai kiek daugiau skiria ir pensijoms, biudžetininkų atlyginimams ir valstybės infrastruktūrai. Pensijos, atlyginimai ir infrastruktūrą plėtojančių įmonių algos eina kur? Pasufleruosiu: į prekybos centrus, į vaistines, į mokesčius už paslaugas ir panašius dalykus. Į kirpyklas – tas pačias, kurios Lietuvoj bankrutuoja. Ir fiodorams, kurių bizniai Lietuvoj šūdais plaukia Vilnele. Ir mamoms, kurios Lietuvoj prie Vyriausybės mitinguoja.

Tai ir suki žmogus galvą – gerai tie didesni mokesčiai ar ne visai.

Va kad ir komunikacijos rinką paėmus. Reklamos, PR’o, planavimo, žiniasklaidos. Tą pačią, kur iki šiol visi buvo nerealūs kūrėjai ir dirbo pagal autorinius honorarus. Lygiai tuos pačius, kuriuos tarkim J.Marcinkevičius gauna. Tik J.Marcinkevičiui ar kokiam nors kompozitoriui nekuria niekas darbo vietų – kiek žmogus prirašo knygų, kiek išleidžia, tiek turi. Nėra įkvėpimo ar talento – ir dantys ant lentynos. O žurnalistai ar kopyraiteriai kasdien savo tekstukus bubina.

Makroekonominį tokių honorarinių darbų rezultatą neblogai aprašė A.Maldeikienė - iš dūšios rekomenduoju. Mikroekonomikoje apie jį gali pasisakyti tie, kurie dirbo gaudami minimumą + honorarus. Aišku, kai tu jau kietas projektų vadovas ir tau tarkim 22 metai, tai visokios pensijos ir panašūs dalykai vienodai. Bet kažkodėl sulaukę kokių 30+ metų, nusprendę turėti vaikų ar ilgesniam laikui patekę į ligoninę žmonės dažnai keičia nuomonę apie socialines garantijas.

Todėl tai, kad autorinės sutartys suvienodintos su normaliu darbu, yra vienas geriausių dalykų, ką šita Vyriausybė padarė. Jo, pjauna mokesčiai. Bet kodėl kreatyvą jie turi pjauti mažiau, nei valytoją, kuri šveičia to kreatyvo ofisą?

Apibendrinant – kažkaip per daug žmonių šitoj šaly vis dar galvoja, kad kažkas kažką jiems turi duot. Nebūtinai valdžia, beje. Darbuotojai, siunčiantys šūdinus CV, kažkodėl galvoja, kad darbas jiems turi duot gerą algą, ratus, laptopą ir dar kažką. Darbdavys kažkodėl galvoja, kad klientai turi jam duot gerų užsakymų ir neknist proto. Bankai nori garantijų iš valstybės, ir bankų skolininkai nori garantijų iš valstybės, ir dar NT vystytojai, nesusitariantys nei su vienais, nei su kitais, nori iškišt savo brokuotas pašiūres valstybei.

Pilnai sutinku su Arnu, kad visokiausio plauko biurokratų pas mus pernelyg daug. Kad pradėt verslą kainuoja daugiau nervų ir jėgų nei išlaikyt. Ir kad sutvarkius visus brūzgynus, truputį lengviau visi pradėtume kvėpuot. O dar jei ir viešuosiuose pirkimuose tvarką įvestume…

Bet nemaža dalis problemos yra ir mūsų galvose. Bent jau čia susitvarkyt galim nelaukdami Kubiliaus saulėlydžių.

Ilgai neatsiliepęs į mūsų pasiūlymą, lietuviškame marketinge gerai žinomos RsV agentūros ex-vadovas vis dėlto papasakojo apie laiką RsV ir tai, ką daro dabar.

Ar galėtum papasakoti kada pradėjai darbą RsV srityje? Kaip subrendo mintis įkurti “Komunikacijos Tiltus”?

Idėja gimė man dar tebedirbant Lietuvos Taupomajame Banke, kažkur apie 1997-1998. Neseniai buvau baigęs universitetą, buvau pilnas energijos dirbti ir svajonių daug uždirbti, todėl greitai sutikau bendraminčių tai daryti kartu. Tuo metu Lietuvoje tik kūrėsi pirmosios PR agenturos. Viešieji ryšiai dar buvo visiškai nauja sritis, tad teko daug mokytis ir pačiam, ir kitus mokyti.

Pradžia buvo tikrai nelengva – potencialūs klientai vis prašydavo parodyti nuveiktus darbus, bet ką gali parodyti vos pradėjusi veiklą agentūra? Negana to, dar gavome „šaltą dušą“ – užklupo Rusijos krizė. Visgi, tai buvo ne tik labai sunkus, bet ir labai įdomus laikotarpis. Tuo metu padarėme tikrai daug įspūdingų projektų – TV bokstą pavertėme didžiausia pasaulyje Kaledų eglute, leidome pirmąjį Lietuvoje specializuotą verslo informacijos portalą www.rinkodara.lt (kurio „per plauką“ nepardavėme „dot.com“ investuotojui – pavėlavome vos kelis mėnesius).

Kodėl tapote “Euro RSCG PR”?

Atėjo toks laikas, kai norint toliau plėstis tapo būtina ieškoti partnerių. Iš pradžių bandėme bendradarbiauti ir jungtis su vietinėmis agentūromis, bet galiausiai apsisprendėme įsileisti strateginį investuotoją iš tarptautinio komunikacijos tinklo.

Tai buvo labai sėkmingas laikotarpis agentūrai – gavome priėjimą prie pasaulinio know-how, susiformavo personalo branduolys, pelnėme didelių klientų pasitikejimą (sugebėjome suderinti interesus ir dirbti su “Teo” ir “Tele2” vienu metu!). Vos per metus pavyko įsitvirtinti tarp Lietuvos Top3 ryšių su visuomene agentūrų.

Kas buvo sunkiausia RsV versle? Ir kas teikė daugiausiai džiaugsmo?

Daugiausiai džiaugsmo kėlė klientų įvertinimas. Pagal vidinius “Euro RSCG” klientų pasitenkinimo tyrimus mes visada būdavome aukščiau už bendrą agentūrų iš Rytų ir Centrines Europos vidurkį. Turėjome tokį didelį klientų pasitikėjimą, kad teko atlikti ir itin „netipinius“ užsakymus – teko rašyti ir magistrinį darbą, ir rengti projektines paraiškas, ir organizuoti politines iniciatyvas. Tačiau tokius artimus santykius įmanoma išlaikyti tik tol, kol agentūra yra sąlyginai maža, boutique tipo.

Vėliau, verslui smarkiai plečiantis, tokia kultūra pamažu pradėjo nykti. Kita vertus, tuo metu besitęsiantis ūkio ir gerovės augimas gerokai sumenkino klientų poreikį originaliems projektams. „Kam čia verstis per galvą, ir taip nespėjame gaminti“. Marketingo komunikacijoje pradėjo dominuoti pardavimo skatinimo kultūra. Žiniasklaida supragmatiškėjo, komunikacijos suprimityvėjo. Prie to prisidėjo ir tuo metu vyravusios tendencijos personalo rinkoje – į rinką ateinančių naujų darbuotojų kvalifikacija ir motyvacija nuolat smuko. Niekas nenorėjo „parintis“. Tai buvo sunkiausia.

Kodėl nutarei pasitraukti iš šio verslo?

Kiekvienas verslas turi ir pradžią, ir pabaigą. Atsiradus didesniems pinigams, pradėjo nebesutapti akcininkų požiūris į tolimesnę verslo plėtrą. O galutinį sprendimą padėjo priimti artėjanti ūkio krizė (pirmieji požymiai pasijuto dar 2007 pabaigoje), todėl per 2008 metus pasirengiau agentūros pardavimui ir pasitraukiau iš šio verslo.

Ką darai dabar? Ar turi minčių grįžti į komunikacijas (gal RsV, gal reklamą), ar nebe?

Pastaruosius kelis mėnesius buvau atsidėjęs verslo vadybos studijoms BMI užbaigti. Ką tik apsigyniau diplomą. Vasara daug su šeima keliausiu. Ir leisiu laiką savo sodyboje – mėgstu ūkininkauti. Labai intensyviai domiuosi biržine ir forex prekyba – šiuo metu prekiauju JAV akcijomis. Iš hobio tai jau tampa ir pajamų šaltiniu.

O dėl sugrįžimo į komunikacijas – konkrečių planų neturiu, bet „chem chiort neshutit“.

Dabar, kai pagalvoji apie visus metus, praleistus RsV, ką darytum kitaip?

Turbūt viską daryčiau taip pat, jeigu reikėtų vėl pradėti.

Kas vienija planus statyti chemijos gamyklą prie Alytaus, vamzdžių gamyklą prie Kauno, atliekų deginimo gamyklas Klaipėdoje arba Vilniuje, daniškas kiaulių fermas bei vėjo jėgaines pamaryje?

Žinoma, jas vienija tai, kad gyventojai visomis išgalėmis priešinasi šių statybų planams, motyvuodami, kad nuvertės turtas, išsitraukdami mistinį viešąjį interesą (nors gal gamyklos irgi viešasis) ir t.t.. Galima juos kaltinti trumparegiškumu, galima prikaišioti, kad atbaidydami investuotojus jie kenkia Lietuvai.

Tačiau, iš kitos pusės, kodėl patys verslininkai nepasirūpina, kad tas noras atsirastų? Dabar šių investuotojų logika, matyt, yra tokia – tyliai, tyliai pradėkime statybas, niekam nieko nesakykime, gal tie durneliai problemų ir nesukels. Vis dėlto, žmonės šiais laikais ne tik žino, kad turi teisę ginti savo interesus, bet ir informacinės technologijos leidžia susirasti reikalingos informacijos arba susiorganizuoti protestui.

Tad vietoj to, kad statybos prasidėtų ekskavatorių burzgimu, jos turėtų prasidėti kabinetų tyloje RsV agentūros samdymu. Gera agentūra gali ne tik paruošti informaciją, kad visi natūraliai kylantys klausimai būtų atsakyti, bet ir apdoroti gyventojus taip, kad jie galvotų, kad be gamyklos jų laukia skurdas, badas ir maras. Kad visi, kurie nepaisant faktų priešinsis kiaulių fermoms, atrodytų viešojo intereso priešai, o ne gynėjai. Jeigu viešieji ryšiai padeda laimėti prezidento rinkimus, jie gali padėti ir pastatyti gamyklą.

Atrodo, gera RsV agentūra kainuoja nepigiai? Nepigiai, tačiau tikrai pigiau nei teismai, padidėjęs žiniasklaidos dėmesys,  nervai, išaldyti milijonai ir visi kiti vargai.