I was having a conversation with an Estonian ad agency guy about the ads that they hate to make themselves, but still make. Why? „But there are no clients for better ones!“ he said. I opened my mouth to say something, but then closed it again, because I did not know what to say. The guy was obviously referring to low fees, small market, possibly low awareness of clients and what not.

But if you look at the situation from the client´s viewpoint, the question arises – how can they offer excellent services, if they have not developed these in the past? How can they even know, how excellence works, when they have not made enormous efforts, stayed up until the early morning hours, in order to become the best?

Let us assume that one fine day this marketing guy is met by a rich and smart client with an eye for artistic touch. Let us assume that Steve jobs or Richard Branson himself walks into his office. He has a really interesting brief in his hand and he says that ok, go ahead, I want an original and cool solution. The best you can do.

The ad agency team that has lived last five years with bad clients and low budgets will look in his eyes and says hoo-ray, now we are talking! Cannes, here we come! Or not. It is more likely that they will struggle with the task, just like a monkeys that type randomly on a keyboard hoping to achieve a Shakespearan sonnet.

Probable result will be a copy+paste solution from a youtube hit for a famous car producer, or a stupid word-play or a lame logo.

I do not want to say that there are absolutely no good ads in Estonia, but I want to say that instead of working hard on improving themselves professionally, many deluded Estonians expect for a mythical miracle to happen to them and make them rich and talented. If this fails, they blame the size of our small market that does prevent them from becoming world-famous.

Small market is also blamed by journalists, who at the same time often fail to grasp greatness around them. Recently there was an article in Guardian about Estonian composer Arvo Pärt. Despite the fact that the text was short, it managed to grasp something essentially important:

„Pärt at a loss for inspiration, went outside into the snow one morning and asked the cleaner: „What should a composer do?“ „Well, he should love every note,“ was the reply. „No professor had ever told me something like that,“ Pärt said and this single sentence crystallised his thinking.“

Well said, isn´t it? And also found out by a foreign journalist who immediately noticed the importance of the metaphor. That is something that very rarely happens with our own journalists. Small market, they say. And as they say it, Arvo Pärt is walking in a park, having ideas for his next work that would do to classical music the same as Radiohead did to rock music.
At the same time, in the Skype office in Mustamäe, some of the world´s best specialists are putting together a new video solution that would be launched for hundreds of millions of clients worldwide.

Skype is a good example of missed opportunities for Estonian journalists marinating in the juice of small market. Skype is one single company that lends us proximity to something global and thus should be our ticket to the world. Right? Well, then Skype was sold to eBay in 2005 for about half the budget of the state of Estonia, it was also a front page story for most of the world´s business media. It so happened that one of the creators and previous owners of Skype was in Estonia. Although he was a man in demand for the global media, he gave just one interview this day, it was to Estonian business daily Äripäev.

The result was not an article that Bonnier Group could have sold worldwide, but a really clueless review, quoting Friis in about three sentences. The opportunity had knocked, but no one was at home.

Small market is blamed by a musician, actor, writer and who else.
Market is small, market does not let me make this effort, says he when he goes home in the evening, sits in front of his TV, watches bad advertising and pops open a beer can.

There is only a small step from blaming the market to blaming the audience. „Our small market has too few intelligent readers, that is why we have to fill our pages with crap.“

But may be, just may be, it is so that the journalist who has produced low quality stories about see-through nipples of starlets for most productive years of his life would not recognise an intelligent reader even when it walks into his room.

This all brings me to one conclusion – of course you can not deny that the size of the market has big impact on Estonian culture, media and business, but if we say that lazyness in thought and ignorance are caused by the market size, then we actually insult our small market.
There are situations where the market size matters and there are really many situations where the whole issue is a pseudo-issue.

The Icelandic market is many times smaller than the Estonian market, but Iceland is still well known in the world of music, moviemaking and literature. Market was small for Estonian poets Gustav Suits, Betty Alver and others who wrote timeless lines of poetry. Market was small also for the theatre NO99 that was recently able to move the public in Vienna with its Estonian (!) language performance. The subtitles were keyed in by one the authors of the play, because due to the smallness of the market they indeed did not have a separate person for subtitles.

Many good things in Estonia show that a small market can also be an advantage. You can reform it faster, you can innovate faster, you can move faster, if speed is your thing. You can also fix mistakes faster.
You can even access certain top-level people better in a small market.
And so on.

It is a modern thing to talk about various market variables, but it does not mean that people really understand the market. One of the gravest errors in Estonian media is based on the thinking that market needs to dictate the contents of media in a totally reflexive way, meaning that if a reader clicked on a story yesterday, there must be five similar stories in the next day´s paper. It is a good way to shift all the responsibility for contents to the reader´s shoulders (or the market´s shoulders), but it is also a narrow and lame understanding of a thing called „the will of the market“.

It is obvious that there is a demand for innovation on the market, but these innovations are carried out by people who are either smart or bold, who risk and experiment. Even though a cola drink or some other product seems very common today, in the beginning there still had to be a man, a woman or a team that developed the product and in many cases these people have risked their last money for many years before the market started to grasp their product.

Great professionals believbe more, do more, risk more. They even fail more. But it is the love for every note that counts. Sometimes I really wonder, if the smallness of the market is indeed just a stupid excuse to mediocricity.

Bet aš čia apie kai ką kitą. Žiniasklaida yra ta, kuri informuoja apie visuomenės gyvenimą ir apie aktualius dalykus, reiškinius tai pačiai visuomenei. Paskutiniaisiais metais (pasaulyje, kaip visada, anksčiau) visi jau kalba apie dviejų lygių žiniasklaidą – profesionaliąją bei mėgėjišką, pasireiškiančią blogais, facebook‘ais ir kitokiais socialinės medijos ar Web 2.0 instrumentais.

Bet niekas nepamini, kad jeigu ne komunikacijos rinka (reklama, rinkodara, ryšiai su visuomene) šios dvi žiniasklaidos, o ypač profesionalioji, nebūtų tokios, kokios yra šiandien. O gal jų ir išvis nebūtų?

Štai Jums argumentai:

be reklamos nebūtų žiniasklaidos. Pasakysite, banalu ir ne visai tiesa (anksčiau laikraščiai gyveno tik iš prenumeratorių ir laikraščių pirkėjų), bet toks kiekis žiniasklaidos tikrai neišgyventų tik iš prenumeratorių. Jau nekalbant apie kokybę – niekada ir nežinotume, kad galima išleisti visomis prasmėmis akį traukiančią ir blizgančią „Moterį“. O elektroninę mediją tektų apskritai pamiršti.

be  ryšių su visuomene žiniasklaida būtų nykesnė ir ne tokia informatyvi. Pamenu, prieš keletą metų visiems gerai žinomas BNS vadovas A.Račas yra minėjęs, kad piko metu jis per valandą gauna apie 100 vnt. pranešimų spaudai (ar kitokio pobūdžio pranešimų). Galime neabejoti – daugelį jų generuoja RsV industrija, kuri turi laiko ir resursų prie vienos temos sėdėti ir dieną, ir dvi, o žurnalistas turi kasdien generuoti bent po keletą. Šia šventine proga nekalbėkime apie „manipuliacijas“, „pagražinimus“ ir kitus dalykus, kuriais neteisėtai ir teisėtai kaltinami RsV. Tiesiog noriu pastebėti, kad šiuo metu geras RsV specas pirmiausia yra ne tas, kuris riboja, kontroliuoja ir manipuliuoja žiniomis, o tas, kuris gamina patrauklų turinį – tada jį neišvengiamai įsidės žiniasklaida.

be RsV, reklamos, rinkodaros gyvenimas žiniasklaida būtų neįdomi, o naujienos pilkos. Visa ši industrija sugeneruoja tiek įdomių pseudonaujienų ir pseudoįvykių, kad be jų pasaulis būtų nuobodesnis. Kam įdomu, prieš porą metų apie tai esu rašęs.

Galite kaltinti, kad pritempiau, bet apibendrinus galima pasakyti, kad žiniasklaida yra žinios ar naujienų industrija, o reklama, ryšiai su visuomene – dėmesio industrija. Tai nereiškia, kad jos skiriasi. Spaudos laisvė nėra terminas, apibrėžiantis „pint technologijos laisvę“, tai yra idėja, kad mes turime teisę skleisti mintis. O kam reikalingos mintys, jeigu jų niekas neišgirsta?

Todėl, gerbiamieji kolegos, kuriuos kartais tūlas lietuvis vadina paprastai – „reklamiščikai“, „pijarščikai‘, „marketingistai“, su šventėmis.

Su žiniasklaida, įsivaizduoju, turėtų būti dirbama per asmeninius santykius, o ne per masinį laiškų siuntimą. Aišku, nepretenduojame į žiniasklaidos statusą, todėl nesitikime skambučio. Ir net nenorėtume aptarinėti tokių reikalų.

Nebent būtų įdomi naujiena. Pvz., kad “Čili” fanų skaičiumi lenkia visas komercines įmones Lietuvoje (papildymas: taip, dirbu su “Čili”, bet pliusą užsakovo akyse užsidedi ne įrašais). Tai gerokai skiriasi nuo pranešimo, kad “Nokia” pristatė naują telefoną (tačiau neabejoju, kad tai yra įdomu Džiugui).

Renginys, kurio tikslas pamaloninti visus didžiuosius, gražiai įvilktas į apdovanojimų etiketę? Atrodo, kad „Publicum“ praleido vieną detalę – prieš didžiuosius žiniasklaidos rinkos žaidėjus jie galbūt ir atrodys gražiai, tačiau prieš likusią rinkos dalį (tiek žiniasklaidos, tiek komunikacijos, tiek apskritai visą visuomenę – juk pranešimą spaudai platino, renginį visuomenei viešino) „Publicum“ liks batsiuviai be batų – kurdami įvaizdį savo klientams, atrodo, bus pamiršę save. Nes tokie apdovanojimai jau greičiau primena šiųmetinių „Radiocentro“ apdovanojimų fiasko, nei solidų arba šmaikštų renginį (o juk to siekta?).

Beje, pabandykite atspėti, kokios žiniasklaidos priemonės šiuos apdovanojimus gavo praėjusiais metais? Taip, daug mąstyti čia nereikia – vėl visi didieji: „Lietuvos rytas“, „Respublika“ (už „Laisvalaikį“), TV3, LNK, LTV. Tiesa, pernai apdovanojimus gavo ir 3 didžiausi naujienų portalai (Delfi, Lrytas, Alfa), šiemet prie jų būtų tekę pridėti 15min.lt ir Balsas.lt, todėl kategorija liko be laimėtojų – juk koks konkursas, kur laimi visi? Tik kodėl kitose kategorijose apie tai nepagalvota?

Grįžkime dar metus atgal – kas nugalėjo “Paparazzi 2007″ apdovanojimuose? Čia netikėtai triumfavo… „Lietuvos rytas”, ‘Respublika”, LNK, TV3!

Nebevarginsiu jūsų žvelgdamas į dar tolimesnę praeitį – nesitikiu rasti kitokių rezultatų.

Bet dabar pabandykite paskutinį kartą spėti, tik šį kartą į ateitį – kas nugalės apdovanojimuose „Paparazzi 2010“?

Jau matau grupelę apysnobių ponų, kurie, perskaitę šitą klausimą, sako „Pfff…“ ir nužvelgia paniekinančiu žvilgsniu. „Tipo, nesupranti? Nes šūdas“.

Bet palaukit. Ar kas nors iš jūsų gali gerai ir išsamiai atsakyti į klausimą, kur yra tas ryšių su visuomene nervų kamuoliukas, slypintis kone kiekvieno PRščiko kišenėje ir suteikiantis jam tą nuolatinį nenatūralumą bendravime ir švelnų susierzinimą parsinešus naują užduotį iš kliento, nenaudodami žodžių „tiesiog“ ir „šūdas“?

Mane, tiesą sakant, kamavo tas klausimas ilgokai. Aš irgi labiau mėgstu tuos žmones, kurie nedirba ryšių su visuomene srityje, nei tuos, kurie joje dirba, bet žodžiais negalėjau pasakyti, kodėl.

Ir kaip tik vakar sužinojau, kad Jurgen‘as Habermas‘as turi savo Twitterį, taigi užsidėjau fonui jo rekomenduotą Kembridžo dėstytojos Onoros O‘Neill paskaitos, kurios tema iš esmės – apie komunikaciją, pocast‘ą.

Iš pradžių paskaitoje labiausiai džiugino tai, kad klausytojai Osle ne ką mažiau sirguliuoja nei mes Vilniuje ir kad galima drauge su jais kosėti į sakinių taktą.

Bet kai ji pasakė „I think that providing simplified and often dumbed-down streams of information for wider public consumption may neither communicate realities nor offer genuine opportunities for response or interaction”, aš suklusau.

Kai pradėjo sakyti, kad nulaižytos vyriausybinių ar verslo institucijų prezentacijos dažniausiai nepasako nieko, tik iškelia abejonių dėl jų patikimumo, tikrumo ir to, ar žmogus, kuris jas pristato, tikrai pats nori tai pasakyti, pakėliau vieną antakį.

Ji dar kalbėjo apie tuos informacijos srautus ir pliūpsnius, kuriais esame nuolat užpilami (ir man labiausiai šiuo atveju gaila žurnalistų, kurie dažnai turi kapstytis kaip vištos kieme tarp apipuvusių grūdų vietoj to, kad dirbtų savo darbą ir analizuotų problemas).

Koks ponios O’Neill moralas? Kol kas ji sako, kad vienintelė efektyvi komunikacija yra bendravimas akis į akį, nes tokiu būdu pašnekovai gali ir aiškiai matyti, kiek kitas yra patikimas ir kiek tai, ką jis sako, yra tiesa; be to, tik taip pašnekovai gali vietoje reaguoti vienas į kitą.

Jos nuomone, dabartinės priemonės, kurios iš dalies suteikia galimybę tai daryti, internetas ir visokie jo socialiniai tinklai, pasiekia tik labai mažą dalį žmonių ir tik sukuria mažas tikros komunikacijos saleles didžiuliame kvazi-komunikacijos (įdomus žodis, man gražiau skamba tiesiog bullshit’as) vandenyne.

Na, o tame vandenyne PRščikai ir murkdosi, paprastai nepriplaukdami salelių ir neprieidami prie tikrosios, pilietinės, demokratinės, keičiančios komunikacijos. Manau, todėl tie iš jų, kurie pakeliavo po pasaulį, tikrai yra linkę vėl išvažiuoti arba tyliai puoselėja norą mesti korporacijas, kuriose dirba, ir dirbti nevyriausybinėse organizacijose. Tik va, su pinigais problema, ir reikia rinktis tinkamą pasitenkinimo tuo, ką darai, ir gaunamo atlygio santykį. Kuriame, visi įsivaizduoja, abi dalys yra atvirkščiai proporcingos viena kitai.

O dabar, kai smuko ekonomika, tie ryšių su visuomene specialistai, kurie dirba su verslo įmonėmis, dar labiau užsuko šitą „šūdų malūną“ aiškindami, kad ryšiai su visuomene gali būti pigesnis reklamos pakaitalas. Nors tai yra visiškai skirtingi dalykai.

Štai, todėl užknisa darbas ryšiuose su visuomene. Kita vertus, tikiu, kad geri konsultantai gali rasti savo vietą ir kurti tikrą, vertingą komunikaciją, kurioje visos pusės įsiklauso.

P.S. Tiesa, reklamos darbuotojai irgi gali nesidžiaugti. Jie ne tik irgi kuria tą patį bullshit‘o vandenynąsu visuomene specialistaie, kas dirba su verslo įmonėmis, dar ką darai, ir gaunamo atlygio santykį. Kuriame, visi įsivai, bet ir pridaro visuomenei daugiau žalos nei naudos – toks think-tank‘as „New economics foundation“ padarė kai kurių profesijų tyrimą, kuris atskleidė, kad reklamos specialistai ekonomikai padaro 11 kartų daugiau žalos nei uždirba patys.

Daugiau yra šiame “Macobserver” puslapyje.

Nesmagu girtis, bet padarysiu tai iškart ir daugiau nei žodžio: „Integrity PR“ su Specialiųjų tyrimų tarnybos visuomenės švietimo projektu „Kovos su korupcija stiprinimas“ laimėjo 1 vietą „Baltic PR Awards“ (Vyriausybinių organizacijų komunikacijos kategorijoje) ir „European Excellence Awards“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių komunikacijos projektu. Šie pasiekimai būtų buvę neįmanomi be puikių partnerių – Danijos Konsultacinės kompanijos „Ramboll Management“ ir reklamos agentūros „VRS grupė“.

Toliau pasidalinsiu įžvalgomis su Dansu Dansu bendruomene.

Kur straipsniai?

Ne iškart susivokiau, kad nė viename iš paminėtų konkursų nebuvo tokios kategorijos kaip „Ryšiai su žiniasklaida“ nepaisant to, kad konkurse Rygoje buvo 10 įvairių RSV kategorijų, o vienoje – net 60 RSV kategorijų. Kodėl tai akcentuoju? Ogi todėl, kad per visus tuos 15 RSV rinkos gyvavimo metų Lietuvoje dar vis, dar vis, dar vis ryšiai su visuomene tapatinami su ryšiais su žiniasklaida. Jei reikėtų paminėti 3 dažniausiai užduodamus klientų klausimus RSV srityje, tai būtų:

- Kiek žurnalistų ateis?

- Kur straipsnis?

- Kodėl straipsnis toks trumpas ir kodėl pakalbinti ir mūsų konkurentai?

Gal kiek perdedu ir juodai juokauju, bet šis skaudulys RSV Lietuvoje dar kamuoja. Gal tik ne visi tai pripažįstame. Kai RSV tarptautiniu mastu jau seniai „susidunulino“ ir išsiplėtė toli toli už žiniasklaidos ribų. Ji ten, kur ji ir yra svarbiausia. Tai – komunikacija su visais „stakeholderiais“ (atleiskit už anglišką terminą, bet gero lietuviško atitikmens neturim): tai visų pirma vidinė komunikacija su darbuotojais, išorinė komunikacija su susijusiomis bendruomenėmis (ir tai tikrai daugeliu atveju ne žiniasklaida arba ne tik žiniasklaida), tai nuoširdi, o ne popierinė socialinė atsakomybė. Neteoretizuosiu per daug. Tik žinia visiems mums – jei siekiame efektyvios komunikacijos, plėskim jos ribas. Pateikiu keletą „European Excellence Awards 2009“ finalistų projektų pavadinimų (angliškai, nes tiksliau bus perteikiama projekto esmė), kurie galbūt leis pajusti projektų įvairovę:

Sunkiasvoriai:

- „Saving Reputation in 39 hours“ (Client: Hipp Ukraine; PR company: Nords PR Ukraine),

- - The merger of two arch-enemies to form worl’s largets dairy cooperative“ (Client: Friesland Campina; PR company: Porter Novelli).

Sofistikuoti:

- „ Dematerialising Justice“ (Client: ADOBE and Ministry of Innovation; PR company: Burson-Marsteller),

- „No budget in Crisis? Our creative, interactive, integrated, rumor bustung, money making communication Approah“ (Client: Oce).

Linksmi:

- „Carwinism: Survival of the fittest car“ (Client: AUDI, PR company: Prime PR),

- „Wondebra Launch by Dita von Teese Lingerie Collection“ (Client: Wondebra, PR company: Edellman and JCPR).

Kas geriau: tinklinė ar vietinė?

Prisipažinsiu: prieš dalyvaujant tarptautiniuose konkursuose buvo apnikusi abejonė, ar tik nekaraliaus juose vien garsius didelius tinklus atstovaujančios RSV bendrovės su nežmoniško biudžeto projektais? Ar turi šansų vietinės kompanijos iš tokios mažos šalies kaip Lietuva? Po „European Excellence Awards 2009“ nusiraminau visiems laikams. Ir galiu iš akies, bet matematiškai pasakyti, jog finalistų santykis (tarptautinių ir vietinių) – beveik 30% su 60%. Buvo ir labai pergalingų vietinių bendrovių, pavyzdžiui, Švedijos „Prime PR“ karaliavo net 8 konkurso finalo kategorijose ir laimėjo 2 apdovanojimus.

Konkurse matėsi, jog net ir žymios korporacijos ar/ir „seksualūs“ prekės ženklai renkasi į partnerius ir vietines RSV kompanijas visose šalyse. Manau, dėl to, kad RSV svarbesnis vietinės rinkos konjuktūros išmanymas ir vietiniai ryšiai, šioje srityje labai mažai „adaptacijos“, lyginant, pavyzdžiui, su reklama. Taigi, klientai RSV partnerius renkasi pagal vietinėje rinkoje užtarnautą reputaciją ir galų gale dėl žmogiškosios „chemijos“. Taigi, regis, vietos po saule visiems užteks, o ir rinkos sveikata bus geresnė. Beje, jei paimsime 10 didžiųjų Lietuvos RSV bendrovių pagal dansu.lt sąrašą, tai minėtas santykis: 30 % (atstovaujamų tinklų įvairiais principais) ir 60 % (vietinių). Sveikas.

Ryga versus Viena

Abu tarptautiniai konkursai ir panašūs, ir skirtingi.

Panašumai: 1) tarptautinės vertinimo komisijos, sudarytos iš tikrai labai garbingų narių tiek iš tarptautinės verslo bendruomenės, tiek ir pasaulinių akademinių sluoksnių;. 2) Tokie pat esminiai vertinimo kriterijai:

-projekto tikslai;

-strategija ir taktika;

-efektyvumas (rezultatai).

Keletą „skirtumų panašumuose“: „European Excellence Awards 2009“ dar reikėjo pateikti biudžetą, be kitų kriterijų, čia komisija vertino ir kūrybiškumą. „Baltic PR Awards 2009“ reikalavo tyrimų, atliktų prieš projektą ir po jo. Šiame konkurse projekto galutinis įvertinimas priklausė ir nuo „gyvo“ projekto pristatymo vertinimo komisijai bei auditorijai.

Esminiai konkursų skirtumai: Man asmeniškai „Baltic PR Awards 2009“ Rygoje labiau patiko, nes buvo galimybė išklausyti visų projektų pristatymus gyvai ir užduoti klausimus. Suprantu, jog jei Vienoje visi 260 finalistų projektai būtų pristatinėjami gyvai kad ir po 5 minutes, renginys būtų užtrukęs ne mažiau kaip 3-4 dienas. Vienoje sužavėjo apdovanojimų ceremonijos vardo vertas iškilmingas pokylis, surengtas įspūdinguose Hofburgų rūmuose. Kokteilis, vakarienė ir „afterparty“ su 400 Europos RSV bendruomenės narių, užtrukęs iki 3 valandos nakties. Na, o projektus Vienoje teko bandyt suprasti iš vienos pristatomos skaidrės ir 300 ženklų. Tai irgi buvo pakankamai įdomu.

PS. Šiuo metu dar vyksta vėlyvų aplikacijų priėmimas į SABRE RSV konkursą. Lietuviai, dalyvaujam?

“Publicum” apsipirko rinkoje ir įkūrė kūrybos padalinį, rezultatas – “Omnitel” jau turi.

MPG perėmė “MediaBridge”;

BNS grupė nusipirko žiniasklaidos stebėtojus “Cision Lietuva” ir jau jungia juos su savo valdomu “Mediaskopu”;

Kiek anksčiau EuroRSCG frančizės Baltijos šalyse savininkai estai “Idea” sujungė biznį į “Big Idea” grupę – jei neklystu, tuo tikslu išpirko dalį MIA akcijų iš M.Jovaišos, UPG nusipirko “Playboy”, “Lietuvos rytas” dalį akcijų prastūmė “Snorui”, “Balsas.lt” savininkai čiupo “Akistatą” ir “Ievą”.

Taigi matom koncentraciją visur, bet visų pirma žiniasklaidos rinkoje. Nenuostabu, juk leidinių sąnaudos ne tokios lanksčios kaip kitose industrijose, – taip, galima taupyti personalo sąskaita, bet spausdinimo kaštų taip paprastai nesumažinsi. Taigi krizė jiems kirto labiausiai.

Tuo tarpu reklamos ir panašiose rinkose, kur didžiąją sąnaudų dalį sudaro atlyginimai, pirkimų eilė atėjo kiek vėliau. Pirmiausia į trasą išėjo mažesnės įmonės, kaip “MediaBridge” ar “Cision Lietuva” – pastaroji naujiesiems savininkams kainavo 600 tūkst. EUR, perpus mažiau nei 2008 m. “Cision Lietuva” apyvarta. Matyt, savininkams užsienyje prireikė pinigų, ir greit, arba jie tiesiog nusprendė atsikratyti nuostolingų padalinių.

Beje, vienas geriausiai išreklamuotų (ir bene vienintelis pelnytai) verslo guru Jack Welch konkurentų darbuotojų perėmimą (o komunikacijos rinkose tai beveik lygu įmonės įsigijimui) vadina vienu iš dviejų geriausių konkurentų žlugdymo būdų. Tad įtariu, kad netrukus išgirsime ir apie kitus pirkimus – jau gal ne tiek žiniasklaidos, kiek planavimo, kūrybos ar PR’o rinkose. Čia savininkai dar galėjo kurį laiką laukti ir tikėtis geresnių laikų, taigi ir palankesnės kainos; bet kuo krizė tolyn, tuo mažiau kas norės auginti nuostolį ar skolas. Juolab kad ūkiui ėmus (hope so:) ropštis aukštyn, vis tiek reikės rinktis – arba mažinti kainas ir taip konkuruoti su tais, kurie susipirko geresnius darbuotojus ir klientus, arba parsiduoti.

So jei turit pinigų – geras laikas. Rimtai.

„Nebuvau, negaliu spręsti, ar tai buvo reklama, ar ne. Žmonės buvo kviesti pasižiūrėti trimatės projekcijos, vieni ją pamatė, kiti – ne. Bet tai skonio reikalas, visiems neįtiksi.“

Čia taip pasisako PR agentūros “Komunikacija ir konsultantai” atstovė Gintarė Motiejūnaitė.  Pasisako ne apie bet ką – apie savo kliento “Sony Ericsson” renginį Vilniuje, kuomet ant Rotušės buvo piešiamos visokios trimatės projekcijos.

Mes mokame klausyti, kalbėti, rašyti, patarti, žinome, kaip pasakyti, kad išgirstų tas, kam sakoma. <…> Mūsų paslaugos reikalingos tiems, kurie nori, kad juos išgirstų ir suprastų.

Šita citata – iš “Komunikacijos ir konsultantų” svetainės. Hmm, guys, nepykit, bet nemokate.

Nes arba Gintarė Motiejūnaitė neturi teisės kalbėti su žiniasklaida įmonės vardu. Arba turi, bet be reikalo, nes nesivargina susiderinti nuomonės su klientu, – štai “Sony Ericsson” atstovas Vladas Litvinas tam pačiam straipsnyje aiškina:

Esame nuliūdę, kad žmonėms nepatiko, nes tikėjomės daug geresnių reakcijų. <…> Liūdna, kad žmonės nusivylė, mes jų atsiprašome, nes tikėjomės pateikti gražų renginį.

Nieko nuostabaus. Pats akcijoje nebuvau, bet įsivaizduoju, kad šaltą lapkričio dieną susirinkę po atviru dangum žmonės tikėjosi pamatyti kažką daugiau, nei reklamines projekcijas. Lai ne visi, bet dalis susinervino ir užpyko – to pakako straipsniui atsirasti.

Taip jau yra – komunikacija yra ne tik tai, ką tu sakai, bet ir tai, ką žmonės girdi. Arba ką nori girdėti.Vlado atveju girdi “atsiprašau”. Gintarės atveju – “jei nepatiko, patys durni”. Kurį labiau įvertinsit?

Todėl Vladui – riebus pliusas už teisingą reakciją. Gintarei – riebus minusas už neteisingą. Visiems mums – pavyzdys, kaip net ir gerą idėją galima suniokoti, ir be ypatingų pastangų.

Mano dėmesį patraukė naujas BIOK Laboratorijos ėjimas: reali, gyva vidutinio amžiaus anglų kalbos mokytoja iš Trakų.

VBS (Viena Boba Sakė) agentūros žiniomis, šios ponios atsiradimas yra karščiausia tema Trakuose . Bet gyvenant Vilniuje tą pajusti sunku – spaudos maketuose moteris “nekalba”. Maketo “body tekste” anei vieno žodelio, kurį būtų galima priskirti reklamos personažei. O gaila. Būtų įdomu ne tik pamatyti, kaip gražiai gali atrodyti moteris, naudojanti lietuvišką kosmetiką, bet ir paskaityti jos atsiliepimą. Žinau, kad tuos atsiliepimus kuria agentūrų “kopiraiteriai”, bet vis tiek patinka.

Užtat visas žodinis krūvis tenka mados guru J.Statkevičiui, kuris šioje kampanijoje yra antras gyvas personažas. Nes jis bebeveik pakeitė profesiją, stebuklingai prisilietė prie naujo produkto, vos nesusipyko su M.Petruškevičiumi ir prisipažino kremus naudojantis nuo dvidešimties metų.

Turiu pripažinti, kad PR dėmesys naujam produktui – įspūdingas. Pagrindiniai leidiniai ir naujienų portalai žinutę prarijo. Jeigu šį projektą vykdytų PR agentūra, galėtų drąsiai jį įsidėti į stalčių su nuoroda “The best of…” Nesvarbu, kad kremo reklamą stumia vyras (visai ne tikslinė auditorija) ir ne srities specialistas (dizaineriai turėtų komentuoti suknelių klostes, o ne veido raukšles). Visai ne pagal vadovėlį….

Gaila, kad anglų kalbos mokytoja liko antrame plane. Parašytų bent vieną istoriją apie ją, kaip ji pakliuvo į projektą ir kaip gražiai gyvena, ir lietuviškus produktus (be abejo) naudoja. Dar viena laimės istorija šiais liūdnais laikais man nepakenktų!