Dansu Dansu

Daniel Vaarik yra viešųjų ryšių specialistas iš Estijos, ilgametis “Hill & Knowlton” Talino biuro vadovas. Gavome jo įdomų ir Lietuvai aktualų straipsnį.

I was having a conversation with an Estonian ad agency guy about the ads that they hate to make themselves, but still make. Why? „But there are no clients for better ones!“ he said. I opened my mouth to say something, but then closed it again, because I did not know what to say. The guy was obviously referring to low fees, small market, possibly low awareness of clients and what not.

But if you look at the situation from the client´s viewpoint, the question arises – how can they offer excellent services, if they have not developed these in the past? How can they even know, how excellence works, when they have not made enormous efforts, stayed up until the early morning hours, in order to become the best?
Read the rest of this entry »

Šį šeštadienį Lietuva minėjo Spaudos atgavimo dieną. Iš pirmo žvilgsnio atrodo – prie ko čia žiniasklaida ir komunikacija. Niekam ne paslaptis, kad didžioji dalis komunikacijos – tiek viešųjų ryšių, tiek reklamos – remiasi visuomenės informavimo priemonėmis, kaip efektyviausiais ir didžiąją visuomenės dalį pasiekiančiais kanalais.

Bet aš čia apie kai ką kitą. Žiniasklaida yra ta, kuri informuoja apie visuomenės gyvenimą ir apie aktualius dalykus, reiškinius tai pačiai visuomenei. Paskutiniaisiais metais (pasaulyje, kaip visada, anksčiau) visi jau kalba apie dviejų lygių žiniasklaidą – profesionaliąją bei mėgėjišką, pasireiškiančią blogais, facebook‘ais ir kitokiais socialinės medijos ar Web 2.0 instrumentais.

Bet niekas nepamini, kad jeigu ne komunikacijos rinka (reklama, rinkodara, ryšiai su visuomene) šios dvi žiniasklaidos, o ypač profesionalioji, nebūtų tokios, kokios yra šiandien. O gal jų ir išvis nebūtų?

Štai Jums argumentai:

be reklamos nebūtų žiniasklaidos. Pasakysite, banalu ir ne visai tiesa (anksčiau laikraščiai gyveno tik iš prenumeratorių ir laikraščių pirkėjų), bet toks kiekis žiniasklaidos tikrai neišgyventų tik iš prenumeratorių. Jau nekalbant apie kokybę – niekada ir nežinotume, kad galima išleisti visomis prasmėmis akį traukiančią ir blizgančią „Moterį“. O elektroninę mediją tektų apskritai pamiršti.

be  ryšių su visuomene žiniasklaida būtų nykesnė ir ne tokia informatyvi. Pamenu, prieš keletą metų visiems gerai žinomas BNS vadovas A.Račas yra minėjęs, kad piko metu jis per valandą gauna apie 100 vnt. pranešimų spaudai (ar kitokio pobūdžio pranešimų). Galime neabejoti – daugelį jų generuoja RsV industrija, kuri turi laiko ir resursų prie vienos temos sėdėti ir dieną, ir dvi, o žurnalistas turi kasdien generuoti bent po keletą. Šia šventine proga nekalbėkime apie „manipuliacijas“, „pagražinimus“ ir kitus dalykus, kuriais neteisėtai ir teisėtai kaltinami RsV. Tiesiog noriu pastebėti, kad šiuo metu geras RsV specas pirmiausia yra ne tas, kuris riboja, kontroliuoja ir manipuliuoja žiniomis, o tas, kuris gamina patrauklų turinį – tada jį neišvengiamai įsidės žiniasklaida.

be RsV, reklamos, rinkodaros gyvenimas žiniasklaida būtų neįdomi, o naujienos pilkos. Visa ši industrija sugeneruoja tiek įdomių pseudonaujienų ir pseudoįvykių, kad be jų pasaulis būtų nuobodesnis. Kam įdomu, prieš porą metų apie tai esu rašęs.

Galite kaltinti, kad pritempiau, bet apibendrinus galima pasakyti, kad žiniasklaida yra žinios ar naujienų industrija, o reklama, ryšiai su visuomene – dėmesio industrija. Tai nereiškia, kad jos skiriasi. Spaudos laisvė nėra terminas, apibrėžiantis „pint technologijos laisvę“, tai yra idėja, kad mes turime teisę skleisti mintis. O kam reikalingos mintys, jeigu jų niekas neišgirsta?

Todėl, gerbiamieji kolegos, kuriuos kartais tūlas lietuvis vadina paprastai – „reklamiščikai“, „pijarščikai‘, „marketingistai“, su šventėmis.

Toks trumpas pastebėjimas. Kai po ilgesnės pauzės atsidarai “Dansu Dansu” paštą, randi nemažai pranešimų iš RsV agentūrų: kad “Omnitel” plečia tinklą, kad kažkokių tikslų turi “Samsung” ir t.t. Bet mes niekada nerašome apie tai. Kodėl jie mums vis tiek siunčiami nepaisant to, kad nė karto nesureagavome?

Su žiniasklaida, įsivaizduoju, turėtų būti dirbama per asmeninius santykius, o ne per masinį laiškų siuntimą. Aišku, nepretenduojame į žiniasklaidos statusą, todėl nesitikime skambučio. Ir net nenorėtume aptarinėti tokių reikalų.

Nebent būtų įdomi naujiena. Pvz., kad “Čili” fanų skaičiumi lenkia visas komercines įmones Lietuvoje (papildymas: taip, dirbu su “Čili”, bet pliusą užsakovo akyse užsidedi ne įrašais). Tai gerokai skiriasi nuo pranešimo, kad “Nokia” pristatė naują telefoną (tačiau neabejoju, kad tai yra įdomu Džiugui).

Viešųjų ryšių agentūra „Publicum“ šiemet vėl įteikė tradicinius apdovanojimus žiniasklaidai „Paparazzi 2009“. Gražus renginys, graži tradicija, tik vienas bet – kam rengti apdovanojimus, bijant išskirti kai kurias žiniasklaidos priemones? Juk akivaizdu – apdovanojami visi didieji, ir nė vieno mažesnio žiniasklaidos rinkos žaidėjo. Baimė susipykti? Tokia mintis kyla pažiūrėjus į apdovanotųjų sąrašą: du stambiausi dienraščiai „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ (pastarosios priedas „Laisvalaikis“ taip pat gavo apdovanojimą), visi trys didieji TV kanalai TV3, LNK ir LTV, ir populiariausias savaitinis žurnalas „Žmonės“. Ir matyt, pabijoję, kad apdovanoti teks bent jau 5 naujienų portalus, „Publicum“ nusprendė neįteikti prizo nė vienam, vietoj to pamaloninti kitųs viešųjų ryšių specialistų „draugus“ – blogerius.

Renginys, kurio tikslas pamaloninti visus didžiuosius, gražiai įvilktas į apdovanojimų etiketę? Atrodo, kad „Publicum“ praleido vieną detalę – prieš didžiuosius žiniasklaidos rinkos žaidėjus jie galbūt ir atrodys gražiai, tačiau prieš likusią rinkos dalį (tiek žiniasklaidos, tiek komunikacijos, tiek apskritai visą visuomenę – juk pranešimą spaudai platino, renginį visuomenei viešino) „Publicum“ liks batsiuviai be batų – kurdami įvaizdį savo klientams, atrodo, bus pamiršę save. Nes tokie apdovanojimai jau greičiau primena šiųmetinių „Radiocentro“ apdovanojimų fiasko, nei solidų arba šmaikštų renginį (o juk to siekta?).

Beje, pabandykite atspėti, kokios žiniasklaidos priemonės šiuos apdovanojimus gavo praėjusiais metais? Taip, daug mąstyti čia nereikia – vėl visi didieji: „Lietuvos rytas“, „Respublika“ (už „Laisvalaikį“), TV3, LNK, LTV. Tiesa, pernai apdovanojimus gavo ir 3 didžiausi naujienų portalai (Delfi, Lrytas, Alfa), šiemet prie jų būtų tekę pridėti 15min.lt ir Balsas.lt, todėl kategorija liko be laimėtojų – juk koks konkursas, kur laimi visi? Tik kodėl kitose kategorijose apie tai nepagalvota?

Grįžkime dar metus atgal – kas nugalėjo “Paparazzi 2007″ apdovanojimuose? Čia netikėtai triumfavo… „Lietuvos rytas”, ‘Respublika”, LNK, TV3!

Nebevarginsiu jūsų žvelgdamas į dar tolimesnę praeitį – nesitikiu rasti kitokių rezultatų.

Bet dabar pabandykite paskutinį kartą spėti, tik šį kartą į ateitį – kas nugalės apdovanojimuose „Paparazzi 2010“?

Jau matau grupelę apysnobių ponų, kurie, perskaitę šitą klausimą, sako „Pfff…“ ir nužvelgia paniekinančiu žvilgsniu. „Tipo, nesupranti? Nes šūdas“.

Bet palaukit. Ar kas nors iš jūsų gali gerai ir išsamiai atsakyti į klausimą, kur yra tas ryšių su visuomene nervų kamuoliukas, slypintis kone kiekvieno PRščiko kišenėje ir suteikiantis jam tą nuolatinį nenatūralumą bendravime ir švelnų susierzinimą parsinešus naują užduotį iš kliento, nenaudodami žodžių „tiesiog“ ir „šūdas“?

Mane, tiesą sakant, kamavo tas klausimas ilgokai. Aš irgi labiau mėgstu tuos žmones, kurie nedirba ryšių su visuomene srityje, nei tuos, kurie joje dirba, bet žodžiais negalėjau pasakyti, kodėl. Read the rest of this entry »

“Twitteriu” gavome nuorodą į nedidelį įdomų tekstą apie “Apple” RsV taktiką prieš pasirodant naujam produktui.

Daugiau yra šiame “Macobserver” puslapyje.

Ar lietuviai yra dalyvavę tarptautiniuose RSV konkursuose? Mano žiniomis – ne. Tad šiemet pirmą kartą per RSV istoriją lietuviai pradėjo varžytis tarptautiniuose RSV konkursuose. Priežastis – kodėl tik dabar – ir man pačiai nežinoma ir iki galo nesuprantama: gal dėl to, kad anksčiau nedrįsom ar, tiesiog, kaip sakoma, „rankos nepriėjo“ dėl darbų gausos? Tačiau pagaliau šiemet net keletas Lietuvos RSV bendrovių sudalyvavo trijuose tarptautiniuose RSV konkursuose: „Baltic PR Awards“ (Rygoje) ir „Cannes Lions International Advertising Festival“(Kanuose), kuriame šiemet buvo įsteigta ir RSV kategorija, apie šį konkursą žurnale „Versus“ rašė K. Andriuškevičiūtė ir „European Excellence Awards 2009“ (Vienoje). Ir ne tik sudalyvavo, bet tapo finalistais ir net laimėjo apdovanojimus.

Read the rest of this entry »

Kažkaip užkliuvo akys už naujienos, kad “Shibsted” (15 min., portalai plius.lt) perka likusią “Žurnalų leidybos grupės” (“Žmonės”, “Laima”, “Edita”, “Ji”) akcijas ir vietoj 65 proc. akcijų bus vienintelė savininkė. Pabandžiau prisiminti, kas ką dar komunikacijos rinkoje per pastarąjį pusmetį įsigijo. Va kas gaunasi:

“Publicum” apsipirko rinkoje ir įkūrė kūrybos padalinį, rezultatas – “Omnitel” jau turi.

MPG perėmė “MediaBridge”;

BNS grupė nusipirko žiniasklaidos stebėtojus “Cision Lietuva” ir jau jungia juos su savo valdomu “Mediaskopu”;

Kiek anksčiau EuroRSCG frančizės Baltijos šalyse savininkai estai “Idea” sujungė biznį į “Big Idea” grupę – jei neklystu, tuo tikslu išpirko dalį MIA akcijų iš M.Jovaišos, UPG nusipirko “Playboy”, “Lietuvos rytas” dalį akcijų prastūmė “Snorui”, “Balsas.lt” savininkai čiupo “Akistatą” ir “Ievą”.

Taigi matom koncentraciją visur, bet visų pirma žiniasklaidos rinkoje. Nenuostabu, juk leidinių sąnaudos ne tokios lanksčios kaip kitose industrijose, – taip, galima taupyti personalo sąskaita, bet spausdinimo kaštų taip paprastai nesumažinsi. Taigi krizė jiems kirto labiausiai.

Tuo tarpu reklamos ir panašiose rinkose, kur didžiąją sąnaudų dalį sudaro atlyginimai, pirkimų eilė atėjo kiek vėliau. Pirmiausia į trasą išėjo mažesnės įmonės, kaip “MediaBridge” ar “Cision Lietuva” – pastaroji naujiesiems savininkams kainavo 600 tūkst. EUR, perpus mažiau nei 2008 m. “Cision Lietuva” apyvarta. Matyt, savininkams užsienyje prireikė pinigų, ir greit, arba jie tiesiog nusprendė atsikratyti nuostolingų padalinių.

Beje, vienas geriausiai išreklamuotų (ir bene vienintelis pelnytai) verslo guru Jack Welch konkurentų darbuotojų perėmimą (o komunikacijos rinkose tai beveik lygu įmonės įsigijimui) vadina vienu iš dviejų geriausių konkurentų žlugdymo būdų. Tad įtariu, kad netrukus išgirsime ir apie kitus pirkimus – jau gal ne tiek žiniasklaidos, kiek planavimo, kūrybos ar PR’o rinkose. Čia savininkai dar galėjo kurį laiką laukti ir tikėtis geresnių laikų, taigi ir palankesnės kainos; bet kuo krizė tolyn, tuo mažiau kas norės auginti nuostolį ar skolas. Juolab kad ūkiui ėmus (hope so:) ropštis aukštyn, vis tiek reikės rinktis – arba mažinti kainas ir taip konkuruoti su tais, kurie susipirko geresnius darbuotojus ir klientus, arba parsiduoti.

So jei turit pinigų – geras laikas. Rimtai.

„Nebuvau, negaliu spręsti, ar tai buvo reklama, ar ne. Žmonės buvo kviesti pasižiūrėti trimatės projekcijos, vieni ją pamatė, kiti – ne. Bet tai skonio reikalas, visiems neįtiksi.“

Čia taip pasisako PR agentūros “Komunikacija ir konsultantai” atstovė Gintarė Motiejūnaitė.  Pasisako ne apie bet ką – apie savo kliento “Sony Ericsson” renginį Vilniuje, kuomet ant Rotušės buvo piešiamos visokios trimatės projekcijos.

Mes mokame klausyti, kalbėti, rašyti, patarti, žinome, kaip pasakyti, kad išgirstų tas, kam sakoma. <…> Mūsų paslaugos reikalingos tiems, kurie nori, kad juos išgirstų ir suprastų.

Šita citata – iš “Komunikacijos ir konsultantų” svetainės. Hmm, guys, nepykit, bet nemokate.

Nes arba Gintarė Motiejūnaitė neturi teisės kalbėti su žiniasklaida įmonės vardu. Arba turi, bet be reikalo, nes nesivargina susiderinti nuomonės su klientu, – štai “Sony Ericsson” atstovas Vladas Litvinas tam pačiam straipsnyje aiškina:

Esame nuliūdę, kad žmonėms nepatiko, nes tikėjomės daug geresnių reakcijų. <…> Liūdna, kad žmonės nusivylė, mes jų atsiprašome, nes tikėjomės pateikti gražų renginį.

Nieko nuostabaus. Pats akcijoje nebuvau, bet įsivaizduoju, kad šaltą lapkričio dieną susirinkę po atviru dangum žmonės tikėjosi pamatyti kažką daugiau, nei reklamines projekcijas. Lai ne visi, bet dalis susinervino ir užpyko – to pakako straipsniui atsirasti.

Taip jau yra – komunikacija yra ne tik tai, ką tu sakai, bet ir tai, ką žmonės girdi. Arba ką nori girdėti.Vlado atveju girdi “atsiprašau”. Gintarės atveju – “jei nepatiko, patys durni”. Kurį labiau įvertinsit?

Todėl Vladui – riebus pliusas už teisingą reakciją. Gintarei – riebus minusas už neteisingą. Visiems mums – pavyzdys, kaip net ir gerą idėją galima suniokoti, ir be ypatingų pastangų.

Turiu prisipažinti, kad jau kurį laiką jaučiau ilgesį vietinių originalių reklamų, ypač su vietinėmis žvaigždutėmis, gyvais specialistais ar “tikra moterimi iš gatvės”… Jau žinau, kad A.Stašaitytė kramto Orbit ir plaukus paryškina Garnier dažais, M.Čereškienė pasitiki Garnier veido kremu, o V.Riaubiškytės sėkmės paslaptis slypi balinamojoje pastoje. Neatsitiktinai garsios moterys dažnai reklamuoja kosmetikos ir asmens higienos prekes. Geras pavyzdys skatina pirkti, ar ne?

Mano dėmesį patraukė naujas BIOK Laboratorijos ėjimas: reali, gyva vidutinio amžiaus anglų kalbos mokytoja iš Trakų.

VBS (Viena Boba Sakė) agentūros žiniomis, šios ponios atsiradimas yra karščiausia tema Trakuose . Bet gyvenant Vilniuje tą pajusti sunku – spaudos maketuose moteris “nekalba”. Maketo “body tekste” anei vieno žodelio, kurį būtų galima priskirti reklamos personažei. O gaila. Būtų įdomu ne tik pamatyti, kaip gražiai gali atrodyti moteris, naudojanti lietuvišką kosmetiką, bet ir paskaityti jos atsiliepimą. Žinau, kad tuos atsiliepimus kuria agentūrų “kopiraiteriai”, bet vis tiek patinka.

Užtat visas žodinis krūvis tenka mados guru J.Statkevičiui, kuris šioje kampanijoje yra antras gyvas personažas. Nes jis bebeveik pakeitė profesiją, stebuklingai prisilietė prie naujo produkto, vos nesusipyko su M.Petruškevičiumi ir prisipažino kremus naudojantis nuo dvidešimties metų.

Turiu pripažinti, kad PR dėmesys naujam produktui – įspūdingas. Pagrindiniai leidiniai ir naujienų portalai žinutę prarijo. Jeigu šį projektą vykdytų PR agentūra, galėtų drąsiai jį įsidėti į stalčių su nuoroda “The best of…” Nesvarbu, kad kremo reklamą stumia vyras (visai ne tikslinė auditorija) ir ne srities specialistas (dizaineriai turėtų komentuoti suknelių klostes, o ne veido raukšles). Visai ne pagal vadovėlį….

Gaila, kad anglų kalbos mokytoja liko antrame plane. Parašytų bent vieną istoriją apie ją, kaip ji pakliuvo į projektą ir kaip gražiai gyvena, ir lietuviškus produktus (be abejo) naudoja. Dar viena laimės istorija šiais liūdnais laikais man nepakenktų!