Dansu Dansu

Šis įrašas -  apie komunikaciją, bet kiek kitokią nei paprastai būna šiam tinklaraštyje. Tai daugiau apie komunikaciją, kaip diskusiją viešojoje erdvėje, kurios Lietuvoje žiauriai trūksta.

Kalbu apie praėjusios savaitės pabaigoje portale alfa.lt publikuotą straipsnių ciklą. Rekomenduoju tiems, kas praleido. Trumpai:

Ekonomistė A.Maldeikienė padaro įdomią analizę iš Seimo narių pateiktų turto deklaracijų. Straipsnis publikuojamas 8 d., ketvirtadienį, vakare.

Seimo narys A.Anušauskas iš pat ryto skuba pranešti, kd A.Maldeikienė neteisi. Straipsnis toje pačioje alfoje atsiranda 10-ą ryte.

Kitas minimas herojus, Seimo narės vyras ir Seimo pirmininkės patarėjas, savo trigrąšį įkiša popiet.

Galiausiai vakare diskusiją pratęsia (ir iš esmės užbaigia) A.Račas, argumentuotai paaiškinęs, kodėl gi A.Maldeikienė teisi.

Suprantu, kad politikai visiems jau šimtas metų kaip atsibodę ir aptariamos temos daugeliui neaktualios – nors ir turėtų būti. Tačiau rašau ne tiek apie temas, kiek apie pačią diskusiją, kaip tokią.

Iš esmės Lietuvoje mes neturime gilių viešosios diskusijos tradicijų. Dažniausiai išsakom savo nuomonę, kartais (ne visada) išklausom, ką sako ir oponentas;  kaip taisyklė, tuo viskas ir baigiasi.

Šiuo atveju yra kitaip, ir turim pavyzdį, kai vieši žmonės – žurnalistai, politikai, politikos apžvalgininkai – šnekasi viešai. Argumentuoja ir kontrargumentuoja, deja, ne visada išvengdami seno gero tarybinio ad hominem; bet jie bent jau bando.

Būtent tokie bandymai, mano galva, ir yra svarbiausi. Jei tokios diskusijos taps dažnesnės, ir apsispręsti prie balsadėžių bus lengviau, ir šviesų civilizuotos visuomenės rytojų greičiau pasieksim.

Kai kalbam apie komunikaciją, dažnai į ją žiūrim labai sudėtingai. Braižom strategijas, dėliojam modelius, planuojam, svarstom, dar kažką veikiam. Jaučiamės oi kokie protingi.

Panašiai, matyt, ilgus metus jautėsi Lietuvos Respublikos užsienio politikos vairuotojai. Jie irgi nupaišė strategiją, kurioje mūsų valstybė – kone didžiausia į Rytus nuo mūsų esančių šalių ekspertė, žinovė ir coucher’ė.

Tik pasirodo, kad tokie planai toliau popierių nenueina. Nes su didžiausia kaimyne Rusija, nuo kurios priklausom energetiškai, į kurią vežam didžiausią savo eksporto dalį, tieisog nesišnekam. Vakarykštis D.Grybauskaitės pokalbis su D.Medvedevu buvo pirmas kartas per 8 metus, kai dviejų šalių prezidentai tarpusavyje kalbėjosi.

Jei ką – komunikacijos esmė ir yra kalbėti ir klausytis. Prezidentei – pliusas, gi visiems kitiems už Rusiją atsakingiems politikams ir tarnautojams gal vertėtų į pirmą kursą grįžti.

Nesvarbu – ar esi “antiglobalistas”, niokojantis nedidelę privačią krautuvėlę, ar Asta Baukutė – dėl visų bėdų galima apkaltinti kažkokias korporacijas. Jos toli, todėl nesikandžioja.

Šeštadienio “Respublikoje” yra dėmesio verti A. Baukutės pasvarstymai apie tai, kodėl kilo konfliktas tarp jos ir expadėjėjos.

Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje buvau užsipulta vien todėl, kad Seimo salėje žindžiau sūnų Rapolą. O dabar visi medikai man ranką spaudžia, kad nuo to “įvykio” prasidėjo didelė diskusija apie mamos pieno naudą. Įvyko net žindymo konferencija.

Bet, pasirodo, aš užkliudžiau didelius kūdikių mišinių gamintojų interesus. Ėmiau domėtis žindymo problemika ir pašiurpau, kokia motinos pieno antireklama įvairiais būdais brukama jau gimdymo namuose, kur mišinių gamintojai atvirai dalija tokias brošiūras. O verta, nes per metus Lietuvoje gaunami milijoniniai pelnai vien iš mišinių pardavimo motinoms, auginančioms vaikus iki šešių mėnesių. Mano duomenimis, tai siekia apie 5 mln. litų.

Sunkmečiu ypač svarbu maitinti naujagimius motinos pienu ne vien todėl, kad tai – pats geriausias ir kokybiškiausias maistas, bet ir padeda gerokai sutaupyti. Šeimai mišiniai per metus atsieina mažiausiai 1200 litų. Seime maitindama Rapolą pastojau kelią didelei pramonei, todėl ir nuspręsta pakirsti Baukutei kojas.

Liūdna skaityti. Visas interviu – čia. Ir kodėl kai kurie žmonės nesamdo RsV konsultantų?

Reklama, kurią liberalamas sukūrė “Ad couture”. Rytoj pasirodys ir spaudoje.

Bendrame tradicinės ir pilkos politinės komunikacijos fone ji atrodo drąsiai. Į tavę žvelgiantys tipiniai Lietuvos personažai tiesiog kviečia mobilizuotis. Panegirikos? Bet ši reklama to nusipelnė. Tik ar ši kampanija startuoja ne pernelyg vėlai? Nes liberalų reitingai kol kas neįkvepia.

Gaila, kad jaunieji konservatoriai dar nepasirūpino jo įmesti į “YouTube”. Todėl kol kas tai skaitantiems reikėtų padaryti, ką daro užsakovai žiūrėdami storyboardą, t.y. pasitelkti fantaziją. Taigi, pradedam: pieva parke, ryški žalia žolė. Daug erdvės. Centre stovi A. Kubilius, kurį kamera vis rodo keliais rakursais. Už jo pasirodo stambiomis baltomis raidėmis parašyti žodžiai, kurie, matyt, bus konservatorių credo šiais metais.

O dabar retoriniai klausimai. Ar tai Seimo rinkimų reklama, ar šiaip “Tėvynės sąjungos” reklama? Ar konservatoriai skuba ugdyti rinkėjus prieš gręsiantį politinės reklamos draudimą, ar tiesiog informuoja apie save?

“Lietuvos Rytas” rašė, kad Irena Degutienė pasisakė už politinės reklamos draudimą, o klipe apie rinkimus – nė žodžio. Tik pasiūlymas jungtis prie partijos.

P.S. Konservatoriai turi ir “YouTube” kanalą. Žiūrėti čia. Tai ne televizija, bet rinkimams vis tiek neblogai