Dansu Dansu

Po Naujųjų Metų – dar viena naujiena konkursų tema. “Verslo Žinios” pranešė, kad RsV konkurso metu pasirinko naują partnerį – BVRG.

Anksčiau “Maxima” dirbo su VRP.

Gavome “Komunikacijos ir konsultantų” pranešimą apie jų sudarytą Socialinės žiniasklaidos indeksą 2011. Puiku, kad imamasi iniciatyvos suprasti kaip atrodo lietuviškos įmonės socialinėje medijoje. Vis dėlto, atrodo, kad metodiką reikėtų šiek tiek tobulinti. Nes, pasak “KoKo”,

Mažmeninės prekybos srityje, surinkusi 19,4 balo, lydere tapo „Rimi“, mobiliojo ryšio – „Omnitel“ (32,9), bankų – „Swedbank“ (33,0), aukštojo mokslo – „Kauno technologijos universitetas“ (22,4). Iš tirtų politikų daugiausia balų (31,5) surinko prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kaip kadaise dainavo “C&C Music Factory”, “things that make you go hmmm…”. Socialinės žiniasklaidos lyderis prekybos tinklų tarpe – “Rimi”? “Maxima” tik antra, o nuo jos nedaug atsilieka “Norfa”. Tačiau “Facebook’e” neįmanoma rasti “Rimi” puslapio, o “Google” suvedus receptų paiešką, “Gaminu namie” top rezultatuose nerodo. Nėra ir “Adwords” kampanijos.

“Maxima” turi 14’000 fanų “Facebook”, “Norfa” – 5’000, tačiau postinamas turinio kokybė skiriasi. “Norfa” atakuoja pranešimais apie nuolaidas, “Maxima” dalinasi nuotraukomis ir užsiima apklausomis, t.y. padoriai engeidžina savo publiką. Vien jau jos elektroninė parduotuvė sugeba iki šiol generuoti įrašus blogosferoje (paskutinis mano skaitytas 2011 spalio 20 pasirodė čia).

Na, bet tobulais tampama tik treniruojantis, tad kitas “KoKo” indeksas, neabejoju, žengs žingsnį to link.

“KoKo” socialinės žiniasklaidos indeksą pasižiūrėti galima čia.

Agentūra: “Not Perfect”

Moterų draugijose gimė naujas pokalbių objektas - eMaxima parduotuvė internete. Šią naujieną moterys aptaria ne tik Facebook’e, bet ir vaikų gimtadieniuose ar kituose susibūrimuose. Kol kas atsiliepimai vien tik teigiami, vardijami privalumai: nereikia kišti nosies iš namų, atitempia visus sunkius daiktus, taupai laiką ir nervus, pristatymas nekainuoja, ir kt. Reklama iš lūpų į lūpas užkrečia: vienas pasigiria, kad gavo produktus į lovą šeštadienį per pietus, kiti penki, jau žiūrėk, registruojasi ir bando pirkti.
Užskaitau e-prekybos paleidimą – šįkart Maxima žengė tikrą lyderio žingsnį. Prieš kurį laiką gėdingai praleido Rimi su lipdukais ir Iki su savitarnos kasomis (nori nenori teko startuoti vėliau iš paskos konkurentams), bet dabar stebėsim, ką darys konkurentai.
Įdomu, kodėl šis projektas paleistas taip paslaptingai, t.y. tyliai ir be reklamos?
Tikėtina, kad turim gerą rinkodaros pavyzdį: pirma – produktas, paskui – komunikacija!
Versiją, kad nėra pinigų, atmetu – Maxima sukasi tarp TOP10 reklamuotojų pastoviai, o kiek susirenka marketinginių pinigų iš tiekėjų… tai iš vis geriau patylim!
Labiau tikėtina, kad pasielgta atsargiai siekiant išvengti crash-boom-bang sistemos nulūžimo, kaip atsitiko su e-surašymu arba kaip būna VMI sistemoje, kai vieną dieną jie praneša visai Lietuvai, kad JAU yra įdėtos preliminarios deklaracijos.
Taip pat spėju, kad siekiama padoriai užsukti projektą. Lengviau planuoti darbus, kai klientų skaičius auga tolygiai, o ne per vieną parą. Patikimais duomenimis neseniai didžioji LT picerija atšaukė savo akciją picoms į namus, nes pasiūlė per gerą nuolaidą ir gavo tiek užsakymą, kad nespėjo nei kepti, nei vežioti…
Jeigu dar kas žinote patikimų versijų, pasidalinkit!

Mus pasiekė žinios, kad “Maxima” nuo šiol dirbs su “Astos Dizainu”, o DnB Nord prieš gerą mėnesį pradėjo bendradarbiauti su DDB.

Kūrybinės reklamos agentūros, panašu, išgyvena gan aktyvų konkursinį laikotarpį. Primečiau ant pirštų – 7 vykstantys ne mažų reklamdavių konkursai tik ką pasibaigė, tebevyksta ar jau besibaigią, nekalbant dar apie tuos, kurių nežinau. Nesakyčiau, kad visi štai atsigauna. Konkursai organizuojami dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir “pasižiūrėti, kas vyksta rinkoje”, bei įmonių valdymo dokumentuose nustatytus paslaugų pirkimo nuostatus, reikalaujančius organizuoti konkursus kas metus, du ar tris. Kaip ten bebūtų, pastebimi pozityvūs dalykai rengiant konkursus.

Pirmasis – kompanijos nesibaimina viešumo. Štai “Maxima” ir “DnB Nord Bankas” išsiuntė kvietimus KOMAA narėms ir dar atsiuntė DD su tikslu pasiskelbti viešai. Nebebijoma, kad kažkas sužinos ir sulauksi “per daug” agentūrų, bandymo visaip “įlįsti”. Tiek “Maxima”, tiek “DnB Nord Bankas” elementariai iškėlė reikalavimus, kuriuos būsimasis partneris turėtų atitikti, o ten jau žinokis.

Dar vienas dalykas – kompanijos neprašo visos rinkos pasiraitojus rankoves kurti joms strategijų ir kūrybinių pasiūlymų. Pasirenka dvi-tris agentūras, kurios kliento manymu potencialiai matomos, kaip partnerės ir su jomis jau gilinasi į reikalą. Tokie “susipažinimai” vadinami “chemistry meetings”, kurių metu klientas per valandą kitą gali pajusti ar bio laukai sutampa ar ne ir tada spręsti ar kviesti toliau dirbti ar ne (ačiū Adelei). Galbūt įmonės tai daro dėl laiko, vidinių resursų trūkumo, bet tai postūmis protingiau organizuoti konkursą taupant savo ir agentūros laiką.

Džiugu, kad įmonės taip pat pradeda vertinti įdirbį pačios siūlydamos premijas už dalyvavimą konkurse – skiria kompensacijas pralaimėjusioms agentūroms. Taip, aš pats buvau nustebęs, kai sužinojau, bet taip, tas jau ateina ir toną užduoda ne lyderiaujantys reklamdaviai. Tokia praktika seniai veikia Europoje. Taip įmonės daro todėl, kad nori prisivilioti geresnes agentūras, konkurse pamatyti geriausia, ką agentūra sugeba, skirtų resursų užduočiai paruošti. Motyvas dalyvauti, žinoma, kontraktas, bet jei pasistengei ir esi trejetuke – pasiimi premiją. Kompanijos supranta, kad reklamos agentūra kaip bet kuris kitas verslas darbą organizuoja kuo efektyviau – darbuotojų tiek, kad galėtų kokybiškai teikti paslaugas esamiems klientams, o papildomas laikas konkursui yra papildomas. Konkursai juk pajamų negeneruoja, tad mokėti už dalyvavimą visiškai normalu. Tikiuosi, tokia praktika tikrai paplis Lietuvoje.

Štai, “Maxima” kvietime rašo: “Konkurso dalyviams už dalyvavimą mokama nebus. Visa konkurso metu agentūrų parengta ir pristatyta medžiaga laikoma konkurso rengėjo nuosavybe”. Galėtum sakyti – įžūlu, bet “Maxima”, taip daro tiesiog norėdama apsisaugoti nuo “jos pačios įtakoto kūrybinio ar kitokio rezultato nutekinimo pas konkurentus”. Paprasčiausiai, jei gavai užduotį konkurso metu, ji bus parengta remiantis tam tikru įdirbiu (tyrimais ar įžvalgomis), o agentūra “ant jų” sukurs reklamą. Negalėtum pasakyti, kad vien agentūra autorius – tai bendras produktas, tad jei toks nelaimėjus konkurso iškeliaus pas konkurentą – ne “Maxima” naudai. Todėl nuosavybės reikalavimas, sakyčiau, pagrįstas.

Taip, aišku, turime kur tobulėti, bet šie konkursų organizavimo aspektai, manau, yra rinkos brandos požymis.

Mes dažnai paburbuliuojam, kad pardavimų skatinimo akcijos tapo tokios nuobodžios… Nuolaidos ir nuolaidos, ir dar kartą nuolaidos. Pamenu, vienu metu “įdomiai” konkuravo du prekybos tinklai. ”Maximos” savaitiniai laikraštukai pasirodo antradieniais, todėl jie pirmi paskelbdavo didelę nuolaidą tam tikrai prekių grupei (pvz. rankšluosčiams, sultims ar kt.), o kitą dieną “Norfa” atsakydavo lygiai 1% didesne nuolaida tai pačiai prekių grupei. Toks keistas procesas truko kelis mėnesius ir paskui staiga nutrūko. Belieka tik spėlioti, ar prekybinininkai susitarė gražiuoju, ar neliko jėgų švaistyti savo prekybines maržas.

Beje, beveik visose srityse pirmaujanti “Maxima” ilgą laiką kentė be “lojalumo” kortelių. Žodį “lojalumas” specialiai rašau kabutėse, nes mūsų prekybos tinklų kortelės yra tikrų tikriausios “nuolaidų” kortelės, nes džiugina tik tada, kai perki daug ir tai, ką pasiūlo prekybos tinklas. Jie tavęs nesveikina su gimimo diena (kaip tai daro mano bankas) arba neseka tavo asmeninių pirkimo įpročių (niekam neįdomu, ar aš sulčių, ar silkės gerbėja), o taip pat neskaičiuoja jūsų draugystės metų, ar ne? Kažkada pietavau picerijoje ir teko atsisėsti šalia “VP Market” kolektyvo. Jie įdomiai dalinosi mintimis, kodėl pirma išdalino vienas korteles, o paskui iš naujo rinko duomenis, kai įsivedė “Ačiū”. Nepatvirtintais duomenimis, pirmas korteles prekybininkai išdalino lengva ranka ir nesusirinko asmens duomenų. Rezultatas: skaičių daug, o analizuoti nėra ką. Bet čia nepatvirtina versija.

Pala pala, apie ką mes čia? Grįžtam prie temos apie kosminius rutuliukus iš “Maximos”. Kaip jau ir buvom pripratę prie praktiškų pasiūlymų: rankšluosčių, patalynės, indų ir pan. Smagu: aplankai draugus ir pagal stiklines gali nuspėti, kuriame taške jie dažniausiai prekinasi. Ir vaikai paplūdimiuose visi su meškučių rankšluosčiais laksto – baisu ir supainioti savus su svetimais… Ir va tau originalus pasiūlymas: perki už trisdešimt litų ir gauni vieną stiklinį rutuliuką.

Per radiją girdėjau trumpą reportažą apie šią akciją, kurio metu buvo svarstoma, ar tokia akcija nepažeidžia reklamos įstatymo. Jeigu nežinote, jis draudžia reklamos priemonėmis tiesiogiai įtakoti vaikus. Jeigu vaikai nori prizo ir dėl to išzyzia tėvams ausis, atrodo, kaip ir galima ieškoti pažeidimo, ar ne? Tame pačiame reportaže pasisakiusi vaikų teisių kontrolierė Edita Žiobienė pasiūlė pirmiausia ugdyti kitas vertybes, o ne ieškoti būdų viską uždrausti.

Mano draugei Editai pritaria ir RsV specialistė Evelina Daciūtė: “Rutuliukai šovė iškart į dvi auditorijas – suaugusiųjų ir vaikų. Vaikams tai rinkimo ir turėjimo džiaugsmas, kolekcionavimo aistra. Suaugusiems – galimybė pradžiuginti vaiką (ir gauti kažką nemokamai ir iškart) + galimybė laimėti visai nevaikiškus prizus. Tačiau manęs neapleidžia mintis apie kolonizatorius ir indėnus, kurie auksą ir brangakmenius keitė į stikliukus :) ”

“Pagooglinu” (spėju, kad dar negalima šio termino rašyti be kabučių) internete ir ką randu? Yra skelbimai, kuriuose dovanoja ar keičia stiklinius rutuliukus į kitus dėmesio vertu daiktus. Atsiranda ir nepasitenkinimo, esą jie pavojingi vaikams: “per daug sunkūs, su tokiais ir akį galima išmušti”. Yra bandymų paskaičiuoti papildomų priedų (maišelių, dėžučių) savikainas ir įvertinti galima prekybininkų pelną. Svarstymų, ar nevertėtų pirma pasitarti su veterinaru prieš duodant tuos rutuliukus žaisti katėms… Atgarsis didelis. Komerciniai rezultatai – paslaptis. Nebent kam tektų pietauti šalių plepučių iš to paties prekybos tinklo, gal ką įdomaus nugirsite? Skoloje neliksiu – atsidėkosiu rutuliukais. Atsiprašau, bet tik tais, kurie liks nuo mano vaikų kolekcijos!

Beje, tiktai mano vaikus ir galima kaltinti, kad važiuoju pusę kvartalo iki kosminių rutulių ”platinimo taško” ir išduodu arčiausiai esantį Ikį-šmikį. Beje, apie šiuos du akcijų herojus verta parašyti atskirą komentarą. Kol kas stebiu IKI akcijų klipus per TV ir niekaip nesuprantu idėjos :(

Kažkaip paskutiniu metu aplinkui ore sklando ta pati mintis: socialinė atsakomybė, rėmimo projektai, netradiciniai reklamos veiksmai… Apie rėmimą rašė ir kiti mūsų bendraautoriai: pRymeikis abejojo prasmingu Omnitel ir vaikų ryšiu, o K.Gečas kritikavo “Stumbro” sprendimą remti sovietiniu patriotizmu kvepiantį serialą.

O dabar šviežiausiai pasirodęs GERAS (mano nuomone) rėmimo pavyzdys: P&G – 2010 Žiemos olimpiados rėmėjas. Šiam projektui sukurtas specialus klipas – pirmą kartą JAV rinkoje rodomas korporacinis P&G filmukas, apimantis daugiau nei vieną prekės ženklą. Klipas tikrai vertas dėmesio:

Teko stebėti auditorijos reakciją žiūrint šį klipą: vyrai šypsosi, merginos dūsauja, o turinčios vaikų moterys slapčia braukia ašarą… Griebia tiesiai už širdies!

Kodėl sportas? P&G viskam turi atsakymą: nes sporto transliacijos suvienija šeimas. Amerikoje daugiau nei 70% namų ūkių stebi olimpines žaidynes per TV. Ar gali būti geresnės sąlygos sauskelnių, skalbimo miltelių ir šampūnų reklamai? Čia tau ne muilo operos, kur visi konkurentai lipo ant galvos…

Teorija sako, kad yra sėkmingi rėmimo projektai pasižymi tam tikromis savybės, t.y.:
1. Viešumas. Tuo rėmimas ir skiriasi nuo grynai filantropinės veiklos, kai gerus darbus darai vien iš moralinių paskatų.
2. Visuomenės susidomėjimas. Papildoma trauka ir dėmesys, ko negalima pasiekti vien reklamos pagalba.
3. Prekės ženklo palaikymas. Naudingos sąsajos su objektu: ekologiškam produktui -sveiko gyvenimo būdo iniciatyvos, sportiškas – sporto renginiai.
4. Pardavimų palaikymas. Galimybės skatinti pardavimus. Ar jus dar stebina, kodėl masiniuose renginiuose galima rasti tik vienos rūšies (rėmėjo) alų?
5. Korporacinis įvaizdis ir legenda. Kuria pridėtinę vertę, kai “įmonė tampa kažkuo daugiau nei tik UAB X”.
6. Ryšiai su valdžios institucijomis. Lobizmo galimybės. Kai tampi svarbaus projekto rėmėju ir stovi vienoje eilėje su politikos/valdžios lyderiais, kitą kartą daug lengviau paskambinti tiems veikėjams ir paprašyti pagelbėti tvarkant savo reikaliukus.
7. Vidinė komunikacija. Papildoma nauda darbuotojams. Visi sąžiningi rinkodaristai turėtų prisipažinti, kad yra nors vieną kartą nusižengę verslo prinicipams ir parėmę kokį renginį vien dėlto, kad norėjo nemokamų pakvietimų į VIP ložę sau ir bendradarbiams:)

Toliau nagrinėjant P&G atvejį, reikia paminėti, kad jie neapsiribojo “plikomis” TV transliacijoms. Papildomai korporacija įsteigė 3.000 stipendijų šeimoms, skirtų aplankyti žaidynes, o Vankuveryje įrengė šeimos laisvalaikio centrą. Tai jau galima vadinti reklamos ir ryšių su visuomene integracija.

Jeigu dabar reikėtų greitai pasakyti pavyzdį, kas Lietuvoje atrodo panašu į gerą rėmimo projektą, tai pirštu rodyčiau į Maximą… Teko matyti TV rėmimo klipą “Ma ma ma ma maaaa….” Šį tekstą reiktų įgarsinti solfedžio stiliumi, o mintyse įsivaizduokite “Dainų dainelės” konkursą. Nesistebiu, kad jį remia Maxima: mamos – svarbios, jeigu ne svarbiausios, pirkėjos. Ta pati Maxima atiduoda duoklę ir savo darbuotojų vaikams – teikia stipendijas pažangiems darbuotojų vaikams. Logika paprasta: vaikų sėkmė – tai laimingos mamos. O laimingos mamos išleis daugiau pinigų saldainiams ir limonadui, ar ne?

Nesu tikras dėl kitų tinklų, bet “Maximoje” vaisių/daržovių skyrelyje aptikau tvarkingai sudėliotas raudonas dėžutes su širdelės formos iškirtimu šonuose, o viduje – obuolys. Maža to, ant jo kažkokiu būdu puikuojasi tekstas “Aš (tautosakoje populiari širdelės forma) tave”. Vieno obuolio (!) mažmeninė kaina – 5,99 Lt Prekė importuota iš Lenkijos.
Medalis tam, kuris sugalvojo kaip daugiau uždirbti iš obuolių, nors “užrašas” ant vaisiaus didelio pasitikėjimo nekelia.