Dansu Dansu

Į akis pakliuvo įdomi istorija apie Švedijoje centrinę būstinę turinčių inžinerijos konsultantų “AF Consult” iškilimą iki vieno geidžiamiausių darbdavių Skandinavijoje. Per mažiau nei dešimt metų apklausose įmonė pakilo iš 85 vietos į… 3-iąją. Man ir pačiam teko girdėti, kad paminėjimas, jog dirbi “AF Consult”, švedams sukelia pagarbą ir susižavėjimą. O juk įmonė teikia, atrodytų, visiškai neseksualias paslaugas – inžinerines konsultacijas.

“AF Consult” re-brandingo sėkmės istorija – puikus B2B marketingo pavyzdys. Naudinga žinoti.

PDF parsisiųsti (arba perskaityti internete) galima čia.

Paklausiu jūsų labai kvailo klausimo. Ar jūs turite profilį “Facebooke”? Ooo, žinoma, kad turite. Ar turite draugų “Facebooke”? O kaipgi. Kaip dažnai atnaujinate savo statusą “Facebooke”? Čia paliksiu reikšmingą daugtaškį…

Žinote, kai pas mane atbėga uždususi reklamos agentūra ir aiškina, kad aš su savo produktais turėčiau būti šiame portale, pastaruoju metu mane ima isteriškas juokas. Ima juokas dėl amerikietiškuose marketingo portaluose perskaitytų ir dabar man kaišiojamų klišių. Aš pats esu “Facebooke”, tad matau tikrovę.

Man agentūra sako – būk “Facebook”, nes čia yra daugiau nei penktadalis Lietuvos. Nes čia tu galėsi bendrauti su savo produktų pirkėjais. Nes čia tu galėsi gauti atgalinį ryšį. Nuostabu, sakau aš. Tačiau su kokiu procentu? Na, ir kas, kad mano produktas turės 7’000 – 8’000 draugų. Kiek iš jų bus tikrai aktyvūs? Kiek aktyvių yra jūsų pačių draugų? 10 %? 20 %? Ko gero, ne daugiau. Rašo vis tie patys keli žmonės. O kaip dažnai juos skaito?  Kaip dažnai čia lankosi ta tylioji dauguma, kuri ir sudaro didžiają 0.6 milijono lietuviško “Facebook” dalį? Vieną, du kartus per savaitę? Iš savo draugų rato matau, kad net ankstesnieji aktyvūs portalo naudotojai nutyla ir pasireiškia tik retkarčiais. “Facebook” ima panašėti į “Klasę” – daug narių, bet mažai aktyvumo.

Agentūra, aišku, nepasimeta, ir ištraukia kitą argumentą – čia rašo “influenceriai”, nes būtent “influenceriai” ir reiškiasi dažniausiai. Jie savo profiliuose dalinasi informacija ir įtakoja kitus. Kokie dar influenceriai, klausiu aš. “Influencuojantys” mano produkto pirkimą? Tokie žmonės rašo ir aptarinėja specializuotuose forumuose, o ne “Facebooke”. Pasižiūrėkime į savo aktyvių draugų ratą. Kelių iš jų nuomonės klaustumėte dėl naujo automobilio pirkimo? Naujos buitinės technikos? Finansinių paslaugų? O gal klaustumėte dėl dantų pastos arba kramtomosios gumos pirkimo? Pusė iš jų čia rašo tik todėl, kad neturi ką veikti arba šiaip mėgsta reikšti nuomonę. Kas nereiškia, kad ji kitų yra besalygiškai priimama.

Gyvenimas “Facebooke” vyksta tik kai kurių žmonių galvose, nes gyvenimas vyksta ne “Facebooke”. Žmonės dalinasi ir aptarinėja privačiai arba specializuotose vietose. Niekas nepuola viešoje erdvėje aiškinti dalykų, nes ji ir yra vieša. Kad ir ką kalbėtų mums apie privatumo ribų nykimą, jos lieka ir liks. Nes Lietuva yra maža… Tad “Facebook” tampa tik vieta pasikeisti maloniais komplimentais. O kuo toliau bus kalbama apie “Facebook” privatumo spragas, tai galų gale išgirs ir didžioji naudotojų masė, kuriai kol kas spragos nė kiek nerūpi.

Tad ar ne geriau investuoti marketingo skyriaus energiją kitur? Ar ne geriau kurti puikų produktą, kurį žmonės pirktų ir aptarinėtų patys? Ar ne geriau bendradarbiauti su specializuotais blogeriais, forumais ir klubais (štai kur “influenceriai”!) nei galvoti kokią čia žinutę įdėjus šiandien?

Po praėjusių metų “Adrenalino” fiasko (leisiu sau taip pavadinti) šiais metais sukti renginio organizavimo girnas keliems vienišiems entuziastams sekasi kol kas sunkiai. Pinigų nėra, gerų darbų – mažai (taip kalbama), noro kažko bendrai imtis – irgi. Bet ne tik reklamos sfera tokia išsikvėpusi. Pavyzdžiui, rinkodaros pasiekimų konkursas “Password” negali pasigirti nei pretendentų gausa, nei besiregistruojančių klausytojų skaičiumi. Šių renginių fone pergalingai spindi tik “Login 2010”, jeigu neklystu, tapęs pačiu sėkmingiausiu per savo istoriją.

Kas darosi? Ir ką daryti? Atsakymas į “kas darosi”, man atrodo, yra dvigubas. Pirma, mūsų rinka – maža, žmonės – vis tie patys, užsakovai – tie patys, laimėtojai – tie patys. “Award-winning” darbus dažniausiai gali kurti tik gavęs kelis stambiausius užsakovus, kurie turi resursų eksperimentams. Tad visi vieni kitiems įkyrėjo. Neturiu duomenų, bet bent jau stebint iš žiūrovo kėdės atrodė, kad metai iš metų susidomėjusių darėsi vis mažiau.

Antra, praėjusių metų žiaurus ekonominis nuosmukis apnuogino paprastą tiesą – eksperimentuoti žmonės sau leidžia tada, kai jie yra atsipalaidavę. Kai rinka auga, pirkėjai patys veržiasi pas tave, tu nuo jų atsmušinėji, keli kainas ir blogai aptarnauji (nes “aš – vienas, o jūsų – daug”), bet jie vis tiek perka. Tačiau praėjusiais metais, kai buvo nukarpyti biudžetai, marketingo skyriai grįžo prie šaknų – išgyventi reikia už minimalius kaštus. Tad dingo prašmatnios reklamos, dingo netradiciniai media sprendimai, o atsirado dalykai, kurie yra paprasti, bet duoda rezultatą – pardavimus (tai gali būti ir emocinga reklama su “hard sell”, ir išmėgintas reklamos scenarijus, ir sena gera TV cum internet).

Tad ką daryti? Spjauti ant klaninių interesų ir sujungti “Adrenaliną” su “Password”. Arba tiesiogiai, arba idėjas. Reklama turi būti efektyvi ir duoti naudos užsakovui. Prizų neturi laimėti pseudo reklamos, kurios nesugeneravo pokyčio atitinkamose marketingo metrikose. Dabar, kai Kanuose arba Lietuvoje garbinamos vienos ar kitos kampanijos, visiškai negalvojama kaip tai atsiliepė pardavimams. Pavyzdžiui, “Best Job in the World” kampanija, skirta turistų skaičiui į Queenslandą padidinti. Ji susižėrė begalę liaupsių, bet apie rezultatus pardavimų prasme ką nors sužinoti yra beveik neįmanoma. Štai čia yra vienas iš šaltinių, kuris sako, kad kampanija kažkokių rezultatų davė (bet nenurodomi kelti tikslai). O paskutiniame “Admap” numeryje buvo suabejota jos sėkme.

Taigi, kai mes “Adrenaline” dabar džiaugiamės ir įteikiame strėlę už gerą radijo klipą, kuo mes džiaugiamės? Ar žinome kiek jis pardavė vitaminų pakuočių? Kiek jis padidino naujo automobilio “purchase intent” arba paprasčiausiai “brand awareness”? “Emotional connection”?

Sujungdami reklamos ir marketingo šventes į vieną, išbrauktume ironiškas šypsenas iš reklamos užsakovų veidų, padidintume lankytojų skaičių, lavintume rinką bei įrodytume CEO ir CFO, kad reklamos ir marketingo žmonės moka ne tik kompanijos finansinį “top line” gadinti. Juk visiems įdomu sužinoti ir efektyvias marketingo strategijas, ir sprendimus reklamoje, kurie spindi ir tauriu kūrybingumu, ir dar leidžia sulaukti draugiško CFO paplekšnojimo per petį.

Lietuva per maža atskirai švęsti.

Top 10 yra geras dalykas todėl, kad leidžia sudėtingus dalykus sudėlioti į paprastas lentynėles. Tai – kaip “McDonalds”. Atsidūręs svetimoje šalyje trumpam, dažnai neturi laiko arba noro eksperimentuoti, todėl renkiesi tai, kas greita ir žinoma. Kai neturi laiko gilintis į “už” ir “prieš”, Top 10 – pats tas.

Taigi, Lietuvoje mažai žiūrima, bet JAV gerbiama MSNBC viską mums sudėliojo. Vienas man iš patikusių dalykų – “Coca-cola vs. Mentos”. Kai kas sakė, kad dabar visi pamatė, kad tie produktai – chemija. Tačiau…

Visas Top 10 –  čia.

Žinia, žmonės, stumdantys narkotikus, yra puikiai įvaldę marketingą. Pirma dozė, kaip taisyklė, nekainuoja. Ir kam? Klientas vis tiek susimokės. Vėliau. Mokės gerai, ir nuolat, ir jokių lojalumo programų nereikės.

Aišku, kad tokią patirtį reik pritaikyt ir kitam versle. Ką ir daro viena iš daugelio greitųjų kreditų įmonių. Nori paskolos? Prašom – “Pirma paskola nemokamai, kiek pasiskolinai, tiek ir grąžinsi”.

Būtų visai  nieko pasiūlymas, tik kad biškį smirdi. Ir labiausiai – būtent žodis “Pirma”. Suprask – išbandysi, patiks, ateisi dar, bus antra ir trečia paskola. Tik su tokiu skirtumu, kad palūkanos už tolesnius kreditus siekia iki 1000 proc. metams, ir tie kreditai jau įvardijami kaip viena pagrindinių pradelstų skolų augimo priežasčių.

Aišku, visada galima sakyti, kad savaime greitieji kreditai nėra blogis, o žmonės patys turi mokėti skaičiuoti ir įvertinti savo finansus. Tik štai išėjus į gatvę, kur klaidžioja krizės šmėkla, matyti, ko verti toki argumentai – jei jau valstybė ir bankai su krūva ekonomistų, analitikų ir akiniuotų finansų ekspertų nesugebėjo įvertinti skolinimosi pasekmių ir šiandien galvas nuleidę pripažįsta, kad būtent lengvos paskolos tapo didžiausia rakštimi ekonomikos minkštoj vietoj, kaip tą gali padaryti tipinis greitųjų kreditų klientas?

Kita vertus, tai dar vienas pavyzdys, kaip neveikia integruota komunikacija. Nes marketingo požiūriu akcija yra OK: pasiūlymas išbandyti produktą nemokamai, išskirtinumas lyginant su keliasdešimt kitų panašių kontorų, proga susukt reklaminį klipuką… O va PRščikas arba koks corporate komunikatorius , jei kas jo  būtų klausęs, greičiausiai primintų tokią sąvoką kaip socialinė atsakomybė. Ir faktą, kad dabar valdžios institucijose klaidžioja įstatymo, kuriuo siūloma griežtinti tokių paskolų davėjų veiklą, projektas. Ir pasiūlytų – gal neerzinkim įstatymus priimančių žmonių būtent šiandien? Gal nereikia tokio akivaizdaus siūlymo sėst ant adatos?

Neseniai įdėjome žinutę apie dirbalaisvai.lt. O praėjusią savaitę mus pasiekė pranešimas apie antrą panašaus pobūdžio projektą - hr.lt.

Vis dėlto, hr. lt nėra skirtas “freelancer’iams”. Kaip rašoma portale:

Hr.lt orientuojasi į specialistus, kurie jau turi nuolatinį darbą, tačiau norėtų tobulėti ir dėl to sutiktų dirbti daugiau nekonfliktuojančiose su pagrindiniu darbu srityse. Tokiu atveju naudą patirs ir pagrindinis darbdavys, kadangi jo įdarbintas specialistas turės platesnių žinių ir gilesnių įgūdžių.

Hr.lt nėra skirtas ieškantiems pagrindinio darbo.

Tačiau, matyt, neišvengiamai “freelancerių” bus ir čia.

Kame visame tame yra portalo verslas? Matyt, galima tikėtis, kad ilguoju laikotarpiu, susirinkus pakankamai didelei specialistų duomenų bazei, bus galima iš potencialių darbdavių imti mokestį.

Kokį populiarumą tokia duomenų bazė turėtų išprotėjusiais 2006 – 2007-aisiais…

Papildant mano įrašą “Media House” bloge apie tai, kaip Lietuvoje keičiasi spaudos skaitymas, norėtųsi pridurti kelis sakinius iš makro perspektyvos.

Masinė Lietuvos gyventojų migracija į internetą nėra tolygu masiniam leidinių skaitymui internete. Pavyzdžiui, TNS duomenimis 2009 metais Lietuvoje internetu naudojosi 55 % gyventojų. Tačiau tik 26 % gyventojų daugiau ar mažiau reguliariai internete skaitė lietuviškus leidinius ir 14 % – užsienio. Taigi, daugeliui internete praleistas laikas yra laikas tikrinant elektroninį paštą, kelioms minutėms įlendant į “Facebook” arba “One” bei reikiamos informacijos “pagūglinimas”. Šio tipo interneto naudotojams vieno – dviejų parodymų portale neužteks, kad jie imtųsi veiksmo. Jiems pasiekti reikalinga ir spauda.

Užteks televizijos? Vargu. Sena marketingo tiesa sako, kad geriausiai veikia priemonių kompleksas, nes skirtinguose kontekstuose reklaminio pranešimo dalys įsisavinamos skirtingai.

***

“Bulvaras” tvirtai tapo lietuviškos žurnalistikos dalimi. Pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atgavimo buvo nemažai noro lygiuotis į kokybę. Netrūko diskusijų apie tai, kokia turi būti kokybiška žiniasklaida. Tačiau politikai ir ekonomikai “susmulkėjus”, “sukasdienėjus”, neišvengiamai “rimtuva” liko tik nišine pramoga. Tą seniai išgyveno Vakarų Europa, o dabar atėjo laikas ir mums. Be to, ir skaitmeninė fotografija stipriai atpigino bulvarinio skaitalo gamybos procesą.

Todėl “Žmonės”, “Klubas” – tvirta mūsų kasdienybės dalis. “Bulvaras” įžengė ir į dienraščių pirmuosius puslapius – Zvonkai yra “Lietuvos Ryto” premium dalies turinys. “Bulvaras” yra populiari rubrika ir interneto portaluose. Ir negali smerkti – “Vakaro Žinių” sėkmė patvirtina, kad tai yra tas, ko reikia pirkėjui. Tad “Žmonių” klonų bus ir daugiau. O naujos platformos – blogai, socialiniai tinklai – bulvarinio skaitalo sklaidą tik supaprastina (pvz., lietuviškas “Startrash Online” ir kt.).

***

Pastarieji keli metai buvo ir sparčios žiniasklaidos holdingų plėtros laikotarpis. “MG Baltic”, “Balsas.lt” grupės įsigijo daugiau leidinių, “Lietuvos Rytas” – televiziją. “Snoras” – dalį “Lietuvos Ryto” akcijų. Tačiau nepaisant grupių augimo, reklamos rinka nepajuto, kad tai duotų apčiuopiamos naudos užsakovams. Pasiūlymai, apimantys skirtingas žiniasklaidos grupių nuosavybes, kol kas yra daugiau rudimentiniai. Pavyzdžiui, kainų ir sąlygų pasiūlymas, apimantis reklamą LNK, “UPG Group” bei alfa.lt, būtų greičiau išimtis nei taisyklė.

Ko bijomasi? Kad užsakovai “nepasirašys”, nes perkant tokį paketą, rizikuojama kad nebus priemonių pasiekti kai kurioms tikslinėms grupėms? Tačiau būkime objektyvūs – nepakeičiamų žiniasklaidos priemonių nėra. Įvertinus galimą kainos ir auditorijos pasiekimo santykį, atsiranda įdomių galimybių.

Tad čia slypi nemaža galimybė žiniasklaidos holdingams užsidirbti, o užsakovams gauti gerą “deal’ą”.

P.S. Ačiū VG už temą.

Šiais metais komunikacijoje svarbūs du dalykai: tiesioginis kontaktas ir gera (stebinanti) idėja.

Bent jau taip sakė du geri kalbėtojai, kalbėję maždaug 40 žmonių „miniai“ per EVirusą. Čia pateiksiu nedidelį reportažą, o įžvalgomis apie tai, ar „EVirusas“ miršta ir ar ne per didelės jų kainos, galėsim pasidalinti visi komentaruose.

Crispin Manners iš UK buvo visas apie tiesioginį kontaktą. Jis pasakojo visai neblogą atvejį apie higienos priemonių brand‘ą “Simple“, kuris nuo pat vaisiaus užsimezgimo „bendravo“ su vartotojais. Pradžioje buvo apklausa, kurioje buvo ir klausimas „ar norėtumėte iš anksto sužinoti apie įdomią marketingo iniciatyvą, kurią dar darysime“ („taip“ pažymėjo 75 proc. apklaustųjų), ir trumpos apklausėlės, kuris pakuočių dizainas gražesnis, kuris reklaminis veidas geresnis (iš brunetės, blondinės ir kalijos vartotojai pasirinko pastarąją). Vėliau – nišinio produkto mėginukai užsiregistravusiems kaip „advisers“ jų tinklapyje. Kadangi nišinis produktas, jiems neleido daryti jokios reklamos, jokių ryšių su visuomene, buvo savaitė tarp Kalėdų ir Naujų. Jie padarė vienintelį dalyką, kurį galėjo – išsiuntė 3,5 tūkst. mėginukų su laiškeliu „šito produkto dar nepaleidom, pabandykit, būsim dėkingi už įvertinimus ir atsiliepimus“. Gavo 500 atsiliepimų, 1 neigiamą. Produktas netyčia iš nišinio tapo masiniu.

Aišku, kai žmonės pradeda masiškai pirkti kremus, skirtus sausai odai, linkusiai į egzemą, tai atrodo keistoka. Gal net per didelė tiesioginio marketingo sėkmė.

Anyway, galų gale „Simple“ UK aplenkė „Nivea“, įsiveržė į trečią vietą tarp veido priežiūros priemonių, prekės ženklo vertė pasiekė 60 mln. svarų sterlingų, ir visa tai – dėl puikaus vartotojų įtraukimo.

Žmogus traškiu vardu „Crispin“ įrodė, kad vartotojui reikia dėmesio ir vietos pasisakyti. Todėl tegu jis ir sako, kaip turi atrodyti tavo prekės ženklas, kaip gerinti produktą, kokį naudoti dizainą; jis bus nemokamas idėjų generatorius šiuo ir daugeliu kitų atvejų, kalbėjo britas.

Dar jis reklamavo nemokamą open source apklausų įrankį “Net Promoter“ ir viską matavo vienetais, vadinamais NPS („Net Promoter Score“).

Antras įdomus kalbėtojas buvo… Senas geras Bagdžiūnas. „Senas“, aišku, tik ta prasme, kad visiems žinomas ir pažįstamas:) Jis atsinešė puikų nuorodų krepšelį, pradedant “Nintendo” klipu “Youtube” , kuriame viskas subyra, ir baigiant „geriausio darbo pasaulyje“ atveju. Žinoma, žodžiai „Gaumina“ pranešėjo pareigose ir „Mažas biudžetas“ pranešimo pavadinime sudarė intriguojantį junginį, bet dauguma jo pristatytų atvejų nebuvo tokie jau „mažo biudžeto“ – tiesiog didžiulio efektyvumo. Įspūdingai mažo biudžeto dabar atsimenu vieną. Viena Pietų Amerikos NVO už 25 dolerius pridėjo skelbimų nekilnojamojo turto portaluose. Prie super prabangių namų, vilų ir apartamentų nuotraukų patalpino po benamio pašiūrės foto (galit įsivaizduoti – maišai, šiukšlės, skudurai) ir raginimą paaukoti. Surinko beveik 5 tūkst. dolerių aukų iš maždaug 1000 aukotojų.

Pabaigoje Darius išdavė savo su kolegomis išvestą sėkmės formulę. Pasak jo, sėkmė lygu biudžetas kart drąsa. Ir papildė, kad „biudžetas“ gali būti skaičiuojamas nebūtinai pinigais, bet ir laiku. Sakė, tiki, kad ateitis priklauso sėkmės mokesčiui: „Coca-Cola global“ laišką visoms savo kūrybinėms agentūroms, kad mokės TIK už rezultatus, išsiuntė prieš 4 mėnesius, „Procter&Gamble“ su 12 savo prekės ženklų taip dirba jau 2 metus, tą patį daro „Burger King“ ir kiti gigantai. Pats Darius sakėsi irgi esąs linkęs dirbti už sėkmės mokestį (tokiu būdu jie taikė „Pieno Žvaigždžių“ „Ledų laižyklę“ feisbukui) ir kad jo įmonė ir šiuo metu turi tokių projektų. Todėl gali būti, kad dabar, kai skaitote šį tekstą, keli „Gauminos“ žmonės dirba nemokamai.

Visa kita.

„Pigu.lt“ vadovas pristatė savo ženklo įvedimą į rinką. Ženklas ir produktas šaunus, bet vadovas galėjo pasikonsultuoti su savo PR žmonėmis prieš eidamas kalbėti. Pavyzdžiui, paklausti, kokie žmonės eina į „EVirusą“… Kai jis paklausė „ar žinote, kas yra SWOT?“, salė kikeno.

„Balsas.lt“ direktorius pasakojo, kaip „išlipo“ iš interneto. Esmė – nusipirko tą, nusipirko aną, parėmė tą, tą ir šitą, visur uždėjo „Balsas.lt“ ir „išlipo“. Taip ir išvardino. Dar sakė, jų laida per TV3 nepasiteisino, nes direktorius nelabai galėjo kontroliuoti turinio. Užtat kainavo 20-30 kartų pigiau, nei reklama.

„Maxima“ įvaizdžio ir komunikacijos vadovė parodė prezentaciją, padarytą tik iš teksto, ir papasakojo, kaip jiems liepė taupyti, tada jie sujungė į vieną įvaizdžio ir rinkodaros (mažų kainų) komunikaciją ir sukūrė reklamas, kurios daro ir tą, ir tą: rodo „Maxima šeimą“ (įvaizdis), kuri pasakoja, kaip taupo (rinkodara).

„Publicum“ „FComm“  vadovas papasakojo tvarkingą prezentaciją apie tai, koks platus ir neapibrėžtas yra RsV paslaugų spektras, su neblogais pavyzdžiais. Tarkim, brito, kuris pasiklydo Australijoj, bastėsi po krūmynus nerasdamas kelio 12 dienų, o kai atsirado, vietoj to, kad bėgtų pas mamą, nubėgo pas PR agentūrą ir paprašė „išprominti“ jo istoriją (jis tikisi iš to užsidirbti pusę milijono).

Taip pat pasakė, kad visų didžiųjų globalių PR tinklų pajamos smuko, išskyrus “Chime“, ir visos Lietuvos PR rinkos smuko, išskyrus „Publicum“. Tiesa, „Publicum“ savo pusmečio apyvartos nepaskelbė, pasak atstovo, dėl to, kad yra labai etiški ir nenori klaidinti vartotojų. „Tada mediaplanavimo padalinys dar dirbo „Publicum“ viduje“, sakė jis. Netiesiogiai pranešė, kad komunikacijos apimtys Lietuvoje augs iš vieno užsakovo – Vyriausybės. Na, ir išvedė globalią tendenciją iš vieno pavyzdžio: esą anksčiau reklamos agentūros steigė PR padalinius ir tai vadino komunikacijos grupe, dabar PR agentūros steigia reklamos ir mediaplanavimo padalinius ir tai tampa komunikacijos grupe.

„Partizanas“ jo pristatyme dalyviams išdalintame segtuve buvo „po eilute“ „netradicinių rinkodaros sprendimų galimybės“. Kažkodėl parodė visų savo darytų BTL projektų nuotraukas ir kelis kartus įtaigiai paklausė „Kodėl nenuėjus pas žmogų tiesiai?“, vardindamas, kad žmonių būna ir pliaže, ir gatvėje, ir parduotuvėje, ir… ir… Jis labai norėjo, kad klausytojai nusipirktų jo paslaugas.

Valgyt davė skystokų Brazauskienės barščių ir klasikinę-konferencinę vištienos krūtinėlę, deserto nebuvo. Išgerta iki 20 taurių vyno. Dalyvių buvo apie 40. „Diskusija prie taurės vyno“ baigėsi 17:10. Pastabėlė: ant visų kalbėtojų sudėjau nuorodas į profesinius socialinius tinklus, kuriuose jie yra. Na, kadangi visus jau taip „veža“ socialinė media.

Gavome įdomių žinių, kad “Not Perfect” ruošia naują “Bitės” rebrandingo kampaniją, kuri startuos rudens viduryje.

Jeigu tai pasitvirtins, tai bus antra kampanija per pastaruosius kelis metus. Tokie dalykai rodo pasimetimą.

Galiausiai apie mirties kėdę – taip dar prieš pasirodant rinkoje buvo pavadinta Don Chadwick ir Bill Stumpf (kompanija Herman Miller) suprojektuota ofiso kėdė „Aeron“. Idėja buvo pagaminti, kuo labiau ergonomišką kėdę – kažką kardinaliai kitokio negu egzistavo iki tol. Pagrindinis jos išskirtinumas – sėdimoji ir nugaros dalis buvo pagamintos ne iš minkštų medžiagų, bet iš sintetinio pluošto pasižyminčio lankstumu (Pellicle). Kėdė bandytojų tarpe gaudavo 8 balus iš dešimties komforto skalėje (kai 7.5 reikšdavo „lekiu pirkti“), tačiau, kai ateidavo eilė vertinti jos estetinę pusę, balai krisdavo ik dviejų, trijų. Vieni ją vadino kėde iš „Roboto policininko“, kiti pagaminta iš perdirbtų medžiagų (apie devyniasdešimtuosius tai dar nebuvo madinga), treti tiesiog mirties kėde. Tradicinis patarimas buvo aptraukti ją medžiaga, antraip jos niekas nepirks. „Herman Miller“ beliko arba nepradėti gamybos, arba patobulinti pagal specialistų patarimus, arba pasitikėti intuicija ir surizikuoti. Kompanija nutarė surizikuoti ir… Kasmet pardavimai didėjo 70-90%. „Aeron” pradėjo skinti laurus dizaino parodose, matytis TV laidose ir tapo kultine kėde. Kai žmonių po kelerių metų klausė, kaip jie vertina kėdės estetinę pusę, atsakymas buvo: 8. Tai, kas žmonėms atrodė bjauru, neestetiška, tebuvo nepažįstama, svetima – tai, prie ko reikia priprasti. Banali tiesa, jog prisibijom/vengiam to, ko nepažįstam iš ties yra banali, tačiau tiesa.

***

Tai yra Londono Olimpinių žaidynių logotipas. Prisipažinsiu, aš į jį rimtesnį dėmesį atkreipiau tik prieš kelias savaites perskaitęs mintį, jog „Londono olimpinės žaidynės dar neprasidėjusios pateko į istoriją, kaip turinčios patį kraupiausią logotipą sporto, o gal ir dizaino apskritai, istorijoje.“. Taip, jis kitoks negu dešimtys iki šiol buvusių žaliai-mėlynai-geltonai-raudonai-juodų logotipų, bet ar tai blogai? Ar po istorijos apie mirties kėdę neatrodo, kad po 3 metų šis logotipas taps tiesiog originaliu ir įdomiu, o ne keistu ir baisiu? Labai dažnai focus grupių ar tiesiog vartotojų iš serijos „Petras, kurio nuomonė dažnai būna teisinga“ vertinimas tampa svarbesniu negu kūrėjo (ir aš čia turiu omenyje ne menininką, bet žmogų į savo projektą žvelgiantį iš visų pusių – tiek meninės, tiek strateginės, tiek funkcinės), kuris į tai yra įsigilinęs nepalyginamai labiau. Vartotojas nežino, ko jis nori (nauja), jis tik žino, kas jam patinka dabar (sena).

***

p.s. Prieš kelias dienas teko matyti „Teo“ darytą tyrimą apie savanorystę. Pasak statistikos, „net 87% lietuvių mano, kad savanorystė yra gerbtina veikla, kuri duoda daug naudos visuomenei. Per paskutinius 12 mėnesių kokioje nors veikloje be jokio atlygio savo laisvalaikio sąskaita yra dalyvavę 46% Lietuvos gyventojų. Didžioji dalis jų minėjo, kad tvarkė aplinką arba kokiu nors būdu padėjo kitiems žmonėms“. O jeigu jūsų paklaustų, kiek jūsų nuomone žmonių per paskutinius metus dalyvavo savanoriškoje veikloje ar išsprūstų formuluotė „pusė Lietuvos“? Vartotojai (žmonės) ne tik nežino, ko nori, bet dar gi ir meluoja. Kodėl? Apie tai kitame įraše.