Dansu Dansu

Na, juk jūs žinote – TNS galų gale ryžosi investuoti šiek tiek pinigų ir imti tirtis dar vieną kanalą – NTV Mir. Anksčiau TV tyrimuose didelis gabalas (ir dabar nedaug pasiekitė) žiūrėto laiko keliaudavo į kategoriją, paslaptingai pavadintą “Kiti kanalai”. Kai kuriose demografinėse grupėse šiai kategorijai tenka apie 60 % laiko. Bet niekam tai nerūpi, ar ne?

Kadangi TNS šio kanalo auditoriją stebi tik nuo naujųjų metų, turime tik savaitės duomenis. Tačiau pirmieji skaičiai jau kaitina TV optimizavimo specialistų agentūrose kraują – NTV Mir tenkanti auditorijos dalis lenkia LR TV, TV6, TV1 ir yra visai greta BTV, PBK. Kažkas gaus mažiau reklamos užsakovų pinigų-ų-ų…

Tiesa, NTV Mir, įdomu, per savaitę pasiekia pasiekia dvigubai  mažesnį procentą Lietuvos gyventojų, nei, sakykime, Lietuvos Rytas. Vadinasi, turi gana lojalių žiūrovų ratą, o kiti beveik neužsuka.

Jeigu TNS dar pasikrapštytų duobėje “Kiti kanalai”, kokių skeletų dar rastų? National Geographic didesnį už LTV?

Grafike – auditorijos dalys.

Šeštadienį “Lietuvos rytas” (ne)nustebino galingu straipsniu “Šimtamilijoninis televizijų reklamos pyragas – mulkintojų rankose”. Leidiniui, matosi, atsibodo  TV kanalo skolos ir pinigai negrįžta tokiu greičiu, kokiu buvo planuota arba auditorija neauga kaip tikėtasi, o tą augimą turi indikuoti ne kas kitas, o TNS “TV metrai”. Teko išgirsti ir media agentūrų nuogastavimus, kad Lietuvoje nėra konkurento “TNS Gallup” TV reitingų tyrimuose ir šie negali išsireikalauti kokybinio šuolio. Viena iš galimų alternatyvų yra įvardijama TEO “Interaktyvioji GALA”, tačiau TV reitingų vertinimas pagal pastarąją neatitiktų sociologinių parametrų ir netiesos juose būtų dar daugiau (bent tol kol imtis maža).

Tačiau tai kiti dalykai ir TNS vadinti “mulkintojais” yra tikrai per daug. “Lietuvos ryto” straipsnio potekstė yra tokia, kad didieji TV kanalai (ar “TNS Gallup”), neva, gali papirkti žmones, kurie žiūrėtų tą kanalą ar tą laidą “kurios reikia”. Vėl, tai tik prielaidos – jokių faktų ir įrodymų, be to, žinant kokia yra darbo TV kanale virtuvė,  minis apie “reitingų nupirkimą” neatena į galvą.

“TNS Gallup” oficialiai pareiškė, kad neleis “Lietuvos rytui” lengvai išsisukti.

Nacionalinėje žiniasklaidoje driokstelėjo dar vienas „kompromato” karas. Pasirodo,, per antrinę įmonę „Snoro Media Investicijos” stambiausiu „Lietuvos ryto” akcininku tapęs bankas „Snoras” investicijas į žiniasklaidą vertina ne tik finansiniu požiūriu. Didžiausio dienraščio puslapiuose antrą savaitgalį iš eilės publikuoti straipsniai apie galimai neskaidrų „Hermis Capital”, valdančios „Vilniaus dieną”, „Kauno dieną” ir „Klaipėdą” leidžiančią grupę „Diena Media News”, ir jos vadovų veiklą.

„Hermis Capital”, žinoma, skoloj neliko. „Diena Media News” leidiniai su žemėm maišo tiek „Lietuvos rytą”, tiek jį netiesiogiai valdantį „Snorą”: trypčioja iš džiaugsmo skelbdama neigiamus „Lietuvos ryto TV” rezultatus ir garsiau už visus šaukia, kad įsigydama šios grupės akcijas „Snoras Media Investicijos” pažeidė įstatymą, draudžiantį bankui valdyti žiniasklaidos priemones. Grupei priklausantys leidiniai net gąsdina, esą „Snorui” teks atsisakyti šios investicijos – tai, švelniai tariant, menkai tikėtina, nes net užlopius įstatymų spragas atgaline data šie nepradės veikti.

Gi „Lietuvos rytas” vožtelėjo kur kas stipriau. Prieš pusantros savaitės paskelbęs apie penkiskart teisto „Šviniaus” ir „Hermis Capital” vadovų glaudžią draugystę, šį šeštadienį publikavo straipsnį apie pastarųjų bandymus išsisukti nuo skolų bankui. Bankas, beje – tas pats „Snoras”.

Pasiskaitęs abu straipsnius manau, kad „Lietuvos ryto” pateiktas požiūris kur kas arčiau realybės nei tai, ką skelbia „Diena Media” leidiniai. Viena vertus, „Lietuvos rytas” remiasi ne spėliojimais, o konkrečiais faktais: teismo sprendimu uždrausti bendrauti „Šviniui” ir „Hermis Capital” vadams, prokuratūros sprendimu pradėti jų atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavmo požymių. Sutikite, tokie faktai – kur kas rimčiau nei pasakėlės iš rūsio apie „Snoro”, kaip rusų oligarchų, įrankį Lietuvoje. Galiausiai ir žiniomis apie „Hermio” skolas abejoti neverta – „Diena Media” projektas su trimis laikraščiais ir trimis portalais ne itin nusisekė, krizė jam sveikatos nepridėjo, o nesenas „Diena Media Print” spaustuvės bankrotas tai tik patvirtina.

Tikėtina, kad „Snoras” už skolas galiausiai perims ir „Diena Media” verslą. Tai padėtų sukurti itin stiprią žiniasklaidos grupę: „Vilniaus diena” galėtų būti sujungta su „Lietuvos ryto” priedu „Sostinė”, o pats „Lietuvos rytas” galiausiai įžengtų į Kauną ir Klaipėdą. Primenu, kad daugiau nei dešimtmečio senumo bandymas įsitvirtinti Kaune nepavyko – „Laikinoji sostinė” niekuomet nė iš tolo nekonkuravo su „Kauno diena”, gi pajūryje, matyt, pasimokęs, „Lietuvos rytas” verslo daryti nė nebandė.

Kita vertus, akivaizdus akcininko interesų atstovavimas laikraščio puslapiuose neįkvepia. Tiek dėl to, kad, akivaizdu,  „Snoras Media Investicijos” nežiūri į žiniasklaidą tik kaip į verslą ir naudoja laikraštį kaip įtakos kanalą. Tiek ir dėl to, kad galiausiai tokie veiksmai tik silpnina patį leidinį: viena vertus, vargu ar kiti bankai degs džiaugsmu reklamuodamiesi jame ir taip mokėdami „Snorui”, antra vertus, kuriamas nemalonus precedentas – „Snorui” gali patikti išlupinėti skolas viešai. Na, o kai smunka didžiausio leidinio, vienaip ar kitaip diktuojančio rinkos tendencijas, kokybė, iš paskos keliauja ir visa rinka.

Vakar mūsų žiniakslaidos padangėj įvyko neeilinis įvykis.  “Lietuvos ryto” akcininku tapo “Snoras Media Investicijos”, priklausančios to paties pavadinimo bankui.

Žinia įdomi dėl kelių dalykų.

Pirmas įspūdis – krizė žiniasklaidą įvarė į kampą. Taip stipriai, kad ši pasirengusi parsiduoti pirmam pasitaikiusiam.

Bet tada pagalvoji: o kodėl  verslininkai kiša ten krūvą pinigų? Gal todėl, kad mato gerą progą užsidirbti?

Taigi šis sandėris labai gerai atskleidžia ir stipriąsias “Lietuvos ryto” puses. Jei ši žiniasklaidos grupė neturėtų perspektyvų atsitiesti po krizės, niekas į juos neinvestuotų. Kaip kad, nepaisant spėlionių, neinvestuoja į “Diena Media” grupę.

Kitas dalykas – sandėris neišvengiamai sukels krūvą teisinių diskusijų. LR Visuomenės informavimo įstatymo 22-o straipsnio 6 punktas griežtas:

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais

Priminsiu, kad viešosios informacijos rengėjas yra

transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją.

“Snoras”  šiuo atveju apšoka įstatymą – perka juk ne jis, o jo įmonė. Tačiau įstatyme ši nuostata įrašyta ne šiaip sau: teisės akto rengėjai numatė, kad didžiulę ekonominę įtaką turintys bankai, įgavę dar ir žiniasklaidos priemones, taps pernelyg įtakingi. Na, o kad “Snoras Media Investicijos” nebus pasirengęs klausyti banko savininkų ištemptom ausim, tikėtis sunku.

Trečias įdomus dalykas – “Lietuvos ryto” perspektyvos.  Čia galimi iš esmės du keliai, ir per kokius metus pamatysim, kuriuo iš jų ši grupė pasuks.

Vienas kelias – liūdnasis. Jei “Snoras” perka “Lietuvos ryto” akcijas norėdamas politinės įtakos, tai šiai žiniasklaidos grupei taps storu vinimi į karstą. Reikia pavyzdžių? Paskaitykit “Lietuvos aidą”, kuris savo metu buvo populiariausias šalyje. Iki tol, kol netapo atvirai šališku.

Kitas kelias – daugiau optimistinis. Jei “Snoras” akcijas įsigijo norėdamas užsidirbti, tai įsileidęs investuotoją “Lietuvos rytas” anksčiausiai įveiks problemas, su kuriomis susiduria visa be išimties žiniasklaida, ir gerokai sustiprės. O kartu taps objektyvesnis ir patrauklesnis skaitytojams – juk investuotojai, jei norės grąžos, turės rūpintis grupės plėtra.  Taigi ir objektyvumu, ir kokybe, ir panašiais dalykais.

Jeigu reiktų teikti metų reklamos avietę, neabejotinai ją gautų vasarinė “Lietuvos Ryto” spaudos savireklamos kampanija. Kūrėjas išdidžiai pasirašė kamputyje – “Lukrecija BBDO”. Prisipažinsiu, maniau, kad “Vanish” reklamos blogiausios, bet matau, kad klydau. Žinote tą jausmą, kai nežinai kur akių dėti, kai kažkas kitas pjauna pro šalį? Tokia pat gėda už kolegas.

Anksčiau ar vėliau, bet tai turėtų įvykti. Tokių minčių man kilo Publishing 2.0 bloge perskaičius Scotto Karpo komentarą apie didžiulę disproporciją tarp interneto ir spaudos reklamos kainų.

Įdomu, kaip yra Lietuvoje? Štai keli daug ką sakantys pavyzdžiai: “Delfi” už reklamą vieną dieną titulinio puslapio viršuje (tas klasikinis 486 x 60 skydelis) ima 1’900 Lt ir garantuoja 100’000 parodymų. “Adnet” yra dar dosnesnis. Perkant vieną iš jo paketų, 1 mln. parodymų gauni už 4’000 Lt.

O skydelio paspaudimų procentas dažniausiai yra viso labo keli procentai. Kai kada – dar mažiau. Kokią išvada peršasi? Cituojant Scottą Karpą, galima drąsiai sakyti, jog internetas Lietuvoje (kaip ir visur kitur) yra beviltiškai nusidrožęs kainas todėl, kad reklama jame yra mažai veiksminga (nekalbu apie “Google” modelį). Tradiciniai reklamos būdai, iš spaudos perkelti į internetą, čia neveikia. Tai yra tiesiog pinigų išmetimas.

Antras įdomus dalykas yra tai, kad “Delfi” aplanko ne mažiau žmonių nei atsiverčia “Respubliką”. TNS duomenimis, “Respublikos” dienraštis per pirmus tris šių metų mėnesius gavo reklamos už 7 mln. litų gross kainomis, o pasiekia 19.6 % Lietuvos gyventojų. “Delfi” pasiekia 22 % gyventojų, o gavo reklamos už 4.5 mln. litų per tą patį laikotarpį. Beje, šiaip įdomus faktas – “Delfi” pajamos iš reklamos yra panašios į “Verslo Žinių” dienraščio.

Bet tai – “Delfi” ir dar vienas kitas portalas. O kiti? Pavyzdžiui, “Lrytas” yra antras pagal populiarumą naujienų portalas (siekia virš 7 % auditorijos), bet per tą patį laikotarpį gavo reklamos vos už 700 tūkstančių litų.

Šiedu mūsų žiniasklaidos realybės faktai kelia minčių apie nepavydėtinus laikus, kurie nenumaldomai artėja. Kai visi entuziastingai džiūgauja, kad spauda internetizuojasi, nepagalvojama kas jos laukia tikrovėje.

Laikraščių sąvininkai skuba kurti portalus, bet ką jie galvoja apie būsimas pajamas? Juk spausdintos ir internetinės žiniasklaidos rekamos kainų disproporcija yra milžiniška. Ir čia negalime kalbėti apie pereinamąjį investavimo laikotarpį, o paskui ateisiantį metą, kai lis pinigais. Pinigų lietus gali niekada neprasidėti, jeigu reklamos internete būdai ir kainos liks tokie patys.

Redakcijos turės mažinti darbuotojų skaičių. Prastės žinių ir analizės kokybė. Juk blogeriai žinių nesukurs. O kai kurie leidiniai užsidarys apskritai.

Todėl leidėjams ir reikalingi tokie diversifikuoti žiniasklaidos holdingai, kaip “Lietuvos Rytas” su “5 Kanalu” arba “MG Baltic Investment” su LNK ir žurnalais. Ateityje kokybiškas naujienas sugebės kurti tik gerai integruota grupė, skleidžianti informaciją įvairiose platformose. Vienišas laikraštis su savo kopija internete neišgyvens. Neišgyvens ir regioniniai laikraščiai, jeigu nesukurs kokio regioninįo portalo, kur bendradarbiautų daugelio leidinių žurnalistai.

Bet šią savaitę dar galima miegoti ramiai. Visa tai neįvyks per vieną naktį.

O ką daryti reklamuotojui, savo komentare klausia Scottas, kuriam reikia kurti prekės ženklo vertę, o ne šiaip prisivilioti lankytojų, kurie jau žino tą ženklą? Juk tradiciniai reklamos internete būdai neduoda jokios naudos. Ir štai mūsų atsakymas: kurti turinį ir taip prisivilioti lankytojų. Ne šiaip sumesti “produktinį puslapį”, o kurti.