Dansu Dansu

Kai su Arnu “paleidinėjome” “Dansu Dansu”, iš pradžių turėjome mintį, kad galbūt reikėtų blogą rašyti angliškai. Juk jeigu savo bičiulių estų ir latvių tarpe rastume autorių, mūsų “rinka” iš karto išsiplėstų. Tačiau sudvejojome, nes ne kartą teko girdėti skundų, kad angliško teksto skaityti paprasčiausiai nesinori. O be to, sakė mums, gyvename Lietuvoje, esame lietuviai, todėl turime jausti pagarbą savo kalbai.

Latvių blogerio, neseniai pardavusio savo intelekto vaisių amerikiečiams, matyt, tokios abejonės nekankino. Jo istorija visiems mums galetų būti kelrodė žvaigždė, rodanti kur turi eiti mūsų pastangos – mes turime kurti ne mažai 3 milijonų rinkai, o iš karto galvoti apie pasaulio užkariavimą. Kodėl kuklintis? Kodėl apie save blogai galvoti tik todėl, kad tai mums nori įpiršti protus nuodijanti “publicistika” ir “tyrimai”?

Nes tikrai gaila gerų projektų. Pavyzdžiui, eguru.lt, nors ir labai linkiu jo kūrėjoms sėkmės, dabartinėje formoje niekada netaps didžiuliu verslu. Tad vietoj to, kad jis būtų kuriamas lietuviškai, jis iš karto turėjo būti kuriamas angliškai. O dabar jo potenciali auditorija – tik keli šimtai tūkstančių namų ūkių Lietuvoje, turinčių plačiajuostį internetą. Tačiau ką reikštų, jeigu prisidėtų dar bent Ryga bei Talinas?

Veidaknyge.lt galėjo būti sukurta anglų kalba, kad ji taptų žinių šaltiniu ir mūsų broliams latviams bei estams apie “Facebook” jų šalyse. Taip, kaip Facebakers.com, kuriame galime pasižiūrėti kuo gyvi latviai. Dabar nė nereikia latviškos “Veidaknygės”. O jeigu ji jau yra, apie ją, ko gero, net ir nesužinosime.

Nes jeigu Andrey Ternovskiy būtų kūręs rusišką portalą, “Chatroulette” fenomeno neturėtume. Jeigu Jaan Tallinn galvotų tik apie vietos rinką, nebūtų nei “KaZaa”, nei “Skype”. Jeigu Ask Wappling rašytų tik švediškai, Adland.tv nebūtų vienas svarbiausių reklamos naujienų šaltinių visai Europai. Jeigu “GetJar” programuotų tik Lietuvai, Ilja neskaitytų pranešimų konferencijose.

Neskaitys lietuviai? Nelankys? Neatpažins gatvėje? Lietuviai naudojasi ir nelietuvišku “YouTube”, ir naudojosi “Facebook”, kol nebuvo sulietuvintas. Tik reikia pratintis ir lįsti iš mažyčio pasaulėlio. Pradėti. Kaip teisingai pastebėjo Andrius Užkalnis kalbėdamas apie tai, kaip Lietuvai įgyti kitokį mastymą, “…o keisti tai nėra kito būdo, kaip per kontaktų gausą, kalbų mokymąsi, filmų žiūrėjimą, knygų skaitymą.”. Tada horizontai neapsiribos Vilniaus Verslo trikampio auditorija.

Pradėkime bent “Twitteryje”. Prisidėkime prie Lietuvos eksporto bent mažais dalykais.

Pabaigai siūlau pasižiūrėti “30 awesome Chatroulette screenshots”. Žiūrėdamas kai kuriuos tiesiog lūžau.

Stebint dar neseniai vykusią karštą diskusiją, galima buvo pamanyti, kad tik mūsų karta susidūrė su unikalia problema – kaip kurti ir koks turi būti Lietuvos įvaizdis. 

Tinklink.lt radau Virginijaus Savukyno tekstą apie tai, kad su šiuo iššūkiu mūsų valstybė susidūrė nuo pat įsikūrimo.

Ar žinote, kur yra Sicilianos kunigaikštystė? Jokiame žemėlapyje jos nesurasite, išskyrus garsiojo amerikiečio Thomo Jeffersono raštus. Taip jis įvardija 1794 metų Lenkijos–Lietuvos sukilimo vado Tado
Kosciuškos, kuris buvo ir Nepriklausomybės karo didvyris, gimtinę, t.y. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Lietuva ar Siciliana – koks skirtumas. Abi jos vakariečiams yra ganėtinai paslaptingos. Netgi tiems, kurie buvo bičiuliai, kaip Thomas Jeffersonas ir Tadas Kosciuška – juk jie kovėsi petys į petį.

„Šalis ganėtinai legendinė ir suskaldyta, kad būtų tuo niekur ar bent kažkuo, kas tolima ir labai abejotina“, – XIX amžiuje rašė garsus prancūzų literatas Alfredas Jarry.

Įdomu, kokią vietą vidutinio prancūzo ar brito sąmonėje turi Lietuva šiais laikais? O kokią vietą mūsų sąmonėje turi Prancūzija arba Didžioji Britanija?

Antrąją Kalėdų naktį išėjus prasivėdinti iš baro vidutinio dydžio Lietuvos mieste ir žiūrint į spindinčią eglutę, man toptelėjo mintis, kad ji yra absoliučiai netikra. 

Ne, viskas aplink nėra Matrica. Tiesiog netikra yra džiaugsmas ir rūpestis gera kliento nuotaika, kurią turi kelti baro savininko pastatyta Kalėdų eglutė. Iš tiesų, jam absoliučiai nusispjauti į klientą. Ir kad tai pamatytum, užtenka niuansų – niūraus apsauginio, kuris vietoj “Atsiprašau, ten negalima”, tesugeba “Ei, ten negalima!”; barmenės, kuri pasitinka be jokios šypsenos; vienintelės alaus rūšies, nors gėrimų sąraše jų dešimt. Tokių niuansų pastebėti galima visur – nuo baro, buitinės technikos parduotuvės iki įmonės priimamojo. 

Paklaustum bet kurios įmonės vadybininko, ar klientas yra aukščiau visko, ir 100 % atvejų išgirstum teigiamą atsakymą. Nes protingose knygose rašo, kad taip turėtų būti. Iki šiol galėjai elgtis taip, kaip nori, nes paklausa buvo didžiulė. Klientas vaikėsi tavęs, kad įvykdytum jo užsakymą. Pumpavai šimtus tūkstančių į reklamą ir kūrei poreikį (demand). Tačiau viskas labai greitai pasikeitė. Praėjusių metų pabaigos žiniasklaidos antraštės “Ar krizė mus aplenks?” atrodo tik naivūs svaičiojimai.  

Dabartinis sunkmetis yra puiki proga atstatyti tvarką. Dabar marketingas prasideda nuo tavo klientų. Tu jų vaikaisi, kad gautum užsakymą. Jeigu dar nepradėjai, metas pradėti. O jeigu matai tik savo pelną, nesupranti kur pakliuvai. 

Ir kiekvienas iš mūsų turėtų padėti iškilti geriausiems bei pamokyti “blogiukus”. Visų mūsų pareiga veikti, kad Lietuvos ekonomika taptų konkurencingesnė. Nepaliekant arbatai blogai aptarnavusiai padavėjai, kad dabartinė studentė, o rytojaus verslininkė pradėdama nuo savęs suprastų, kad “į klientą orientuotas verslas” turi būti ne skambi frazė, o realus veiksmas. Aptarnauji blogai klientą šiandien, neuždirbsi milijono rytoj. Siunčiant atgal drungno alaus bokalą, kad verslininkas suprastų, kad tik gerindamas kokybę ir klientų experience pagerins ir savo ateitį. Nukeliant susitikimą su banko vadybininku geresniems laikams, jeigu tau tinkančiu metu jis arba dar nedirba, arba pietauja, arba jau baigia darbą. Neperkant kompiuterio iš pardavėjo, kuris nesugeba pasiūlyti tau individualaus sprendimo. 

Jeigu aš mokau tave, o tu mane, kada nors abu galėsime džiaugtis, kad išmokome ne tik maloniai aptarnauti, bet ir rasti verslo galimybių ten, kur tingiais laikais net nemėginome.

Ar kada nors susimąstėte apie tai, koks kunigaikštis valdė Lietuvą po Vytauto? Kokiame dar mūšyje po Žalgirio šauniai pasirodė Lietuvos kariuomenė? Kad lietuvių ir lenkų armija, vedama karaliaus Jono Sobieskio, 1683 metais apgynė austrijokus ir jų gražiąją Vieną nuo turkų puolimo? Kad mūsų jungtinė valstybė buvo bene pirmoji Europoje, priėmusi Konstituciją? Kad Vytautas Graičiūnas yra vadybos teorijos klasikas (įdomus VŽ straipsnis yra čia)? Kad lietuvos piliečiai Ukrainoje sugebėjo sukurti verslą ir jį parduoti už 1.4 mlrd. litų? 

Daugiau žinome apie kaimynų pasiekimus nei apie savo. 

Mes cituojame tik kelis pagoniškų Lietuvos laikų mūšius, tik kelis kunigaikščius, tik kelis iki gyvo kaulo įgrisusius pasiekimus. O paskui? Lietuvių istorija masinėje sąmonėje po Vytauto mirties atrodo nutrūkusi. Ir vėl atsiranda tik V. Kudirkos laikais. Bet atrodo tik kaip nesėkmių sąrašas: Lenkija atplėšė Vilniaus kraštą, nukrito lakūnai, skridę iš JAV į Lietuvą, Molotovas, trėmimai, partizanai… 

Todėl nenuostabu, kad jeigu tikėti P. Senūta, lietuviai neigiamai galvoja apie savo šalį. Ir čia tada prasideda: blogai galvoji apis savo šalį, manai, kad jai nuolatos tik nesisekė, tada galvoji, kad jai ir toliau nesiseks, ir tau nesiseks… Kam čia apskritai kažką daryti, jeigu gali emigruoti į Airiją. Gal ten prakusi. O kai atvažiuoja draugai iš Europos, papasakoji apie Vytautą ir tai, kad buvome paskutiniai pagonys, ir viskas, nebežinai ką čia bepridurti. Šalis be istorijos…

Kai šių metų pradžioje G. Kirkilo vyriausybė apsisprendė, kad “Drąsi Lietuva” bus mūsų prekės ženklas, tikiuosi, kad buvo pagalvota, kad komunikacija apie Lietuvos pasiekimus vienodai intensyviai turi būti nukreipta ne tik į užsienį, bet ir į vidinę publiką. Nes reklama yra viena, bet tai, ką kalba žmonės – tikra. Žmonės, padoriai išmokyti savo šalies istorijos, pripumpuoti žinių apie pasiekimus, ne tik patys imtų kitaip galvoti bei veikti, bet ir skleistų visai kitokį žodį apie Lietuvą ir užsienyje. Ne tik patys sau, bet ir kitiems nebebūtume tauta tik su vienu mūšiu bei vienu kunigaikščiu.  

Juk pasitikėjimas, didžiavimasis ir tikėjimas savo šalimi gali prisidėti prie jos (ir asmeninio) klestėjimo. Tai psichologinis dalykas – kai žinai, kad laimėsi, kad tu visada laimi, tu ir  vėl laimėsi. Kaip Lietuvos krepšinio rinktinė, kuri net nesvarsto ketvirtos vietos galimybės. Kovojama tik dėl prizinės vietos. Ne visada pasiseka, žinoma, bet juk ir pasiseka? 

Tad per visą žiniasklaidą minėkime ne tik Medininkų žudynių datas, bet ir Oršos mūšio metines, kuriame 1514 metais lietuvių armija visiškai sutriuškino gerokai didesnę rusų kariuomenę. Minėkime ne tik liūdnas datas, bet švęskime ir pergales, ir iškilius žmones. Ir kuo daugiau, o ne kelias gerai žinomas datas. Kad žmonėse kiltų pasididžiavimas savo šalimi ir jie vieną dieną galėtų pasakyti: Lietuva – geriausia šalis. Kaip amerikiečiai, kurie žino, kad jų šalis visada laimi. Kaip prancūzai, kurie įsitikinę, kad jų kultūra yra pranašiausia.

Šiek tiek pavėlavau su šiuo įrašu – juk buvo tiek kitų, įdomesnių, temų. Kol jis dūlėjo kompiuteryje, ženklą ėmė ir išrinko. Bet kadangi jis jau buvo parašytas, į Trash išmesti nesinori. Tebunie jis kaip praėjusios dienos retrospektyva.

Gal mano mintys skambės “neglamūriškai”, bet kodėl mums nepasižiūrėjus į galimą Lietuvos prekės ženklą kitu kampu? Niekaip nepavyksta rasti geriausio? Delfi komentatoriai plūstasi, kad mums vėl pakišo šlamštą? Nėra ir nebus taip, kad būtų visi patenkinti. Originalų sprendimą rasti sunku, nes susidaro įspūdis, kad jau visi įmanomi simboliai sukurti – kur dursi, ten jau kvepia plagiatu. Bent taip jau rėkia kritikai.

Tad gal imkime ir padarykime paprasčiau? Gal vietoj to, kad nuolatos skelbtume konkursus ir paskui ginčytumės, panaudokime Dvigubą Kryžių arba Gediminaičių stulpus? Istorija (arba A. Šapoka ir kiti romantinio istoriografijos laikotarpio šviesuliai, negali žinoti) mums davė ženklų, bet dabar jie dulka be panaudojimo. Na, nebent Dvigubą Kryžių gali pamatyti ant policininko peties.

Sąjūdžio laikais šie ženklai mirgėdavo ne tik atlapuose, bet ir ant kiekvieno namo sienos šalia užrašo “Laisvę Lietuvai”. Šiedu ženklai yra paprasti, bet kartu ir labai lengvai įsimenami. Kodėl jų nepritaikius šių dienų reikmėms, galbūt šiek tiek “patiuninus” ir prilipdžius kokį šūkį? Kam būtinai kurti ir išsirinkti naują, jeigu naujasis neturi emocinio krūvio ne tik užsieniečiams, bet ir mums, Lietuvos gyventojams? Ir dar ilgai neturės.

Papildymas: wavaviva!