Dansu Dansu

Agentūra: DDB Vilnius
Foto: Gedmantas Kropis
Video režisierius: Andrius Blaževičius
Video gamyba: Čiobreliai

Vilniaus savivaldybei atrodo, jog pakaks pagąsdinti ir problema išsispręs, anaiptol. Toks maketas greičiau skatina Solomoną ir draugus reikštis dar labiau, jiems juk to ir tereikia – pripažinimo, jaustis reikšmingais. Maketas vertas atskiros temos. Tokiais maketais savivaldybė ne mažiau terlioja miestą.

Olandų reklamos agentūra sugalvojo būdą tai įgyvendinti ir tuo pačiu pareklamuoti sporto klubą Fitness First:

Ar nėra nuostabu, kad bendrovė, turinti vieną didžiausių reklaminių plokštumų skaičių Vilniaus mieste, nesugeba nieko iš to užsidirbti ir ritasi link bankroto? Pasirodo, gali. Ta bendrovė, žinoma, yra “Vilniaus autobusai”, kuri neseniai Savivaldybėje graudeno, kad nekėlusi bilietų kainų kelis metus, turi didžiulių finansinių sunkumų.

Vienintelis, bendrovės nuomone, kelias – radikaliai pabranginti bilietus. Ką gi, naujos bilietų kainos jau galioja, bet tai tik laiko klausimas kada vėl reikės lieti ašaras Savivaldybėje. O tuo tarpu daugiau nei pusė reklaminių plokštumų, t.y. troleibusų ir autobusų, važinėja tušti, be reklamų. Kodėl? Juk lauko reklama yra labai pelningas verslas. Ji gal ir neišspręs visų “Vilniaus autobusų” bei “Vilniaus troleibusų” finansinių problemų, bet tikrai padės jas sušvelninti. Pavyzdžiui, “Tube Lines” konsorciumas, prižiūrintis kelias pagrindines Londono metro linijas, sugeba pasidaryti pelno net gausiai investuodamas į plėtrą. Vienas iš sėkmės faktorių – reklamos pardavimas.

Mūsų “Autobusai” ir “Troleibusai” tarsi irgi kruta ir kažką daro šiuo klusimu. Bet vis tiek senoviškai. Reklamos pardavimas atiduotas keliems tarpininkams, vietoj to, kad būtų savo pardavimų žmonės. Kurie suprastų, kad tiek troleibuso išorė, tiek vidus yra media kanalas, kurį sėkmingai galima parduoti ir kurį aktyviai siūlytų potencialiems klientams, o ne vien tik visuomeninis transportas. Dabar gi, nuėjęs į “Vilniaus Troleibusų” interneto puslapį, viso labo sužinai, kad reklamą pardavinėja anoniminės reklamos agentūros. O jeigu nori sužinoti daugiau, skambink nurodytu numeriu. Gal atsilieps, nes tai ne mobilusis.

Toliau, tarpininkų reklamos kainodara paremta neaišku kokiai principais. Nors, atrodytų, ne taip jau ir sunku suskaičiuoti keleivių srautus ir, nusistačius atskirų linijų CPT (cost per thousand), lanksčiai pardavinėti. Ir, kaip dažnai valstybinėse įmonėse, mažai noro bendradarbiauti derinant mažiau įprastus projektus.

O juk turėtų kiekvienas autobusas, kiekvienas troleibusas važinėti išdažytas užsakovų spalvomis. Viduje neturėtų trūkti priklijuotų skelbimų (prisiminkime Londono metro), o per radiją galėtų skambėti audio reklama.

Be to nėra… Ačiū bent jau už tai, kad stovėdamas kamštyje turiu progos trisdešimtą kartą perskaityti kas yra M. Čiurlionis arba J.S. Bachas.