Dansu Dansu

Žinia, žmonės, stumdantys narkotikus, yra puikiai įvaldę marketingą. Pirma dozė, kaip taisyklė, nekainuoja. Ir kam? Klientas vis tiek susimokės. Vėliau. Mokės gerai, ir nuolat, ir jokių lojalumo programų nereikės.

Aišku, kad tokią patirtį reik pritaikyt ir kitam versle. Ką ir daro viena iš daugelio greitųjų kreditų įmonių. Nori paskolos? Prašom – “Pirma paskola nemokamai, kiek pasiskolinai, tiek ir grąžinsi”.

Būtų visai  nieko pasiūlymas, tik kad biškį smirdi. Ir labiausiai – būtent žodis “Pirma”. Suprask – išbandysi, patiks, ateisi dar, bus antra ir trečia paskola. Tik su tokiu skirtumu, kad palūkanos už tolesnius kreditus siekia iki 1000 proc. metams, ir tie kreditai jau įvardijami kaip viena pagrindinių pradelstų skolų augimo priežasčių.

Aišku, visada galima sakyti, kad savaime greitieji kreditai nėra blogis, o žmonės patys turi mokėti skaičiuoti ir įvertinti savo finansus. Tik štai išėjus į gatvę, kur klaidžioja krizės šmėkla, matyti, ko verti toki argumentai – jei jau valstybė ir bankai su krūva ekonomistų, analitikų ir akiniuotų finansų ekspertų nesugebėjo įvertinti skolinimosi pasekmių ir šiandien galvas nuleidę pripažįsta, kad būtent lengvos paskolos tapo didžiausia rakštimi ekonomikos minkštoj vietoj, kaip tą gali padaryti tipinis greitųjų kreditų klientas?

Kita vertus, tai dar vienas pavyzdys, kaip neveikia integruota komunikacija. Nes marketingo požiūriu akcija yra OK: pasiūlymas išbandyti produktą nemokamai, išskirtinumas lyginant su keliasdešimt kitų panašių kontorų, proga susukt reklaminį klipuką… O va PRščikas arba koks corporate komunikatorius , jei kas jo  būtų klausęs, greičiausiai primintų tokią sąvoką kaip socialinė atsakomybė. Ir faktą, kad dabar valdžios institucijose klaidžioja įstatymo, kuriuo siūloma griežtinti tokių paskolų davėjų veiklą, projektas. Ir pasiūlytų – gal neerzinkim įstatymus priimančių žmonių būtent šiandien? Gal nereikia tokio akivaizdaus siūlymo sėst ant adatos?

Kažkaip užkliuvo akys už naujienos, kad “Shibsted” (15 min., portalai plius.lt) perka likusią “Žurnalų leidybos grupės” (“Žmonės”, “Laima”, “Edita”, “Ji”) akcijas ir vietoj 65 proc. akcijų bus vienintelė savininkė. Pabandžiau prisiminti, kas ką dar komunikacijos rinkoje per pastarąjį pusmetį įsigijo. Va kas gaunasi:

“Publicum” apsipirko rinkoje ir įkūrė kūrybos padalinį, rezultatas – “Omnitel” jau turi.

MPG perėmė “MediaBridge”;

BNS grupė nusipirko žiniasklaidos stebėtojus “Cision Lietuva” ir jau jungia juos su savo valdomu “Mediaskopu”;

Kiek anksčiau EuroRSCG frančizės Baltijos šalyse savininkai estai “Idea” sujungė biznį į “Big Idea” grupę – jei neklystu, tuo tikslu išpirko dalį MIA akcijų iš M.Jovaišos, UPG nusipirko “Playboy”, “Lietuvos rytas” dalį akcijų prastūmė “Snorui”, “Balsas.lt” savininkai čiupo “Akistatą” ir “Ievą”.

Taigi matom koncentraciją visur, bet visų pirma žiniasklaidos rinkoje. Nenuostabu, juk leidinių sąnaudos ne tokios lanksčios kaip kitose industrijose, – taip, galima taupyti personalo sąskaita, bet spausdinimo kaštų taip paprastai nesumažinsi. Taigi krizė jiems kirto labiausiai.

Tuo tarpu reklamos ir panašiose rinkose, kur didžiąją sąnaudų dalį sudaro atlyginimai, pirkimų eilė atėjo kiek vėliau. Pirmiausia į trasą išėjo mažesnės įmonės, kaip “MediaBridge” ar “Cision Lietuva” – pastaroji naujiesiems savininkams kainavo 600 tūkst. EUR, perpus mažiau nei 2008 m. “Cision Lietuva” apyvarta. Matyt, savininkams užsienyje prireikė pinigų, ir greit, arba jie tiesiog nusprendė atsikratyti nuostolingų padalinių.

Beje, vienas geriausiai išreklamuotų (ir bene vienintelis pelnytai) verslo guru Jack Welch konkurentų darbuotojų perėmimą (o komunikacijos rinkose tai beveik lygu įmonės įsigijimui) vadina vienu iš dviejų geriausių konkurentų žlugdymo būdų. Tad įtariu, kad netrukus išgirsime ir apie kitus pirkimus – jau gal ne tiek žiniasklaidos, kiek planavimo, kūrybos ar PR’o rinkose. Čia savininkai dar galėjo kurį laiką laukti ir tikėtis geresnių laikų, taigi ir palankesnės kainos; bet kuo krizė tolyn, tuo mažiau kas norės auginti nuostolį ar skolas. Juolab kad ūkiui ėmus (hope so:) ropštis aukštyn, vis tiek reikės rinktis – arba mažinti kainas ir taip konkuruoti su tais, kurie susipirko geresnius darbuotojus ir klientus, arba parsiduoti.

So jei turit pinigų – geras laikas. Rimtai.

Lietuviškos MTV ne(be)turėsime - Delfi rašoma, kad vietoj jos bus transliuojama europinė programa. Krizė.

Gilesnė priežasčių analizė – senokame, bet aktualiame uagadugu įraše.

Žinot, kuo skiriasi geras PRščikas nuo blogo?

Ne press relysų gražumu. Ne strategijų gilumu. Ne pažinčių žurnalistų tarpe platumu. Oi ne.

Skiriasi tuo, kad galvoja, ką sako. Nes PR’e galioja tokia taisyklė: žodis žvirbliu išskrenda, bet gali jaučiu parbaubti atgal.

Rusai tokiais atvejais sako, kad “За базар отвечать надо”.

Apie ką aš čia? Gi apie tai, kad A.Kubilius vis dar neturi gero PRščiko. Nes arba negalvoja, ką sako, arba pamiršta tai ištesėti.

Va čia pavyzdys:

Šioje vietoje prisijungiame prie Commonsense iniciatyvos ir primename – Premjere, gi pats sakei! Kad keturi milijardai! Į kairę!

Ar situacija pasikeitė? Verslo žinios čia rašo, kad ne. sako tiesiai šviesiai, kad ten velnias koją nusilaužtų.

Ką gi, gal premjeras ims ir prisimins, ką žadėjęs – tada visiems geriau bus. Jei ne, bent jau nemokamai A.Kubilių pakonsultavom. Kad galvot reikia.

Štai alfa.lt praneša, kad už skolas žadama išjungti LRT transliacijas. Pasirodo, mūsų nacionalinis transliuotojas į finansinius įsipareigojimus žiūri pakankamai laisvai ir nemato poreikio mokėti pinigų Lietuvos radijo ir televizijos centrui.

Situacija būtų juokinga – juk, šiaip ar taip, tiek LRT, tiek LRTC yra valstybės valdomos bendrovės – jei nebūtų… ne, ne graudi. Piktinanti.

Ir žinot kas kelia didžiausią pasipiktinimą? Ogi LRT tarybos pirmininko Gedimino Ilgūno išreikšta nuomonė, su kuria, manau, sutinka ir visi LRT atstovai. Nuomonė trumpai tokia: valstybė turi duot mums pinigų, kol neduos, tol nemokėsim.

Taip, LRT didžiąją pajamų dalį gauna iš valstybės. Taip, tiek ši pajamų dalis, tiek reklamos įplaukos sumažėjo. Bet paprastai įmonių balansuose pinigai žymimi dviem būdais. Tie būdai – tai Pajamos ir Išlaidos.

Trūksta pajamų? Mažiau išleiskit. Nėra galimybių? Na jau, na jau. Vertėtų paskaityt šį įrašą, maždaug nuo vidurio jame skaičiuojamas LRT personalas.

Administracijoje – 42 darbuotojai. Bendrųjų reikalų ir ūkio tarnybose – per 100. Autotransporto skyriuje – 28, daugiau nei TV3-uose. Iš viso – per 600.

Etatinis žurnalistas – 1 (vienas), vardu Rita Miliūtė.

Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad LRT išjungs. Nebent ji ras būdą sutaupyti kelioliką ar keliasdešimt milijonų per metus išmesdama velniop tą visą govėdą ir pasamdydama išorinius tiekėjus.

Pastaruoju metu, bendraujant su pažįstamais vadovais, kalba vis pakrypdavo apie atmosferą bendrovėse dabartinės ekonominės krizės (užteks slėptis po sunkmečio pavadinimo fasadu) metu. Pastebėjau vieną bendrą dalyką, kurį minėdavo mano pašnekovai. Tai – didelės dalies darbuotojų noro padaryti kažką daugiau nei darė prieš metus – pusantrų, stoka.

Atrodytų, tokio dalyko neturėtų būti. Visiems aišku, kad pinigai taip paprastai, kaip ateidavo anksčiau, nebeateina. Tai konstatuoja kiekvienas, kuris bent viena ausimi girdėjo apie tai, kas vyksta ekonomikoje. Ypač tai turėtų būti akivaizdu darbuotojams, kurių alyginimai mažėjo. Kurių kolegas atleido. Akivaizdu, kad tokia lemtis gali ištikti kiekvieną iš mūsų.

Bet kodėl dažnai nieko nevyksta galvose? Kodėl akys neatsivėrė? Kodėl biurai po 17 val. staigiai pradeda tuštėti? Kai kas sako – “padariau darbą, todėl galiu eiti”. Bet taip buvo ir vadinamojo klestėjimo laikais. Kas pasikeitė dabar? O padaryti dar vieną papildomą darbą, kad įmonė įgautų konkurencinio pranašumo? Kad atsirastų dar daugiau pirkėjų? Juk pirkėjai, klientai nenukrenta iš dangaus. Kas bus, jeigu jie išeis pas konkurentą? Šiais laikais į tai nebegali numoti ranka, burbtelėjęs, kad susirasi kitų. Nes atsidursi gatvėje su perspektyva arba emigruoti, arba kurti viską savo rankomis.

Kitas girdėtas argumentas – “nėra darbo, tad galiu užsiimti kažkuo kitkuo”. Pavyzdžiui, pasėdėti “Facebooke” ir atlikti kelis testus. Bet kodėl vietoj šio socialinio šlamštmaisčio nepaskaičius profesinių knygų arba straipsnių, kad kvalifikacija nedūlėtų?

JAV periodiškai pasineria į krizes, bet iš jų išbrenda ir todėl, kad ten darbuotojai vertinami ne pagal tai, kiek jie yra geri žmonės, o pagal tai, kiek atiduoda jėgų kompanijai. Kad ten lengvai gali pasakyti “You’re fired!”, jeigu jokie argumentai nebepadeda. Tad kai vidutinis lietuviško ofiso pilietis dūsauja, kad būtų smagu turėti tokį verslą kaip “Amazon”, jis turėtų neužmiršti, kad ten atsidavusi chebra varė naktimis ir savaitgaliais, o ne gėrė kavą kai nebuvo užsakymų. “McDonalds” tapo tuo, kuo yra todėl, kad jo komanda visada turėjo naujų minčių ir degė noru jas įgyvendinti, o ne apsiribojo pasitenkinimu, kad gerai kepa burgerius.

Gal mums reikia ilgesnės  krizės, kad žmonės pajustų kaip turi būti?

Na, o pabaigai visiems rekomenduočiau paskaityti “Five dysfunctions of the team”. Kai korporacija, kurioje dirbau, mūsų regionui paskyrė naują vadovą iš kitos Atlanto pusės, pirmu reikalu jis šalių vadovams pasiūlė įsigyti šią knygą. Ir iš tiesų – paprastas ir trumpas skaitalas, bet labai atveriantis akis į tai, kad įmonėse neturi būti silpnųjų grandžių. Kad silpnasias grandis turi eliminuoti ne tik vadovai, bet ir darbuotojai. Kitaip jos neturi atieties.

Five dysfunctions – absence of trust, fear of conflict, lack of commitment, avoidance of accountability and inattention to results.

Perskaičiau uagadugu komentarą J.Razmai. Puikus rašinys, tik su juo ne visai sutinku. Ilgai galvojau, kodėl gi, tai ir įrašas išėjo netrumpas – meldžiu atleidimo tų, kurie pavargs skaitydami.

Pradėkim nuo kelių pavyzdžių iš realaus gyvenimo.

Prieš metus mano mamai šovė į galvą susiremontuoti butą. Kodėl gi ne? Pasikvietė vyrukus, kurie tvarkė kaimyno būstą. Susiplanavo, susitarė. Pradėjo darbus. Žadėjo baigti per porą savaičių.

Po trijų mėnesių mama spjaudėsi. Vyrukai dirbo neblogai, bet tik tada, kai gaudavo išgert. Gavę kitą užsakymą, galėjo dingt mėnesiui – namuose visą tą laiką tekdavo žirgliot per paliktus puodus su dažais ir statybines medžiagas. Vėliau paaiškėjo, kad dalį tų medžiagų ir pavogė. Kaimynui, kuris badė pirštu į broką, į sieną įmūrijo kiaušinį. Atradęs smarvės šaltinį kaimynas išmalė vienam vyrukui snukį ir nuleido nuo laiptų. Bet tai ką – užsakymų kiek tik nori, ar ne?

Šiemet mama nusprendė sutvarkyti pridarytą broką ir papildyti interjerą dar keliom smulkmenom. Pasisamdė kitus statybininkus. Kai klausiau, kaip sekasi, negalėjo atsistebėti: vaikinai darbavosi taip, kaip ji gyvenime nematė statybininkų dirbant. Ateidavo sutartu laiku. Padarydavo sutartus darbus. Davė nuolaidą. Negėrė ir baigę darbus iššveitė visas pakampes. Mama kraipė galvą ir tyliai, kad niekas neišgirstų, džiaugėsi krize.

O va kitas pavyzdys. Firma teikia projektavimo ir konsultacijų paslaugas. Na, jei tu nori statyti fabriką ar kokią ten kiaulidę, ar autoservisą – išvaduos tave nuo beprotiško gavos skausmo derinant visus projektus, taršos leidimus, kitus popierius, be kurių nė iš vietos. Na, bent teoriškai išvaduos.

Nes praktikoje firma užsakymų turi kaip šieno, todėl žada nerealius terminus. Jiems suėjus, firmos vadovas nekelia ragelio, nereaguoja į klientų laiškus, galiausiai darbus padaro vidutiniškai vėluodamas porą mėnesių. Kartais ilgiau. Klientas, kol popierių neturi, nieko daryti negali – visi planai tempiasi, tik bankas pareigingai skaičiuoja paskolos procentukus. Projektavimo ir konsultacijų paslaugų firmos vadui vienodai – jis dirba pigiau nei konkurentai, tai klientai ir taip šniūrais eina. Tiksliau, ėjo. Dabar naujų klientų nėr, o seniems paskambint neišeina. Iškeiks. Vadas sėdi, irgi keikiasi – klientų, krizės ir Kubiliaus adresais. Pavyzdys neišgavotas.

Reik dar? Va kita įmonė, savo, beje, srities lyderė Lietuvoj. Prieš jus – Departamentas iš -niolikos žmonių. Su klientais bendrauja griežtai tik departamento vadovė. Ji ir užsakymus priima, ir rezultatus pristato. Bet pas klientus nevažiuoja ir aktyvių pardavimų nedaro jokių – tai klientai eina pas ją. Nes firma – savo srities lyderė. Gi darbuotojai tik įgyvendina tai, kas jiems liepta. Mat vadovė bijo, kad, neduokdie, kuris nors darbuotojas susipažins su klientais ir dar, žiūrėk, išsives juos pas konkurentus. Arba savo bizniuką įkurs.

Kol už lango 2007-ieji, viskas OK. O šiandien klientai už durų nebesistumdo. Vadovei – valerijonas ir nesibaigiantys strateginiai meetai, meetų tema – „Ką darom”. Darbuotojams – po lapelį. „Kalta krizė”, – sako. Aha…

O va dar. Nedarbas, sakote? Trūksta pasiūlymų? Štai vienas pilietis problemą sprendė išsiuntęs du šimtus CV. Darbą gavo. O štai vieno iš darbdavių požiūris, išsakytas komentaruose prie minėto piliečio įrašo- pacituosiu jį visą, labai jau patiko:

Neseniai ieškojome 6 darbuotojų. Problema, ta kad iš maždaug 50 CV tik 3-6 normaliai parašytos ir be gramatinių klaidų. Kai kurios CV parašytos normaliai, bet laiško tekstas skamba:
“Labas, rasau del darbo prsegu cv” be jokio parašo, net vardo nėra.
Arba laiškas be jokio teksto tik prisegtas failas. Gavome per 2 savaites apie 300 CV . Normaliai parašytų galbūt apie 20, iš jų tinkamų pagal CV aprašymą mūsų darbui apie 7. Taip , kad svarbiausiai pasistengti reikėtų parašyti bent jau be gramatinių klaidų ;). Sėkmės.

Ir negaliu ginčytis. Pats esu samdinys, bet teko ir man atrinkinėt darbuotojus. Įspūdžiai tie patys.

Tai tol, kol darbo jėgos trūko, toks požiūris buvo OK. Dabar jau nebe, bet nemanau, kad čia valdžia kuo nors padės.

Beje, apie valdžią. Tą pačią, kuri pakėlė mokesčius ir baigia jais užsmauti visą verslą. Pasirodo, jie, tie mokesčiai, pusantro karto mažesni nei tarkim Danijoje ir artimi Rumunijai. Keista, ką? Danai moka didžiausius mokesčius ES ir kažkaip sugeba sukonkuruot su mumis. Sėkmingai, beje, konkuruoja gyvatės danai, tuoj vien daniškas kiaules ir ėsim. Ir gyvena neblogai. O rumunai su mumis kažkaip nekonkuruoja. Ir gyvenimo kokybe nesigiria. Jų, kaip ir mūsų, verslą mokesčiai žlugdo. Užtat danų – ne.

Dar PVM didinam.Viskas, ragai, Arnas emigraciją prognozuoja. Teisingai, beje, prognozuoja, išvažiuos tauta. O, tiesa, kur važiuot? Nes, kaip sako Eurostatas,

The overall tax ratio in the euro area2 (EA16) was 40.4% in 2007, and also rose slightly from 40.3% in 2006. Since 2000, taxes in the euro area have followed a similar trend to the EU27, although at a slightly higher level.

In comparison with the rest of the world, the EU27 tax ratio remains generally high, exceeding those of the USA and Japan by some 12 percentage points. However, the tax burden varies significantly between Member States, ranging in 2007 from less than 30% in Romania and Slovakia (both 29.4%) and Lithuania (29.9%), to a little less than 50% in Denmark (48.7%) and Sweden (48.3%).

Galim nelabai sunkiai suskaičiuot. Jei JAV mokesčių našta apytiksliai 12 proc. punktų mažesnė nei 40,4 proc. siekiantis, išeina, kad amerikonai moka panašius mokesčius kaip lietuviai. Pakėlę PVM amerikonus apšoksim, bet ES vidurkio is tiek nesieksim. Londons nevež, NiūJuorks vež.

O štai mokesčiai nuo kapitalo – tie, kuriuos moka verslas, o ne samdomi darbuotojai – dar įdomiau atrodo. Danijoje jie siekia 44,9 proc. Liberalizmo tėvynėje ir ES kapitalizmo tvirtovėje D.Britanijoje jie kiek mažesni – 42,7 proc. Na, o mūsų padangėje – vos 12,1 proc. Kaip beskaičiuotum – 3,5 karto mažiau. Bet britams tai netrukdo Londoną tituluot vienu iš pasaulinių kapitalo centrų. O pas mus mokesčiai verslą smaugia, emigruojam dėl to. Į Londoną.

Tiesa, mokėdami didesnius mokesčius danai ir britai kiek daugiau skiria ir pensijoms, biudžetininkų atlyginimams ir valstybės infrastruktūrai. Pensijos, atlyginimai ir infrastruktūrą plėtojančių įmonių algos eina kur? Pasufleruosiu: į prekybos centrus, į vaistines, į mokesčius už paslaugas ir panašius dalykus. Į kirpyklas – tas pačias, kurios Lietuvoj bankrutuoja. Ir fiodorams, kurių bizniai Lietuvoj šūdais plaukia Vilnele. Ir mamoms, kurios Lietuvoj prie Vyriausybės mitinguoja.

Tai ir suki žmogus galvą – gerai tie didesni mokesčiai ar ne visai.

Va kad ir komunikacijos rinką paėmus. Reklamos, PR’o, planavimo, žiniasklaidos. Tą pačią, kur iki šiol visi buvo nerealūs kūrėjai ir dirbo pagal autorinius honorarus. Lygiai tuos pačius, kuriuos tarkim J.Marcinkevičius gauna. Tik J.Marcinkevičiui ar kokiam nors kompozitoriui nekuria niekas darbo vietų – kiek žmogus prirašo knygų, kiek išleidžia, tiek turi. Nėra įkvėpimo ar talento – ir dantys ant lentynos. O žurnalistai ar kopyraiteriai kasdien savo tekstukus bubina.

Makroekonominį tokių honorarinių darbų rezultatą neblogai aprašė A.Maldeikienė - iš dūšios rekomenduoju. Mikroekonomikoje apie jį gali pasisakyti tie, kurie dirbo gaudami minimumą + honorarus. Aišku, kai tu jau kietas projektų vadovas ir tau tarkim 22 metai, tai visokios pensijos ir panašūs dalykai vienodai. Bet kažkodėl sulaukę kokių 30+ metų, nusprendę turėti vaikų ar ilgesniam laikui patekę į ligoninę žmonės dažnai keičia nuomonę apie socialines garantijas.

Todėl tai, kad autorinės sutartys suvienodintos su normaliu darbu, yra vienas geriausių dalykų, ką šita Vyriausybė padarė. Jo, pjauna mokesčiai. Bet kodėl kreatyvą jie turi pjauti mažiau, nei valytoją, kuri šveičia to kreatyvo ofisą?

Apibendrinant – kažkaip per daug žmonių šitoj šaly vis dar galvoja, kad kažkas kažką jiems turi duot. Nebūtinai valdžia, beje. Darbuotojai, siunčiantys šūdinus CV, kažkodėl galvoja, kad darbas jiems turi duot gerą algą, ratus, laptopą ir dar kažką. Darbdavys kažkodėl galvoja, kad klientai turi jam duot gerų užsakymų ir neknist proto. Bankai nori garantijų iš valstybės, ir bankų skolininkai nori garantijų iš valstybės, ir dar NT vystytojai, nesusitariantys nei su vienais, nei su kitais, nori iškišt savo brokuotas pašiūres valstybei.

Pilnai sutinku su Arnu, kad visokiausio plauko biurokratų pas mus pernelyg daug. Kad pradėt verslą kainuoja daugiau nervų ir jėgų nei išlaikyt. Ir kad sutvarkius visus brūzgynus, truputį lengviau visi pradėtume kvėpuot. O dar jei ir viešuosiuose pirkimuose tvarką įvestume…

Bet nemaža dalis problemos yra ir mūsų galvose. Bent jau čia susitvarkyt galim nelaukdami Kubiliaus saulėlydžių.

Paskaičiau Aze komentarą ir prisiminiau prieš pusmetį regėtą svečio iš  Havas prezentaciją. Dalį jos galima rasti ir lietuviškai, gi pilną versiją rasit čia.

Bendra mintis -  krizės baigiasi, kartais anksčiau, nei planuota, o vienoms kategorijos smunkant, kitos auga.

Optimizmo įkvepia 7-9 ir 18 skaidrės.

Bet nebūtinai tie,  kurie šiandien prekiauja žurnalistais, turės labai kuo pasigirti krizei pasibaigus.  Nes koks čia džiaugsmas, kai visiems atkuntant turi tik gerokai nudrengtą reputaciją.

O jei norisi griebtis argumento, kad, girdi, reklamos nėr, o valgyt  tai reikia – tai nu kamon. Reklamdaviams žiniasklaida reikalinga lygiai taip pat, kaip ir vice versa.  Tik jie laukia ir žiūri, kiek ta žiniasklaida nusipigins. Tai gal nereik to daryt?

Kam teko kada nors lankytis kelių entuziastų (beje, info siųsti gali bet kas) kuriamame portale sveikasvaikas.lt, tas žino, kad ten pateikiama informacija apie priedų ir konservantų kiekį produktuose nėra maloniausia. Žmonėms gamintojo pusėje, ne pirkėjo, žinoma. 

Lrt.lt rašo, kad “Selita” ir “Vilniaus konservai” pareikalavo, kad iš portalo būtų pašalinta informacija apie jų produktus. Jeigu ne, grasinama teismu. Cituojant lrt.lt apie “Selita”:

Pretenzijoje teigiama, kad bendrovė gali patirti nuostolių ir vėliau juos išsireikalauti iš svetainės kūrėjų. Bet paprašyta paaiškinti, kokia žala gali būti padaryta įmonei, „Selitos ir Ko“ generalinė direktorė tesugebėjo atrėžti: „Šio klausimo nekomentuosiu“.

O “Vilniaus konservų” advokatas:

„Vartotojams tokia svetainė gal ir gera, bet gamintojams ne visada naudinga. Svetainėje skelbiama informacija apie priedus ir jų poveikį yra netiksli. Juk ligas gali sukelti daug kas. Ką darysime, jeigu mūsų kliento gaminių aprašai nebus pašalinti? Dar nežinau. Čia – tik pretenzija, įspėjimas“, – dvejojo „Lietuvos ryto“ pakalbintas advokatas.

Atrodytų, užtenka pamokančių istorijų iš JAV ir Vakarų Europos, kad suprastum, kad tokie reikalavimai tik sukelia negatyvaus dėmesio gamintojui bangą. Nejaugi “Selita” ir “Konservai” tikisi, kad internetu mokanti naudotis vartotojų dalis praleis šį faktą? Ko gero, iki šio skandalo apie sveikasvaikas.lt  žinojo palyginus siauras ratas. O dabar, kadangi užiskabino ir didžioji žiniasklaida, žinos ir tie, kuriems socialinė žiniasklaida nė motais. 

Laikas samdytis agentūrą krizei valdyti. Citizen-journalist is here, baby.

Krizė JAV paveikė ne vieną reklamos agentūrą, turėjusią atleisti darbuotojus. Media Post rašo:

A new survey from the ANA (Association of National Advertisers) shows that the recession had a more profound effect on the marketing industry than predicted just six months ago,.  Following up on a survey conducted in August, the second survey conducted on this topic reveals that more companies are identifying cost savings and reductions (93% as opposed to 87% six months ago) and that 37% of respondents today plan to reduce budgets by more than 20%, up substantially from the 21 % of respondents in the first survey.

Kadangi situacija vis dar išlieka įtempta, galima stebėti įdomų fenomeną – kaip atleisti darbuotojai ieško išeičių. AdAge.com pasirodė straipsnis apie specifinį blog’ą, skirtą bedarbiui reklamos industrijos profesionalui:

The former senior copywriter at Arnold, Boston, is in the process of transforming his 3-month-old blog for the advertising industry’s growing pool of unemployed, Please Feed the Animals, into what he hopes becomes the de facto industry site at which job seekers and advertising agencies can find each other.