Kol kas “XX” Tomas su Maksu dirbs tik dviese. Daugiau apie būsimus klientus ir darbuotojus netrukus.

http://www.youtube.com/watch?v=NvEduHFMEng

Dokumentika, žinoma bus apie ekonomiškumą, mažesnę taršą, energijos sunaudojimo ir galios santykį. Vienas iš senų BMW darbų režisuotas Guy Ritchie su Clive Owen ir Madonna sukurtas dar tada, kai kalbų apie klimato atšilimą buvo kur kas mažiau, o krize net nekvėpėjo:

http://www.youtube.com/watch?v=8tDg1YKp8M0

Štai P&G sukūrė “Man of the House” interneto puslapį vyrams – ten ne tik apie kosmetiką, bet ir technologijas, net maisto gaminimą.

Jau kuris laikas užsienio internetinėje žiniasklaidoje ir bloguose diskutuojama ar agentūros gali tapti leidėjais. Kalbama, kad komunikacijos ateitis tokio turinio, kuris gali gyvuoti ne tik “kampanijos periodu” kūrėjų rankose. Dar svarbiau išmokti kuri turinį už kurio transliavimą nereiktų mokėti, anaiptol – žmonės patys už tą turinį norėtų sumokėti. Esu beveik tikras, kad rašytojai, scenaristai, prodiuseriai, leidėjai pajus pučiančius reklamos biudžetų vėjus į jų pusę ir sulauksime įdomių projektų. Šiandien, tarkim, Tele2 už “turtuolių” arba jų jaunųjų “Pildyk” draugų populiarumą sumoka. Turtuolių reklama yra net anonsuojama per radiją. Už “Tele2″ pinigus.

Ne mažą vaidmenį suvaidins ir naujos priemonės, kurias reiks integruoti ne tik į komunikaciją, bet ir į savo verslą apskritai – aplikacijos telefonams ir planšetėms – žaidimų, pramoginių, pažintinių projektų ar mobiliųjų apmokėjimo sistemų kūrimas. “Media on demand” amžius ateina dideliais greičiais. Ignoruoti to negali nei agentūros, nei prekių ženklų savininkai.

Kokią žinią tokių akcijų metu gauna visuomenė? Ar neteko girdėti, kone, anekdoto, kad “SOS vaikai” kaimelyje

vaikai gyvena daug geriau nei dauguma šeimose gyvenančių su tėvais? Savo darbovietėje anais metais po inventorizacijos norėjome vaikų namams padovanoti nenaudojamų kompiuterių (veikiančių ir dar visai neprastų), paskambinome keliems vaikų namams – atvažiavo susirinko tik LCD ekranus, o kitų sakė nereikia – per prasti…

Dar vienas “gyvybės langelis” visuomenei, merginoms, moterims sako – “jei ir pagimdysi, bus kas juo pasirūpina”. O paskui Nomeda surengs dar vieną išsipildymo akciją, surinks keletą milijonų kasmet ir vaikai nejaus nepritekliaus. Nepulkite manęs kaltinti cinizmu, nes tikrai noriu, kad vaikai užaugtų laimingai ir taptų gerais šalies piliečiais, bet manau, kad ne visai tuo keliu einama.

Anų metų gegužę Dainius Pūras publikavo straipsnį vaikų globos namų uždarymo iniciatyvos tema ir kad ledai jau, tarsi, pajudėti, bet… še tau dar vienas langelis. Nereikia ilgai filosofuoti – beglobiai vaikai yra visuomenės yda, ir mes visi dėl to jaučiame kaltę ir tą kaltę paprasčiausiai nusiperkame išsiųsdami SMS išsipildymo akcijai. Steven D. Levitt ir Stephen J. Dubner knygoje “Freakonomics” nagrinėja socialinius reiškinius per ekonomikos prizmę ir pateikia daugiau panašių pavyzdžių. Ieškodami balanso tarp ekonominio, socialinio ir moralinių aspektų vardan ateities reiktų reformuoti ne tik pačią sistemą, kuri turi veikti prieš vaikų namus ir “gyvybės langelius”. Patikslinu – ne prieš vaikus, o institucijas, kuriose vaikai auga. Tikslas – jų sumažinimas ir galiausiai – uždarymas. Tokiam tikslui pasiekti visuomenei reikia aiškinti, kodėl vaikų namai yra blogai, skatinti įvaikinimą paprastinant procedūras ir ilgalaikės strategijos pagrindu ugdyti visuomenės atsakomybę.

Apie tai, kad „Lietuvos žinios“, rašydamos apie Vilniuje ketinamą statyti atliekų deginimo gamyklą, rėmėsi 110 metų senumo chemiko citata ir argumentais, jau  buvo rašyta. Juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Kaip žiniasklaida formuoja savo žinias? Schema yra iki nuobodumo paprasta – kažkas pasako „A“, tada žurnalistas ją pakartojo ir susiranda oponentą, kuris pasako „B“. Išvados jokios, noro suprasti – taip pat. Viskas paliekama skaitytojų (žiūrovų, klausytojų) valiai. Jau girdžiu iki skausmo pažįstamą žiniasklaidos pasiteisinimą: „mes privalome atspindėti visas nuomones“. Dar gerai, kad apie makroekonomiką diskutuoja Kubilius ir Nausėda, bent jau lygiaverčiai diskutuotojai.

Tačiau, kokia gali būti diskusija tarp rėksnio paskolos negalinčio grąžinti žmogaus, kuris neturi ko prarasti, ir pinigus jam paskolinusio banko vadovo, kuris atsakingas už milijoninį verslą ir šimtus darbo vietų?

Toks lengva ranka neva tiesos atspindėjimas „pagimdo ne vieną demoną“:

Masės diktatūra. Leninui, o gal ir ne jam asmeniškai, bet komunistams tikrai priklauso frazė, kad „bet kuri valytoja gali valdyti šalį“. Deja, bet mes tai įgyvendinome viešojoje erdvėje – dabar bet kuri „valytoja“, kuri turi pakankamai „didelę gerklę“ (ir, pageidautina, kokios nors tris žmones vienijančios organizacijos skambiu pavadinimu vadovės antpečius), gali išstoti viešumoje ir pareikšti, kad koks nors energetinis projektas, švietimo reforma ar Lietuvos stojimas į ES yra klaidingas ir žalingas visuomenei. Ir tokiai rėksnei žiniasklaidai duos tiek pat dėmesio kaip ir energetikui, švietimo sistemos profesionalui ar užsienio reikalų specui, kurie dešimtmečius liejo prakaitą ir nemiegojo naktimis ir šia tema turi mažiausiai šimtą kartų daugiau informacijos ir patirties.

Ekspertų devalvacija. Žiniasklaidai nebereikia ekspertų. Ji jais nepasitiki – geriau jau paklaus žmonių iš gatvės, įdės jų skambias frazes, o tuos nuobodylas ekspertus pamirš, nes jie kalba per protingai. Kitaip tariant, bet kuri valytoja tampa ekspertė „visais gyvenimo klausimais“, jai tereikia atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje. Graudu buvo matyti, kaip vienoje diskusijoje teatrologės išsilavinimą turinti parlamentarė rėžia ugningas kalbas apie kiaulių gripą, o įsiterpti bandantis medicinos profesorius paniekinamai nutildomas.

Argumentų devalvacija. Argumentų ir įrodymų niekam nebereikia, visiems reikia skambių frazių. Apie tai, kad česnakas gelbsti nuo gripo per paskutinę savaitę girdėjau bent penkis kartus, o štai tylų to paties medicinos profesoriaus teiginį, kad jau seniai įrodyta, jog česnakas nuo gripo neapsaugo, o tik palengvina gijimą – tik vienąkart. Čia kaip viduramžiais – visi žino, kad žolininkės yra raganos, kurias reikia deginti, bet niekas nepasidomi, kaip yra iš tikrųjų. Ekspertai už savo pečių turi spintas ar net vežimus įrodymų, tačiau visi klausia valytojos, ką ji „išmąstė“ beplaudama grindis.

Nebėra tiesos, yra tik nuomonės. Oficialiai yra teigiama, kad žiniasklaida yra kanalas, kuris komunikuoja informaciją, tiesą. Deja, komunikuojama ne tikroji tiesa, o menama tiesa – Lietuvoje žiniasklaidoje nerasite objektyvios tiesos apie procesus, rasite tik nuomonių samplaiką. Deja. Taigi, realybė yra to, kuris dažniau yra žiniasklaidoje, skambiau pasisako, palaiko geresnius santykius su žurnalistais – tiesiog tam skiria daugiau dėmesio.

Tiriamoji žiniasklaida tapo šou, kurioje nėra tiesos. Tai geriausiai matosi televizijoje. Norite padaryti gerą tiriamosios žiniasklaidos laidą? Štai Jums receptas: imate žmogų iš gatvės, kuris kenčia ir kaltina visus iš eilės (pageidautina, kad laidos pabaigoje pravirktų), tada paieškote baisesnės muzikos (tinkamiausia – iš laidotuvių repertuaro), iš narvo paleidžiate savo paranoją ir logiką vienu metu. Pirmoji iš bet kokios informacijos daro „2012“ ar kitokio filmo siužeto vertas išvadas – svarbu, kad skambėtų. Logika vėliau leis viską sudėlioti „daugmaž“ į lentynėles, kad kuo mažiau matytųsi „balti siūlai“.

Tada belieka apsiginkluoti diktofonais, kameromos ir mikrofonais ir nužygiuoti pas porą oficialių pareigūnų – laidos aukų/blogiukų. Viskas, padaryta, tik prieš tai dar reikėtų pasitreniruoti nutaisant paslaptingą, griežtą ir bauginantį balsą. Reitingai garantuoti. Juokingiausia, kad ne visada tie balti siūlai paslepiami. Štai gruodžio 1 dieną p.Rūtai iš „Paskutinės instancijos“ teko dvigubai nertis iš kailio, nes visi jos kalbinti žmonės (medikai, sveikatos sistemos pareigūnai) su retomis išimtimis vieningai teigė, kad skiepai yra gerai. Tačiau užkadrinis balsas vis kartojo ir kartojo, kad skiepai yra blogis. Kam tie ekspertai? Gal p.Rūtai tiesiog reikėjo ir be jų laidą daryti – mažiau vargo būtų buvę…

Reikia pabrėžti, kad ne visa žiniasklaida tokia.

Reikia pabrėžti, kad ir pati žiniasklaida nėra kalta – žmonės tai žiūri, vadinasi, yra reitingai, vadinasi yra pajamų iš reklamos.

Reikia pabrėžti, kad ir žurnalistai nėra kalti – dėl sunkmečio jų skaičius mažėja, o reportažų kiekis, kurį reikia padaryti, išlieka toks pat.

Bet kaip su atsakomybe? Ką žmonės mato, girdi, t.y., kuo jie „farširuojami kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę“? Jeigu neklystu, garsiam mūsų laikų filosofui N.Chomsky priklauso idėja apie tai, kad demokratinės valstybės naudoja žymiai sunkesnę vergovės formą nei diktatūra – psichologinę. Bėda ta, kad N.Chomsky turėjo galvoje JAV, kur Vientamo ir Irako karo atveju valstybės propagandinė mašina formavo visuomenės nuomonę, o Lietuvoje tai daroma savanoriškai ir nežinia kokiam tikslui? Gal siekiama, kad visi protingi emigruotų, o pilkos masės nubalsuotų už radikalus per Seimo rinkimus?

Tačiau tai kiti dalykai ir TNS vadinti “mulkintojais” yra tikrai per daug. “Lietuvos ryto” straipsnio potekstė yra tokia, kad didieji TV kanalai (ar “TNS Gallup”), neva, gali papirkti žmones, kurie žiūrėtų tą kanalą ar tą laidą “kurios reikia”. Vėl, tai tik prielaidos – jokių faktų ir įrodymų, be to, žinant kokia yra darbo TV kanale virtuvė,  minis apie “reitingų nupirkimą” neatena į galvą.

“TNS Gallup” oficialiai pareiškė, kad neleis “Lietuvos rytui” lengvai išsisukti.

Watch live video from Baked In on Justin.tv

Dar viena gimininga, “Ozo”, istorija. Nuomininkų desperacija liejosi per kraštus – “Ozo” nuomininkai reikalauja gelbėti prekybos centrą”. Bet ar ne vienoje valtyje prekybos centro operatoriai ir nuomininkai sėdi? Centras su parduotuvėmis turėtų dirbti petys petin, bet parduotuvių savininkai viešai (!) išdeda “Ozą” į šuns dienas. Kitaip tariant, patys atbaido tuos, kurie dar nebuvo ar planavo užsukti. Tačiau gal jiems pavyko susitarti, kaip batų pardavėjams Kauno “Akropolyje”?

E.f.i. vakar rašė apie viešos diskusijos naudą, bet aukščiau minėti verslo reikalai nėra viešasis interesas. O ir žinia vartotojams ištransliuojama prasta, nekalbant apie papildomai sugeneruotą negiamą “buzz’ą”. Taip, tikslas pasiektas, bet kokia kaina? Prasta viešoji nuomonė, suirzę parduotuvių darbuotojai, išjudinti santykių pamatai su centro operatoriumi. Ar buvo galima rasti sprendimą ne tokiomis priemonėmis?

Kalbu apie praėjusios savaitės pabaigoje portale alfa.lt publikuotą straipsnių ciklą. Rekomenduoju tiems, kas praleido. Trumpai:

Ekonomistė A.Maldeikienė padaro įdomią analizę iš Seimo narių pateiktų turto deklaracijų. Straipsnis publikuojamas 8 d., ketvirtadienį, vakare.

Seimo narys A.Anušauskas iš pat ryto skuba pranešti, kd A.Maldeikienė neteisi. Straipsnis toje pačioje alfoje atsiranda 10-ą ryte.

Kitas minimas herojus, Seimo narės vyras ir Seimo pirmininkės patarėjas, savo trigrąšį įkiša popiet.

Galiausiai vakare diskusiją pratęsia (ir iš esmės užbaigia) A.Račas, argumentuotai paaiškinęs, kodėl gi A.Maldeikienė teisi.

Suprantu, kad politikai visiems jau šimtas metų kaip atsibodę ir aptariamos temos daugeliui neaktualios – nors ir turėtų būti. Tačiau rašau ne tiek apie temas, kiek apie pačią diskusiją, kaip tokią.

Iš esmės Lietuvoje mes neturime gilių viešosios diskusijos tradicijų. Dažniausiai išsakom savo nuomonę, kartais (ne visada) išklausom, ką sako ir oponentas;  kaip taisyklė, tuo viskas ir baigiasi.

Šiuo atveju yra kitaip, ir turim pavyzdį, kai vieši žmonės – žurnalistai, politikai, politikos apžvalgininkai – šnekasi viešai. Argumentuoja ir kontrargumentuoja, deja, ne visada išvengdami seno gero tarybinio ad hominem; bet jie bent jau bando.

Būtent tokie bandymai, mano galva, ir yra svarbiausi. Jei tokios diskusijos taps dažnesnės, ir apsispręsti prie balsadėžių bus lengviau, ir šviesų civilizuotos visuomenės rytojų greičiau pasieksim.

Bent jau taip sakė du geri kalbėtojai, kalbėję maždaug 40 žmonių „miniai“ per EVirusą. Čia pateiksiu nedidelį reportažą, o įžvalgomis apie tai, ar „EVirusas“ miršta ir ar ne per didelės jų kainos, galėsim pasidalinti visi komentaruose.

Crispin Manners iš UK buvo visas apie tiesioginį kontaktą. Jis pasakojo visai neblogą atvejį apie higienos priemonių brand‘ą “Simple“, kuris nuo pat vaisiaus užsimezgimo „bendravo“ su vartotojais. Pradžioje buvo apklausa, kurioje buvo ir klausimas „ar norėtumėte iš anksto sužinoti apie įdomią marketingo iniciatyvą, kurią dar darysime“ („taip“ pažymėjo 75 proc. apklaustųjų), ir trumpos apklausėlės, kuris pakuočių dizainas gražesnis, kuris reklaminis veidas geresnis (iš brunetės, blondinės ir kalijos vartotojai pasirinko pastarąją). Vėliau – nišinio produkto mėginukai užsiregistravusiems kaip „advisers“ jų tinklapyje. Kadangi nišinis produktas, jiems neleido daryti jokios reklamos, jokių ryšių su visuomene, buvo savaitė tarp Kalėdų ir Naujų. Jie padarė vienintelį dalyką, kurį galėjo – išsiuntė 3,5 tūkst. mėginukų su laiškeliu „šito produkto dar nepaleidom, pabandykit, būsim dėkingi už įvertinimus ir atsiliepimus“. Gavo 500 atsiliepimų, 1 neigiamą. Produktas netyčia iš nišinio tapo masiniu.

Aišku, kai žmonės pradeda masiškai pirkti kremus, skirtus sausai odai, linkusiai į egzemą, tai atrodo keistoka. Gal net per didelė tiesioginio marketingo sėkmė.

Anyway, galų gale „Simple“ UK aplenkė „Nivea“, įsiveržė į trečią vietą tarp veido priežiūros priemonių, prekės ženklo vertė pasiekė 60 mln. svarų sterlingų, ir visa tai – dėl puikaus vartotojų įtraukimo.

Žmogus traškiu vardu „Crispin“ įrodė, kad vartotojui reikia dėmesio ir vietos pasisakyti. Todėl tegu jis ir sako, kaip turi atrodyti tavo prekės ženklas, kaip gerinti produktą, kokį naudoti dizainą; jis bus nemokamas idėjų generatorius šiuo ir daugeliu kitų atvejų, kalbėjo britas.

Dar jis reklamavo nemokamą open source apklausų įrankį “Net Promoter“ ir viską matavo vienetais, vadinamais NPS („Net Promoter Score“).

Antras įdomus kalbėtojas buvo… Senas geras Bagdžiūnas. „Senas“, aišku, tik ta prasme, kad visiems žinomas ir pažįstamas:) Jis atsinešė puikų nuorodų krepšelį, pradedant “Nintendo” klipu “Youtube” , kuriame viskas subyra, ir baigiant „geriausio darbo pasaulyje“ atveju. Žinoma, žodžiai „Gaumina“ pranešėjo pareigose ir „Mažas biudžetas“ pranešimo pavadinime sudarė intriguojantį junginį, bet dauguma jo pristatytų atvejų nebuvo tokie jau „mažo biudžeto“ – tiesiog didžiulio efektyvumo. Įspūdingai mažo biudžeto dabar atsimenu vieną. Viena Pietų Amerikos NVO už 25 dolerius pridėjo skelbimų nekilnojamojo turto portaluose. Prie super prabangių namų, vilų ir apartamentų nuotraukų patalpino po benamio pašiūrės foto (galit įsivaizduoti – maišai, šiukšlės, skudurai) ir raginimą paaukoti. Surinko beveik 5 tūkst. dolerių aukų iš maždaug 1000 aukotojų.

Pabaigoje Darius išdavė savo su kolegomis išvestą sėkmės formulę. Pasak jo, sėkmė lygu biudžetas kart drąsa. Ir papildė, kad „biudžetas“ gali būti skaičiuojamas nebūtinai pinigais, bet ir laiku. Sakė, tiki, kad ateitis priklauso sėkmės mokesčiui: „Coca-Cola global“ laišką visoms savo kūrybinėms agentūroms, kad mokės TIK už rezultatus, išsiuntė prieš 4 mėnesius, „Procter&Gamble“ su 12 savo prekės ženklų taip dirba jau 2 metus, tą patį daro „Burger King“ ir kiti gigantai. Pats Darius sakėsi irgi esąs linkęs dirbti už sėkmės mokestį (tokiu būdu jie taikė „Pieno Žvaigždžių“ „Ledų laižyklę“ feisbukui) ir kad jo įmonė ir šiuo metu turi tokių projektų. Todėl gali būti, kad dabar, kai skaitote šį tekstą, keli „Gauminos“ žmonės dirba nemokamai.

Visa kita.

„Pigu.lt“ vadovas pristatė savo ženklo įvedimą į rinką. Ženklas ir produktas šaunus, bet vadovas galėjo pasikonsultuoti su savo PR žmonėmis prieš eidamas kalbėti. Pavyzdžiui, paklausti, kokie žmonės eina į „EVirusą“… Kai jis paklausė „ar žinote, kas yra SWOT?“, salė kikeno.

„Balsas.lt“ direktorius pasakojo, kaip „išlipo“ iš interneto. Esmė – nusipirko tą, nusipirko aną, parėmė tą, tą ir šitą, visur uždėjo „Balsas.lt“ ir „išlipo“. Taip ir išvardino. Dar sakė, jų laida per TV3 nepasiteisino, nes direktorius nelabai galėjo kontroliuoti turinio. Užtat kainavo 20-30 kartų pigiau, nei reklama.

„Maxima“ įvaizdžio ir komunikacijos vadovė parodė prezentaciją, padarytą tik iš teksto, ir papasakojo, kaip jiems liepė taupyti, tada jie sujungė į vieną įvaizdžio ir rinkodaros (mažų kainų) komunikaciją ir sukūrė reklamas, kurios daro ir tą, ir tą: rodo „Maxima šeimą“ (įvaizdis), kuri pasakoja, kaip taupo (rinkodara).

„Publicum“ „FComm“  vadovas papasakojo tvarkingą prezentaciją apie tai, koks platus ir neapibrėžtas yra RsV paslaugų spektras, su neblogais pavyzdžiais. Tarkim, brito, kuris pasiklydo Australijoj, bastėsi po krūmynus nerasdamas kelio 12 dienų, o kai atsirado, vietoj to, kad bėgtų pas mamą, nubėgo pas PR agentūrą ir paprašė „išprominti“ jo istoriją (jis tikisi iš to užsidirbti pusę milijono).

Taip pat pasakė, kad visų didžiųjų globalių PR tinklų pajamos smuko, išskyrus “Chime“, ir visos Lietuvos PR rinkos smuko, išskyrus „Publicum“. Tiesa, „Publicum“ savo pusmečio apyvartos nepaskelbė, pasak atstovo, dėl to, kad yra labai etiški ir nenori klaidinti vartotojų. „Tada mediaplanavimo padalinys dar dirbo „Publicum“ viduje“, sakė jis. Netiesiogiai pranešė, kad komunikacijos apimtys Lietuvoje augs iš vieno užsakovo – Vyriausybės. Na, ir išvedė globalią tendenciją iš vieno pavyzdžio: esą anksčiau reklamos agentūros steigė PR padalinius ir tai vadino komunikacijos grupe, dabar PR agentūros steigia reklamos ir mediaplanavimo padalinius ir tai tampa komunikacijos grupe.

„Partizanas“ jo pristatyme dalyviams išdalintame segtuve buvo „po eilute“ „netradicinių rinkodaros sprendimų galimybės“. Kažkodėl parodė visų savo darytų BTL projektų nuotraukas ir kelis kartus įtaigiai paklausė „Kodėl nenuėjus pas žmogų tiesiai?“, vardindamas, kad žmonių būna ir pliaže, ir gatvėje, ir parduotuvėje, ir… ir… Jis labai norėjo, kad klausytojai nusipirktų jo paslaugas.

Valgyt davė skystokų Brazauskienės barščių ir klasikinę-konferencinę vištienos krūtinėlę, deserto nebuvo. Išgerta iki 20 taurių vyno. Dalyvių buvo apie 40. „Diskusija prie taurės vyno“ baigėsi 17:10. Pastabėlė: ant visų kalbėtojų sudėjau nuorodas į profesinius socialinius tinklus, kuriuose jie yra. Na, kadangi visus jau taip „veža“ socialinė media.

Puikus bendravimo su klientais ir partneriais pavyzdys. Galbūt, daugumos neigiamo srauto amortizuoti ir nepavyks, bet atviros kompanijos reputaciją p. Darius jau pradėjo kurti. Taip ir toliau.