Tags Posts tagged with "Knyga"

Knyga

0 1359

„Every evening Steve made a point of having dinner
at the big long table in their kitchen, discussing
books and history and a variety of things. No one
ever pulled out an iPad or computer. The kids did
not seem addicted at all to devices.“
– Walter Isaacson apie Steve Jobs

Žinoma, Steve Jobs vaikams buvo lengva būti nepriklausomiems nuo iPad’ų, nes jiems tiesiog neleisdavo jais naudotis, tačiau, o kaip kitiems? Tyrimai rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį, ypač jaunimo tarpe, mažėja alkoholio, narkotikų vartojimas, tačiau jų vietą užima mobiliosios technologijos, žaidimai – ekranai nuo kurių negalime atsiplėšti. Šį fenomeną nagrinėjantis Adam Alter savo knygoje „Irresistible: The Rise of Addictive Technology and the Business of Keeping Us Hooked“ priklausomybę apibrėžia, kaip tai, kas mums suteikia malonumą trumpuoju laikotarpiu, tačiau kenkia ilguoju. Žala gali būti produktyvumui, asmeniniams santykiams, etc. Kaip ir narkotinių medžiagų vartojimo atveju, elgesio priklausomybės pasireiškia panašiais būdais, vienas kurių yra problemos nepripažinimas. Vienas Adam Alter knygos herojų „World of Warcraft“ žaidė 45 dienas iš eilės ir čia turima omeny ne „kelias valandas po darbo ar studijų“, bet… vietoje darbo, studijų, valgymo ir net pilnaverčio miego. Užfiksuota atvejų, kai Kinijoje jaunimas taip įsitraukia į žaidimus, kad vietoje ėjimo į tualetą jie naudoja pampersus suaugusiesiems - kad tik nieko nepraleistų! Gal todėl tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje eksperimentuojama su „Cinderella Law“, kai nuo vidurnakčio iki šeštos valandos ryto vaikams neleidžiama žaisti online žaidimų.

Tiek narkotinių medžiagų, tiek elgsenos priklausomybės aktyvuoja tas pačias smegenų sritis ir yra kurstomi tų pačių esminių žmogaus poreikių: socialinio palaikymo, socialinio įsitraukimo, protinės stimuliacijos ir efektyvumo jausmo. Laikų medžioklė Facebooke yra puikus socialinės satisfakcijos pavyzdys, bet jau pernelyg įprastas ir žinomas, kad būtų vertas dėmesio. Bet, štai… diskusijų platformoje reddit, viename iš 10 lankomiausių puslapių pasaulyje, yra skiltis ROASTME, kas lietuviškai galėtų reikšti „pačirškink mane“. Jos esmė paprasta – įsidedi savo foto su prašymu būti pačirškintu, o tada ir prasideda…
roastme

Nenustebčiau sužinojęs, kad puslapis prisideda prie savižudybių, tačiau apsilankius ROASTME pirmą kartą ima ir juokas stebint šį fenomeną, ir liūdesys pagalvojus, kad žmogus padarys bet ką, kad sulauktų nors trupučio dėmesio.

Adam Adler knygos nepavadinsi nei mokomąja priemone priklausomybių kūrėjams, nei vaistu nuo priklausomybių, tačiau tai labai gera savidiagnostinė priemone ir pažintis su technologijomis, kurių negalime išvengti. Skirtingai nei alkoholis ar narkotikai, elektroninis paštas ir internetas bendrai yra neatsiejami šiuolaikinio gyvenimo atributai ir vienintelis būdas pereiti ar grįžti link to, kad tai ne tu tarnauji technologijoms, bet technologijos tau, yra jas pažinti, suvokti, kaip tavimi manipuliuoja bei pabandyti tai pakeisti.

„The truth about addiction challenges many of our intuitions.
It isn’t the body falling in unrequited love with a dangerous
drug, but rather the mind learning to associate any substance
or behaviour with relief from psychological pain.
– Adam Alder, Irresistible

Vienas tokių mažų pavyzdžių, galėtų būti Facebook Benjamin Grosser programėlė Facebookui – Facebook Demetricator. Kiek žmonių palaikino? Kiek žmonių pasharino? Kiek naujų postų, kiek naujų pranešimų? „Demetricator“ atima iš „Facebook“ skaičiukus ir jūs galite džiaugtis tuo, kad žmonės tiesiog share’ina, tiesiog like’ina jūsų įrašus. Žinoma, tai nepagydys nuo poreikio socialiniam palaikymui, tačiau bent jau pamažins priklausomybę skatinančių dirgiklių skaičių.

Kaip „Netflix“ verčia mus žiūroholikais? Kiek serijų „Mad Men“ reikia pažiūrėti, jog užsikabintum? Kodėl įvairūs kolorijų, žingsnių, bėgimo matuokliai dažnai labiau kenkia nei padeda? Kodėl žmogus kazino laimėjęs $20, bet pralaimėjęs $100 išeina, kaip nugalėtojas? Ir kodėl „Hipstamatic“ iTunes parduotuvėje tapęs „App of the Year“ metais anksčiau nei „Instagram“ šiandien yra niekas, kai „Instagram“ yra viskas? Pasak Adam Adler mūsų priklausomybėms sukurti tereikia šešių ingredientų ir bent vieną iš jų rasime mūsų mėgstamuose žaidimuose, appsuose, socialiniuose puslapiuose, serialuose ir pan.:

– Prikaustantys tikslai, kuriems pasiekti trūksta tiek nedaug
– Nenuspėjamas grįžtamasis ryšys, kuriam sunku atsispirti
– Augančio progreso ar tobulėjimo jausmas
– Užduotys, kurios su laiku tampa vis sunkesnėmis
– Neišspręstos įtampos, kurioms reikia atomazgos
– Stiprūs socialiniai ryšiai

Man „Irresistible“ kažkuo priminė labai sėkmingą JAV vykusią antirūkymo kampaniją paaugliams – „Truth“. Jos kūrėjai demistifikavo tabako pramonę remdamiesi jos pačios vidiniais dokumentais, kurie pagal vietinius įstatymus, turėjo būti paviešinti. Taip jaunimas, kuris maištauja prieš tėvus, auklėtojus, gavo naują priešą – tabako pramonę. Panašiai iš po šios knygos, kai atrandi, kad ir kaip tavimi manipuliuojama kiekviename žingsnyje, jog tu taptum pavyzdingu produkcijos vartotoju, norisi nuo viso to išsivemti ir detoksikuotis. Ne tai, kad visa šioje knygoje yra šokiruojantys atradimai, bet visko įvardinimais savais vardais tikrai padeda. Žinoma, kiekvienam savu laiku bei tempu.

Jeigu norite mažos savidiagnozės, atsakykite sau, kiek manote praleidžiate laiko prie ekrano, o tada instaliuokit „Moment“ (Apple) arba „RescueTime“ (Windows/Android). Įdomių atradimų!

http://adamalterauthor.com/irresistible/

p.s.
Capture

0 150

Taip, šis Rimanto Kmitos romanas “Pietinia kronikas”, parašytas šiauliečių tarme, yra apie meilę.

Veiksmas, vykstantis apytiksliai 1994 – 1996 metais, Šaulių tarmė, yra tik išorė. Išorę tematai kai pasiimi knygą į rankas ir skaitinėji anotaciją, jog knyga yra savotiška laiko mašina. Išorę dar tik tematai, kai tik pradėjęs skaityti mėgaujiesi tekstu šiaulietiškai apie originalių “Adidas” ar “Nike” treningiukų svarbą. Nori ar nenori, tikrai nusikeli į tuos neramius laikus. Ko gero, daugelis vien dėl to tą knygą ir nusipirks. Geras marketingas.

Bet po visu tuo kevalu, po lukštu, yra knyga apie meilę, kuri priverčia žmogų keistis ir tobulėti. Todėl kartu tai ir yra vadinamasis “bildungsroman” – romanas apie jauno žmogaus brendimą.

Grįžtant prie šiaulietiškos kalbos… Knyga, parašyta tarmiškai ir naudojant gatvės slengą, yra grožis. Tai yra “natūrali” knyga, pilna malonaus realizmo. Perskaitęs ją, suvoki, kad standartine literatūrine kalba parašyta knyga nebūtų tiek paveiki. Net šmėkšteli eretiška mintelė, kad standartinė kalba skurdina.

Beskaitydamas greitai su šiauliečių šneka susigyvenau. Iš pradžių tarmiškumas buvo nedidelis iššūkis man, išaugusiam lietuvių standartinės bei lenkų ir rusų kalbų aplinkoje. Tačiau skaitant ilgainiui tarmiški žodžiai tapo tokie natūralūs, kad pradėjau jų beveik nepastebėti. Ir tada nejučiomis pradėjau skaityti romaną apie meilę, o ne literatūrinį pokštą.

Tekstas lengvas, slysta gerai, siužetas paprastas, negrūzina. Parašyta apie tai, ką kiekvienas iš mūsų patyrė mokyklos paskutinėse klasėse. Vienas malonumas rasti pažįstamų situacijų. Gal todėl rašytojas ir pavadino šią knygą popromanu. Tačiau tai – joks trūkumas. Juk ne visada ir ne kiekvienas nori skaityti Dostojevskio „Idiotą“, kaip tai darė romano herojus.

Na, ir šiek tiek kritikos. Nors tai ir galima suversti „popromaniškumui“, tačiau kai kada norėjosi daugiau psichologinių niuansų ir gylio istorijoje. Aišku, juk ne M. Prousto “Prarasto laiko beieškant” Kmita rašė, bet to norėjosi. Kaip ir minėjau, tekstas slydo gerai. Kai kada pernelyg gerai – nes jis slydo paviršiumi.

Vis tik sudėjus pliusus ir minusus, romanas – didelis pliusas.

0 446

Mane visada stebindavo, kodėl žmonės asmenukėse taip dažnai yra pasukę galvas į šoną, lyg norėtų pademonstruoti savo auskarus ir knygos „The Like Switch: An Ex-FBI Agent’s Guide to Influencing, Attracting, and Winning People Over“ autoriaus Jack Schafer dėka, panašu, kad būsiu radęs užuominą į atsakymą (ir daugybė kitų puikių istorijų iš buvusio FBI agento gyvenimo).

John R. “Jack” Schafer savu laiku FBI buvo elgesio analitikas nacionalinio saugumo programoje ir jo darbas nemaža dalimi buvo susijęs su identifikavimu veiksnių, kurie leistų atpažinti užsienio šalių užverbuotus asmenis arba padėtų tokius asmenis palenkti į savo pusę, kartais paverčiant dvigubais agentais. Jeigu esate skaitę Dale Carnegie „How to Win Friends and Influence People“ ir vieną-kitą kūno kalbos vadovėlį, „The Like Switch“, žurnalistų terminais kalbant, „nesusprogdins netikėtumo bombos“, tačiau puikūs knygos įvertinimai amazon.com už ačiū irgi nedalinami – prie to prisideda ir aiški formulė, kurią siūlo Jack Schafer ir FBI, šnipinėjimo kontekstas, dėl ko kai kurie paragrafai skaitosi ne tiek, kaip savipagalbos vadovėlis, kiek kaip trileris apie gyvenimą geležinės uždangos laikais.

0 695

„As a health care organization, we’re devoted to acts of healing,
so we never use language associated with violence. We don’t have
bullet points; we have information points. We don’t attack a
problem, we approach it.“
-Steve Barney, SSM

Robert Cialdini dar 1984 metais išleista knyga „Influence: The Psychology of Persuasion“ yra tikra žanro klasika nepraradusi aktualumo iki pat šių dienų. Naujasis jo darbas „Pre-Suasion: A Revolutionary Way to Influence and Persuade“ nėra tiek revoliucingas, nes Malcolm Gladwell, broliai Heath ir kiti žodžio bei įžvalgų meistrai įsuko nesibaigiantį populiariosios psichologijos ir sociologijos cunamį, kad atsirinkti po jo, kas vertinga, o kas keliauja į besikartojančių idėjų archyvą, tampa vis sudėtingiau.

Robert Cialdini su „Pre-Suasion“ žengia Holivudo keliu, kuris tais atvejais, kai mato, kad populiarios istorijos tęsinio daryti nėra iš ko, kuria filmą-priešistorę. Ir ji nėra sekli ar laužta iš piršto – tokių, jums, tikriausiai, girdėtų istorijų, kai prancūziško vyno pardavimai šoka aukštyn tais atvejais

0 574

„If I had to express in one word what makes their personalities
different from others, it’s complexity. They show tendencies
of thought and action that in most people are segregated. They
contain contradictory extremes; instead of being ‘individual,’
each of them is a ‘multitude.'“
– Mihaly Csikszentmihalyi

Huffingtonpost.com pasirodęs įrašas „18 Habits Of Highly Creative People“ akimirksniu tapo viral, tad nenuostabu, kad jo autorė Carolyn Gregoire kartu su kūrybiškumo ekspertu Scott Barry Kaufman, perkėlė jį į kitą lygmenį – knygą „Wired to Create: Unraveling the Mysteries of the Creative Mind“. Kartai, kuri neskaito knygų, net ir įrašas „Huffington Post“ gali pasirodyti per ilgas, tačiau bet kuriuo atveju jis neatstoja knygos, kurios pagrindas – lindimas į pagrindinių principų gilumą, jų parėmimas gyvais pavyzdžiais (taip, šį kartą knygoje galima užtikti ne tik Einšteiną ar Steve Jobs, bet ir Yo-Yo Ma ar Thom Yorke) bei paskutiniais mokslo žodžiais šia tema.

0 542

Gerokai anksčiau nei Daniel Kahneman mestelėjo bombą pavadinimu „Thinking, Fast and Slow“, Psichologijos ir Bihevioristinės ekonomikos profesorius Dan Ariely vertė savo studentus dalyvauti smulkiuose eksperimentuose, kurių rezultatai ir jiems patiems, ir skaitantiems apie juos, puikiai telpa jo pirmosios knygos pavadinime – „Predictably Irrational“. Keli šių eksperimetų yra paminėti ir 2012 metų Dan Ariely TED konferencijos pranešime „What makes us feel good about our work?“, o čia minima knyga „Payoff: The Hidden Logic That Shapes Our Motivations“ yra tarytum atnaujinta bei išplėsta šio pranešimo versija, 20 minučių peržiūrą paverčianti lengvu poros valandų skaitiniu.

Dan Ariely neišduoda konkrečios formulės, kas motyvuoja žmones (tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe), tačiau pavyzdžiais, tyrimais ir eksperimentais bando išmušti iš galvos Adam Smith pasaulį, kuriame nesvarbu, koks darbas, svarbiausia, jog už jį teisingai atlyginama. Bet jeigu lengva suvokti, kad uošvienei už Kalėdinius pietus atsidėkojus ne „ačiū“, bet 150€, atgal gausi nemalone iki grabo lentos, o vaikinas merginos nenusitemps į lovą pasakęs, kiek jam (jiem, jai) kainavo šios dienos vakarienė ir kinas, tai darbinėje srityje įsitikinimai vis dar tie patys – moki-gauni. Blogiausia, kad toks įsitikinimas yra ne tik darbdavių galvose, tačiau ir tarp ieškančiųjų darbo. Vis dar įprasta rinktis gerai apmokamą darbą galvojant, kad pramogas ir gerą gyvenimą galėsi nusipirkti atidirbęs, tačiau tyrimai rodo, jog šis prioritetas yra gyvas tik iki kol pradedi dirbti (tiesa, tada jau būna per vėlu kažką keisti ir visa energija išnaudojama esamos situacijos pagrindimui).

0 796
Iliustracija iš howstuffworks.com

„You had been looking for the perfect „Pepsi“. You’re wrong.
You should be looking for the perfect Pepsis.“
– Howard Moskowitz

Teksto pradžioje esanti citata yra iš puikaus Malcolm Gladwell pranešimo TED’e – „Choice, happiness and spaghetti sauce“. Pagrindinė už jos besislepianti mintis, jeigu surizikuosite nepažiūrėti įrašo, ta, kad nėra stebuklingos formulės, kuri tiktų visiems žmonėms. Ir nesvarbu apie ką mes kalbame: spagečių padažą, „Pepsi“, karjerą, etc. Yra daugybė formulių ir kuo jų būtų daugiau, tuo jų efektyvumas būtų didesnis. Žmonės dirbantys reklamoje su tuo susiduria itin dažnai, nes mažmeninės maisto prekybos tinklo vadovą labai sunku įtiktinti, jog nėra komunikacijos tinkamos žmogui nuo 16 iki 80 metų, gyvenančiam mieste ir provincijoje, kuris tuo pačiu yra ir vyras, ir moteris, vegetaras ir visaėdis. Bet tebūnie…

Ir jau kai ši universali taisyklė (kad ir kaip šiame kontekste tai keistai beskambėtų) buvo benusėdanti pasąmonės užkampiuose, į rankas pateko pas mus jau minėta Gretchen Rubin knyga „Better Than Before: Mastering the Habits of Our Everyday Lives“ primenanti, kodėl gyvenimo būdo ar įpročių keitimo patarimai, kuriuos perskaitome populiarioje žiniasklaidoje, neveikia. Kodėl vienas žmogus besivadovaujantis tais pačiais patarimais sugeba kardinaliai pakeisti mitybą, miego įpročius, fizinį aktyvumą, kai kitas ilgai kankinasi ir vis tiek galiausiai palūžta? Problema dažnai yra ne patarimuose, bet bandyme juos pateikti, kaip universalius, tinkančius visiems, nors esame, ačiū Dievui, labai skirtingi.

Ir jeigu jus kada apėmė jausmas, kad jūsų trokštamas ir visuomenės primetamas gyvenimo būdas eina priešingomis kryptimis, o jumyse tai išvirsta irzlumu, nemiga, nuovargiu ar pykčiu ant viso pasaulio, tai prieš griebdamiesi savi pagalbos knygų, pradžiai

2 2275

“Keep only those things that speak to your heart.
Then take the plunge and discard all the rest.
By doing this, you can reset your life and embark
on a new lifestyle.”
Marie Kondō

Pažindamas kritišką mūsų skaitytoją, jau girdžiu klausimą: kas bendro tarp DD ir šiemet (jau ir) lietuviškai išleistos Marie Kondō knygos „Tvarkingų namų stebuklas: japonų menas tvarkytis“? Bet produktyvumas turi daug veidų bei vardų ir toli gražu ne visi susiveda į appsus, laiko planavimą ar pan. Kiekvienas žmogus atsikandęs freelancer’io duonos galėtų jums papasakoti, kaip sunku įsivažiuoti darbingumo bėgiais dirbant namuose, lyginant su ofisu – aplinka daug ką lemia. Gal todėl dažnai į kiek žemesnį nei CEO lygį pretenduojančiuose patarimuose gali rasti „pirma pasiklok lovą“, nes toks maistas akims siunčia smegenims signalus apie chaosą, netvarką, miegą, bet tikrai ne darbą. Net ir šioje knygoje Marie Kondō kažkur pasakys, kad vizuali betvarkė padeda mums atitraukti dėmesį nuo tikrosios netvarkos priežasties, turėdama omenyje, kad tvarkingoje aplinkoje, kur nieko nebereikia keisti ar taisyti, mes esame priversti susitikti su savo vidiniais demonais nuo kurių visą laiką bėgame (pramogomis, pirkiniais, etc.).

Marie Kondō patarimai iš ties labiau skirti namams ir kiek jie bus pritaikyti gyvenimui bendrai, ofisui, produktyvumo pagerinimui yra vien tik skaitytojo galioje, tačiau ir pati autorė teigia, jog žmonių pritaikiusių jos patarimus gyvenimai dažnai pasikeičia radikaliai. Čia dar galima paantrinti ir knygos „The Accidental Creative“ autoriaus Todd Henry pastebėjimu produktyviai dienai – susirašykite visus dienos darbus, visas problemas, kurios sukasi jūsų galvoje, net ir asmenines, nes „Jeigu tai yra jūsų galvoje, tai yra jūsų galvoje“ („If it’s in your head, it’s in your head“).

Lietuva yra per maža rinka, kad kas rizikuotų leisti nepopuliarias knygas ir „Tvarkingų namų stebuklas“ tikrai nėra tokia – tiek gimtąją Japoniją, tiek JAV, tiek kitas rinkas ji užliejo, lyg didžioji Kanagawos banga. Kalbama, kad Marie Kondō gimtinėje tiek populiari, jog eilės pasinaudoti jos paslaugomis jau nusidriekę tris mėnesius į priekį, kas ją ir paskatino parašyti šią knygą. Įspūdinga, bet reali istorija, kur kas žemiškesnė. Nors tai faktas, kad Marie Kondō dar nuo vaikystės buvo apsėsta tvarkymusi, dabartinė sėkmės istorija prasidėjo jau 2010 metais, kai jos idėja knygai nugalėjo rašytojams skirtame kurse „Kaip parašyti bestselerį, kurį žmonės mylėtų dešimtmetį“. Tada prasidėjo pasirodymai TV šou, įžymybių namų tvarkymas, etc. o visa kita jau yra istorija atvedusi iki apžvelgiamos knygos ir dabartinio fenomeno.

KonMari (Kondō Marie) metodą galima suvesti į labai konkrečius žingsnius ir kai kurie jų labai panašūs į tai, ką vakarų autoriai rašė ne vieną dešimtmetį. Kas išskiria šios knygos patarimus iš kitų, tai daiktų sudvasinimas ir tvarkymosi pristatymas ne per atsikratymą daiktų, kurių nereikia, bet per pasilikimą tų, kurių reikia, kurie teikia džiaugsmą: „geriausias būdas nuspręsti ką pasilikti, o ką išmesti yra paimant kiekvieną daiktą į ranką ir paklausiant: „ar man jis sukelia džiaugsmą?“. Jeigu taip, tuomet pasilik jį, jeigu ne – atsikratyk. Tai ne tik pats paprasčiausias, bet dar ir tiksliausias būdas sprendimams priimti“.

Dažnai šios knygos apžvalgose rasime žodžius feng shui, tačiau jos dvasia yra labiau meditatyvi ar (d)zen nei feng shui. Autorės aprašomi pašnekesiai su rūbais, knygomis ar nuotraukomis vakariečiui gali skambėti gan keistai (bet kuo giliau įžengi į Japoniją, tuo viskas ima atrodyti mažiau keistai), tačiau viską galima išversti ir į sąmoningumo kalbą, kurio tiek daug vis populiarėjančioje meditacijos praktikoje. Lygiai, kaip akis gali atverti įsisąmoninimas to, ką valgai (kaip ir kokius žingsnius tai praėjo, kol tapo tavo maistu?), taip ir akistata su daiktu gali padėti atrasti jam vietą tavo gyvenime. Viena yra sukabinti ir užtrenkti tuzinus marškinių spintoje ir visai kas kita, kai kiekvienus jų paimi į rankas ar pasidedi prieš save ir supranti ar jie vis dar tave džiugina, ar tik džiugino kažkada praeityje, kai pirkai juos su savo ex ir kurie tada dar taip nespaudė ties bamba. Po šios knygos tvarkymasis, daiktų mažininimas ar kaip kitaip tai beįvardinsim, iš barbariško naikinimo bei sumauto materializmo, virsta apvalančia dvasine praktika. Jeigu seksit Marie Kondō filosofija jūsų gyvenime automatiškai padaugės džiaugsmo, nes jūs būsite supami vien tik džiaugsmą teikiančių daiktų. Keista, tačiau ši knyga visiškai neskausmingai nuima tą kaltės jausmą, kuris apima vien tik pagalvojus, kad galėtum atsikratyti dovanotų ir jokio džiaugsmo nekeliančių daiktų. Tikrasi dovanos tikslas yra būti priimtai, tegia autorė ir iš ties – net ir liūdėdami, jog mūsų dovana neįtiko, tikriausiai ne kaži kiek džiaugtumies, jeigu žinotume, kad dovanos gavėjas ją laiko be jokio džiugesio, grynai iš pareigos.

Mes, tarytum, apsibrėžiame save pagal tai, ką turime, todėl taip sunku kažko atsisakyti, nes gal rytoj pravers ar kai vaikai paaugs. Bet ir vėl – laikydamiesi praeities, mes nesugebame džiaugtis dabartimi (daiktais, kurie džiugina dabar) ir tam tikra prasme užkertame duris gražiems dalykams ateityje („negaliu pirkti batų, nes jų ir taip pilni namai“ (nors patinka tik vieni)). Kartais reikia padėkoti tam, ką turime už gražias akimirkas, kurias jie suteikė (papildoma proga geroms emocijoms) ir paleisti. Kartais gal net perduoti kitiems žmonėms, kuriuos tie daiktai galėtų pradžiuginti.

Nuostabu, kiek puikių knygų, žurnalų, arbatos ir kitokių dėžučių mes turime bendrai ir kiek šių daiktų yra reikalingi ar teikia džiaugsmą kasdien. Žmonės tiesiog nerūpestingai kaupia ir grūda viską – ką į balkoną, ką į rūsį, garažą, ką po vonia ar į antresolę, nes „į namus, tai vis ne iš namų“. Ir čia jau gaunasi beveik, kaip su rūkančiu žmogumi, kuris ne tik rūkydamas save žudo, bet dar ir šiaip kiekvieną kartą traukdamas dūmą susivaro po porciją nuodingo negatyvumo apie tai, kaip rūkymas yra blogai.

Marie Kondō teigia, kad visa, ką mes turime, turi būti naudinga: šiandien, artimiausioje ateityje arba amžinai (galiojantis pasas, pavyzdžiui). Gi vieta, kurioje gyvename, esame, turi būti žmogui, kuriuo tampame šiuo metu – ne tam, kuriuo buvome kažkada praeityje.

0 442

Kai kada knygos, “Amazon” turinčios puikius įvertinimus, kainuojančios padoriai dolerių (o kur dar pristatymas), pultos skaityti vos tik atėjo siuntinys, būna visiškas nusivylimas. Jų turinį būtų galima sutraukti į ilgesnio straipsnio formatą (labai gerai apie savijautą skaitant tokias knygas atsiliepė Petras Kudaras).

Taip ir ši “EGO vs. EQ”. Pastaruoju metu norėjau daugiau paskaityti emotional intelligence tema, tad Amazone pamatęs, jog knyga buvo nominuota 2014 USA Best Book Award, jog iš 43 skaitytojų recenzijų net 93 % davė 5 žvaigždes, tikėjausi būti maloniai nustebintas.

Tačiau knygą skaitydamas, net kelis kartus norėjau ją mesti (nepaisant viso labo 224 puslapių apimties, didelio šrifto ir nemažų tarpų tarp eilučių) – iš esmės nieko naujo, jeigu esi skaitęs D. Golemano “Emotional Intelligence”. Tačiau, matyt, kai kurie verslo vadai D. Golemano neskaito – ten net 384 puslapiai, o tarpai tarp eilučių standartiniai. Tokios, asmeniniu lėktuvu skrisdamas iš NY į LA, neperskaitysi.

Bet dabar apie pačius ego spastus. Jie yra paprasti:

  • ignoruoti grįžtamąjį ryšį, kuris tau nepatinka;
  • būti įsitikinusiam, kad tavo techniniai gebėjimai yra svarbesni nei vadovavimo;
  • apsupti save panašiais į save;
  • viską perdėm kontroliuoti;
  • nereipti dėmesio, kad tavo veiksmai veikia visą organizaciją;
  • nekreipti dėmesio, kad tavo veiksmus ir žodžius stebi hierarchjoje esantys žemiau;
  • prarasti suvokimą kaip viskas vyksta priekinėse linijose;
  • pasitaisius, po kurio laiko vėl grįžti prie senų klaidų (spastų).

Ir tam reikėjo dviejų šimtų puslapių? Apie tai gali paskaityti ne tik verslo žurnaluose, bet ir top 10 patarimų skyreliuose naujienų portaluose. Knygoje norėjosi išsamesnių ir konkretesnių paaiškinimų kaip žmonės įveikia save, kaip įmonė keičiasi ir kaip užtikrinamas ilgalaikis procesas. Bet visa tai aptarta paviršutiniškai ir prabėgomis.

Kiekvieniems “ego spastams” knygoje skiriama po skyrelį, kurį vainikuoja apibendrinimas. Taupydamas laiką, galėjau apsiriboti jais – ten išdėstyta visa esmė be tuščiažodžiavimo.

Taigi, penkios žvaigždutės ne visada reiškia vertingą knygą.

0 479

Viduržemio jūros kurortas. 5 valandos 40 minučių ryto. Saulės horizonte dar nėra, bet jau šviesu. Nuo jūros pučia stiprus maloniai vėsinantis brizas.

Aš bėgu centrine gatve, primenančia Basanavičiaus ir Las Vegaso mišrūną. Iš klubų sklinda tranki muzika. Gatvėje trainiojasi būriai britų ir vokiečių jaunimo. Kažkas išeina iš striptizo klubo, kažkas valgo vėlyvus – ankstyvus hamburgerius. Graikijos darbo žmonės šaligatviais skuba kelti BVP.

Aš bėgu, o linksmai nusiteikę praeiviai mane palydi entuziastingais šūksniais, skatina motorolerių garso signalais. Vienas britas ima bėgti kartu, bet po kelių šimtų metrų sustoja ir garsiai reiškia nusivylimą. Aš jam šūkteliu “You are doing good!” ir bėgu toliau.

* * *

Perskaitęs sensėjaus Harukio Murakamio knygą “What I Talk About When I Talk About Running” pagaliau supratau kokybiškos motyvacinės lnygos vertę. Anksčiau dažniausiai į rankas patekdavę reikalai a la “Vienuolis, kuris pardavė “Ferrari” taip ir likdavo ne daugiau nei dar vienu įrašu perskaitytos literatūros sąraše. Tačiau ši nedidelė Murakamio knyga mane privertė, gyvenant “all inclusive”, bėgioti kiekvieną rytą. Viduržemio jūros krašte tai reiškia labai ankstyvą rytą (nes saulė ir karštis 8 ryto jau yra negailestingi) ir visų kitų vakaro pramogų, kurias siūlo viešbutis, ribotą naudojimą. Viso to, vykdamas atostogauti, aš neplanavau.

“What I Talk About When I Talk About Running”, išleista 2007 metais – Murakamio bandymas paaiškinti kodėl jis pradėjo bėgioti, kas jį motyvuoja bei įspūdžiai bėgant kai kuriuose bėgimuose. Tai nėra tradicinis motyvacinis tekstas – “bėgiok ir būsi sveikas” arba “tu gali”. Murakamis kalba tik apie save. Jis neprimeta jokios nuomonės. Knygos puslapiuose jis sako, kad tai, kas motyvuoja arba tinka jam, nebūtinai tiks kitam. Kiekvienas bėgiką savyje turi atrasti pats. Ir man, marketingo terminus naudojant, “Light – Medium” kategorijos bėgikui, kuris bėga kelis kartus per savaitę, tai buvo postūmis savyje atrasti “Medium – Heavy” užuomazgas. Bent jau trumpam.

Įdomi Murakamio bėgiojimo pradžia. Baigęs studijas, jis iš visų, kurie tik norėjo padėti, pasiskolino pinigų ir įkūrė džiazo klubą. Klubas veikė tris metus. Per tą laiką jis tapo populiaria ir pelninga vieta. Būsimasis rašytojas arė kaip reikiant, apie kitokius menus negalvodamas. Tačiau vieną dieną jam šovė mintis parašyti knygą. Po pirmosios („Hear the Wind Sing““), neblogai įvertintos, sekė antroji. Pasisekus ir jai, Murakamis nusprendė parduoti klubą ir atsidėti tik rašymui. Darbas klube buvo aktyvus ir reikalaudavo daug fizinės energijos. Rašytojo darbas – daug ramesnis, todėl ėmė augti svoris. Tai ir buvo priežastis pradėti bėgioti.

Paprasta ir neromatiška. Labai puikiai suprantama kiekvienam. Ir Murakamiui dažnai reikia prisiversti bėgti, jis taip pat pergyvena, kad jo rezultatas negerėja, jam irgi bėgti nelengva, jam skauda, jam treniruotis reikia nuolatos, kad išlaikytų formą. Jeigu tai patirti tenka literatūros selebričiui, gyvenančiam tarp Tokijo, Havajų ir Bostono. jau kelis dešimtmečius aktyviai bėgiojančiam, dalyvaujančiam maratonuose, tai mūsų, “mirtingųjų”, kančios nėra niekingos.

Ir jeigu išbūsiu bent dar kurį laiką “Medium – Heavy” bėgiku, knyga buvo visomis prasmėmis naudinga.

1 1766

„It’s time to stop talking when you start enjoying what you’re saying“
– Joseph McCormack, Brief

Antraštėje tiesiog nebetilpo delfiškas „pasitikrink ar nesi vienas iš jų“, tačiau turėtų būti, nes dažnai galvodami, kad bičiuliai, partneriai ar kolegos gaišina mūsų brangų laiką, patys nepastebim, jog jų atžvilgiu elgiamies taip pat.

Joseph McCormack knygoje „Brief: Make a Bigger Impact by Saying Less“ duoda gerų įžvalgų skubančio pasaulio gyventojams, nors neretai susidaro įspūdis, jog visa tai būtų tilpę į penkis puslapius ar publikaciją „The New Yorker“. Tik, kas čia per „BIG IDEA“, jeigu knygos apie tai nėra? McCormack neslėpia, kad vos prasitaręs apie idėją knygai, tiek iš žmonos, tiek iš kolegų bei redaktoriaus sulaukė daug juokelių ir „naudingų“ patarimų iš serijos, kokios apimties turėtų būti jo darbas, tačiau puikūs galutinio produkto įvertinimai rodo, kad „Brief“ atspindėjo potencialaus skaitytojo lūkesčius.

Aš, gi, peržiūrėjęs pasibrauktas vietas (ar jų nebuvimą) suprantu, kad man „Brief“ atmintyje išliks ne tiek, kaip vadovėlis, kiek „wake up call“ susimąstyti apie tai, kaip mes nebranginame nei savo, nei aplinkinių laiko, kurio besiplėčiančių galimybių pasaulyje jau ir taip trūksta. Visi tie laiškai „sorriukas, neprikabinau failo“, „sorriukas ir vėl ne tas, šypsniukas“ skambučiai kas dešimt minučių su klausimu „ar jau?“ bei dalyvavimai susitikimuose, kurių pirmas klausimas yra išsiaiškinti „kokio velnio mes čia išvis susirinkome?“ yra tik mažas atspindys „normalios“ dienos. Ar čia tas sąmoningumo bėgime trūkumas, jog žmonės nepastebi, kad kilometrinės prezentacijos bei nenutrūkstanti laiškų lavina yra ne darbštumo, bet atvirkščiai – tingumo ir elementarios nepagarbos kito laikui pavyzdys?

Joseph McCormack tai įvardina, kaip 7 mirtinas nuodėmes – priežastis, kodėl nesugebame būti trumpumo meistrais:
1. Bailumas. „Bijau, kad čia sunku pasakyti, čia galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų“. Žmogus neturi kiaušų ir slepiasi po žargonu, aptakiomis frazėmis ir sofistikuotomis PowerPoint skaidrėmis, kad tik nereiktų pasakyti savo nuomonės, kuri gali būti užginčyta. Po susitikimo kolegos klausia vienas kito „wtf, apie ką čia buvo?“, o vadovai nesupratę koks yra tavo planas ar rekomendacija, vieną dieną pakeičia tave tuo, kuris nebijo pasakyti, ką galvoja.
2. Pasitikėjimas. „Puikiai žinau apie ką kalbu. Galėčiau kalbėti apie tai amžinai. Pataupyk mūsų laiką ir geriau neužsivesk“. Iš tavęs tikimasi, kad tu pasakysi, ką kitiems reikia žinoti, o ne tai, ką tu žinai.
3. Bejausmiškumas. „Užtruksiu tik minutę… Tikrai?“. Patys nemėgstam, kai kažkas mus pertraukia darant kažką svarbaus, tačiau nesuvokiam, kad kiekvienas žodis yra pavogtas laikas, kuomet kalbinam kitus, panirusius į savo veiklą. Neturi, ką veikti? Tai nereiškia, kad ir kiti neturi.
4. Komfortas. Žmogus per daug atsipalaiduoja su tais, kuriuos gerai pažįsta. Tu vis dar sugebi būti „prie reikalo“ su svarbiais žmonėmis, tačiau įsivažiuoji ir pradedi tuščiažodžiauti su artimais kolegomis. Čia tas atvejis, kai vyksta abipusiai mainai – tu negalvodamas apie tai vagi laiką, o apvogtasis negalvodamas apie tai, vagia iš tavęs. Loose-loose.
5. Sumaištis. „Nepykit, aš tiesiog garsiai galvoju. – Jeigu tavo galvoje chaosas, kodėl turi dalintis juo su mumis?“  arba kaip teigia teisėsaugos pareigūnai „viskas, ką pasakysite, gali būti ir bus panaudota prieš jus“.
6. Komplikuotumas. „Čia tikrai sudėtingas klausimas – taip lengvai nepaaiškinsi“. Bet čia yra tavo darbas – vietoj to, kad maltum tą patį per tą patį, pasistenk ir paaiškink tai mums paprastai, suprantamai. Jeigu neduodi paprasto atsakymo tada, kai tokio laukiama – tu siutini žmones.
7. Neatsargumas, nerūpestingumas. „Aš taip ir pasakiau? – Taip ir pasakei, todėl kitą kartą filtruok kalbą. Padriki žodžiai, sumaišyti su emocijomis palieka kolegas gaišti laiką spėliojant, ką turėjai omenyje. Neliek visko, kas susikaupė galvoje –  perleisk mintis per filtą ir atnešk gryną produktą.

Tiek iš knygos, nors realiai galėtų būti ir daugiau.
Ar tai apie kitus, ar apie tave?

0 1853

Knyga, kurią būtina įtraukti į kategoriją „resursas užsigrūzinusiam marketingistui“, nors realiai jos išmintimi gali mėgautis tiek tie, kurie nenori vieną dieną savidiagnozuotis „iš šio darbo man reikėjo išeiti 5 metais anksčiau“, tiek nesuprantantys, kodėl aria, kaip arkliai, dalina save visiems kaip Motina Teresė, bet vis tiek jaučiasi nesirealizavę, nesuprasti, neįvertinti. Greg McKeown pradeda nuo pavyzdžio iš asmeninio gyvenimo, kai į kolegos žinutę „būtų gerai, kad dieną X tavo žmona negimdytų – reiktų, kad tu sudalyvautum susitikime“, sureagavo vykdydamas pareigą ir atvykdamas į susitikimą praėjus valandai po gimdymo. Noras buvo parodyti pasišventimą klientui, bet, kaip tegia McKeown, klientų žvilgsnis sakė tą, patį, ką jautė ir jis pats: „wtf, tu čia veiki?“.

Tapti esiancialistu, visų pirma, reiškia leisti sau nustoti visiems sakyti „taip“ ir daryti viską, ko tavęs prašo – tik tokiu būdu gali suteikti didžiausią indelį dalykams, kurie tau iš tiesų rūpi. Deja, tai nėra lengva visuomenėje kuri baudžia už gerus dalykus (sakymą „ne“) ir vertina blogus (sakymą „taip“). Besivaikydami momentinio įvertinimo ir bandydami patenkinti visuomenės lūkesčius, galiausiai patenkame į situaciją, kurią autorius vadina „sėkmės paradoksu“ ir kurią galima apibūdinti keturiais etapais:
– Aiškaus tikslo turėjimas veda sėkmės link.
– Būdami sėkmingi sulaukiame daugiau pasirinkimų ir galimybių.
– Didesnis galimybių bei pasirinkimų skaičius veda į išsibarsčiusias pastangas.
– Išsibasčiusios pastangos yra priešingos aiškaus tikslo turėjimui, kuris ir atvėdė mus į sėkmę.

Ir tai galima pritaikyti tiek kalbant apie įmonių filosofijas, tiek savo asmeninę karjerą, tiek asmeninius santykius. Jums gali atrodyti, kad kasdien kiekvienam iš 10 savo draugų skiriate valandą dėmesio, kas yra 10 valandų per dieną. Kiekvienam jūsų draugų, gi, tai yra vos viena valanda per dieną. Nekažką. Arba štai, padėjote vienai savo kolegei su renginio organizavimu, pabreinstorminot su produkto vadybininku dėl naujo prekių ženklo įvedimo į rinką (nes reikėjo nuomonės iš šalies) ir net gi įkalėt porą įrašų įmonės puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ (greta savo pagrindinės veiklos), bet kitiems jūs esate žmogus, kuris prišokamai biški padirbėjo, numetė kelias idėjas ir tiek. Ar jūsų tiesioginis vadovas įvertins tuos laiką ėdančius šuoliukus, kai prieš Kalėdas bus dalinami kalakutai ir trylikti atlyginimai? Greičiausiai, kad ne.

Knygoje „How the Mighty Fall“ nagrinėdamas fenomeną, kai griuvo ne vienas „Wall Street“ gigantas, Jim Collins pastebėjo, kad viena esminių to priežasčių buvo būtent „nedisciplinuotas troškimas turėti daugiau“ (undisciplined pursuit of more). Beje, šiuo klausimu pats Jim Collins yra gavęs patarimą iš vadovavimo guru Peter Drucker, kuris jam pasakė: Tu gali turėti arba didžią kompaniją arba didžias idėjas, bet ne abu. Jim Collins pasirinko idėjas ir dabar jo kompanija yra trys žmonės, tačiau jis savo tekstais įtakoja milijonus.

essentialism_tumblr_nd8xdjaqWK1qzj0mao1_500

Peter Drucker knygoje minimas ne kartą, tačiau įsimintiniausia citata yra iš laikų, kai į jį kreipėsi žymus psichologas Mihály Csíkszentmihályi dėl interviu savo tyrimui apie kūrybiškas asmenybes. Nors ir neigiamas, jo atsakymas Csíkszentmihályi pasirodė tiek įdomus, kad jis jį pacitavo pažodžiui:

„Esu didžiai pagerbtas ir pamalonintas Jūsų vasario 14 dienos laiško, nes daugelį metų žavėjausi Jumis ir Jūsų darbais iš kurių tiek daug išmokau. Bet mano mielas profesoriau Csíkszentmihályi, bijau, kad turiu Jus nuvilti. Aš negaliu atsakyti į Jūsų klausimus. Žmonės sako, kad aš kūrybingas, bet aš nežinau ką tai reiškia… Aš tiesiog plušu… Tikiuosi nepamanysite, jog esu per daug pasitikintis savimi ar šiurkštus, jei pasakysiu, kad viena iš produktyvumo (kuriuo aš tikiu, nors tuo tarpu netikiu kūrybiškumu) paslapčių yra turėjimas LABAI DIDELĖS šiukšliadėžės popieriui, kurion keliauja VISI kvietimai, tokie, kaip Jūsų, nes iš patirties galiu pasakyti, kad produktyvumo pagrindas – NEDARYTI nieko, kas padėtų kitiems žmonėms atlikti jų darbą ir skirti visą laiką veiklai, kurią VIEŠPATS DIEVAS patikėjo atlikti tau ir atlikti ją gerai.“

Neesencialistas galvoja „aš privalau, viskas yra labai svarbu“, esencialistas – „aš renkuosi, svarbūs yra vos keli dalykai“. Neesencialistas reaguoja į tai, kas labiausiai dega, spaudžia, esencialistas sustoja, jog įvertintų, kas iš tiesų yra svarbu ir sako „ne“ kitiems dalykams. Galiausiai neesencialistas prisiima per daug dėl ko nukenčia visi jo darbai, jis nesijaučia kontroliuojantis situaciją, nėra tikras, jog viskas vyksta, kaip turi vykti, jaučiasi perkrautas ir išsiurbtas. Esencialistas tuo tarpu renkasi atidžiai, kad įvykdytų puikiai, kontroliuoja situaciją, padaro tai, ką reikia ir mėgaujasi kelione. Atpažįstama?

Besijaučiantiems, jog užstrigo, vertėtų išskirti vieną dieną savaitėje ir atsiduoti esencializmui. Knyga, kuri metai po išleidimo vis dar yra verslo knygų top10 su beveik 5* įvertinimu, to lyg ir prašo/si.

NUORODOS: Essentialism: The Disciplined Pursuit of Less (amazon.co.uk) (bookdepository.com)

0 532

Non-Obvious2_3D_ForWeb„A great trend is a unique curated observation about the accelerating present“
– Rohit Bhargava, Non Obvious

Rohit Bhargava, kuris save vadina „tendencijų kuratoriumi“ (trend curator) savo neakivaizdžiomis įžvalgomis dalinasi jau ne vienerius metus, tačiau tik šiemet kasmetinis „Tendencijų TOP15″ įgavo vieno prisėdimo knygos formą, kurioje telpa ir įžvalgos, ir tai, kaip buvo prie jų prieita, ir patarimai, kaip pačiam tapti tendencijų kuratoriumi. Knygai pagyrimų negaili tokie žmonės, kaip Daniel H. Pink (Drive, To Sell Is Human) ar Guy Kawasaki, tačiau kažkam po „Non Obvious“ gali likti prieskonis, lyg pažiūrėjus eilinį „Kino pavasario“ filmą – supranti, kad pripažintas, apdovanotas, bet nors ir gėda prisipažinti – neveža.

To priežastis paprasta – tendencijos, tai ne ateities spėjimai (beje, labai geras tekstas apie ateities spėjimus prieš porą dienų pasirodė „Huffington Post“ – „7 Top Futurists Make Some Pretty Surprising Predictions About What The Next Decade Will Bring“), bet pastebėjimas įvykių bei įžvalgų dabartyje, kurie su dideliu pagreičiu pakeis pasaulį artimiausiu metu. Už visų Rohit Bhargava pastebėjimų yra „Haystack“ (šienos kupetos) metodas, kurį galima apibūdinti jo žodžiais apie tendencijų kuratorius: „Tendencijų kuratoriai neieško adatos. Jie suranda šieno kupetą ir įbeda adatą į ją“. Realybėje, deja, dažnai yra taip, jog tendencija yra įvardinamas pavienis, kad ir labai sėkmingas išsišokimas, reiškinys, kuris taip ir lieka pavieniu, o ilgainiui, net ir be konkurencijos, praradęs momento patrauklumą, nusibaigia. Pasak Rohit Bhargava, dauguma tendencijų spėjimų yra beverčiai dėl 4 priežasčių:

1. Nėra objektyvūs. Jeigu jūs parduodate plaktukus, paskelbimas, jog 2015 metai bus plaktukų metai, yra savipamaloninantis, tačiau neatspindės globalių tendencijų, svarbiausių reiškinių.

2. Trūksta kūrybiškumo. Pareikšti, jog artimiausiu metu „3D spausdinimas“ bus wow ar tai, jog planšečių pardavimai augs yra akivaizdaus fakto konstatavimas ir elementarus tingėjimas už to įžvelgti kažką daugiau. Man tai pasirodė bene įdomiausiu pastebėjimu, išryškinančiu autoriaus požiūrį. Kas slypi už planšečių ar laptopų pardavimų? Žmonių mobilumas, darbo vietos mobilumas? Kylantys estetiniai reikalavimai? Konstatuojant faktus, mobiliųjų telefonų ir planšečių pardavimai gali būti du skirtingi trend’ai, pažiūrėjus į tai bendriau, kūrybiškiau, galima atrasti tikrąsias už to slypinčias tendencijas.

3. Trūksta įrodymų. Šią priežastį paminėjau anksčiau – lengviausia yra pamačius kokį reiškinį suploti rankomis ir paskelbti jį nauja tendencija (kuri niekur daugiau neįsižiebs ir neprasitęs).

4. Neaiškus panaudojimas. Kas iš to, kad daugėja planšečių pardavimai? Kas iš to, kad plinta selfių manija? Kaip tuo pasinaudoti verslui? Greta išsamaus TOP15 tendencijų aprašymo, autorius identifikuoja galimus kaip? kur? kada?  Vien ši dalis daugeliui bus verta knygos kainos.

Rohit Bhargava nesako,  kod jo pastebėjimai yra 100% taiklūs. Anaiptol. Knygoje jis net leidžia sau pristatyti ankstesnių metų spėjimus ir kritiškai juos įvertinti šių dienų kontekste. Tad, jeigu tendencijos jus domina, ar ieškot įkvėpimo, $6 už knygos „Kindle“ versiją turėtų atsipirkti.

Pabaigai, Rohit Bhargava 2015 METŲ TENDENCIJŲ REZIUME:

The Reluctant Marketer – Why brands are focusing less on traditional marketing and promotion and more on content marketing and customer experience.
Glanceable Content – How companies are leveraging our shrinking attention span to create content designed for rapid consumption.
Mood Matching – How the proliferation of sophisticated media, advertising and immersive experiences can be tailored to match consumer needs like never before.
Everyday Stardom – Learn how the growth of personalization leads more consumers to expect everyday interactions to be transformed to celebrity-type experiences.
Selfie Confidence – Why the ability to share a carefully crafted online personality allows people to use social content such as selfies (yes selfies) as a way to build their own confidence.
Mainstream Mindfulness – Mediation, yoga and quiet contemplation become powerful tools for individuals and organizations to improve performance, health, and motivation.
Branded Benevolence – Companies increasingly put brand purpose at the center of their businesses to show a deeper commitment to doing good as a part of business.
Reverse Retail – Brands invest in high-touch in-store experiences as a way to build brand affinity and educate customers, while driving actual purchases online through ecommerce.
Experimedia – Content creators use social experiments and real life interactions to study human behavior in unique new ways and build more realistic and entertaining narratives.
Unperfection – As consumers seek out more personal and human experiences, brands
and creators use personality, quirkiness and intentional imperfections to be more desirable.
Predictive Protection – The combination of high privacy concerns with tech advances lead to more intuitive products, services and features to help us live our lives better and more safely.
Engineered Addiction – A greater understanding of habit formation leads to more designers & engineers intentionally create addictive experiences to capture time and attention.
Small Data – As consumers increasingly collect their own data, brand-owned big data becomes less valuable than immediately actionable small data owned by consumers themselves.
Disruptive Distribution – Creators and makers use new models for distribution to disrupt
the usual channels, cut out middlemen and build more direct connections with fans and buyers.
Microconsumption – Why pioneering new ways to consume and pay for content are leading to a revolution in new business models for startups and brands.

Rohit Bhargava. Non-Obvious: How to Think Different, Curate Ideas & Predict The Future (amazon.com)

0 3012

Knygynuose jau galima nusipirkti knygą „Tarpukario Lietuvos Reklama“. Knyga papasakos kokia reklama Lietuvoje buvo prieš beveik šimtą metų, kaip tada atrodė mums visiems pažįstami prekių ženklai „Wrigleys“, „Shell“, „Martini“, „Nivea“, „Philips“, „Persil“, „Harley-Davidson“ ir lietuviški – „Volfas-Engelman“, „Rūta“, „Drobė“, „Sanitas“. Pamatysime kokie atributai buvo naudojami reklamoje, susipažinsite su to meto kalba. Knyga įdomi ne tik reklamos žmonėms, bet ir kalbininkams, istorikams. Kepurę keliam knygos sudarytojui Ramūnui Minkevičiui, kuris atliko didelį ir reikalingą darbą. Čia tik keletas iliustracijų iš 560, kurios yra knygoje:

Oficialus knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d. 19:00 3.1 auditorijoje. Ateikite.

Prisijunkite

Video

0 1180
Empyrišku vertinimu Lietuvos draudimo bendrovės ilgokai nebuvo lokaliai sukūrusios kai ko masiškesnio. Vis daugėjant Facebook'e hashtago #gyvenimaspasiseke ir ekonomikai stiebiantis, matyt atėjo laikas ryšio...