Dansu Dansu

Kadangi keli iš mūsų buvo JAV, norisi pasidalinti keliais pastebėjimais. Kodėl to nepanaudojus Lietuvoje?

Telefono numeriai 1-800-DANSU-DANSU.
Tikriausiai ne vienas matėte amerikietikškuose filmuose pateikiamus telefono numerius su skaičiais ir tekstu. Viskas labai paprasta – tekstas naudojamas numerių įsiminimui, nes skaičių telefono numeriuose gan daug. JAV nusipirkti savo ‘call centrui” lengvų skaičių kombinaciją sunku, nes jų tik kelios, todėl numeriai perkami pagal raides ant klavišų. Pvz. 2 turi a, b, ir c raidžių reikšmes ir t.t. Todėl mūsų 1-800-DANSU-DANSU numeris iš tiesų yra 1-800-32678-32678. Taigi, viskas tam, kad būtų lengviau įsiminti.

Padavėjai ir indų surinkėjai.
Kalifornijos baruose padavėjai indų nenurinkinėja, tam yra indų surinkėjai. Šie dažniausiai yra imigrantai. Iš pažiūros ekonomiškai tai nelabai efektyvu, tačiau tokį servisą, kokį teikia padavėjai dar ir surinkinėdami indus teikti negalėtų: tik prisėdus ateina padavėjas, pasirūpina, kad gerai įsikurtume ir pasako, kad greitai prie mūsų sugrįš. Taip mes žinome, kad esame pastebėti. Padavėjai/-ui atnešus meniu ši/-is prisistato vardu ir prašo juo kviesti, Servisas praktiškai tobulas. Kitokio beveik ir nematėme.

Aptarnavimas ir šypsenos.
Lietuvių liaudies pasakos teigia, kad JAV visi šypsosi. Eina gatve, ir idiotiškai šypsosi. Tačiau tokio dalyko nematėme niekur – nei Los Angeles, nei Niujorke, nei Arizonos miestelyje. Aplink yra normalūs žmonės, todėl galima pamatyti ir rūškanų veidų. Bet įėjus į parduotuvę arba barą – viskas pasikeičia. Beveik kiekvienas iš aptarnaujančio personalo paslaugumo kupinu balsu pasiteirauja kaip sekasi, paklausia ar nereikia padėti. Lietuvoje tas pats? Vargu. Tokio lipšnumo girdėti neteko.

Vienas iš mūsų, tenka prispažinti, smuko tiek, kad prekybos centre pasiūlė arbatpinigių – pardavėjas ne tik žinojo daug apie Lietuvą, bet ir nuoširdžiai (ok, taip bent atrodė) domėdamasis mumis, neleido nuobodžiauti nė akimirkos. Pardavėjas padėkojo ir pasakęs, kad jų paimti neleidžiama, pasiūlė juos geriau išleisti “Starbucks”.

Piniginiai reikalai.
Arbatpinigiai baruose ir restoranuose yra trijų dydžių: 15%, 18% ir 20%. Kiek mokėti – jūsų sprendimas. Šie procentai ir sumos kaip siūlomieji iš kart spausdinami čekyje ar rašomi ranka. Padavėjai dažniausiai prikeverzoja visokių šypsenėlių, parašo padėkų.
Kitas mus gluminęs dalykas – mokesčiai. Kainos JAV pateikiamos be jų PVM, kuris kiekvienai prekių grupei skiriasi. Mes niekada nežinojome kiek papildomai teks susimokėti. Kaip JAV žmonės susiskaičiuoja savo išlaidas, mes taip ir nesupratome.

Ženklai.
JAV ženkluose prie simbolių papildomai prirašoma ką jis reiškia. Manome, kad taip daroma ne dėl to, kad žmonės kvaili, tiesiog daug dalykų JAV yra susiklostę istoriškai ir išlikę nuo senesnių laikų. Ženklinimą reikėjo patikslinti ar paaiškinti vietoje daugybei atvykėlių ir imigrantų.

Svajonių šalyje draudžiamieji ir perspėjantieji ženklai yra su paaiškinimų “kodėl” taip yra. Kitaip tariant draudimas kažko nedaryti lygioje vietoje yra retas. Tarkim, kaip šiame, Niujorke centriniame parke ant tvorelės pakabintame ženkle su prašymu nemindžioti žolės, paaiškinama, kad antraip ji neataugs.

Pabaigai.
Ne visi amerikiečiai užkietėję darboholikai, kaip ir visur yra visokių. Mažesniuose miestuose gyvenimas eina lėtai ir niekas niekur neskuba, žmonės džiaugiasi tuo ką turi ir jiems karjera nėra vertybė – vietinėje parduotuvėje pardavėja su tavimi sveikinasi kaip su kaimynu, prekybcentrio pardavėjas garsiai pritaria iš garsiakalbio dainuojančiai Rihana. Amerikiečiai – draugiški žmonės.

Važiavome į JAV pilni stereotipų, tačiau grįžome nusiteikę kitaip.