Dansu Dansu

Kai reikia užsipilti degalų, važiuoji į “Statoil”, “Lukoil” ar į “Be pavadinimo”? Nepaisant to, kad “Statoil” yra brangiausi, ne vienas automatiškai važiuoja į šio tinklo degalines. Galų gale, žinai ką ten gausi. O degalinėje “Be pavadinimo”? Ji kelia neaiškų nerimą.

Ko gero, labai neklystu manydamas, kad keli didieji degalinių tinklai Lietuvoje užima bent jau 50 % rinkos. Ir jie dar skiria dėmesio reklamai, klientams pasakydami dar vieną priežastį ten apsilankyti. Tai maistas kelionei, tai nuolaidų kortelė. Tad nenuostabu, kad kai kuriose degalinėse – visada “kamščiai”.

O pavienės degalinės arba nedideli vietos tinkliukai? Kad ir kaip neblogai būtų įrengtos (pvz., “Abromika”), net ir aukštų degalų kainų metu jose tėra vienas kitas klientas. Pastatyk ten dešrainių aparatą, dalink nemokamai gėrimus – vis viena neatsiras kas tai įvertins.

Tačiau kylančios benzino kainos mažoms degalinėms juk suteikia unikalią galimybę išsiskirti. Vietoj to, kad paskui kainas keliantį “Statoil” jos irgi keltų, vieną akimirką jos galėtų sustoti. Nustatyti kainą, kad net “Lukoil” lojalumo kortelė nepadėtų. Investuoti į rinkodarą. Pasakyti, kad jos parduoda pigesnį kurą.

Ir atsiviliotų nedrąsų, baugščiai į šalis besidairantį buvusį “Lukoil” klientą. Jis, pamatęs,  kokia moderni įranga stovi, kad gali kelionei nusipirkti kavos ir dar sutaupyti pirkdamas pigesnį kurą, netrukus iš “trial” stadijos pereitų į “repeat purchase”. Tada dar “word of mouth” draugams…

O degalinės sąvininkui – naujas BMW visureigis ir pinigai plėtrai.

Bet gal iš tiesų egzistuoja kartelinis susitarimas, todėl mažieji sau tyliai irgi kelia kainą ir nė nebando daryti kitaip?

Tačiau kol vietos tinkliukai nesireklamuoja, surasti pigiausią benziną galima štai čia.