Dansu Dansu

Prieš mėnesį vyko ir įvyko “Adrenalinas”. Eilinį kartą privačiai kažkas paburbėjo, kad neverta ten nei pačiam bilietų pirkti, nei tarsi netyčia pasiteirauti savo reklamos agentūros “kaip čia su tuo “Adrenalinu” šiais metais…”. Eilinį kartą kažką apie tai užsiminė vienas kitas dienraštis ar portalas. Gal dar “Laisvalaikis” savo puslapiuose paskelbė kažkokių darbų (tarsi juos kas nors, išskyrus pačius reklamščikus ir wannabes, žiūrėtų). O toliau – tyla. “Tolko miortvyje s kosami stajat”, kaip sakoma viename iš tarybinių nuotykių filmų jaunimui. 

Kaip visada, pusė strėlių liko be savo šeimininkų. Arnoldinjo viename iš ankstesnių postų aiškino kodėl taip yra. Su juo negaliu nesutikti – pernelyg daug silpnų darbų, pernelyg nesubrendusi rinka, pernelyg mažai užsakovų ryžto, pernelyg daug kūrybos vardan kūrybos.   

Bet ar pačios agentūros kaip verslo vienetai, patys žmonės, kurie jose dirba, padaro viską, kad būtų kitaip? Žinoma, kiekvieną dieną kondicionuojamuose ofisuose vyksta individualus kūrėjo kalbėjimas su pardavimais susirūpinusiu marketingo tipu “Zara” kostiumu, bet tai panašu į kurčiųjų ir aklųjų bendravimą. Vietos edukacijai čia nėra, nes čia ne vakarinė mokykla. Čia sprendžiami verslo reikalai.

“Zara” tipo norai gerbtini ir suprantami – jis nori ir parduoti, ir ištransliuoti (įdėti, išspausdinti, išspaminti) gerą bei įsimenančią reklamą. Bet jis dažnai nežino, jeigu neturi 10 metų sėkmingų ir nesėkmingų kampanijų patirties, kokia ta gera reklama yra. Kūrėjas, jeigu irgi neturi 10 metų patirties, irgi dažnai nežino ar jo idėja ko nors verta, ar šiaip yra popmenas. Ir todėl kiekviena pusė girdi tik savo argumentus. 

O jeigu, pasibaigus “Adrenalinui”, būtų kitaip? Jeigu apdovanojimus gavusių agentūrų nuomonių lyderiai pasisakytų žiniasklaidoje? Ar viskas padaryta, kad “Adrenalino” rezultatai jai būtų įdomus, kad apie tai pasirodytų ne šiaip trumpos žinutės, o ilgi interviu? O jeigu KOMAA savo tinklalapyje paskelbtų atranką dariusios komisijos protokolus, kad kiekvienas trokštantis paskaitytų ir suprastų kodėl jo darbas buvo blogas arba geras? Kad galėtų padaryti ir mokytis iš savo klaidų? Gerai jau, ne protokolus, tai bent jau komentarus. Ir ne argumentas, kad to nedaro Kanuose. 

Gal tada po kelių metų “Adrenalinas” ir neatrodytų kaip loterijos atmaina. Gal tada išprususiems kūrėjams būtų lengviau įsiūlyti savo idėjas išprususiems pirkėjams.

Kokių dar galėtų būti būdų, kad gerų ir kokybiškų komunikacijos sprendimų Lietuvoje gausėtų?

Pastarosiomis dienomis apie tai skaičiau jau ne kartą. Iš pradžių “Media and marketing” žurnalas… Apžvelgdamas Kanuose vykusią reklamai skirtą konferenciją, jis pacitavo gerai žinomos kompanijos marketingo vadovą, apkaltinusį, kad agentūrose sėdi pernelyg daug nemokšų. Dabar “Brandweek”, kurio puslapiuose du “agenturščikai” drąsiai pasakė, kad dauguma jų kolegų yra niekam tikę. 

Ir negali nesutikti. Kiekvienas iš mūsų, apsidairęs biure, greičiausiai ant vienos rankos pirštų suskaičiuotų kolegas, kurių domėjimasis reklama ir marketingu nesibaigia užvėrus biuro duris. Kurie skaito ne tik kelis žinomiausius blogus, ne tik nuobodžiaujančia veido išraiška greitai perverčia įmonės užsisakomus žurnalus. Kurių ekspertize gali pasitikėti, nes jų žinios apie žiniasklaidą ir komunikacijos procesus nesiriboja “Excel” ir “Delfi” tiesomis. 

Ko gero, niekada kitaip ir nebus. Arba nebus tol, kol agentūroms Lietuvoje vadovaus dabartinė vadovų karta. Išaugę senoje komunikacijos paradigmoje, dauguma jų sugeba tik kalbėti apie naująją žiniasklaidą ir pokyčius žmonių komunikacijos įpročiuose. Todėl dauguma Lietuvoje įgyvendinamų kampanijų vyksta pagal praėjusio amžiaus formulę, nupoliruotą iki blizgesio: TV, spauda ir papuošimui internetas iš “Adnet” nusipirkus banerių. O juk būtent vadovai turėtų inicijuoti ir skatinti pasikeitimus savo komandų narių galvose.

Kitas neabejotinas lietuviško reklamos boso trūkumas – jo praeitis. Nors Lietuvos padangėje netrūksta skambių tarptautinių tinklų pavadinimų, viskas yra kilę iš vietinės dirvos. Po gražiais angliškais pavadinimais slepiasi lietuviškas uabėlis, kurio direktoriaus supratimas apie vadovavimą susiformavo geriausiu atvejų iš kelių knygų, o blogiausiu (ir dažniausiu, matyt) – iš patirties. Apie kokį tada talentų ugdymą, profesinio tobulėjimo, darbuotojų pasitenkinimo skatinimą galima kalbėti? Ir iš kur tada ekspertai, kuriais užsakovas gali remtis? 

Į visą tai vidutinis agentūros bosas atsakys: “nėra gerų žmonių rinkoje, kuriuos galėtum nusamdyti”. Žinoma, kad aplinka kalta.