Dansu Dansu

Štai vienas geriausių pastarojo meto krizių prevencijos ir komunikacijos politikoje pavyzdžių.

Klausimas: kaip išvengti problemų, kurias kelia nepatikimas partneris?

Atsakymas pagal D.Grybauskaitę: pasirūpink, kad pats partneris tas problemas ir spręstų.

Šiuo konkrečiu atveju tas partneris – Rusija, šiemet minėsianti 65-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines. Rusijoje ta pergalė – kažkas daugiau nei kultas, todėl rusai būtinai kvies visus įmanomus prezidentus iš viso pasaulio. Ir iš Lietuvos. Susidursime su dilema, kurią prieš penketą metų sprendė V.Adamkus: važiuosi – saviškiai akmenimis užmėtys, sakys, ponui pasikloniot važiuoji. Nevažiuosi – vėlgi saviškiai, tik kiti, pasmerks. Nes su Rusija susipyksim, o juk dujos, ir elektra, ir nafta, ir pienuko eksportas, ir visa kita… V.Adamkus susipyko.

O dabar problemą turės spręsti patys rusai. Atvažiuos – puiku, Rusijos prezidentas pas mus dar nesilankė. Nevažiuos – bet kokia dingstimi – ir bus proga atsisakyti kelionės į Maskvą gegužę. Maždaug, jūs mūsų gi nepagerbėt. Nepralošiamas ėjimas, lengvas ir grakštus. Bet koks rusų atsakymas bus naudingas D.Grybauskaitei.

P.S. Aišku, “Lietuvos rytui” tai nepatinka. Nu bet jam D.Grybauskaitė ir šiaip nepatinka, so nieko tokio.

Vakarykštis Arno įrašas apie pavogtas idėjas – visiškai teisingas. “Pavogta idėja” yra vienas baisiausių dalykų, kuriais agentūros kaltina klientus. Na, maždaug, mes galvojom. Kūrėm. Gėrėm pernakt ar kaip kitaip idėją gimdėm. Atėjom pas klientą ir PYST – jis pats pasidarė!

Apmaudu? O kaipgi. Daug metų dirbau agentūroj ir puikiai tai suprantu.

Bet dabar darbuojuosi “kliento” fronto pusėje ir turiu kiek daugiau minčių tuo klausimu.

Va pavyzdys. Ateina agentūra ir sako – labas, turim jums ne-re-a-lią idėją. Prašom, pasakokit. Jie pasakoja, tu klausaisi ir supranti, kad kažką panašaus prieš mėnesį siūlė kolega iš kito skyriaus. Arba agentūra, kuri buvo atėjusi aną savaitę. Ir ką daryt? Mokėt agentūrai – ar gal geriau premiją kolegai? O jei nemokėsi – ką sakyt į kaltinimus plagiatu?

Arba kitas variantas. Idėja super, bet ji nelabai tinka produktui ar paslaugai, kuriais prekiaujam. Užtat visai tiks tam, ką planuojam paleist po pusmečio. Tai ar man po pusės metų vėl skambint tai pačiai agentūrai ir prašyt, kad jie šitą idėją įgyvendintų? O jei ten jau žmonės pasikeitė, arba jie su konkurentu dirbti pradėjo?

Arba agentūra siūlo gerą idėją, bet neturi resursų ir patirties jai įgyvendinti. Arba aš ją pasidarysiu gerokai pigiau, nei agentūra. Arba idėja tokia bendrinė, kad net idėja jos pavadinti neišeina. “Rašom blogą! Lendam į feisbuką! Ir tviterį!” Nu, kamon…

O dažniausias atvejis – idėja tiesiog neišdirbta iki galo. Tu ją sugromuliuoji, pakeiti, perdarai. Pritaikai sau. Bendri kontūrai lieka, bet tik tiek; agentūra tiesog užvedė ant geros minties. Ką tuomet daryti? Vis tiek atsisegti piniginę ir mokėti agentūrai? Dažniausiai klientai to nedaro, ir turi tam priežasčių – juk jie patys irgi dirbo.

Nesupraskit klaidingai: kai sakau, kad idėja būna neišdirbta, anaiptol nepriekaištauju. Toli gražu – puikiai žinau, kad idėja ir nebus išdirbta tol, kol agentūra jai neskirs daugybės laiko ir jėgų. Užtat pabandžiau surašyt kelis patarimus iš savo kuklios patirties. Mažu pravers, naudokit į sveikatą.

1. Nesiūlykit idėjų klientui, kurio nepažįstate. Šansai, kad pataikysit ir pateiksit tai, ko reikia, prilygsta šansams praturtėti kazino. Todėl verčiau iš anksto susirinkite kuo daugiau informacijos apie įmonę, jos veiklą, patirtį komunikacijoje, – google eroje tai lengviau nei atrodo. Jei turit galimybę, pasišnekėkit su žmonėm, kurie dirba įmonėje arba bendradarbiauja su ja. Klauskite, kas priima sprendimus; kaip greitai juos priima; kaip įmonė žiūri į eksperimentus; ir panašiai. Nes yra įmonių, kurios gali iš karto pasakyti “OK!” Kitos idėją derins su generaliniu direktoriumi arba valdyba. Trečios iš anksto tvirtina metinį marketingo / PR’o / BTL’o / you name it planus su vadovais užsienyje ir jūsų idėja palaiminimo tesulauks po gero pusmečio – arba niekada.

Gal atlikę tokią išankstinę žvalgybą iškart suprasite, kad idėja “nepraeis”. Bet užtat negaišit laiko, o tai irgi neblogai, ar ne?

2. Susitikit su žmogumi, kuris sprendžia. Aišku, tai anaiptol ne visada įmanoma, bet kuo aukščiau užlipsite hierarchijos laiptais, tuo mažesnė tikimybė, kad jūsų idėją šaunus vadybininkas viršininkui pristatys kaip savo.

3. Siūlykit idėją tuomet, kai yra šansų ją parduoti. Tokių šansų gerokai sumažėja, pavyzdžiui, vasarą, kai sprendimus priimantys žmonės išeina atostogauti ir laiko su jumis susitikti turi tik praktikantas. Ir visai nelieka po to, kai klientas susiplanuoja savo biudžetą – o įmonės tai daro skirtingu laiku, žr. 1 punktą. Kartais suveikia tiesiog paskambinti ir paklausti telefonu. Sutikit, kur kas geriau pasiūlyt kažką tuomet, kai komunikacijos žmonės sėdi ir suka galvas, ką įrašyti į būsimus planus, nei klausinėti “ar dar liko biudžeto”.

4. Face it – idėja, nepaisant jos svarbos, yra tik maža darbo dalis. Ją dar reikia ir įgyvendinti – o bet kuris komunikacijos skyriaus žmogus pripasakos krūvą istorijų apie puikias idėjas, kurias niekais pavertė prastas įgyvendinimas. Todėl, jei vis dar norit už idėją gauti pinigų, pasiruoškite kalbėti ir apie jos įgyvendinimą. Kiek kainuos ir kiek truks? Kokius darbus padarys agentūra, o kokie teks klientui? Kaip raportuosim ir kaip matuosim rezultatą? Kokią patirtį turim daryti tokius darbus? Kas pasiteisino ir kas ne? Kaip idėja atrodys bendrame komunikacijos kontekste? Kokius pavojus matote ir kaip jų išvengti?

Čia panašiai kaip, eee, statyti namą. Užsakovą nėra taip jau sunku sužavėti novatorišku projektas; bet jei neįrodysit, kad mokat ir pamatus išlieti, ir stogą iškelti, ir plyteles tualete suklijuoti – namą pastatys ir pinigus susižers kas nors kitas.

Ir taip, toks detalus pasirengimas kainuoja, ir nemažai. Bet čia jau jūsų teisė rinktis, į ką investuoti. Jei toks variantas netinka – prašom, skaitykit toliau.

5. Nedėkit visų kiaušinių į vieną krepšį. Šiuo atveju tai reiškia – nesiūlykit krūvos idėjų tuo pat metu. Kartais agentūrų atstovai, ypač jei susitikimo laukė ilgai ar klientas atrodo viliojančiai, prisiruošia pasiūlymų tiek, kiek tik išeina. Na, maždaug – jei netiks vienas, gal ant kito klientas užkibs? Gal, bet kur kas dažniau klausydamasis penktos  genialios (novatoriškos, pažangios, išskirtinės, efektyvios, etc.) idėjos per valandą klientas jų negirdi. Jis sprendžia kitą klausimą – kaip žiovauti taip, kad pašnekovai to nepastebėtų?

6. Nedarykit iš susirinkimo brainstorm’o. Kartais žmonės taip elgiasi, bet tada kyla du klausimai: kam priklauso idėja, gimusi bendro susitikimo metu? Ir ko verta agentūra, kuri nesugeba pasiruošti iš anksto?

7.  Ir svarbiausia: žiūrėkit į savo idėją kaip į “koją tarpdury”. Jau minėjau, kad pataikyt su ja į kliento poreikius šansų labai mažai. Užtat ji suteikia kai ką daugiau – progą susitikti su klientu ir tuos jo poreikius tiesiog sužinoti. Tai daroma užduodant klausimus.

Galit išsiaiškinti viską, kas tik šaus į galvą. Sužinoti, ką klientas darė iki šiol, kas sekėsi ir kas – nelabai. Išklausinėti jo paslaugos ar produkto ypatumus ir rinkos niuansus. Prekės ženklo reikalavimus. Korporacinius apribojimus (gal klientas ypač atsargiai vertina reklamą vaikams? O gal iš principo neremia rizikingų sporto šakų?). Ko siekia rinkoje. Kaip vertina konkurentus, jų produktus, jų prekės ženklus, jų komunikaciją. Ir taip toliau, ir panašiai.

Kai išmokau klausinėti klientų ir įdėmiai klausyti to, ką jie sako, supratau įdomų dalyką. Dažniausiai klientas daugmaž įsivaizduoja, ko jis nori. Jei sugebi tai išgirsti, belieka grįžti, jo norą paversti konkrečiu pasiūlymu ir prašom. Pabandykit, veikia :)

Kažkodėl labai daug idėjų siūlytojų klientų nesiklauso. Jie kalba apie tai, kokia jų idėja puiki. Pasakoja apie savo sugebėjimus, patirtį, vardija skambius prekių ženklus, su kuriais dirbo. Praleidžia skirtą laiką girdamiesi ir kalbėdami apie save. Na taip – bet kuris psichologas pasakys, kad kalbėti apie save žmonėms maloniausia. Todėl gudrūs pardavėjai leidžia apie save pasisakyti klientui.

Čia panašiai kaip rūbų parduotuvėje. Vienoje jums tiesiog atneš naujos kolekcijos švarką ir bandys jį įpiršti: va koks jis gražus, toks madingas, naujas, su gražia etikete. Pirk, visi perka. O kitoje (tokių mažuma) švarko nerodys. Vietoje to pirmiausia paklaus, kokiomis progomis švarką nešiosite. Kaip dažnai. Prie kokių batų ir kelnių derinsite. Kokius modelius ir spalvas mėgstate, ir kokius mėgsta jūsų žmona – pamenat pastabą apie sprendimų priėmėjus? :). Kiek pinigų ketinate išleisti. Ar būtinai šių metų kolekcijos, ar tiks ir pernykštės? Su puikia nuolaida! Ir so on ir panašiai. Ir va tada pasiūlys.  Padės išsirinkti iš kelių variantų. Priderins marškinius, kaklairaištį ir sąsagas rankogaliams. Ir greičiausiai išlydės su gerokai palengvėjusia pinigine.

Skamba banaliai? Na taip, užtat veikia. Sėkmės :)

Pasauliniame kosmetikos gigante pluša išsilavinę ir progresyvūs marketingistai. Jeigu kuriam produktui nėra paklausos – ją sukurs patys. Tada įsuks galingą internetinių filmukų mašiną ir netrukus visi pasaulio vyrukai vaikščios švariai skustom pažastim, nugarom ir visom kitom kūno dalim, kuriomis iki šiol didžiavosi stiprioji lytis.

Jeigu būčiau “Utenos trikotažo” rinkodaros žmogus, jau rytoj pagalvočiau apie naują stringų seriją vyrams….

The Procter and Gamble (P&G) brand has published a series of instructional videos on YouTube to guide men through body shaving, or “manscaping”. Video titles include ‘How to shave your armpits’, ‘How to shave your groin’ and ‘How to shave your back’.

All the videos feature cartoon characters in silhouette and a voice-over offering instruction infused with lighthearted humor. The ‘How to shave your groin’ video, for example, informs the viewer that “When there’s no underbush, the tree looks taller”.

In just a couple of weeks the YouTube videos have attracted almost one million viewers. Unsurprisingly ‘How to shave your groin’ is currently leading the pack by some margin with over 750,000 views since it was posted on YouTube site on 15 May.

V.Blinkevičiūtės įpėdinis R.Dagys šiandien aiškiai apibrėžė neseniai finišavusio viešųjų ryšių konkurso, skirto šeimų PR’ui, tikslus:

Dabar vieni šeimą supranta vienaip, kiti – kitaip. Reikia galų gale sudėlioti visus akcentus ir aiškiai pasakyti, kur yra linijos, nes dabar yra ginčų. Visuomenėje turi atsirasti vienodas požiūris, nes kitaip mes blaškysimės.

Taigi Socialinių reikalų ir darbo ministerija išleis netoli pusės limono tam, kad XXI a. lietuviai galų gale sužinotų, kas yra šeima. Ir kuo ji skiriasi nuo kitų reiškinių gamtoje ir visuomenėje.

Aš tik pastebėčiau, kad noras turėti vieningą visos visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu daugiau vadintinas ne viešaisiais ryšiais, o propaganda.

Gavome žinių, kad nuo birželio 1 dienos keičiasi reklamos agentūros MIA vadovas. Vytis Venslauskas palieka įmonę, o į jo vietą stoja Živilė (atleiskite, pavardės nežinau). 

Žydronė Amšiejūtė, Eglė Taraškevičiūtė, Dalia Grybauskaitė, Živilė MIA… Kas toliau?

Paskaičiau Aze komentarą ir prisiminiau prieš pusmetį regėtą svečio iš  Havas prezentaciją. Dalį jos galima rasti ir lietuviškai, gi pilną versiją rasit čia.

Bendra mintis -  krizės baigiasi, kartais anksčiau, nei planuota, o vienoms kategorijos smunkant, kitos auga.

Optimizmo įkvepia 7-9 ir 18 skaidrės.

Bet nebūtinai tie,  kurie šiandien prekiauja žurnalistais, turės labai kuo pasigirti krizei pasibaigus.  Nes koks čia džiaugsmas, kai visiems atkuntant turi tik gerokai nudrengtą reputaciją.

O jei norisi griebtis argumento, kad, girdi, reklamos nėr, o valgyt  tai reikia – tai nu kamon. Reklamdaviams žiniasklaida reikalinga lygiai taip pat, kaip ir vice versa.  Tik jie laukia ir žiūri, kiek ta žiniasklaida nusipigins. Tai gal nereik to daryt?

Jei skaitot spaudą, pastebėjot, kad per kelis pastaruosius mėnesius “Respublika”, kaip ir kiti grupės leidiniai, gerokai pasikeitė. Viskas kaip tik sutapo su tuo, kad Vitas Tomkus iš užkulisių grįžo į garbingą vyr. redaktoriaus vietą. Vien šis rašinėlis nusipelno audringų ovacijų.

Kai kas sako, kad tai yra tiesiog šlykštu. Kiti į reikalą žiūri rimtai. O va aš sakau, kad tai, ką daro V.Tomkus, – paprastas ir aiškus verslo planas, suveikęs anksčiau ne kartą. Prisiminkit kad ir “Vakaro žinių” kick-off’ą prieš gerą dešimtmetį – tuomet į pirmaujančias vietas laikraštį iškėlė straipsnelių ciklas “Juos vadina gėjais”. Kodėl tai neturėtų suveikti dar sykį? Ir suveiks sekančiu būdu.

Šou startavo jau minėtais straipsniais.  Tuo pat metu “Respublika”  ištraukė iš vienos nesmagiai kvepiančios vietos Kauno “Žalgirį”. Pačiu laiku – “Žalgirio” fanai jau buvo pasiruošę palaidot komandą, kuri žadėjo už poros dienų išsiskirstyt. Pusės Lietuvos akyse V.Tomkus tapo kažkuo panašiu į raitelį ant balto žirgo, pasirodžiusį, kai vilties jau nebuvo likę.

Bet pramoga čia tik prasideda. Į “Respubliką” (o sykiu ir “Vakaro žinias”, “Šiaulių kraštą”, “Vakarų ekspresą”) grįžo tikrosios vertybės. Patriotizmas triumfuoja, gėjų ir žydų sąmokslai atskleisti, o tų išperų užtarėjai – sutriuškinti.  Nejuokauju – štai “Bernardinų” redaktorius A.Navickas pabandė apskųsti šią publikaciją Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Atsakymui iš šios gavo atlenktą vidurinį pirštą:

Svarstyta: A. Navicko pareiškimas dėl publikacijos dienraštyje “Respublika”

Posėdyje dalyvavo dienraščio “Respublika” vyriausiasis redkatorius V. Tomkus ir grupė su juo atėjusių žmonių. Andrius Navickas prašo įvertinti 2009-02-02 dienraščio “Respublika” publikaciją “Vitas Tomkus: “Lietuviais esame mes gimę…”. A. Navicko teigimu, publikacijoje kurstoma tautinė nesantaika, antisemitizmas ir homofobija.

Nuspręsta:

Dienraščio “Respublika” publikacijoje “Vitas Tomkus: “Lietuviais esame mes gimę…” nebuvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.

Ir žmogus nesėdėjo tų rankų sudėjęs – išvystė audringą veiklą. Jau kovą (maždaug trys savaitės po to, kai grįžo kovot su gėjais ir žydais) įkūrė tokį tarpinį darinį tarp revoliucinio komiteto ir politinės partijos – “Žalgirio nacionalinio pasipreišinimo judėjimą“.  Judėjimas pareigingai, kas savaitę ar dvi, organizuoja akcijas – dažniausiai spaudos konferencijas; žurnalistai stropiai jas konspektuoja ir publikuoja – kur? Teisingai, aukščiau išvardintuose “Respublikos” grupės leidiniuose. Juokinga? O kaipgi! Tik va juokų sumažėja, kai pamatai, kas prie naujojo judėjimo bando šlietis:

Žalgirio judėjimo atsakingasis sekretorius Gediminas Jakavonis, filosofas Romualdas Ozolas, Strateginio vystymo ir plėtros centro vadovas, nemažai prisidėjęs mobilizuojant pilietinę visuomenę ne tik Lietuvoje, bet ir Gruzijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje ir kitose šalyse Audrius Butkevičius, signataras Rolandas Paulauskas, Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas, partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko pavaduotojas Juozas Imbrasas.

Dvi parlamentinės partijos, etatinis revoliucionierius ir Sąjūdžio vardą bandantys nusavinti senosios kartos politikai… Beje, tik paskutiniu momentu nuo to reikalo nusirašė Seimo pirmininkas. Na, o čia minimas signataras R.Paulauskas daugumai nežinomas, bet vertas atskiro dėmesio. Parodysim tą dėmesį įrašo  apačioj.

Nu ir ką turim?

Ogi per du mėnesius susikūrusią organizaciją, kuri turi a) pinigų, b) politinės įtakos, c) labai stiprų žiniasklaidos palaikymą. Be to:

Idėją – kaip visada, tą pačią: kilkim, broliai, į kovą. Už Lietuvą.

Ideologiją – kol kas nenuvalkiotą, šiuo atveju tokį urapatriotizmą.

Simbolius – “Žalgiris”, kaip simbolis, lietuvoj veikia geriau nei trispalvė, Vytis ir “Švyturio” alus kartu sudėjus.

Priešus – žinoma, gėjai ir žydai. Tai dvi amžinos temos (na, gal dar NT kainos), kuriomis bet kuris lietuvis bet kuriuo paros metu turi ką pasakyt. O kartais ir argumentuot svarią nuomobę ne tik žodžiu… Pasaulinės žydijos vadą Soroshą “Respublika” jau išryškino, o gėjų mafija – kol kas pasislėpusi, todėl dar baisesnė. Bet jos šaknys – Briuselyje. Skaitom vakarykštę “Respubliką”, ten visi atsakymai.

Ir priešų agentus Lietuvoje taip pat turim. Pirmiausia tai – A.Navickas, mat pirmas užšoko ant grėblio, po to – visi  intelektualai – Sorosho pakalikai, galiausiai, žinoma, politikai. Tie, kur šiandien valdžioje.

Beje, politinėje komunikacijoje nieko nėra geriau kaip priešas, kurį gali nesunkiai, užtat triukšmingai, nugalėt. Toks, kaip A.Navickas ir jo bendraminčiai, kurie neapsikentę paėmė popieriaus lapą, sudėjo daug parašų ir pasijuto didelį darbą nuveikę. Bet taip tik užpylė vandens ant V.Tomaus malūno.

Ko reikia dar? Reikia “call to action”, kitaip tariant, priešų provokacijos. Tokio maždaug gaisro Reichstage, po kurio pasakytume: viskas, daugiau taip būti nebegali, reikia kovot! Iš pradžių “Respublika” bandė važiuot ant sausio riaušių – maždaug štai, valdžia į tautą šaudo, tiesiog Kruvinasis sekmadienis – bet atsirado dar geriau: tai  “Gender loops” programa, bandžiusi į švenčiausią mūsų turtą – vaikus – kėsintis mokyklose.

Dar reikia sąjungininkų:  OK, yra. Jau mobilizavosi krūva įvairiausių organizacijų, įskaitant ir Katalikų Bažnyčią. Ir staiga “Respublika” kovoja jau nebe viena, o jos atskleisti sąmokslai tapo mėnesio aktualija mažiausiai.

Galiausiai yra ir tinkama terpė. Kai bedarbių skaičius auga po kelis tūkstančius per savaitę, o svarbiausiomis laikraščių temomis tampa tokia ir tokia,  – gero nelauk. Vokietija po Didžiosios depresijos ir V.V.Putino kelionė į valdžią po Rusijos krizės- vieni iš daugelio pavyzdžių.

Taip  kad nėr ko dejuot dėl žurnalistikos bulvarėjimo, V.Tomkaus tuščių ambicijų ir netolerancijos ar dar kažko. Įsitikinimai čia niekuo dėti. Visas reikalas sukonstruotas pagal geriausias politinių technologijų tradicijas – o svarbiausia, vos per  porą mėnesių.

Beje, ar tokiame darniame paveiksle nieko netrūksta? O kaipgi. Trūksta Gelbėtojo. Lyderio. Vado. To, dėl kurio visas šis brudas ir užvirė.

Tai štai vado vieta berods buvo numatyta A.Valinskui, – faktas, kad “Respublika” netikėtai jį pamilo, nepraslydo pro netikinčių tyra meile blogerių akis. Bet po to, kai Seimo vedėjas mandagiai atsisakė garbės kandidatuoti į prezindentus, meilė nunyko, nors iki galo ir nedingo.

Užtat liko Generolas Č.Jazerskas. Tai va: anksčiau minėtas R.Paulauskas yra jo rinkimų štabo vadovas.

Aišku, šiandien generolo šansus rinkimuose prieš D.Grybauskaitę lygint kiek nepadoru: jie skiriasi (specialiai karinis palyginimas) maždaug kaip b**is nuo kulkosvaidžio. Bet kodėl to nepakeitus? Svarbiausia – išeit į antrą turą, vėliau kortos dalijamos iš naujo. Paklauskit R.Pakso, jis žino; “Respublika”, beje, anąsyk buvo ištikimiausia jo rėmėja.

Beje, D.Grybauskaitė – Briuselyje. Briuselis – gėjų mafijos irštva. D.Grybauskaitė gyvena viena, ir taip, ji paneigė esanti homoseksuali, bet dar po mėnesio V.Tomkaus rašinių žmonės tiesiog dėl visa ko suabejos ja.

O štai Lietuvoje – gėjai veržiasi į mokyklas. ES ir TVF privatizuoja mūsų brangiąją šalį. Kažkas juk turi kažką daryti, ar ne? Tai štai ir daro.

Šiek tiek gaila pilietinės visuomenės – na, bet užtat artimiausios savaitės turėtų būti įdomios.

O va “Respublika” darys tai, ką darė visuomet: biznį.

Stupidity is an inexhaustible natural resource
Someday we’ll learn to generate electrical power from it and it will change the world

(Interneto folkloras)

O kol to neišmokom, kvailiai bekaštę energiją realizuoja kitose srityse. Kad ir PR’e.

Va du vakarykščiai pavyzdžiai.

Atsirado kvailių, kurie atviru tekstu nusprendė gąsdinti valstybę. Situacija plačiau aprašyta čia, o aš atkreipsiu dėmesį į kelis niuansus.

Lietuvoje jau buvo atvejų, kai komunikacijos planai buvo paviešinti. Štai prieš daug metų visa Lietuva skaitė ir žavėjosi „Almax” išminčiais. Jei atmintis neapgauna, ir kitų veikėjų komunikacijos planai ne kartą buvo paviešinti. Štai prie jų kompanijos pareigūnų profsąjungos ir prisijungė.

Visų paviešintų planų rezultatas tas pats: a) planų užsakovai priversti teisintis, b) kalba viešojoje erdvėje pakrypsta ne apie komunikacijos tikslus, o apie priemones, c) oponentai apkaltina planus rengusią pusę manipuliacijomis bei kitais blogiais ir d) siunčia juos velniop. Ką, beje, vakar valdžia ir padarė su pareigūnais.

Tai kas ir kodėl kvailiai? Ogi tie, kas rašė tokius planus – jei netelpa galvoj, kuo organizacija, kelianti iš esmės politinius reikalavimus, skiriasi nuo viešbučių, pakuočių gamintojų ir kitų klientų, tai mažai kas padės. Šiaip jau vien pakeitę žodį „bauginti” į „įspėti” jie būtų išvengę pusės problemų, bet dabar jau šaukštai popiet. „Nes žodis turi galios”, sako vienas iš geriausių PR žiniakslaidos specų šitoje šalyje.

Beje, fokusai su tokių planų viešinimais dar kartą rodo, kad mūsų šalyje PRščikų įvaizdis ne itin koks. Žurnalistai faktui, kad profsojūzas pasisamdė įvaizdžio konsultantus, skyrė itin daug dėmesio. Keista, kad niekas nepaminėjo, jog kita konflikto pusė – VRM – Ryšių su visuomene skyriuje išlaiko net penkis etatinius dykaduonius. Beje, puiki proga pasisakyti vienai iš kelių veikiančių RSV asociacijų – aū-ū?

Antrasis kvailystės pavyzdys – vakarykštis įrašas A.Račo bloge. Vienos ministerijos klerkas nusprendė pabūt labai mandras ir gavo per nosį. Žvengiau susiriesdamas ir labai rekomenduoju paskaityt visiems.

Aktuali tema – naujasis mokslo ir studijų įstatymas. Jau žinome, kad įvedamas “studento krepšelis” – pinigai eis paskui abiturientą į universitetą, o tie, kurie negaus savojo krepšelio, mokės už mokslą patys ar galės ieškotis finansavimo. Taigi, universitetai konkuruodami dėl krepšelių stengsis, kad paraiškų studijuoti konkrečioje mokslo įstaigoje būtų kuo daugiau, kad pats universitetas galėtų rinktis geriausius studentus, jog šie su savo krepšeliu ir ateitų, o tai reiškia, kad bręsta nauji reklamos rinkos dalyviai – universitetai.

Iki šiol daugiausia matėme blankaus turinio formalaus pobūdžio valstybinių universitetų reklamos maketukus. ISM, TVM ir BMI jau daug metų dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, teks to išmokti ir visiems kitiems alma mater. Be kita ko, šiems atsiras poreikis samdyti ir labiau kompetetingus marketingo specialistus, o kai kuriems apskritai imti tuo rūpintis. Reklamos agentūroms situacija irgi palanki, tiek verslo tiek turinio prasme.

Įdomus pavyzdys kaip reikia komunikuoti savo kūrybos vaisių. Tiesa, teko investuoti, bet atsipirko su kaupu:

“Last year, in the endless magic hour of the Icelandic summer, Sigur Rós played a series of concerts around their homeland. Combining both the biggest and smallest shows of their career, the entire tour was filmed, and now provides a unique insight into one of the world’s shyest and least understood bands captured live in their natural habitat.

The culmination of more than a year spent promoting their hugely successful ‘Takk…’ album around the world, the Icelandic tour was free to all-comers and went largely unannounced. Playing in deserted fish factories, outsider art follies, far-flung community halls, sylvan fields, darkened caves and the hoofprint of Odin’s horse, Sleipnir*, the band reached an entirely new spectrum of the Icelandic population; young and old, ardent and merely quizzical, entirely by word-of-mouth.”