Dansu Dansu

Sekmadienio vidurdienį nuvažiavau į vieną vaisių parduotuvę Vilniuje, Vokiečių gatvėje ir supratau, kad buvau per daug naivus tikėdamasis rasti ją dirbančią. Gerai apsidairius supranti, kad tik kavinė ir kazino laukia mano lito. Darganotas ir apsiniaukęs sekmadienis Vilniaus centre – dažnas reiškinys. Jei ne šalia rotušės aikštėje zujantys aplink ir ant ledo, galėtų depresija apimti.

Mes stebimės “kur žmonės? Kodėl miesto centrai Lietuvos miestuose yra ne tokie gyvybingi, kokius matome kitose šalyse ar net toje pačioje Rygoje?”. Uždaras ratas – verslas centrinėse gatvėse savaitgaliais nedirba, nes nėra rinkos – žmonių, o žmonės neina, nes niekas nedirba. Kas turi pralaužti ledus? Dideli prekybos centrai nuomodami plotą parduotuvei ant stalo deda sutartį su drakoniškomis sąlygomis, viena kurių  – darbo laikas. Prekybos centrai tikrai dar gyvuos ilgai, nes jie kuria kokybišką ir pasiekiamą traukos centrą ir tai daro visi kartu susibūrę po vienu stogu, kad ir beveik prievarta. Nedirbsi kasdien iki 22:00, tavo parduotuvės “Akropolyje” nebus, bet jei turi batų saloną Gedimino prospekte ar tą pačią “Apple” Vokiečių gatvėje, gali tvarkytis pats ir daryti ką ir kaip nori.

Tikra tiesa, visi skaičiuoja kaštus ir visais pjūviais: dienos, pamainos, vieno kliento aptarnavimo, sukuriamų pajamų ir išlaidų santykio ir panašiai. Jie sako, kad dirbti sekmadieniais neefektyvu ir kainuoja per daug, tačiau ar būtų galima pradėti galvoti kitaip – kaip padaryti, kad darbas sekmadieniais taptų efektyvesnis? Būdų kaip paskatinti žmogų ateiti pas tave tam tikru metu ar laiku tikrai yra. Gal kas jau bandė?

“Akropolo” konkurentas yra ne tik “Europa” ar “Panorama”, bet ir Vokiečių, Pilies gatvė ar Gedimino prospektas. Jei  parduotuvė “Akropolyje”, šis generuoja srautą, jei Vokiečių garvėje, tai daryti turi prekybininkas pats. Taigi, iššūkis yra padaryti taip, kad srautus generuoti pradėtų pati gatvė, o ši tai ims daryti tada, kada prekybininkas pats supras, kad pirmiausia konkurencija yra daug globalesnė.

Tad, mielieji, “piliovkėje” ir “Gedo prospekte”, vienykitės, kad ir pradžiai susibūrę į kokią nors senamiesčio prekybininkų bendriją nutarkite dirbti sekmadieniais, nes darbo dienomis dieną pas jus važiuoti nėra laiko, lieka tik vakarai ir savaitgaliai.

“Čili” verslumas pavyzdinis, tačiau jie pjauna šaką ant kurios patys sėdi. Žinome kaip veikia mūsų institucijos – jei ko nors iki galo neapgalvojo, o verslas rado išeitį, nieko tokio, uždraus ir tai dar kartą. Kol kas barai gali atidarinėti nuosavus langelius ir nesibaiminti būti nubausti.

Galbūt pastebėjote nedidelį pasikeitimą “Dansu Dansu” blogo šablone – viršuje esančioje pilkoje juostoje sumažėjo nuorodų. Dabar čia yra tik nauja nuoroda “Resursai”.

“Resursų” puslapyje ketiname dėti nuorodas į naudingus, išliekamosios vertės turinčius, failus. Ir kviečiame prisidėti visus, kurie turi ką parodyti rinkodaros ir komunikacijos bendruomenei. Juk užsakovai ir jų agentūros per metus prigeneruoja ne vieną toną analitinių apžvalgų ir white papers. 

Kam juos marinti, jeigu galima įmesti į internetą ir pasiekti dar daugiau kontaktų – sukurti Long Tail (lietuviškai tai kažkaip neskamba…) fenomeną (jeigu vis dar apie jį nieko negirdėjote, skaitykite čia).

Ir, žinoma, neverta profesionalus mokyti, kad tai dar vienas geras būdas parodyti, kad tu geriausiai išmanai rinką…

Įdomus pavyzdys kaip reikia komunikuoti savo kūrybos vaisių. Tiesa, teko investuoti, bet atsipirko su kaupu:

“Last year, in the endless magic hour of the Icelandic summer, Sigur Rós played a series of concerts around their homeland. Combining both the biggest and smallest shows of their career, the entire tour was filmed, and now provides a unique insight into one of the world’s shyest and least understood bands captured live in their natural habitat.

The culmination of more than a year spent promoting their hugely successful ‘Takk…’ album around the world, the Icelandic tour was free to all-comers and went largely unannounced. Playing in deserted fish factories, outsider art follies, far-flung community halls, sylvan fields, darkened caves and the hoofprint of Odin’s horse, Sleipnir*, the band reached an entirely new spectrum of the Icelandic population; young and old, ardent and merely quizzical, entirely by word-of-mouth.”

Vienas bičiulis iš didelio dienraščio pasidžiaugė, kad dabartinė situacija jiems yra visai palanki. L.T. užsidarė – jo laikraščio pardavimai pašoko. Prireikė priimti porą naujų žurnalistų – jų atlygis nebesikandžioja. Jo nuomone, užsidarys dar keli laikraščiai, dar keli žurnalai – rinkai nuo to tik lengviau.

Ir iš tiesų, gal leidinių skaičiaus mažėjimas tik į gerą? Iš pirmo žvilgsnio, kai konkurencijos yra mažiau, lyg ir negerai. Ir pasirinkimo nėra, ir reklamos užsakovai neša pinigus tik keliems leidėjams.

Bet pagalvojus dar kartą, ar buvo kokios naudos iš tokios leidinių įvairovės, kuri buvo Lietuvoje prieš sunkmetį? Atrodytų, konkurencija turėjo skatinti inovatyvius sprendimus ir lankstų požiūrį į užsakovą. Tačiau viskas rutuliojosi atvirkščiai. Leidinių yra/buvo daug, bet ar yra/buvo nors vienas, kuris išsiskyrė ypatingai originaliu turiniu? Turinio originalumą rodo ne tai, kad kažkas pasiskelbė lediniu apie gyvenimo istorijas, o tai, kad jis susirenka lojalią auditoriją, kuri savo verte ir dydžiu gali konkuruoti su atitinkamomis kitų leidinių rubrikomis.  O jeigu nebuvo auditorijos, nebuvo reitingo – nebuvo ir originalumo. Tada užsakovui užtenka ir atitinkamos “Moters Savaitgalio” turinio dalies.

Reklamos skyriai pertekliaus laikotarpiu išpuiko tiek, kad reklamos kainos kilo kaip ant mielių, o susitarti dėl ypatingo projekto buvo įmanoma tik gerai užmokėjus. Prieš du metus buvo paprasčiau. Ir dar visai neseniai media agentūra man raportavo, kad žurnalas to nesiims, nes redaktorė neturi laiko. O juk turėtų rasti…

Ir kas tokio ypatingai blogo, jeigu specializuotų leidinių mažėja, o auditorija telkiasi didesniuose? Užsakovui nuo to tik lengviau. Ten lengviau tą tikslinę auditoriją sugaudyti nei ją rankiojant po mažus leidinėlius, kurie, norėdami išgyventi, užsikelia absurdiškas kainas. Juk ne veltui liūdima dėl auksinių praėjusio amžiaus laikų, kai media kanalų įvairovė buvo maža ir media planą paruošti buvo kaip 2 x 2. Įdėjai klipą į TV, ir ramiai eik tikrinti įplaukų… Taip gal bus ir Lietuvos Respublikos spaudos rinkoje: yra ribotas žaidėjų skaičius, į kuriuos įmetei dešimt maketų – pasiekei ir tikslinę grupę, ir jų senelius, ir senelių anūkus. Juk ir jie, reklamą pamatę, prekę, galbūt, nusipirks.

Žinoma, žinoma, tie keli išlikę monopolistai gali užsikelti kainas taip aukštai, kad užsakovams bus riesta, tiesa? Bet mes jau buvome panašioje situacijoje prieš gerą dešimtį metų. Didieji rinkos žaidėjai sunkiai susitardavo tada, sunkiai susitars ir ateityje.

Rinka apsivalys. Išliks tie, kurių kišenės gilesnės, tie, kurie kuria tikrai originalų turinį ir tie, kurie sunkmetį iškentės kitoje formoje. Kad ir internetinio portalo.

Žudyk Reklamą bloge radau Lietuvos Respublikos policijos video klipą. Niekur jo transliuojamo nemačiau, bet, matyt, netrukus prasidės kampanija. Nes kam daugiau jo reikia?

Pagarba komandai, kuri jį taip gerai nufilmavo ir sumontavo (nors idėjų, aišku, toli semtis nereikėjo – kažkur matyti dalykai taip ir lenda iš kiekvieno kadro). Žiūrėti tikrai smagu, bet… Bet kokia nauda iš jo ir dar iš kelių šimtų tūkstančių litų, išleistų media pirkimui? Kiek reklama pajėgi pakeisti negatyvią informaciją, sklandančią aplink? Kiek ji gali paneigti įsitikinimą, kad nudrengta žalia uniforma apsirengęs tipas, sėdintis sename VW Passat Varėnos miško pakrašty ir klausiantis “Ką dabar, vairuotojas, darysime…?”, yra ne reketininkas, o mano gynėjas? Na, ir taip toliau.

Radikalus nuomonės keitimas apie visuomenei opius dalykus – ne reklamos reikalas ir ne jos nosiai. Ji gali sustiprinti, gali PAkreipti, gali informuoti, bet visas triūsas turi tekti RsV. O jeigu sąžiningai, nė joks RsV nieko nepakeis, kol buitiniame lygmenyje nematysime pasitempusių ir paslaugių policininkų, tvarkingų komisariatų, negirdėsime apie girtus važinėjančius paulikus, neskaitysime apie mažas policininkų algas ir sunkų darbą, kol policininkai lups baudą už menką pražangą kelyje, o ne gražiuoju pagrūmos.

Geriau išleiskime tuos policijos media kampanijos pinigus kitoms policijos reikmėms.

Beje, ta proga verta dar kartą paskaityti klasikinę A. Ries knygą “The fall of advertising, the rise of PR“.

Na, ir enjoy the klipas. Jis tikrai gerai žiūrisi.

Negaliu susilaikyti šito neidėjęs (šaltinis – “MediaPost”):

The Fountain Valley, Calif. automaker is the first to offer an incentive based on anticipation of hardship: The “Hyundai Assurance Program” allows new-vehicle buyers who lose their income within 12 months of purchase to return the leased or financed vehicles.

The company says the program is complimentary for one full year, covers all Hyundai models and is available to everyone.

Metas ir mūsų atstovybėms to imtis. 

Ar man norisi skristi “Virgin Airlines” pasižiūrėjus šią reklamą? O, taip, mažule… Ar ji bus mano top of mind dar kelis mėnesius (su sąlyga, kad esu britas ir skraidau į abi Atlanto puses)? Galbūt.

Be to, ir buzzas garantuotas. Gerokai įdomiau nei TV klipas su besišypsančiomis stiuardesėmis ir nuostabaus serviso paslaugomis.

Vis dar neretas atvejis, kuomet klientas reklamos agentūrai atsiunčia užduotį, kurios pirmosiose eilutėse puikuojasi tekstas “kampanijos tikslas – padidinti pardavimus … %” arba skiltyje “Kodėl reklamuojame”, randame “norime užimti … % rinkos”. Retas atvejis, bet, deja, pasitaiko kai net agentūros projektų vadovas šiuos tikslus užkrauna kūrybos skyriui kūrybinėje užduotyje.

Klientas savo pardavimo tikslus turėtų perkelti bent į “kOmpanijos tikslų” ar “situacijos aprašymo” skiltį, o agentūros projektų vadovas/-ė savo ruožtu turi iškvosti klientą apie tikrąją savo “glamūrinės” darbovietės misiją.

Draugai iš marketingo skyrių unisonu sako, kad čia viskas gerai, nes toks jų noras ir yra – kažką kažkiek parduoti. Taip pat prisimenu, kuomet pažinę marketingo krėslus jie sakydavo, kad reklama tik maža dalis to darbo, kurį jie dirba. Dar visi žinome, kad bet kokios kompanijos rezultatai priklauso nuo dešimčių, šimtų ar dar daugiau dalykų. Vienas kitą papildydami jie sukuria sinergiją, sudarančią prielaidas geriems pardavimams. Produkto pardavimas yra daugelio subjektų veiksmų ir sprendimų rezultatas. Reklama yra viena tos grandies dalis. Svarbi, bet ne vienintelė.

Kai jūsų mama nori jums iškepti kotletą, ji parduotuvėje mėsos skyriuje prašo kotletų ar faršo? Pirkdamas bulvę juk pardavėja nė nenutuokia, kad rengiesi nustebinti draugus bulvių salotomis su lašiša pagal Oliverį. Bendras tikslas yra žinomas jo savininkui, ir ne visada jį reikia projektuoti atskiriems subjektams, kuriuos pasitelki tikslui siekti, kur kas geriau jiems kelti atskirus kokybinius reikalavimus: kotletams – neriebios mėsos, bulvių salotoms – mažų šviežių bulvių, o reklamai – tam tikrų ženklo ar produkto savybių atskleidimo ar pan.

“Verslo Žinių” info: dar viena recesijos ir sumažėjusio investuotojų pasitikėjimo auka – uždaromas “MG Baltic” žurnlas “Istorijos” . V. Radzevičius, spalio mėnesį palikdamas vyr. redaktoriaus pareigas, kažką žinojo (tai mano spėjimas).