Kodėl negalime nustoti čekinti, skrolinti, klikinti ir žiūrėti?

Kodėl negalime nustoti čekinti, skrolinti, klikinti ir žiūrėti?

Autorius -
0 803

„Every evening Steve made a point of having dinner
at the big long table in their kitchen, discussing
books and history and a variety of things. No one
ever pulled out an iPad or computer. The kids did
not seem addicted at all to devices.“
– Walter Isaacson apie Steve Jobs

Žinoma, Steve Jobs vaikams buvo lengva būti nepriklausomiems nuo iPad’ų, nes jiems tiesiog neleisdavo jais naudotis, tačiau, o kaip kitiems? Tyrimai rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį, ypač jaunimo tarpe, mažėja alkoholio, narkotikų vartojimas, tačiau jų vietą užima mobiliosios technologijos, žaidimai – ekranai nuo kurių negalime atsiplėšti. Šį fenomeną nagrinėjantis Adam Alter savo knygoje „Irresistible: The Rise of Addictive Technology and the Business of Keeping Us Hooked“ priklausomybę apibrėžia, kaip tai, kas mums suteikia malonumą trumpuoju laikotarpiu, tačiau kenkia ilguoju. Žala gali būti produktyvumui, asmeniniams santykiams, etc. Kaip ir narkotinių medžiagų vartojimo atveju, elgesio priklausomybės pasireiškia panašiais būdais, vienas kurių yra problemos nepripažinimas. Vienas Adam Alter knygos herojų „World of Warcraft“ žaidė 45 dienas iš eilės ir čia turima omeny ne „kelias valandas po darbo ar studijų“, bet… vietoje darbo, studijų, valgymo ir net pilnaverčio miego. Užfiksuota atvejų, kai Kinijoje jaunimas taip įsitraukia į žaidimus, kad vietoje ėjimo į tualetą jie naudoja pampersus suaugusiesiems - kad tik nieko nepraleistų! Gal todėl tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje eksperimentuojama su „Cinderella Law“, kai nuo vidurnakčio iki šeštos valandos ryto vaikams neleidžiama žaisti online žaidimų.

Tiek narkotinių medžiagų, tiek elgsenos priklausomybės aktyvuoja tas pačias smegenų sritis ir yra kurstomi tų pačių esminių žmogaus poreikių: socialinio palaikymo, socialinio įsitraukimo, protinės stimuliacijos ir efektyvumo jausmo. Laikų medžioklė Facebooke yra puikus socialinės satisfakcijos pavyzdys, bet jau pernelyg įprastas ir žinomas, kad būtų vertas dėmesio. Bet, štai… diskusijų platformoje reddit, viename iš 10 lankomiausių puslapių pasaulyje, yra skiltis ROASTME, kas lietuviškai galėtų reikšti „pačirškink mane“. Jos esmė paprasta – įsidedi savo foto su prašymu būti pačirškintu, o tada ir prasideda…
roastme

Nenustebčiau sužinojęs, kad puslapis prisideda prie savižudybių, tačiau apsilankius ROASTME pirmą kartą ima ir juokas stebint šį fenomeną, ir liūdesys pagalvojus, kad žmogus padarys bet ką, kad sulauktų nors trupučio dėmesio.

Adam Adler knygos nepavadinsi nei mokomąja priemone priklausomybių kūrėjams, nei vaistu nuo priklausomybių, tačiau tai labai gera savidiagnostinė priemone ir pažintis su technologijomis, kurių negalime išvengti. Skirtingai nei alkoholis ar narkotikai, elektroninis paštas ir internetas bendrai yra neatsiejami šiuolaikinio gyvenimo atributai ir vienintelis būdas pereiti ar grįžti link to, kad tai ne tu tarnauji technologijoms, bet technologijos tau, yra jas pažinti, suvokti, kaip tavimi manipuliuoja bei pabandyti tai pakeisti.

„The truth about addiction challenges many of our intuitions.
It isn’t the body falling in unrequited love with a dangerous
drug, but rather the mind learning to associate any substance
or behaviour with relief from psychological pain.
– Adam Alder, Irresistible

Vienas tokių mažų pavyzdžių, galėtų būti Facebook Benjamin Grosser programėlė Facebookui – Facebook Demetricator. Kiek žmonių palaikino? Kiek žmonių pasharino? Kiek naujų postų, kiek naujų pranešimų? „Demetricator“ atima iš „Facebook“ skaičiukus ir jūs galite džiaugtis tuo, kad žmonės tiesiog share’ina, tiesiog like’ina jūsų įrašus. Žinoma, tai nepagydys nuo poreikio socialiniam palaikymui, tačiau bent jau pamažins priklausomybę skatinančių dirgiklių skaičių.

Kaip „Netflix“ verčia mus žiūroholikais? Kiek serijų „Mad Men“ reikia pažiūrėti, jog užsikabintum? Kodėl įvairūs kolorijų, žingsnių, bėgimo matuokliai dažnai labiau kenkia nei padeda? Kodėl žmogus kazino laimėjęs $20, bet pralaimėjęs $100 išeina, kaip nugalėtojas? Ir kodėl „Hipstamatic“ iTunes parduotuvėje tapęs „App of the Year“ metais anksčiau nei „Instagram“ šiandien yra niekas, kai „Instagram“ yra viskas? Pasak Adam Adler mūsų priklausomybėms sukurti tereikia šešių ingredientų ir bent vieną iš jų rasime mūsų mėgstamuose žaidimuose, appsuose, socialiniuose puslapiuose, serialuose ir pan.:

– Prikaustantys tikslai, kuriems pasiekti trūksta tiek nedaug
– Nenuspėjamas grįžtamasis ryšys, kuriam sunku atsispirti
– Augančio progreso ar tobulėjimo jausmas
– Užduotys, kurios su laiku tampa vis sunkesnėmis
– Neišspręstos įtampos, kurioms reikia atomazgos
– Stiprūs socialiniai ryšiai

Man „Irresistible“ kažkuo priminė labai sėkmingą JAV vykusią antirūkymo kampaniją paaugliams – „Truth“. Jos kūrėjai demistifikavo tabako pramonę remdamiesi jos pačios vidiniais dokumentais, kurie pagal vietinius įstatymus, turėjo būti paviešinti. Taip jaunimas, kuris maištauja prieš tėvus, auklėtojus, gavo naują priešą – tabako pramonę. Panašiai iš po šios knygos, kai atrandi, kad ir kaip tavimi manipuliuojama kiekviename žingsnyje, jog tu taptum pavyzdingu produkcijos vartotoju, norisi nuo viso to išsivemti ir detoksikuotis. Ne tai, kad visa šioje knygoje yra šokiruojantys atradimai, bet visko įvardinimais savais vardais tikrai padeda. Žinoma, kiekvienam savu laiku bei tempu.

Jeigu norite mažos savidiagnozės, atsakykite sau, kiek manote praleidžiate laiko prie ekrano, o tada instaliuokit „Moment“ (Apple) arba „RescueTime“ (Windows/Android). Įdomių atradimų!

http://adamalterauthor.com/irresistible/

p.s.
Capture

Share Button