Iliustracija iš notsalmon.com

Nevyniojant – pasak „Stanford“ universiteto tyrimo, pusvalandis skundimosi kiekvieną dieną, fiziškai kenkia smegenims. Ir net nesvarbu ar tu skundiesi pats, ar klausaisi, kaip skundžiasi kiti – susidūrimas su negatyvumu, faktiškai nupjauna neuronus amono rage (lot. hippocampus) – smegenų srityje atsakingoje už problemų sprendimą ir kognityvines (pažintines) funkcijas. Svarbiausia, kad skundimas(is) nėra blogis savaime, ta prasme, kurią mums primena tarybinis „стукач“, tačiau dažniausiai žmonės skundžiasi tam, kad nuleistų garą („Krušuos, krušuos čia per dienas ir vis tiek nieko nespėju, nes užkrauna dar daugiau darbų“), o ne tam, kad pakeistų situaciją („Mes nieko nespėjam. Jeigu nepriimsim naujų darbuotojų, tiekėjai tiesiog nutrauks su mumis sutartį“). Toks negatyvus skundimasis arba garo nuleidimas dažnai veikia priešingai nei mes manome – užpildydamas kraujotaką streso harmonu kortizoliu. Pastebėkit, kad chroniški skundikai(si) yra nuolat viskuo nepatenkinti, o viskas, ko mums reikia, kad taptume vienais iš jų – tiesiog būti tokių žmonių aplinkoje.

Skundimosi populiarumą galima paaiškinti evoliuciškai, nes neigiami, priešiški dalykai žmonės visada suartindavo ir suvienydavo labiau. Nesulyginsi „atremkim priešą“ ir „pastatykim naują tvartą“ – vienas yra neišvengiamybė, kitas tik galimybė.

Jeigu norite sužinoti daugiau kodėl skundimasis yra blogai darbo vietoje, užmeskit akį į knygos „Happy Hour Is 9 to 5″ autoriaus Alexander Kjerul straipsnį „TOP 10 REASONS WHY CONSTANT COMPLAINING IS SO TOXIC IN THE WORKPLACE“, ką aš reziumuočiau tuo, jog skundimasis kuria negatyvią, pesimistišką, toksišką ir visaip kaip kitaip kenksmingą gyvenimą bei atmosferą. Pamenu laikus reklamos agentūroje, kai nebūdavo dienos, kad nenuleisčiau nuomonės apie kūrybos direktorių, įmonės vadovą ir klientus. Čia nuo savęs. O tada dar reikdavo išklausyti kolegų nuomonę šiuo klausimu, o tada dar nenusileisti jiems ir užtopinti viską dar solidesne neigiamybių persunkta emocija. O tada, matai, kad nereikia net važiuoti pas klientą, nes žinai, kad jis yra ^$%%$%$@ ir jau neduok dieve, jis ištaria „,bet…“ – kas tik patvirtina ką „visi“ apie jį jau žinojo, nes žmogaus smegenis bejėgės prieš fenomeną pavadinimu „patvirtinimo šališkumas“ (confirmation bias), kai visame kame mes tik ir ieškom patvirtinimo tam, kuo tikime.

Išeitis iš situacijos yra treniruoti smegenis. Smegenys veikia, kaip raumuo – jeigu jomis kilnoji skundus, tai išsivysto skundimosi dalys, jeigu tų dalių nenaudoji – jos nunyksta. Tikriausiai, pirmasis apie tai prakalbo Will Bowen knygoje „A Complaint Free World: How to Stop Complaining and Start Enjoying the Life You Always Wanted“. Ne tik prakalbo, bet ir sugebėjo monetizuoti parduodamas bent 6 milijonus guminių apyrankių, kurios turėjo padėti sekti progresą – jeigu nusiskundi (kaip nusikeiki), permauni apyrankę nuo vienos rankos ant kitos. Ir taip tol, kol apyrankė ant vienos rankos lieka 21 dieną iš eilės. Knygos „The 4-Hour Work Week“ autorius Timothy Ferriss minėjo, jog jam prireikė trijų mėnesių, jog persilaužtų ir nesukluptų, tačiau vėliau, kai jau esi teisingame kelyje, nereikia jokių apyrankių.

IŠŠŪKIS. 21 diena be skundimosi.
Taigi, apsibrėžkite patys sau, kas jūsų nuomone yra skundimasis. Užrašykite mintis ant popieriaus lapo, nes, pamatysit – jau pirmomis dienomis teks suabejoti ar jūs čia ką tik pasiskundėte ar ne. „Stoviu kamštyje“ yra tiesiog pastebėjimas, tačiau „Stoviu kamštyje ir gaištu čia laiką“ yra skundimasis. Man skundimasis yra bėdavojimas apie tai, ko negaliu, tiksliau nebandau pakeisti. Pavyzdžiui, „#%##@, kiek aš dar stovėsiu šioje #%$^@ eilėje?“ arba „Kiek jam beskambinu, tiek užimta ir užimta“. Paskutinė frazė gali skambėti, kaip fakto konstatavimas, tačiau pastebėkit kokiu tonu tai pasakytumėte: konstatavimo ar nusivylimo/bėdavojimosi?
Apyrankė (kad ir siūlas, šniūras aplink riešą) ar koks kitas atributas primenantis jūsų iššūkį yra rekomenduotinas, bet neprivalomas. Ypač pirmosiomis eksperimento dienomis, kai nuolat save prigaudinėsite – jeigu būsit sąžiningi su savimi, nustebsite, atradę, jog skundžiaties ir skundžiaties. Sugebėjimas pastebėti, jog skundiesi, beje, yra pirmasis požymis, jog darote progresą.

Keletas naudingų patarimų šiame sunkiame kelyje:
1. Suteikite skundui pozityvų, problemos sprendimo vaidmenį. Emocijų sulaikymas taip pat yra kenksmingas, tačiau yra vidurio kelias, kai problemos išsakymas suderinamas su jos sprendimu. Užtenka penkiasdešimtą kartą kartą draugei kartoti, jog jūsų vyras prastas lovoje – užbaikite skundą fraze, jog vakare pabandysiu su juo pasižiūrėti pornūcha, kad biški bičui įsijungtų fantazija.
2. Atsiribokite nuo chroniškų skundikų(si). Kaip teigia Trevor Blake, knygos „Three Simple Steps: A Map to Success in Business and Life“, buvimas greta jų ne tik veikia toksiškai, lyg buvimas su rūkančiais asmenimis, bet ir nuteikia jūsų smegenis skundimuisi. Jeigu nepavyksta atsiriboti, paprašykite, jog jie pabandytų išspręsti problemą. Kartais vien klausimas „Kaip tu tai galvoji išspręsti?“ nuveja juos šalin, nes skundžiasi jie ne tam, kad išspręstų problemą, o kad socializuotųsi per negatyvumą. Galiausiai galima pasinaudoti vaizduote – įsivaizduokite, kad ant jūsų nusileidžia stiklinė kapsulė (kaip seriale „Maksvelas Gudrutis“) arba, jog jūs esate negyvenamoje saloje ir negatyvas jūsų nepasiekia.
3. Išmokite skųstis teisingai – pateikite skundą, kaip sumuštinį: pradėkit pozityvu, įterpkit skundą, užbaikit pozityvu. Nepradėkit skundo rėkimu. Visada galima pradėti nuo užliūliuojančių frazių iš serijos „Aš labai gerbiu mūsų/jūsų kompanijos filosofiją“, tuomet įdėti sluoksnį skundo (beje, sluoksnį, ne sluoksnius – nereikia priminti, ką kompanija padarė jums blogo per visą gyvenimą) ir galiausiai užbaigti pozityvu iš serijos „būčiau labai dėkingas už pagalbą“. Einant šiuo keliu, „Marks&Spencer UK“ man prieš keletą dienų atsiuntė čekį, kad atlygintų už suplyšusias kelnes, kurias pirkau Hongkonge, nors neturėjau net pirkimo įrodančio čekio – užteko nuotraukos.
4. Turėkit omenyje, kas jūsų klauso. Jeigu paskambinot TEO ir tarp 400 spartiečių IT’išnikų ir vėl niekas jums negali padėti, nes jūs naudojat Mac’ą, tai supraskit, kad į jūsų skambutį atsakantis operatorius tikrai nėra kaltas dėl įmonės politikos. Jūsų skundo tikslas turi būti išspręsti problemą, o ne užsiteršti kraują kortizoliu.
5. Jeigu ir išsprūdo koks tuščias skundas, užbaikite jį pozityviu „,bet…“. Prie „Bosas ir vėl liepė dirbti savaitgalį“ pridėkite „bet aš bent jau turiu darbą“. Emocija keičiasi – kraujo turinys taip pat.

Įdomių jums trijų savaičių.

APIE PASTEBĖTAS KLAIDAS IR NETIKSLUMUS PRANEŠKITE party@dansu.lt

Share Button
  • Artūras

    well done. puikus straipsnis.

  • veronika

    visas straipsnis super, turiu ir aš savo darbe tokių negatyvių kenkėjų. Dažniausiai naudoju „stiklo gaubto“ atsiribojimo būdą :))
    Tik paskutinis sakinys nepatiko. Sakyčiau taip: „šefas ir vėl liepė dirbti savaitgalį. Laikas ieškotis naujo darbo“.