Trendai

0 1195

Praėjusią savaitę lankiausi Dešimtmečio vadybos konferencijoje, kurią savo 10 metų gimtadienio proga organizavo Vilniaus conference centre. Seniai neturėjau tokio malonumo klausantis pranešimų – nieko nuostabaus, 10-mečio proga organizatoriai atrinko pačius geriausius pranešėjus, kurie dalyvavo jų organizuojamose konferencijose per paskutinius keletą metų.

Man, kaip komunikacijos žmogui, viskas buvo aišku, apie ką čia pranešėjai kalba, bet vėliau pradėjau stebėti aplinką, kitų klausytojų reakcijas. Pabandžiau įsivaizduoti, jog esu nenaujos, kokius porą dešimtmečių, veikiančios stabilios bendrovės vadovas. Man jau kokie 50 metų ar net artėja 60-metis. Bendrovės veikla pakankamai nuobodi, susijusi su „kietosiomis“ rinkomis – inžinerija, energetika, transportu, statyba ar pan.

Ir štai aš, 58-erių generalinis direktorius atsisėdu didžiulėje salėje, kurioje ant scenos užlipa Paulius Avižinis iš „OVC Consulting“ ir sako (čia ir toliau – laisvai cituojamos pranešimo mintys): „lyderiai nebegali pavaldiniams tiesiog liepti“. „Vadovai turi susigaudyti savo patirtyse iš išmokti jas kurti. Tačiau jie ne visada susigaudo savo patirtyse“.

Nujaučiu, kad P.Avižinis kalba tiesą, bet (jomajo) ar jis bent supranta, kad aš dirbu su tokia liaudimi, kuria nepasakysi, ką padaryti ir dar nepalydėsi „penkiaaukščiu“, tai nieko ir nebus. Tos visokios XYZKLMN kartos man jau vėžį varo.

Atsigaunu, kai ant scenos užlipa „Nordea“ makroekonomikos guru Žygimantas Mauricas, kuris kelia klausimą „Ar po 10 metų Lietuva pasivys Liuksemburgą?“. Įdomi, netgi linksma kelionė per Europą nuo 1500-ųjų metų, kurios pabaigoje galima paburnoti ant valdžios, kad ne tą daro, kas reikėtų.

Trečias pranešėjas, „CRC Consulting“ steigėjas Donatas Ramonas, tikiuosi, kaip vadovas irgi pasakys keletą receptų, kuriuos galėsiu panaudoti. O jis (vėl, jomajo) ima kalbėti apie tai, jog darbuotojai turi būti patenkinti (tokie pas mane dirba, nes gauna gerą algą, check), o paskui ima „reikalas smirsti“, nes pranešėjas sako, kad darbuotojas turi būti „įsitraukęs“. Gerai, tiek to – tebūnie, bandysime. Bet tai čia dar ne viskas?!!! Darbuotojai turi būti „įkvėpti“?!!! Suprantu ir nujaučiu, kad Donatas pats yra verslininkas, todėl žino, ką sako, bet gal pas jį su konsultantais taip galima bendrauti, o pas mane? „Kai dėsime plytą prie plytos, dainuosime dainas?..“.

Po tokių kalbų apie įkvėpimą nieko gero nežada ir „Gauminos“ steigėjo Dariaus Bagdžiūno pranešimo tema „Trys rinkodaros apokalipsės raiteliai“. Taip ir maniau, normaliai pasireklamuoti jau nebegali, pagražinti produktų nebeišeina, klientus pagauti per žiniasklaidą vis sunkiau. Tai ką čia reikės dabar daryti su ta savo reklama?

Ant scenos lipa „Integrity“ direktorė Daiva Lialytė su pranešimu „Nekenčiu „pijaro“. O jūs?“. Taip, nujaučiu ir tikiu, kad pranešėja teisi dėl to, kaip socialinė žiniasklaida pakeitė pasaulį, kaip verslas tapo mažiau atsakingu. Bet išgirstos mintys apie „virtualias giljotinas“, kai viešai pasmerkiami žmonės, apie tai, kad žmonės sėdi savo pasaulėliuose ir nesidomi aplinka, mane nuliūdina ir nugąsdina. Suprantu, kad atėjo metas įkinkyti socialinę žiniasklaidą, bet KAIP TAI PADARYTI?

Skaitau kitą pranešimo pavadinimą „Kaip keičiasi personalo valdymas ir pačios organizacijos? Viskas tik geryn!“. Va, galvoju, pagaliau atsigausiu. Bet jau pirmosios ant scenos užlipusios Giedrės Simanauskaitės iš „INK agency“ mintys man kelia nerimą. Pranešėja pasakoja, kad reikia žmonėms padėti derinti darbą ir laisvalaikį, pasakoja, kaip ją pačią agentūra trims mėnesiams išleido į Rytų Aziją, iš kur ji dirbo pasinaudodama internetu ir telefonu. Aha, šaltkalviui Petrui pastatysime stakles namie, garaže.

Konferencijos pranešėjai Remigijus Savickas iš „DOOR Training and Consulting Baltic“ bei Nijolė Kelpšaitė, „J.Friisberg & Partners“ vadovė vėl apie tą patį, ką ir kiti pranešėjai – nori būti vadovu, reikia susitvarkyti su savo vidumi. Emocijos, archetipai, vidiniai demonai. Drąsa, azartas, entuziazmas, empatija, bendradarbiavimas. Gražu, bet mano gi verslas – energetika, kur kalba sukasi apie kitokią energiją, matuojamą kilovatvalandėmis.

Nemanau, kad labai nukrypau nuo to, kaip iš tikrųjų šiandien jaučiasi vadovai, kurių didžioji dauguma yra vyresni, ir daugelis jų yra pakankamai konservatyvūs. Jie turi labai pavojingą iliuziją, kad ir toliau reikia kartoti veiksmus, kurie anksčiau jiems davė naudos, atnešė sėkmę.

Mes, komunikacijos žmonės, išgyvename permainas: socialinė žiniasklaida naikina klasikinę, reklama, RsV ir kitos disciplinos jungiasi, maišosi, susilieja. Bet ši sritis yra mūsų, mes ją išmanome, mes joje jaučiamės pakankamai patogiai, todėl išsikapstysime.

Tačiau vadovams keliskart sunkiau – ne tik keičiasi įmonių rinkodaros principai. Reikia investuoti į vidinę komunikaciją, personalo samdą. Pasaulis greitėja, konkurentų daugėja, nes jau pradedi konkuruoti ne su rajono, miesto, valstybės ar žemyno konkurentais, bet su viso pasaulio įmonėmis.

Padėkime jiems. Nes tik komunikaciją išmanantys gali padėti jos neišmanantiems. Išgyventi ir klestėti.

Pavadinimas šiek tiek „clickbaitinis“, bet pati konferencija „PR Impact Awards 2017“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo „dar vienu RsV metiniu renginiu“. Tačiau apie viską iš eilės.

Po poros savaičių, gegužės 5 dieną, įvyks „PR Impact Awards 2017“ – RsV rinkos metų renginys. Ir pirmą kartą jis yra tarptautinis, t.y. bandoma sukurti atsvarą latviškajam „Baltic PR Awards“.

Kol kas ambicijos pildomos – sulaukta rekordinis skaičius paraiškų apdovanojimams, 123 vnt. Pirmą kartą sulaukta paraiškų iš užsienio: 95 vnt. iš Lietuvos ir po 14 iš Latvijos bei Estijos. Palyginimui, „Password“ sulaukė perpus mažiau paraiškų – tik 76. Taigi, antroji konferencijos dalis, nominantų pristatymai, turėtų būti įdomūs, nes konkurencija bus labai aštri.

Beje, įdomumo dėlei – 25% visų paraiškų pateikė trys Lietuvos agentūros: „Fabula Hill+Knowlton Strategies“ (13), „INK agency“ (9) ir „Idea Prima“ (9).

Tačiau atkreiptume dėmesį į pirmąją konferencijos dalį, kurios jau pirmasis pranešimas „Komunikacijos ateitis priklauso ryšiams su visuomene“ užduoda toną.

Ką tai reiškia? Galima suprasti, kad su šia konferencija RsV industrija grįžta į seną kaip komunikacijos pasaulis diskusiją: „kas čia bosas?“. Jeigu pasižiūrėtume Lietuvos komunikacijos industriją nuo Nepriklausomybės laikų, tai daugybę metų joje dominavo kūrybinės reklamos ir žiniasklaidos planavimo agentūros, kurie visada laikė save vyresniaisiais broliais, jeigu ne rinkos tėvais. Per tuos metus ne viena reklamos agentūra įsigijo ne vieną RsV agentūrą, tačiau iš esmės nė viena reklamos agentūra nesugebėjo įsitvirtinti RsV rinkoje (o RsV seniai gajus įsitikinimas, kad reklamos žmogui nelemta suvokti RsV).

Antrasis („Narsioji širdis arba ryšių su visuomene efektyvumo matavimai yra ne silpnaširdžiams“ ir trečiasis („Big Data įtaka: ar komunikacijos specialistai taps duomenų analitikais?“) pranešimai taip pat nėra visiškai tipiniai ryšių su visuomene industrijai. Bet jie atspindi bendrą komunikacijos tendenciją – naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, gauti kuo daugiau duomenų ir kiek įmanoma geriau matuoti komunikacijos efektyvumą.

Beje, jeigu grįžtume prie paraiškų, tai spėkite, kuriose kategorijose didžiausia konkurencija? Ogi darže, kuris iš dalies priklauso (priklausė) reklamos industrijai: „rinkodaros komunikacija“ (17) ir „integruota komunikacija“ (18). Šias kategorijas lenkia tik RsV klasikų klasika – soc.atsakomybės kategorija su 20 paraiškų.

Ką gi, RsV industrija dairosi naujų medžioklės plotų. Bus įdomu pasižiūrėti, kaip jiems seksis.

0 567

Untitled

Agentūra „Be&Do“ nuveikė puikų darbą ir apibendrino bei prognozuoja tai, kas šiemet vyks pasaulyje.

Prisipažinsime, dar nespėjome atidžiai visko perskaityti, tačiau keletą citatų-minčių pamėtėsime.

  • „Over time your social persona becomes fixed and you are unable to escape the image you have created“
  • „Sport“: „When everyone runs the marathon, your medal is worth less than it used to be“
  • „In 2016, Online ad fraud left brands a hefty $7.2 billion poorer“
  • „More brands and campaigns and rebrands are falling under general public-generated scrutiny initiatives“
  • „The best tech this year has been created outside the big tech brands“
  • „The division between „true“ and „fake“ is affecting how we perceive media as it struggles to redeem itself“.
  • Mario – Pokemon – Netflix – Peaking gaming culture
  • „The end of political correctness“
  • „Security scares“

Visą apžvalgą rasite čia.

Parsisiųskite naują Millennials tyrimo ataskaitą ir nereikės „Neuro 3″ puodo kiekvieną vakarą.

Tingūs konsultantai ir reklamščikai mėgsta pasakoti baubus apie Millennials: „žinai, jie nežiūri televizijos, o Erikos reklamos net ir jutube nežiūrėjo“. Vis tik žiūri jie ir TV, ir reklamą. Ir faktas, kad Millennials yra įvairūs. Ir jie yra žmonės, kaip ir kitos amžiaus grupės.

Kad galėtumėte spręsti patys, paskaitykite čia. Ir šiaip, tas nuolatinis buzzas apie Millennials jums dar nenusibodo?

2 316

Vaikščiojimas į hipsteriškas kavines ir Halės turgų – „so 90’ies“. O štai gyvenimas interneto kavinėse kvepia XXI amžiumi. „The Guardian“ pradeda skelbti video seriją apie šiuolaikinį gyvenimą mieste. Pirmąjį – apie gyvenima Tokijo interneto kavinėse, žiūrėti įdomu.

2016 m. gegužės 2-oji gali tapti nauju žymeniu Lietuvos interneto portalų istorijoje. Viskas priklausys nuo to, kaip skaitytojai priims 15min sprendimą atsisakyti anoniminių komentarų.

Šis ėjimas žymi keletą labai įdomių tendencijų.

Kas yra Lietuvos interneto erdvės lyderis?

Interneto portalai mėgsta skaičiuoti click’us (puslapių atvertimai, praleistas laikas ir t.t.), nes jie lemia reklamos pajamas.  Tačiau paskutiniu metu 15min imasi naujų ir naujoviškų paslaugų, požiūrių ir t.t. Prisiminkime – 15min ilgą laiką bent jau ant iOS turėjo nepalyginti geresnę aplikaciją nei Delfi. Prieš metus 15min žengė kitą rizikingą žingsnį ir laikinai buvo paskelbusi karą AdBlocker naudotojams. Taip pat žinomi įvairūs nors ir brangūs, bet eksperimentai su turiniu ir forma – miestelių pasakojimai, Pabėgėlių kelias ir pan. Palyginimui, Delfi yra žymiai atsargesnis, jis linkęs naudotis savo svoriu – pirkti bei integruoti kitus portalus (Moteris, Alio reklama ir pan.) bei investuoja į videoturinį.

Ar tai reiškia, kad 15min, daug metų būdamas Nr.2 rinkoje, nusprendė keisti žaidimo taisykles ir pradėti komunikuoti, kad tikrasis lyderis nėra didelis, bet yra inovatyvus? Yra masiniai prekės ženklai kaip Toyota ar Volkswagen, bet yra ir ne ką mažiau pelningi koncernai kaip BMW. Kadaise (būtent, kadaise) buvo Big blue (IBM) ir Think different (Apple).

Ar laikas uždrausti anoniminius komentarus?

Atsakymo neturime, tačiau 15min pasirinktas laikas nėra prastas. Žinia, kad visada reikia stengtis padaryti inovaciją pirmam, t.y. būtina skubėti, tačiau negalima jos pateikti nepasiruošusiai rinkai. Prisiminkime 2000-uosius, kai startavo Delfi ir labai greitai paliko už nugaros bei sukeltomis kelio dulkėmis privertė kvėpuoti tuomet internete dominavusį Lrytas.lt. Sėkmės paslaptis? Nemokamas turinys (Lrytą skaityti galėjo tik prenumeratoriai arba reikėjo mokėti už prisijungimą, kaip dabar VŽ premium paslauga) ir anoniminiai komentarai. Tuomet Lrytas.lt ilgai prie vardo skelbdavo ir IP adresą, o Delfi to nedarydavo.

Tačiau per paskutinius 16 metų daug kas pasikeitė. Pasikeitė požiūris į komentarus – juos rimtai vertina tik tie, kurie realiai nesuvokia žaidimo taisyklių arba pernelyg kreipia dėmesį į trumpalaikius dalykus (panašiai kaip savimi nepasitikintis vaikinas ar mergina vis domisi, ką apie ją/jį galvoja kiti, taip ir čia – įmonės ir asmenys skaitinėja komentarus apie save ir galvoja, kad tai yra labai svarbus visuomenės nuomonės atspindys, todėl būtina tai valdyti, pačiam prikomentuoti dar tiek pat teigiamų komentarų). Tą gerai suvokia ir komunikacijos žmonės, pavyzdžiui, Ryšių su visuomene agentūrų asociacija netgi paskelbė atsiribojanti nuo anoniminių komentarų.

Ar tai suveiks? Ir kaip tai suveiks?

Didžiausiu sėkmės 15min sėkmės garantu gali tapti… Facebook. Taip, nesuklydote. Mūsų teorija paprasta – anksčiau visuomenei reikėjo vietos, kur būtų galima išlieti savo įtūžį, pasisakyti, padiskutuoti. Paprastai kalbant, anoniminiai komentarai tam tikra prasme veikė kaip žaibolaidis ar garo nuleidimas. Atėjo FB, kuris pasiūlė ne tik civilizuotesnį (neanoniminį), bet ir patogesnį diskusijų formatą – timeline, like/emotions, reply, papildomo turinio (video/foto/links) įkėlimą ir t.t. Kas po to nori grįžti į basic technologinį lygį turinčius komentarus, kur galimas tik tekstinis diskutavimas.

FB yra neanoniminis ir čia yra didžiausia rizika. Bet ji nėra tokia didelė kaip Jums atrodo, nes atsirado rimta takoskyra, kuri metams bėgant vis gilėja – stiprėja visuomenės suvokimas, kad rimtos diskusijos ir rimti dėdės/tetos diskutuoja Facebook’e, o nerimtas, necenzūrinis „pasitaškymo gaivalas“ vyksta anomiškai interneto portalų komentarų skiltyse. Tada kyla natūralus klausimas – ar verta kreipti dėmesį į neanoniminius komentarus, jeigu juos rašo (ir skaito) nerimti dėdės? Gal geriau investuoti į užsislapstinusių Facebook trolių veisimą ir auginimą?

Apibendrinant – sveikiname 15min ir lenkiame galvą už tokį drąsų žingsnį. Labai viliamės, kad skaitytojai tai priims, o kiti interneto poralai netrukus paseks iš paskos.

 

 

Dalijamės dar vienu Andriaus Grigorjevo, IDEA GROUP strateginės komandos vadovo, įrašu.

PROCESAS IR REZULTATAS

Prisimenu vieną pokalbį su drauge, kuri tuo metu kūrė dokumentinį filmą apie tai, kaip vienų geriausių ir įdomiausių Lietuvos eksperimentinės scenos muzikantų grupė susibūrė vienam bendram projektui, arba net tiksliau, – vienam bendram gabalui. Galų gale svajonių komandai gabalo sukurti nepavyko ir, nors filmuotos medžiagos buvo nemažai, dokumentinis filmas niekada nebuvo užbaigtas. Padūsavom, kad tokia smagi idėja neišsipildė ir viskas tuo baigėsi. Bet jei šis pokalbis būtų vykęs dabar, o ne prieš 6-7 metus, manau, jis būtų pasisukęs visai kitaip. Būčiau sakęs: „tai dar geriau, kad nieko nesigavo – vis tiek būtinai viską turi padaryti ir išleisti į viešumą dokumentinį filmą apie nepavykusį muzikinį projektą“.

Jei anksčiau kūrybos procesas būdavo slepiamas ir neviešinamas, dabar jis pats pasidarė savotiška preke. Vis daugiau sričių pradeda pardavinėti ne tik galutinį produktą, bet ir jo kūrimo procesą. Neilgai liko laukti, kol galutinis produktas/prekė/tekstas kai kuriais atvejais iš viso dings.

 

PROCESO VERTĖ

Tai, kad procesas tampa toks pats svarbus kaip ir galutinis produktas, galime pastebėti įvairiose industrijose. Technologijos, skaitmeninė distribucija ir nuolatinės/tęstinės komunikacijos galimybė leidžia A) pardavinėti negalutinį, bet dar kūrimo procese esantį produktą, B) produktą keisti net tada, kai jis yra išleistas.

Knygų leidyboje dalinis leidinių publikavimas nėra jokia naujiena. Dažnai autoriai pradeda publikuoti savo kūrinius dalimis, tiesiogiai įtraukdami ir skaitytojus. Man labiausiai įstrigęs hibridinės leidybos pavyzdys – Mark Danielewsky „House of Leaves“. Pirmiausiai šis leidinys buvo publikuojamas dalimis internete su galimybe komentuoti ir bendrauti su autoriumi. Žinoma, galiausiai autorius įpynė į siužetą komentatorius su jų komentarais ir jie liko įamžinti spausdintinėje romano versijoje.

Filmai jau senai turėjo director’s commentary funkcijas ir director’s / alternative cut’us, bet pastaruoju metu kino filmų kūrimo medžiaga tapo ne tik įsitraukusiems fanams skirtu pridėtiniu turiniu, bet ir labai svarbia rinkodaros komunikacijos strategijos dalimi. Netgi kūrybinėse industrijose „the making of“ tapo standartiniu formatu (net ir reklamoms). Kai kurie tuo sugebėjo ir pasinaudoti:

Dalyvavimas arba pojūtis, kad dalyvauji procese, pradėtas suvokti kaip savaiminė vertybė. Kickstarter projektų finansavimas būtent tai ir suteikia – galimybę būti produkto ar kūrinio kūrimo proceso dalimi.

Žaidimuose ne taip ir senai išpopuliarėjo early access galimybė, t. y. galimybė įsigyti žaidimą ir išbandyti jį dar tuo metu, kai jis yra kuriamas, testuojamas ir keičiamas. Taip pat po žaidimo išėjimo numatomi DLC gali iš esmės keisti žaidimo turinį ir apibrėžia, kad perki neužbaigtą kūrinį, kuriam trūksta kelių dalių.

Atėjo eilė ir muzikai. Nors studijiniai tirli pirli video įrašai jau senai tapo būtina albumo kūrimo proceso dalimi, atsirado ir kitų procesą aukštinančių formų. Visi girdėjom apie Kayne West’o albumą Life of Pablo, kuris buvo/yra nuolatos atnaujinamas ir keičiamas net ir po savo pristatymo ir išleidimo datos. Vienas įdomesnių dar 2014 metais startavusių muzikinių projektų, kuris procesui suteikia išskirtinį dėmesį – DNA PROJECT. Tai nuolat atnaujinamas muzikinio albumo kūrimo projektas, kuriame klausytojai pamato / randa ne tik atlikėjo inspiracijos šaltinius, muzikos kūrimo kontekstą, skirtingas takelių versijas, bet ir gali atsisiųsti muzikinių takelių darbinius failus.

dna

http://jviewz.com/#/dna

Šiuo metu darosi sunku surasti žanrą, kuris neturėtų savo „the making of“ pasakojimų formatų. Didžiausia išlikusi kūrėjų ir leidėjų dilema – ar leisti „the making of“ prieš išleidžiant pagrindinį kūrinį, jį jau išleidus ar dar tik jį kuriant. Bet kuriuo iš šių atveju „the making of“ tampa kūrinio kokybę žyminčiu rodikliu.

 

TOLIAU

Technologijos, skaitmeninės platformos ir distribucijos formos leidžia atsisakyti produkto kaip baigtinės formos sąvokos. Tai, kad mes galime fiksuoti patį kūrimo procesą, leidžia mums jį  patį paversti tekstu ir kartu savarankiškai egzistuoti galinčiu produktu. Tęstinis kūrinių perrašymas ar modifikavimas turėtų mus vis mažiau stebinti, nes viskas, kas egzistuoja skaitmeninėje erdvėje, yra dinamiška, o nuolatinė ir pastovi būsena yra analoginio pasaulio savybė. Kitas žingsnis „the making of“ istorijoje – atsisakyti galutinio produkto, t.y. atsisakyti įsitikinimo, kad fiksuota teksto versija yra pranašesnė ar tikresnė už kintantį / kuriamą variantą.

——

Andrius kuruoja atvirą online kursą apie tendencijas TRENDS: RESEARCH AND MANAGEMNT, kurį galima prenumeruoti čia:

http://semiosearch.lt/training/

 

Prisijunkite

Video

0 1180
Empyrišku vertinimu Lietuvos draudimo bendrovės ilgokai nebuvo lokaliai sukūrusios kai ko masiškesnio. Vis daugėjant Facebook'e hashtago #gyvenimaspasiseke ir ekonomikai stiebiantis, matyt atėjo laikas ryšio...