Naujienos

Peržiūrint lapkričio mėnesio darbus norom-nenorom už akių kliūva daugybė Anti-Trump reklamų už kurių ir paprasti žmonės, ir nevyriausybinės organizacijos, ir įžymybės. Tačiau, nors priešingų reklamų nesimatė, matosi rezultatas – taip nutinka gana dažnai, kai komunikacija kuriama įsivaizduojant, jog tavo draugai ir pažįstami yra tinkamas TG atspindys. Kas dar? Lapkritį tradiciškai startavo „16 dienų be smurto“ kampanija, Movember ir buvo „švenčiama“ Pasaulinė tualeto diena. Skamba gal ir juokingai, bet jeigu jums reiktų kasdien šikti laukuose, nebūtų sunku suprasti, kad kartais žmonės dėl to net ir žudosi.

SNSM: The Mermaid

0 545

Gerokai anksčiau nei Daniel Kahneman mestelėjo bombą pavadinimu „Thinking, Fast and Slow“, Psichologijos ir Bihevioristinės ekonomikos profesorius Dan Ariely vertė savo studentus dalyvauti smulkiuose eksperimentuose, kurių rezultatai ir jiems patiems, ir skaitantiems apie juos, puikiai telpa jo pirmosios knygos pavadinime – „Predictably Irrational“. Keli šių eksperimetų yra paminėti ir 2012 metų Dan Ariely TED konferencijos pranešime „What makes us feel good about our work?“, o čia minima knyga „Payoff: The Hidden Logic That Shapes Our Motivations“ yra tarytum atnaujinta bei išplėsta šio pranešimo versija, 20 minučių peržiūrą paverčianti lengvu poros valandų skaitiniu.

Dan Ariely neišduoda konkrečios formulės, kas motyvuoja žmones (tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe), tačiau pavyzdžiais, tyrimais ir eksperimentais bando išmušti iš galvos Adam Smith pasaulį, kuriame nesvarbu, koks darbas, svarbiausia, jog už jį teisingai atlyginama. Bet jeigu lengva suvokti, kad uošvienei už Kalėdinius pietus atsidėkojus ne „ačiū“, bet 150€, atgal gausi nemalone iki grabo lentos, o vaikinas merginos nenusitemps į lovą pasakęs, kiek jam (jiem, jai) kainavo šios dienos vakarienė ir kinas, tai darbinėje srityje įsitikinimai vis dar tie patys – moki-gauni. Blogiausia, kad toks įsitikinimas yra ne tik darbdavių galvose, tačiau ir tarp ieškančiųjų darbo. Vis dar įprasta rinktis gerai apmokamą darbą galvojant, kad pramogas ir gerą gyvenimą galėsi nusipirkti atidirbęs, tačiau tyrimai rodo, jog šis prioritetas yra gyvas tik iki kol pradedi dirbti (tiesa, tada jau būna per vėlu kažką keisti ir visa energija išnaudojama esamos situacijos pagrindimui).

0 781

TELE2 ir „Adell Taivas Ogilvy“ darbas „Automobilis interneto greičiu“ atrodo, kaip case’inis projektas su kuriuo agentūra mielai pasivažinės po vietinius, regioninius ir, galbūt, net pasaulinius reklamos festivalius. Akivaizdžiai per ilgas, virš 4 minučių trunkantis idėjos pristatymas, jau tampa vizitine agentūros kortele (prieš tai buvo SEB „Tėvų pinigai – tėvų ir sprendimai?“), bet tai nebūtų problema, jeigu technologijos „wow“ faktorius būtų ne studentų fakultatyvo lygmenyje, bet iš tiesų sukuriantis pridėtinę vertę visuomenei, turintis potencialo būti panaudotas kažkam kitam (nei Lukošiaus siūlomam kombainui), kažkur kitur. Šiuo atveju tiesiog buvo paimtas faktas, jog „TELE2 4G ryšys veikia 97% Lietuvos teritorijos“ ir pabandyta tai pristatyti originalesne forma nei darant screenshot’us Rusnės saloje ar ant Aukštojo kalno. Pavyko gražiai, net užliūliuojančiai, sprendžiant pagal tai, kiek mažai po kampanijos atsirado klausiančių, kaip konkrečiai šis eksperimentas įrodo, kad TELE2 4G ryšys veikia 97% Lietuvos teritorijos? Nes veikia kelyje nuo Vilniaus iki Ventės rago, ties Kaunu pasukant 20 kilometrų link Linksmakalnio ar iš tiesų buvo apvažiuota 97% Lietuvos ir patikrinta? Geriausiu atveju, turim melagingą reklamą, blogiausiu – unikaliu eksperimentu įrodyta, kad niekam ji nerūpi.

0 1012

Beveik diringas. Tokiais atvejais norisi paklausti „patys sugalvojot ar klientas liepė?“ (žinot, būna, išsivysto koks fetišas pavėluotai „Pistonus“ ar Buster Keaton atradus). Bet, kai pamatai, kad klipų užsakovas yra vaistinei iki šiol renginius organizavusi įmonė, fb nuo 2014 metų padariusi tris įrašus ir turinti šešis laikus, tai… gal ir per daug mes iš jų norime? Kaip ten bebūtų, susipažinkite su „išmintinguoju Provizoriumi, jo padėjėju Asistentu ir žaviąja vaistinės Laborante“ (ir užuojauta šių klipų finansininkui).

Kasmėnesinė gerų, įsimintinų ar tiesiog veiksmingų darbų apžvalga. Kartais nieko negali padaryti – darbas būna nepatinka, bet prieš gerus rodiklius visada verta nuleisti galvą ir pagalvoti „kodėl?“.

Amnesty International: Amnesty’s summer university
thegooddictatorsputin

thegooddictatorsrohani

Lost-n-Found Youth: Stop HB757

Wildlife Conservation Film Festival: Dream

Norton: Raise Your Voice Against Cyberbullying

Movember Foundation: Father & Son

Romanian Traffic Police: The Survivors

JKCCS: Kashmir Blind Spot Film

Pacifico Seguros: 0.5 Effect

Parti Socialiste Ville de Genève: Ripping Instagram apart

AWSR: What would be your last words?

1 600

Neatmenamais lietuviškai reklamai laikais, buvo ir toks, kuriame mamai su dukrele praėjus sosiskų skyrių parduotuvėje, pasirodo „Krekenavos“ logotipas-paršelis, vaikų, o ir žiūrovų bendrai, dėmesiui sušokantis linksmą klumpakojį. Ir, iš tiesu, kaip nešoksi-nedainuosi, kai žinai, kad tave, kaip paršą užaugintą, greitai iki sosiskų sumals ir suvalgys? Tuomet atrodė, kad tai ir ciniška, ir neprofesionalu.

Bet laikai keičiasi ir, iš tiesų, galima užmatyti puikių darbų, kuriuos būtų galima apvainikuoti tarptautinio „McCAnn“ tinklo žodžiais: „Truth Well Told“. Tais atvejais, kai tai nepavyksta, visada galima pereiti prie tingios realybės – „Sakyti tiesą, tik tai tiesą, bet ne visą tiesą“. Gražu matyti vaizdus ir girdėti garsus iš mažų, gal net ekologinių, aukštaitijos, žemaitijos bei dzūkijos ūkių, bet su didžiųjų prekybos centrų mėsa jie turi tiek pat bendro, kiek paršelio noras sutrypti klumpakojį prieš jį suvalgant.

Agentūra: Adell Taivas Ogilvy

0 756

2008 pasirodžiusi „Tide“ reklama „Talking stain“ (kalbanti dėmė) buvo geniali savo paprastumu, bet tuo pačiu, o gal net ir dar labiau – įžvalga bei aktualumu. Pasaulinė krizė, darbo paieškos ir dėmė (kaip, koks atsisegęs klynas) perkelianti dėmesį nuo to, kas norima pasakyti į save.

Prisiminiau „Tide“ darbą pamatęs „GeloRevoice“ klipus. Reklamos išskirtinės savo kategorijoje, bet tikėtis kažko kito iš “Milk“ ir negalima. Ir tebūnie tie butaforiniai teismai, bet, prisipažinsiu, turėjau išlaukti iki packshot’ų stadijos, jog suprasčiau, kokią problemą reklamuojama prekė/paslauga padės išspręsti. Sužinojau, bet taip ir nesuskaudo, nesusitapatinau, nors prie gyvenimo veiklų ir turiu prierašą „dėstytojas“. Originalu? Taip. Efektyvu? …


Agentūra: Milk

0 6022

VSD visuomenei visad buvo savotiša terra incognita – niekas dorai nežino ką ir kaip jie ten daro ir kuo tiksliai užsiima. Kiek anksčiau paskelbė kažkokią ataskaitą apie saugumą Lietuvoje, bet jos niekas taip ir nėra skaitęs. Tie keli žurnalistai ir suinteresuoti asmenys nesiskaito. Šiandien – žvalgų deną – VSD kuria istoriją ir startuoja su kampanija draugiškesniu visuomeniniam vartojimui formatu – video reklama. Trys video klipai – liudijimai, tikros istorijos įvykusios Lietuvoje.

VSD strteginės komunikacijos vadovė, kampanijos autorė bei organizatorė Aurelija Katkuvienė „Dansu Dansu“ pasakojo, jog užsienio žvalgyba aktyvina savo veiksmus, todėl labai svarbu, kad žmonės išmoktų atpažinti tokią veiklą. Klausantis Aurelijos atrodo, kad ji pasakoja kažkokio filmo apie šnipus scenarijų, tačiau žmonės iš tokių organizacijų kaip VSD dirba ir žino ką kalba.

Ir tikrai, pažiūrėjus klipus kažkam kils noras burnoti, kad be reikalo VSD kelia paniką ir sėja kažkokią paranoją – nejau dabar reika bijoti tave užkalbinusio vyriškio ar konferencijos metu šalia prisėdusio svečio? Ne, bet, jei jums atrodo, kad esate visai nesvarbus eilinis žmogelis, kuris neturi nieko bendro su valstybės paslaptimis ir jūsų tikrai neverta stebėti, galite klysti. Galutinis tikslas galite būti ne jūs, o pavyzdžiui jūsų giminaitis, vadovas, kolega, įmonė arba apskritai dar trečias ar ketvirtas po jūsų žmogus. Žvalgyba todėl taip ir vadinasi, nes toms organizacijoms nereikia nieko konkretaus dabar – jos stebi, renka informaciją ir vėliau „sujungia taškus“. Visos šios informacijos dalys sudaro bendrą vaizdą ir padeda sustrateguoti makro lygio veiksmus ir paskui paveikti industrijas ir valstybes.

Klipus padėjo pagaminti profesionalūs scenaristai, prodiuseriai ir režisieriai visuomeniniais pagrindais – už ką visiems mes kaip piliečiai sakom ačiū. Reklamą nemokamai transliuos Delfi TV, ir LRT.

Idėjos autorė ir koordinatorė: Aurelija Katkuvienė (VSD)
Prodiuseris: Martynas Mickėnas
Režisierė: Dovile Šarutytė
Scenarijus: Aidas Puklevičius
Grafikos dizainas: Darius Čekanauskas
Operatorius: Audrius Budrys
Kostiumų dailininkė: Liuka Songailaitė
Montažo režisierius: Ričardas Matačius
Garso dizainas: Soundboxing
Video postprodukcija: Triplenode

0 1174

Šį daikčiuką jau buvo galima „pačiupinėti“ tv ekranuose – lietuvišką startupą „FOODsniffer“ jau rodė ir užsienio, ir lietuviškose žinių laidose. Idėja už jo paprasta – mūsų nosys nėra pakankamai jautrios kvapams, o šis prietaisas užuodžia kada mėsa ( vegetarai chillina…) yra tinkama vartojimui, o kada gali virsti apsinuodijimu maistu.  Dar vienas įdomus device’as milijono kitų naujų tokių sraute, todėl, nors produktas, lyg ir prašosi infomercial formato kartu su specialiai puodais spagečiams bei magnetinėmis sąnarių apyrankėmis, infomercial virsta pornomercial ir žiūrovų dėmesį bandys pelnyti per virališkumą.

Reikia pripažinti, kad tekstai sukalti kietai (Paulius Ambrazevičius, Vitautė Vilutytė) ir neskamba, kaip senų žemiau juosmens bajerių iš kino filmų rinkinys. Klausimas tik dėl tokio formato tinkamumo produktui ir jo tikslinės auditorijos. Kas tai: prekybos centrai, maitinimo įstaigos, rūpestingos supermamos, hipsteriai ar „statybos-lažybos“ gerbėjai? Kalbant apie maistą, tie bajeriukai (net jeigu ir „fresh“) neatrodo labai skanūs, bet gal tokia ir yra taktika turint omenyje, kad viena nuotraukų FOODsniffer fb puslapyje yra triedžiantis bičas ant šikano (ir kaip tai toli, nuo dedikuoto FOODsniffer puslapio estetikos).

Agentūra: McCann Vilnius.

Tegu pauosto.

0 448

Dešimtuosius metus kino festivalis „Nepatogus kinas“ pasitinka atsinaujinęs. Ir atnaujintas ne tik logotipas. Ne vienerius metus teko prisidėti prie „NK“ komunikacijos ir tai buvo festivalis jaunam, aktyviam, neabejingam žmogui bei tam, kuriam trūksta padrąsinimo ar spyrio į užpakalį, jog kažką keistų savyje ar aplink save, o tokios tematikos festivalis yra geriausia priemonė tam po asmeninės patirties ir „gyvosios bibliotekos“ renginių. Bet festivalis keičiasi, evoliucionuoja ir jeigu pernai buvo komunikuojama per žmogaus teisių temas, bet su popsinio „Oskaro“ elementais, tai šiemet „Nepatogus kinas“ jau abiem kojom tampa tiesiog dokumentinių filmų festivaliu žmogaus teisių (ir aplink) tema. Klipe matome vaizdus, kurie dronų atakas Sirijoje tarytum perkelia į Vilnių, o plakate – nerizuotas emigrantų bėgimas iš Vilniaus (jau galit grįžti, nes tie, kurie gali tai, ko negali kiti, į Seimą nepateko). Jokių šūkių, tiesiog dokumentika. Drąsus žingsnis, turint omenyje dokumentinio kino populiarumą.

14424938_10155189037198942_4481359939024617265_o

Video:
Režisierė – Berta Tilmantaitė (Nanook, www.nanook.lt )
Prodiuserė – Eglė Burbaitė (Wolf’s House)
Drono operatorius – Karolis Janulis
Postprodukcija – Mykolas Narbutas
Garso dizainas – Martynas Gailius (Sodas Sounds)
Daugiau: www.nepatoguskinas.lt

Logo:
Giorgio Ruggeri ir Eglė Vitkutė

Plakatas:
Giorgio Ruggeri ir Eglė Vitkutė
Nuotraukų autorė – Berta Tilmantaitė
Kastingas / prodiusavimas – Eglė Bur.

Socialinė reklama dažnai yra lyg dokumentinis filmas, enciklopedija ar „wikipedia“, tik ne su statiškomis nuotraukomis ir tekstu, bet su emocijomis. Kai vienam atrodo, kad jo močiutei jau kvankt, kitas gali įtarti, jog tai ne kvankt, bet alzheimeris, nes jis matė trumpą filmą apie tai. Žiūrėdamas socialines reklamas supranti, kad pabėgeliai, tai ne teroristai, musulmonai ar negrai, bet ir žmonės, gydytojai, tėčiai, mamos, vaikai. Galų gale, socialinė reklama padeda sužinoti dalykus, dėl kurių gyvensi ilgiau, sveikiau ir laimingiau. Žemiau rasite kelis pavyzdžius užmatytus rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kuriais siekiama padaryti pasaulį geresne vieta gyventi.

SOS Children’s Villages: Searching for Mom

Donate Life: The world’s biggest asshole

Sesc: People change people


BURGER KING: World Literacy Month

UNICEF / FC Barcelona Foundation: For Every Child

Western Australian Office of Road Safety: Time with mum – singing

Movember Foundation: Suicide notes talk too late

I AM THAT GIRL: I Am You

Kilis Municipality: Mother

Mouvement du Nid: Girls of Paradise

French Federation of Cardiology: Unexpected Casting

Steve Waugh Foundation: Sarah

Ir dar pora video užmatytų facebook’e: čia ir čia.

0 810
Iliustracija iš howstuffworks.com

„You had been looking for the perfect „Pepsi“. You’re wrong.
You should be looking for the perfect Pepsis.“
– Howard Moskowitz

Teksto pradžioje esanti citata yra iš puikaus Malcolm Gladwell pranešimo TED’e – „Choice, happiness and spaghetti sauce“. Pagrindinė už jos besislepianti mintis, jeigu surizikuosite nepažiūrėti įrašo, ta, kad nėra stebuklingos formulės, kuri tiktų visiems žmonėms. Ir nesvarbu apie ką mes kalbame: spagečių padažą, „Pepsi“, karjerą, etc. Yra daugybė formulių ir kuo jų būtų daugiau, tuo jų efektyvumas būtų didesnis. Žmonės dirbantys reklamoje su tuo susiduria itin dažnai, nes mažmeninės maisto prekybos tinklo vadovą labai sunku įtiktinti, jog nėra komunikacijos tinkamos žmogui nuo 16 iki 80 metų, gyvenančiam mieste ir provincijoje, kuris tuo pačiu yra ir vyras, ir moteris, vegetaras ir visaėdis. Bet tebūnie…

Ir jau kai ši universali taisyklė (kad ir kaip šiame kontekste tai keistai beskambėtų) buvo benusėdanti pasąmonės užkampiuose, į rankas pateko pas mus jau minėta Gretchen Rubin knyga „Better Than Before: Mastering the Habits of Our Everyday Lives“ primenanti, kodėl gyvenimo būdo ar įpročių keitimo patarimai, kuriuos perskaitome populiarioje žiniasklaidoje, neveikia. Kodėl vienas žmogus besivadovaujantis tais pačiais patarimais sugeba kardinaliai pakeisti mitybą, miego įpročius, fizinį aktyvumą, kai kitas ilgai kankinasi ir vis tiek galiausiai palūžta? Problema dažnai yra ne patarimuose, bet bandyme juos pateikti, kaip universalius, tinkančius visiems, nors esame, ačiū Dievui, labai skirtingi.

Ir jeigu jus kada apėmė jausmas, kad jūsų trokštamas ir visuomenės primetamas gyvenimo būdas eina priešingomis kryptimis, o jumyse tai išvirsta irzlumu, nemiga, nuovargiu ar pykčiu ant viso pasaulio, tai prieš griebdamiesi savi pagalbos knygų, pradžiai

Iliustracija iš gulfbreezerecovery.com

(Kas bendra tarp atminties ir kūrybiškumo? (I dalis))

Pietų Afrikos respublikos bėgikas VAN NIEKERK Wayde Rio Olimpinėse žaidynėse pagerino dar 1999 metais pasiektą amerikiečio Johnson Johnson 400 metrų bėgimo pasaulio rekordą – 43.03s! Virginijaus Aleknos 2004 metais 69.89 m Atėnuose nusviestas diskas vis dar yra Olimpinis šios sporto šakos rekordas. Jeigu kam teko pabandyti bėgti 400 metrų ar mesti diską, žino, jog tai įspūdingi rezultatai, kurie pasiekiami tik intensyvaus darbo, o kartais ir gamtos malonės dėka. Ir vis tik, kiek eilinis, specialiai nesportuojantis žmogus nusileidžia aukščiau paminėtiems galiūnams? Net jeigu jūs per 43.03 sekundės nubėgate ne 400, bet 100 metrų (per tiek jau ir nueiti galima), tai yra viso labo keturis kartus lėtesnis/blogenis pasirodymas. Net jeigu nenorėdami išsisukti sprando diską nuskraidinate vos 10 metrų, tai yra tik 7 kartus blogesnis rezultatas. Yra kur stengtis.

„Tik“ miniu turėdamas atminties galiūnų rezultatus, pavyzdžiui:
– 300 paeiliui įsimintų atsitiktinių žodžių (15 minučių)
– 380 paeiliui įsimintų kortų eiliškumas (per 10 minučių)
– 450 paeiliui įsimintų skaičių sakomų žodžiu (1 žodžio per sekundę greičiu)
– 1071 įsimintas skaičius po kablelio (per 15 minučių)

Ir šie skaičiai aukščiau yra tik apšlimui – indas Rajveer Meena „Guinness“ rekordų knygoje užfiksuotas, kaip įsiminęs 70 000 π skaičių. Atsiminimo procesas užtruko 10 valandų ir galima suprasti, kodėl pasiekimo skaičius yra apvalus – ne atmintis pavedė, bet tiesiog „nu kiek gi galima?..“. Ir, kai matai tokius skaičius, visa tai racionalizuoti gali tik dviem būdais: arba mūsų atmintis/smegenys yra mažiausiai treniruotas organas, arba šie pasiekimai įmanomi tik ateivių pagrobusių žmogaus kūnus. Antros teorijos moksliškai kol kas niekas netyrė, tačiau yra tiesos, jog šių super atminties žmonių tarpe, kai kurie iš tiesų yra su lengvais psichikos pakitimais. Neabejoju, kad daug kas matė Barry Levinson filmą „Rain Man“ su Tom Cruise ir Dustin Hoffman (jeigu ne, tebūnie šis įrašas rekomendacija jį pažiūrėti). Filmo herojus, autistas Raymondas atsirado režisieriui susipažinus su jo atitikmeniu realiame gyvenime – Kim Peek. Filmas nemaža dalimi prisidėjo prie autizmo stereotipizavimo (antisocialus, kvailokas genijus), bet tuo pačiu iškėlė su autizmu susijusių problemų svarstymą į populiariąją darbotvarkę, kaip, norėtųsi tikėti, mūsų parolimpiečių pasiekimai Rio, iškels daugiau klausimų nei tiesiog Olimpinės premijos dydis.

Sakoma, kad Peek galėjo preciziškai atkurti 12 000 knygų turinį, tarp kurių buvo ir telefonų knygos, tačiau už viso to slypėjo labai retas FG genetinis sindromas, pasireiškiantis keliomis fizinėmis anomalijomis: žemu raumenų tonusu, nenormaliai didele galva, etc. Ir tokių genijų, kuriems nenorėtum pavydėti, yra gerokai daugiau – vieni nesugeba užsirišti batų raištelių, kiti gali pažodžiui įsiminti knygas, tačiau nesuvokti jų turinio ir pan. Tokie pavyzdžiai perkelia atminties pasiekimus į nepasiekiamą mokslinės fantastikos sritį, tačiau vos tik nori grįžti į realybę, kurioje mobilaus telefono numeris yra arba mobiliajeme telefone, arba jo išvis nėra, atsiranda toks veikėjas, kaip Joshua_Foer, laisvai samdomas žurnalistas, kuris nutaria parašyti apie JAV vykusį atminties galiūnų čempionatą ir taip susidomi šia tema, kad po metų (!) net tik sudalyvauja jame, bet ir laimi. Viskas prasidėjo nuo to, kad Joshua Foer renginyje sutiko Edward „Ed“ Cooke – enterpreneriškų savybių turintį atminties galiūną. Pastarasis Joshua užklausė ar jis pažįsta Britney Spears, o sužinojęs, kad ne, nusivylė: „Gaila, aš galvojau, kad jeigu galėčiau Britney Spears išmokyti atminties gudrybių, žmonės suprastų, kad bet kas gali turėti gerą atmintį“. Joshua Foer pasisiūlė pabūti Britney Spears, o visa kita yra istorija sugulusi į bestseleriu tapusią knygą „Moonwalking with Einstein: The Art and Science of Remembering Everything“, laimėtą JAV atminties galiūno titulą ir įrašą TED’e iš kurio aišku, kad Joshua Foer joks ne antžmogis – tiesiog vienas iš mūsų.

Dar senovės Graikai atmintį skirstė į natūralią (įgimtą) ir dibtinę (išmokstamą per technikas). Dalis atminties galiūnų gal ir turi potraukį atminties akrobatikai, kai kurie jų instinktyviai pradėdami taikyti šimtmečiais žinomas technikas nieko apie jas nežinodami, tačiau visi kiti tokiais tampa mnemonikos technikų pagalba. Po šiuo žodžiu slepiasi įvairios informacijos kodavimo, atgaminimo trigerių ir vizualizavimo technikos padedančios geriau įsiminti bet kokią informaciją. Anglagalbiai, tikėtina yra girdėję „Baker vs baker“ pavyzdį, kai vienai grupei tyriamųjų žmogus pristatomas, kaip ponas Baker, kitiems – kaip kepėjas (angl. irgi „baker“). Po savaitės vienos grupės klausiant, kokia buvo pono pavardė, ją atsimena vienetai, tuo tarpu kepėjas yra prismenamas, nes… Baker tėra sausa pavardė, o su kepėju mes turime daugybę asociacijų, reikšmingų ryšių ir penkių raidžių vizualizavimas čia yra ne paskutinėje vietoje.

Ar kada teko matyti japonišką raštą, ABC? Krigeliai-šringeliai, paukščių kalba ir pan., ne? O dabar pabandykite išmokti kelias raides kartu su Dr.Moku (galėtų būt lietuvis, bet ne), kuris norintiems išmokti Hiraganą ir Katakaną (japonai turi dvi abėcėles), siūlo pasitelkti mnemokikos techniką:

Štai diena veltui ir nepraėjo – dabar, jeigu būdami Japonijoje, pamatysite rudą lokį, galėsite sušukti:
しくま!!!

Viena žinomiausių ir seniausių mnemonikos technikų, dar vadinamų loci arba atminties rūmai siejama su graikų poetu Simonidu (apie 500 m.pr.kr), kuris buvo pakviestas į banketą eilėmis pradžiuginti jo dalyvius. Vos tik jis pabaigia ir palieka salę, sunkios rūmų lubos neatlaiko ir krisdamos neatpažįstamai sutraiško visus dalyvius. Kaip juos tinkamai palaidoti, kai nežinai, kas ir kur? Simonidas, kone vienintelis išgyvenęs dalyvis, supranta, kad užsimerkęs gali atgaminti, kas kur sėdėjo ir ką veikė ir taip artimuosius nuvesti prie žuvusiųjų kūnų. Skaičiai, raštas yra santykinai naujas išradimas žmonijos istorijoje, tuo tarpu su vizualinės medžiagos apdorojimu mūsų smegenys yra susipažinusios nepalyginamai geriau ir todėl veikia patikimiau. Loci arba atminties rūmų pagrindas yra turėti galvoje gerai žinoma kelią (pavyzdžiui, nuo namų slenksčio ir po namus, pradedant koridoriumi, miegamuoju, vonia, virtuve, balkonu) kiekvieną jų apgyvendinant kuo keistesniu, vizualesniu „gyventoju“. Taip, jeigu reikia įsiminti, jog iš parduotuvės jums reikia pieno, kriaušių ir pieniškų dešrelių, galvoje galite matyti, kaip priėjęs prie lauko durų matote, kad pro jų apačią sunkiasi pienas (užliejo!), įėjęs į vidų matote, kaip iš koridoriaus lauk neria santechnikas su kriaušės galva, o atėjęs į miegamąjį įsitikinate tuo, ko labiausiai ir bijojote – žmona lovoje, o greta jos guli vibruojanti pieniška dešrelė. Žinau, tai visiška nesąmonė, bet pabandykite dabar iš galvos iškrapštyti tą pieną, kriaušę ir pieniškas dešreles.

Ir vis tik, kad ir kokios žavios šios technikos bebūtų, jų sąrašai ir pritaikymo galimybės yra kiekvienoje apie atmintį kalbančioje knygoje – porą tokių paminėsiu įrašo pabaigoje. Technikos galingos, tačiau jos yra tarytum antras žingsnis po atminties higienos, būtinųjų dalykų susitvarkymo. Lygiai, kaip pasibėgiojimai, joga ar apsilankymas sporto klubuose leidžia palaikyti geresnę fizinę sveikatą, yra pratimai, kurie padeda smegenų sportinei formai.

Asociacijos – vienas geriausių atminties draugų. Panašiai, kaip Pavlovas šunis privertė skambutį asocijuoti su maistu, mes kiekvienam žodžiui, vardui, skaičiui galime priskirti, kur kas daugiau nei faktinę reikšmę, asociaciją. Vienas atminties rekordininkų pasakodamas, kaip sugeba įsiminti tiek daug skaičių, pripažino, kad skaičiuose jis mato vaizdus, tad 77 8 00 jam primena Hitlerį važiuojantį dviračiu ir valgantį hamburgerį. Kitiems skaičiai yra spalvos, tretiems – emocijos. Štai Bjork kažkada atleido prodiuserį, kuris nesugebėjo išgauti plunksnos krentančios ant dramblio straublio garso. Iš tiesų – lauk tokius nevykėlius.

Naudokite kuo daugiau jutimų – ne tik regą. Smegenys asociacijas kuria ir per kvapus, ir per lytėjimą, skonį. Net jeigu grįžus namo dar nebus pakankamai tamsu, kad reiktų užsidegti šviesą, pamėginkite artimiausią rutiną (durų užrakinimą, persirengimą, gal net nuėjimą į tualetą ar iki šaldytuvo ko užkąsti) atlikti užsimerkę. Jums patiems to negirdinti, smegenyse skambės milijonai WTF?, bet tarp neuronų kursis taip reikalingi nauji ryšiai. Stebėkite, kaip maži vaikai susipažįsta su daiktais – čiupinėdami, uostydami, pakratydami ir galiausiai ragaudami. Tai yra tobulas būdas įsisavinti informaciją apie naują daiktą. Todėl kitą kartą vakarėlyje susipažindami su naujais žmonėmis, neapsiribokite vien vardų įsidėjimu į kišenę (nes grįžus namo, didžiosios daugumos jų ten nebebus) – spausdami ranką užfiksuokite paspaudimo stiprumą, odos tekstūrą, pabandykite užuosti žmogaus kvapą, įvertinkite jo aprangą ir net pabandykite įsivaizduoti, koks tai galėtų būti žmogus (nuoširdus, blogas, keikūnas ar diplomatas) – kalbant apie žmones, vertybinės asociacijos yra vienos stipriausių.

Rutinos – efektyvios, bet bukinančiai pavojingos. Rutinos mūsų gyvenimus daro paprastesniais, nes tokia jų paskirtis – tam tikrus veiksmus automatizuoti taip, kad NEREIKTŲ GALVOTI! Steve Jobs turėjo rytinę aprangos rutiną: Levi’s 501, St. Croix, New Balance 991. Akivaizdu, kad galėjimas negalvoti, kuo apsirengti šiandien, palikdavo pakankamai laiko galvojimui apie kitus dalykus. Ir vis tik, rutinos buvo ir yra itin svarbios tais atvejais, kai nuo jų gali priklausyti gyvybė, o šiais laikais eilinio žmogaus gyvenime tokių dalykų ne tiek ir daug. Ryte mes išeiname į kiemą ir sėdame į automobilį arba troleibusą, 8 valandas ariam prie staklių, prekybos centre vėl paimam pieno, duonos, sviesto, dešros, o vakare pažiūrim filmą arba paskaitom knygą, šiltai užsiklojam ir užmiegam. Kaip dainavo „Radiohead“: „No Alarms and no surprises“. Deja, bet nors toks efektyvumas ir sutaupo laiko dar vienam alaus bokalui ar pusvalandžiui „facebook’e“, smegenys su kiekviena tokia diena vis labiau riečiasi ir labanakt. Bet tai nėra sunku pakeisti. Grįžkit namo kitu maršrutu – visi keliai, galiausiai, veda namo ir nebent gyvenate bei dirbate trijų gatvių miestelyje, variantų, kuriuo keliu grįžti namo yra n. Aš taip ketverius metus vis trenkdavaus į kitą miesto galą kartais pažaisti stalo tenisą ir tik prieš savaitę, nutaręs apsilankyti iki tol nematytoje vaistinėje (čia toks hobi – lankytis vaistinėse), prie progos atradau, kad kitas teniso klubas yra 5 minutės nuo mano namų. Taigi, išlipimas iš rutinų gali būti naudingas ne tik smegenims, bet ir kūnui bei piniginei.

Slaptas ginklas – emocijos. Jūsų trumpoji atmintis gali gulėti prie jūros, kad ir savaitę, bet niekas nenuguls į ilgalaikę atmintį taip gerai, kaip tai, kas per tą savaitę įvyko jūsų gyvenime. Užsikasti kopose yra viena, o susipažinti su čeburekų pardavėju – visai, kas kita. Įrodyta, kad socialiniai ryšiai ir jų keliamos emocijos, kas, deja, smarkiai sutrūkinėja senatvėje, įžiebia atskiras lemputes smegenyse. Socialiniai ryšiai, skirtingai nei bendravimas su meškiuku (atsiprašau, vaikai, jums šis pavyzdys ir neturi būti suprantamas) kiekvieną kartą yra unikalūs ir nenuspėjami. Automatinis degalų užsipilimas, ATM, savitarnos kasos… Tai nėra tai, ko reikia jūsų smegenims.

Jeigu perskaitę intro ir iki čia, pagalvojote, kad aerobiką bent kartą per savaitę būtų gerai iškeisti į neurobiką, rekomenduoju Lawrence Katz. Keep Your Brain Alive: 83 Neurobic Exercises to Help Prevent Memory Loss and Increase Mental Fitness

***

Viena priežasčių, kodėl niekam nerekomenduočiau nerti į mnemoniškų knygų jūrą (toks jausmas, kad kiekvienas atminties galiūnas jaučia pareigą parašyti po vieną ar dvi knygas apie tai ir tuo pačiu – apie tą patį) iš dalies jau paminėta šiame įraše – daugeliu atveju tai tebus sausos technikos, kurios veža tiek pat, kiek plaukimas vežė iki Meilutytės laimėto aukso. Joshua Foer knyga yra puikus intro į atminties pasaulį po kurio galima pereiti prie rimtesnės (kukliai tariant) literatūros ir čia mano rekomendacija yra Kenneth L. Higbee knyga „Your Memory: How It Works and How to Improve It“. Kenneth L. Higbee yra Ph.D. ir gyvai jis jums nedemonstruotų, kiek kortų kaladžių gali atsiminti, tačiau, jeigu norite to išmokti, tikrai patartų, kaip to išmokti. Vėl gi, knyga nėra technikų popuri, tačiau perskaitę „Your memory“ aiškiai žinosit, kokių žinių trūksta jums ar jūsų smegenims ir ko ieškoti toliau.

Šio profilaktinio įrašo rėmuose noriu tik trumpai paminėti kelis punktus esančius skyriuje „Kaip atsiminti beveik bet ką: pagrindiniai principai“:

1. PRASMINGUMAS („kad čia nesąmonė!“). Tuščias kalimas yra galimas, tačiau smarkiai nusileidžia prasmingos informacijos įsiminimui. Pavyzdžiui, tyrimo metu tiriamiesiems prireikė pusantros valandos išmokti 200 atsitiktinių žodžių, pusvalandžio 200 žodžių prozos ištraukai ir dešimties minučių 200 žodžių poemai.

– Jeigu žiūrit anime, tikėtina, kad su japonų kalba susidraugausit greičiau nei Butkevičius su anglų. Tyrimo metu vyrai įsiminė daugiau naujų sportinių terminų nei moterys, tuo tarpu moterys geriau pasirodė kulinarijos pasaulio žodyne (stereotipai, bet veikia).

– Rimas suteikia prasmę dažnai bereikšmiams dalykams. Todėl nesistebėkite kitą kartą reklamoje išgirdę sudainuotą telefono numerį ar įmonės pavadinimą – „esemespinigaitaškaseltė“ kūrėjai, neabejotinai, gerai prisimena, kaip juos mokė anglų kalbos abėcėlės: AB-CD-EFG-HI-JK-LMNOP-QRS-TUVW-XYZ (pabaiga gali būti ir „WX-Y and Z“).

– Jeigu sugebame skaičių sekoje ar žodžių grupėse įžiūrėti tam tikrą šabloną, formulę (ji gali būti išsigalvota – ne oficiali), tokią informaciją įsiminsime paprasčiau. Ar teko matyti, kaip šių dienų šachmatų pasaulio genijus Magnus Carlsen užsimerkęs žaidžia prieš 12 varžovų? Tai įmanoma tik todėl, kad Magnus Carlsen ant lentos mato šablonus – jeigu šachmatų figūros būtų sudėtos bet kaip, tiesiog šiaip jis jų neįsimintų.

2. STRUKTŪRA. Ar įsivaizduojate save besinaudojantį žodynu, kuriame žodžiai surašyti ne pagal abėcėlę? Panašiai yra ir su atmintimi. Kuo sąmoningiau (kas prie ko?) bandome įsiminti naują informaciją, tuo ji ilgiau išlieka atmintyje.

– Yra priežastis, kodėl skaičius telefono numeryje rašome ne viename bloke – taip tiesiog paprasčiau atsiminti, nes telefono numeris yra per ilgas lengvam konvertavimui į atmintį. Arba, įsivaizduokite pirkinių sąrašą, kuriame bananai, pienas, tualetinis popierius, šampūnas, pomidorai, varškė, muilas. Sąrašą galima išmokti ir taip, bet galima jį suskirstyti į pieno produktus (pienas, varškė), vaisius (bananai, pomidorai) ir kita (tualetinis popierius, muilas, šampūnas). Iš pradžių tai buvo 7 nesusiję dalykai, vėliau – trys grupės su keliais elementais. Ir efektyvumas rūšiuojant tik didėtų didėjant sudedamųjų dalių skaičiui.

3. EILIŠKUMAS. Elementų vieta sakinyje ar sąraše nulemia jų įsimenamumą – viduryje esantys įsimenami sunkiau nei esantys priekyje ar gale. Todėl, jeigu jums reikia surašyti prekės ar paslaugos privalumų sąrašą, du kart pagalvokite prieš supildami svarbiausius dalykus į priekį, o gale palikdami tik kažką „dėl svorio“. Atitinkamai, jeigu jums reikia išmokti elementus, kurių eiliškumas nėra svarbus, sustumdykite juos taip, kad sąrašo priekyje ir gale būtų sunkiau įsimenami. Jeigu eiliškumo judinti negalite, pradėkite nuo sąrašo vidurio.

4. ASOCIACIJOS („Man tai primena …“). Priežastis kodėl mums lengviau įsivaizduoti ir net nupiešti Italijos kontūrus nei Vengrijos yra tai, kad dar mokykloje mums įkalė, kad Italija yra panaši į batą. Kitoms šalims, deja, atpažįstamumą reiks susikurti kitomis priemonėmis. Analogijos, metaforos, pavyzdžiai, palyginimai, kontrastai – visa tai yra tos pačios technikos dalys. Turbūt tipiškas pavyzdys būtų, kad tam tikras istorines datas mes geriau prisimenam, nes jos yra ir mums reikšmingos datos – tais metais gimiau, tą dieną išsilaikiau teises ar pan.

– „Ieškojimas aplink“ yra dažno naudojama technika net neįvardinant jos tokia. Čia tas atvejis, kai kažkas užsimiršta ir mes grįžtame į tą pačią vietą, kurioje mintis kilo, jog ją atgamintume. Tokiu būdu dažnai apklausiami liudininkai, kurių prašoma atsiminti net smulkiausias, nesusijusias įvykio detales, nes tai padeda atsiminti ir pagrindinius dalykus. Nepamenat žmogaus vardo? Visų pirma mintimis persikelkit į vietą, kurioje su juo susipažinote, prisiminkite, ką veikėte – tuoj, tuoj vardas ant liežuvio nusės pilnu ūgiu.

5. VIZUALIZAVIMAS. Tai yra svarbi mnemonikos technikų dalis ir iš tiesų, tyrimai rodo, kad vizualiai besimokančiųjų atmintis yra geresnė. Kiek stalų jūsų darbovietėje? Kiek klasiokų buvo tavo klasėje, kokie jų vardai? Ar akys po šių klausimų jau vaikšto atminties labirintais, aiškiai matydamos atsakymus? Čia patarimas tik vienas – vizualizuokit, kuo aštriau, ryškiau, plačiau (shi-ku-ma – ar tai tiesiog rudas lokys ar lokys siauromis akimis, o gal lokys rudu kimono?).

6. DĖMESYS. Oliver Wandell Holmes yra pasakęs: „Žmogus turi kažką gauti, kad kažką užmirštų“. Čia turima omenyje, kad daugeliu atveju, kai sakome, jog neatsimename, iš tiesų turėtume pripažinti, kad niekada to kažko galvoje ir neturėjome, nes tuo metu, kai galėjome įsiminti, nekreipėme į tai pakankamo dėmesio. Pavyzdžiui, jus kažkas pristatinėja dviem kolegom. Jūs, supratę, kad irgi kažkaip reikėtų prisistatyti, persijungiate į prisistatymo rėžimą ir tiek tegirdite iš to, ką sako jums – jūs laukiate pristatymo/prisistatymo akimirkos. Kas buvo pavaizduota ant 100 litų banknoto? Tiek A, tiek B pusėje. Ir tik nereikia, kad jūs tokių pinigų rankose neturėjote… O ant dešimties centų monetos, po skaičimi 10 parašyti metai ar ne? Ar duotumėt „ranką nukirsti“, jog žinote teisingą atsakymą? Tyrimai rodo, kad dėmesys užduočiai koreliuoja su studijų pasiekimais labiau nei laikas skirtas užduočiai. Jeigu praleidote tris valandas kaldami dalį apie Žečpospolitą ir nieko neprisiminėt egzamino dieną, gali būti, kad kaltos ne trys valandos, bet penkiolika SMS, trys komentarai fb, ir dvidešimt kartų keistas gabalas „youtube“.

***

Galbūt jums su viduriniuoju bei aukštuoju išsilavinimais pasisekė labiau negu man, tačiau aš pats žiūrėdamas kelioliką metų atgal nesuprantu vieno dalyko – kaip galima žmones kažko mokyti iš pradžių neišmokant, kaip mokytis (tame tarpe ir įsiminti)? Tai lyg įmesti į baseiną nemokantį plaukti ir džiaugtis tuo, kad jis kažkaip išsikapanojo. Kenneth L. Higbee savo knygoje mini profesorių Edmund Sanford, kuris per 25 metus rytinę maldą skaitė bent 5000 kartų ir galėjo ją minimaliomis pastangomis perskaityti „automatu“, tačiau vis tiek nesugebėjo teksto atgaminti iš atminties. Net ir bukas „kalimas“ turi technikas, kaip, kad persimokymo (arba šiuo atveju būtų – perkalimo), kalimo dalimis, grįžtamojo ryšio.  Taip, kad… skaityk neskaitęs arba perskaityk ir daryk geriau.

***

Dar kelios tekste neminėtos knygos (skaitymui „po to“):
The Memory Book: The Classic Guide to Improving Your Memory at Work, at School, and at Play
How to Develop a Brilliant Memory Week by Week: 52 Proven Ways to Enhance Your Memory Skills
You Can Have An Amazing Memory: Learn Life-Changing Techniques and Tips from the Memory Maestro

Prieš porą dienų kolega rašė apie „Init“ pasiūlymą, bet žiūrim, kad su panašiu pasiūlymu kiek anksčiau jau buvo išstoję ir „C Gates“. Užuojauta tiems, kurie brėžiniais, formulėmis ir grafikais bandys nagrinėtis šių įmonių pasiūlymus ieškodami atsakymo į klausimą „kokius kanalus aš iš tiesų noriu žiūrėti ir kiek man galiausiai tai kainuotų?“, bet čia jau apie pasiūlymo esmę, o ne pateikimą. O, bet, tačiau, jeigu praleidžiam faktą, kad su bendru rinkiniu už minimalią kainą gautum visko po truputį (tame tarpe ir nereikalingų dalykų), tai belieka tik spėlioti, koks rezultatas privertė futbolo fanus persimesti į vaikišką kanalą ir iš tiesų, kodėl šeimos, kuriose yra vaikų, perka paketus su jiems neįdomiais kanalais? Visa tai, žinoma, yra tuščias kabinėjimasis prie pasiūlymo, kurio realiai nėra – iš serijos „kiek kainuoja planas, kuris nieko nekainuoja?“. Velniai griebtų, juk visi jūs siūlot tą patį!

Prisijunkite

Video

0 1213
Empyrišku vertinimu Lietuvos draudimo bendrovės ilgokai nebuvo lokaliai sukūrusios kai ko masiškesnio. Vis daugėjant Facebook'e hashtago #gyvenimaspasiseke ir ekonomikai stiebiantis, matyt atėjo laikas ryšio...