Mes skaitome

0 150

Taip, šis Rimanto Kmitos romanas “Pietinia kronikas”, parašytas šiauliečių tarme, yra apie meilę.

Veiksmas, vykstantis apytiksliai 1994 – 1996 metais, Šaulių tarmė, yra tik išorė. Išorę tematai kai pasiimi knygą į rankas ir skaitinėji anotaciją, jog knyga yra savotiška laiko mašina. Išorę dar tik tematai, kai tik pradėjęs skaityti mėgaujiesi tekstu šiaulietiškai apie originalių “Adidas” ar “Nike” treningiukų svarbą. Nori ar nenori, tikrai nusikeli į tuos neramius laikus. Ko gero, daugelis vien dėl to tą knygą ir nusipirks. Geras marketingas.

Bet po visu tuo kevalu, po lukštu, yra knyga apie meilę, kuri priverčia žmogų keistis ir tobulėti. Todėl kartu tai ir yra vadinamasis “bildungsroman” – romanas apie jauno žmogaus brendimą.

Grįžtant prie šiaulietiškos kalbos… Knyga, parašyta tarmiškai ir naudojant gatvės slengą, yra grožis. Tai yra “natūrali” knyga, pilna malonaus realizmo. Perskaitęs ją, suvoki, kad standartine literatūrine kalba parašyta knyga nebūtų tiek paveiki. Net šmėkšteli eretiška mintelė, kad standartinė kalba skurdina.

Beskaitydamas greitai su šiauliečių šneka susigyvenau. Iš pradžių tarmiškumas buvo nedidelis iššūkis man, išaugusiam lietuvių standartinės bei lenkų ir rusų kalbų aplinkoje. Tačiau skaitant ilgainiui tarmiški žodžiai tapo tokie natūralūs, kad pradėjau jų beveik nepastebėti. Ir tada nejučiomis pradėjau skaityti romaną apie meilę, o ne literatūrinį pokštą.

Tekstas lengvas, slysta gerai, siužetas paprastas, negrūzina. Parašyta apie tai, ką kiekvienas iš mūsų patyrė mokyklos paskutinėse klasėse. Vienas malonumas rasti pažįstamų situacijų. Gal todėl rašytojas ir pavadino šią knygą popromanu. Tačiau tai – joks trūkumas. Juk ne visada ir ne kiekvienas nori skaityti Dostojevskio „Idiotą“, kaip tai darė romano herojus.

Na, ir šiek tiek kritikos. Nors tai ir galima suversti „popromaniškumui“, tačiau kai kada norėjosi daugiau psichologinių niuansų ir gylio istorijoje. Aišku, juk ne M. Prousto “Prarasto laiko beieškant” Kmita rašė, bet to norėjosi. Kaip ir minėjau, tekstas slydo gerai. Kai kada pernelyg gerai – nes jis slydo paviršiumi.

Vis tik sudėjus pliusus ir minusus, romanas – didelis pliusas.

0 452

Apie šią knygą galite paskaityti čia.

Nesumaišykite, tai nėra knyga apie vampyrus, jeigu žiūrite serialą „The Originals„.

Ir tai nėra knyga apie kūrybiškumą kasdieniniame gyvenime: kaip sublizgėti per „smegenų šturmą“ ar kuriant reklamą/komunikacijos sprendimą. Tai knyga apie žmones, kurie nėra konformistai. Kas jie tokie, kaip jie elgiasi, kaip juos atpažinti?

Iš dalies ji primena „Kūrybinės klasės iškilimą“, apie kurią jau rašėme, tačiau ji kalba ne apie visuomenės poslinkius, o apie žmones, kurie nori ir moka išsiskirti. Beje, kaip tik šiandien „Kūrybinės klasės iškilimą“ perskaičiusi kolegė pasiguodė, kad VGTU įžanga sugadina visą knygos skaitymo malonumą, nes joje atskleidžia knygos esmę.

Mes taip nesielgsime, pasakysime tik keletą detalių – kad nedingtų malonumas perskaityti „Originals“ visą.

– Knygoje analizuojama, ar tikrai reikia motyvuoti žmones per optimizmo prizmę (t.y. padaryk X ir gausi meduolį), nors dalis natūraliai yra „negative thinkers“. Pasirodo, kad tam tikrose situacijose ir su tam tikrais žmonėmis „negative thinking“ yra rekomenduojama strategija.

– Vienas startuolis ieškojo investicijų ir susirinkusiems piniguočiams pristatė prezentaciją „Kodėl neverta investuoti į mūsų kompaniją?“. Pinigų, žinoma, pritraukė, o knygoje išgliaudoma, kodėl taip įvyko.

– Statistika rodo, kad į riziką visiškai skirtingą požiūrį turi asmenys, kurie šeimose augo kaip pirmieji arba vėliau gimę vaikai.

– Kodėl „Polaroid“, būdamas fotoindustrijos lyderis ir nuolat kurdamas inovacijas, žlugo? T.y., kaip masės mąstymas „suvalgo“ originalius žmones. Nieko naujo. Bet įdomu buvo susipažinti, kaip su tuo kovoja kompanija „Bridgewater“ – pas juos sukurta kultūra, kovojanti su „group thinking“ daro įspūdį.

Nors knyga kalba apie sociologinius/psichologinius dalykus, ji nėra akademiška, todėl labai lengvai skaitoma.

Rekomenduojame. Lygiai taip pat, kaip čia knygą rekomenduoja Malcolm Gladwell, Seth Godin ir kt. žinomi žmonės, o „New York Times“ knygą tituluoja bestselleriu.

Prieš dvejus metus, 2014 m. spalį, pasirodė pirmasis „N Wind“ žurnalo numeris. Žurnalo, kuris kalba apie kūrybiškumą, skatina dalintis idėjomis ir bendradarbiauti kūrybos industrijos žmones. Ne tik Lietuvoje, bet visame Baltijos regione. Žurnalo iniciatoriai, agentūra „Black Swan Brands“ kviečia išnaudoti milžinišką Šiaurės regiono kūrybinį ir ekonominį potencialą. Todėl čia tiek daug informacijos ir interviu iš Šiaurės.

Reikia pripažinti, šiais laikais Lietuvoje gana retas ir drąsus sprendimas: startuoti su nauju spausdintinės žiniasklaidos kanalu, kuris net neskirtas plačiajai visuomenei, o kūrybiškiems žmonėms. Be to, leidžiamas anglų kalba ir platinamas visose trijose Baltijos šalyse. Tikrai drąsu.

nw1

Apie žurnalo idėją ir misija kalbamės su žurnalo kuratoriais Andriumi Skalandžiu ir Giedre Stabingyte. 

Kokia žurnalo misija?

Parodyti mūsų – Šiaurės Europos šalių – stiprų kūrybinį potencialą ir prisidėti prie nuolat vykstančio regiono identiteto kūrimo. Tai – mūsų minkštosios galios (soft power), kurių mes Lietuvoje šiandien nevaldome, nes mums trūksta apsisprendimo ir identiteto jėgos ir tai pagrindinis valstybės problemų šaltinis, mūsų nuomone.

Mes šiaurietiškai santūriai kuriame judėjimą, tai lėmė ir vieną iš esminių strateginių sprendimų – kad žurnalas yra nemokamas.

Kokia koncepcija, apie ką rašote?

Mes stiprūs tik mainydamiesi tarpusavyje, nes taip augame patys.

N WIND – Šiaurės vėjas, judanti energija, mūsų regiono (Šr. Europos) kūrybinė jėga – originali ir pragmatiška. Su N WIND rengiame ir N WIND SHOWCASE, dizainą ir vizualųjį meną pristatančius renginius. Mūsų noras išplėsti suvokimą, kas esame “mes” ir suartinti per kūrybinę veiklą neliko nepastebėtas – Latvijos Investicijų ir Plėtros Agentūros buvome apdovanoti kaip geriausias Latvijos partneris Lietuvoje, mat skyrėme pastangų supažindinti mūsų auditoriją su Latvijos mados dizainu. Tokius renginius ir projektus tęsime, norime, kad žmonės jungtųsi prie didesnių idėjų, projektų, pažintų galimus partnerius kaimyninėse Šiaurės Europos šalyse. Pacituosime Estijos prezidentą Toomas Ilves, pasakiusį, kad „bendrumas yra ne dainavimas susikibus rankomis, bet realių, bendrų projektų kūrimas.”

Rašome apie kūrybiškumą, inovacijas ir kultūrą kaip mūsų ateitį. Rašome apie mūsų kūrybinę jėga nuo politikos, pavyzdžiui, interviu su buvusiu Reikjaviko meru Jon Gnarr, iki vizualiųjų menų. Viskas yra susiję. Jaunų architektų iniciatyva sukurtas „Baltijos Paviljonas“ gali nuveikti daugiau mūsų šalių diplomatijos srityje nei politikų pastangos. Kultūrinė, estetinė diplomatija yra be galo svarbi.

N WIND pradeda projektą su kviestiniais redaktoriais iš Šiaurės ir Baltijos šalių – žmonėmis, kurie kuria judėjimus, kurie turi stiprių vizijų, idėjų, projektų, keičiančių mūsų pasaulį. Tokie žmonės yra Šiaurės vėjas ir mes atviri su jais tyrinėti įvairias temas ir paradigmas.

Bendrai, N WIND matome kaip platformą, į kurią gali įsijungti žmonės turintys stiprių idėjų, palaikančių mūsų misiją.

nw2

Žurnalas save pristato kaip „žurnalas apie Šiaurės kūrybinę energiją”. Ką tai reiškia?

Kūrybinė energija – visa ko pradas, būtinybė iššaukia tikrąjį kūrybiškumą, ne perteklius ir atsainumas. Šiaurės kūrybinė energija yra mūsų jėga.

Koks tiražas?

Šiuo metu žurnalas leidžiamas anglų kalba ir bus platinamas Baltijos šalyse, planuojame per artimiausius leidinius pasiekti 8,5 tūkst. tiražą.

Kodėl žurnalas leidžiamas anglų kalba?

Mes visada planavome šį virsmą, nes mūsų vizija yra tapti regiono platforma. Taip pat matome mūsų skaitytoją kaip išsilavinusį, žingeidų kontekstui ir kalbantį tarptautine kalba.

Koks yra jūsų skaitytojas?

Išsilavinęs, žingeidus, atviras, kuriantis (!), artimas šiaurietiškoms vertybėms ir estetikai. Kadangi N WIND nemokamas žurnalas platinamas įvairiose miesto erdvėse – nuo hipster kavinių, restoranų, iki kultūrinių erdvių – skaitytojų ratas yra platus, to mes ir siekiame!

Kokia situacija, susijusi su kūrybiškumu, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje? Skandinavijoje?

Pacituosime Widarą Haléną, Norvegijos dizaino industrijos  ir skandinaviškosios dizaino istorijos ekspertą, kurį kalbinome vienam iš N WIND numerių: „Baltijos valstybės ne veltui laikomos Šiaurės kultūros dalimi; jūsiškis dizainas turi ne vieną bendrybę su Skandinavijos šalių kūryba.” Skandinaviškas dizainas, kaip vienas stipriausių minkštųjų galių įrankių, pirmą kartą pasauliui buvo pristatytas 1951 m. Londone, su vienu esminiu žodžiu – „demokratiškas“. Demokratiškumas buvo puikus kabliukas po Antrojo pasaulinio karo atsigaunančiame pasaulyje, o Šiaurės šalys, buvo vedamos labai demokratiškų vyriausybių. Beje, “demokratiškumas” šiandieniniame skandinavų dizaine jau yra mitas, bet labai gajus.

Taigi, mes turime kūrybiškus žmones abiejose Baltijos jūros pusėse ir artimą estetinę pasąmonę. Taip, mūsų galimybes ir pasakojamas istorijas įtakojo skirtingos istorinės trajektorijos, tačiau šiai dienai esminis skirtumas būtų politinis požiūris į kultūros ir kūrybinių industrijų įtaką kaip valstybių minkštąją galią. Neatsitiktinai tai yra susiję ir su valstybių prekių ženklų kūrimu, ir matome, kad savo identiteto, žinutės atvirame pasaulyje vizijos neturinčios šalys kaip Lietuva, Latvija, neturi ir aiškios kultūros ir kūrybinių industrijų strategijos. Tačiau viskas keičiasi iniciatyvių žmonių pastangomis.

Ko mes, lietuviai, galėtume pasiimti iš kitų Baltijos, Skandinavijos šalių kūrybos?

Iš skandinavų – gebėjimo dalintis ir bendradarbiauti. Iš estų – apsisprendimo ryžto ir nebijoti būti unikaliems.

Kas ir kodėl turėtų skaityti Jūsų žurnalą?

Žmonės, kurie kuria ir kurs mūsų valstybėse, nes jie bus ateities Šiaurės šalių minkštųjų galių (soft power) kūrėjai. Tai jau vyksta.

Paskutiniu metu Lietuvos leidyklos džiugina gerai kūriniais lietuvių kalba. Pernai vasarį pasirodė D.Kahneman Mąstymas, greias ir lėtas.  Prieš gerą mėnesį, po trijų dešimtmečių nuo pačios knygos parašymo, „Alma littera“ mums pasiūlė R.Cialdini „Įpročio galia“ (originalo pavadinimas visgi teisingesnis – „The Psychology of Persuasion“).

O savaitgalį užėjau į „Pegasą“ ir užtikau, kad lentynose jau guli Richard Florida Kūrybinės klasės iškilimas. Nustebino, kad ją išleido man, kaip humanitarinių mokslų atstovui, mažai girdėta VGTU leidykla „Technika“.

Šią knygą prieš keletą metų skaičiau originalo kalba, ir ji paliko labai stiprų įspūdį. Nuo pirmojo originalo leidimo iki lietuviškos versijos užtrukome „tik“ 14 metų, bet gal ir gerai – 2002-aisiais ji, greičiausiai, Lietuvai dar būtų neaktuali ir nesuprasta.

Perspektyva. XIX amžiuje sociologams daugiau-mažiau pavyko į lentynėles sudėlioti tuometę visuomenę. Didžiausi nuopelnai šiame darbe, žinoma, priklauso Karlui Marxui, kuris savo „Kapitale“ pateikė visuomenės sandarą, susidedančių iš keleto klasių: engiamųjų-proletariato (valstiečių ir darbininkų) bei engiančiųjų (buržuazija, aristokratija). Besidomintys visuomenės vystymosi tendencijomis privalo paskaityti ir Max’ą Weber’į, jo lietuviškai išleistą „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia„. Ilgainiui šalia tų dviejų klasių atsirado biurų planktonas – žmonės „su mėlynomis apykaklėmis“, kurių XIX amžiuje ir XX a. pradžioje dar nebuvo. Jau nekalbant apie kūrybingus žmones (pabandytumėte apie tai pasikalbėti su tarpukario žmogeliu).

Knyga. R.Florida savo knygoje paaiškina, kas nutiko mūsų visuomenėms, kaip pakito jų struktūra. Ir pateikia idėją, kad atsirado dar viena klasė – kūrybinių žmonių. Būtent ji yra visuomenės smagratis, kuris gali iš esmės pakeisti visuomenę ir… paversti ją klestinčia. Nes, pasak knygos autoriaus, būtent kūrybinės klasės egzistavimas paaiškina, kodėl kai kurios turtingos šalys yra pažangesnės ir klestinčios nei kitos, nors ir ne ką mažiau turtingos ištekliais.

Knyga pradedama paprasta, bet grakščia įžvalga. Jeigu perkeltume žmogų iš ~1900-ųjų į ~1960-uosius, jį stebintų technologinis progresas, tačiau visuomenės sankloda būtų nepakitusi – žmogus gana lengvai prisitaikytų. Tačiau perkėlus žmogų iš ~1960-ųjų į šiandieną, jis nerastų super-ypatingų technologinių pokyčių, prie kurių jam būtų sunku prisitaikyti, tačiau visuomenės struktūra, žmonių vertybės ir bendravimas jam būtų sunkiai suvokiamas ir priimtinas.

Beje, ši knyga yra bloga žinia Lietuvos kovotojams prieš homoseksualus. Knygoje statistiškai įrodoma, kad žemas homofobijos lygis tiesiogiai sutampa su kūrybinės klasės dydžiu, taigi… ir su visuomenės/valstybės klestėjimu.

Štai ištrauka iš knygos anotacijos: „Dešimtojoje knygos laidoje išgryninta tezė „kiekvienas yra kūrybingas“ įkvepia ir lemia pokyčius didžiųjų miestų žemėlapiuose, padeda iš naujo įvertinti nūdienos ekonomiką skatinančius veiksnius. Kas slypi technologijų, kūrybingumo, tolerancijos, gėjų, užsienyje gimusių gyventojų ir kitų indeksuose? Jie formuoja naująjį ekonomikos reitingą. Jo viršūnėje atsiduria miestai, prieš porą dešimtmečių nepretendavę būti ekonomikos vedliais. Jūsų rankose priemonė, padedanti drąsiai priimti naujus iššūkius, kuriuos meta šiuolaikinis gyvenimo būdas„.

Kodėl manau, kad ši knyga yra privalomi skaitiniai komunikacijos, rinkodaros, ryšių su visuomene žmonėms?

  • Nes knyga pateikia naują pasaulio ir visuomenės vaizdą ir padeda geriau suvokti, kaip reikia komunikuoti.
  • Būtina ieškoti kūrybinės klasės ir kreipti komunikaciją (jeigu ne visą, tai dalį) į ją – ši klasė turi daugiausia potencialo padėti žiniai išplisti ir įsitvirtinti.
  • Kūrybinė klasė yra ateitis, todėl stebint ją galima pajausti, kuo visuomenė gyvens ateityje.

Ar Lietuvoje jau egzistuoja kūrybinė klasė? Šis klausimas skirtas sociologams, bet mano subjektyviu požiūriu – taip, tačiau koncentruojasi Vilniuje. Žinoma, miestas klesti ne tik dėl to, sostinė turi begalę kitų privalumų, tačiau, jeigu tikėsime knygos autoriumi, Vilnius turi ir kūrybinę klasę, kuri užtikrina ilgalaikę miesto pažangą.

 

Keistokai išverstas pavadinimas – „Įtakos galia„. Net atsiverčiau pasižiūrėti, ar čia ta pati knyga. Visgi „Įtakos psichologija“ būtų žymiai taikliau. Čia gi ne apie galią, o apie įtakos psichologiją, t.y. mechanizmus, principus ir logiką, kurie veikia (įtakoja) žmogų. Ir kas svarbiausia – dėmesys skiriamas ne tik nuomonės keitimui, bet būtent veiksmams. Robert Cialdini domisi, kodėl mes padarome veiksmus, priimame sprendimus.

Lietuviškai išleidžiama daug neblogų knygų, bet paskutiniu metu tai yra antra puiki komunikatoriams skirta knyga per paskutinius metus. Pernai vasarį „Omnitel“ pasirūpino D.Kahneman „Mąstymas, greitas ir lėtas“ išleidimu.

Šįkart turime dėkoti „OVC Consulting„, bent jau jų recenzija yra ant knygos. Taigi, ačiū.

Originalas išleistas 1984 m. Taigi, užtrukome 32 metus, daugoka, kaip tokiai knygai. Manau, didelė dalis besidominčių jau perskaitį anglų-rusų kalbomis. Aš pats ją skaičiau prieš ~10-15 metų, kai pirkau rusišką leidimą kažkuriame Vilniaus knygyne. Iki šiol manau, kad ši knyga yra privalomas skaitinys visiems komunikacijos žmonėms – ar tai būtų rinkodara, ar ryšiai su visuomene, ar reklama.

Žinoma, pasaulis per trečdalį šimtmečio nuėjo tolyn, daug ką atradome naujo, daug ką supratome, tačiau naujieji autoriai gana dažnai cituoja R.Cialdini. Bent jau kol kas ši knyga yra neabejotina klasika.

 

Pagaliau įvyko – “Google” susimylėjo ir praplėtė “Google News” ir į kai kurias mažesnes kalbas. Dabar lietuviškų portalų antraštės ir anotacijos – vienoje vietoje.

Jeigu nelabai aišku apie ką aš, siūlau “Google” paieškoje surinkti “Google News”. Pamatysite arba U.S. Edition, arba jau iš karto lietuvišką. Tai bus jums malonus atradimas. Ir iš karto suprasite koks tai patogus dalykas.

Taigi, portalų antraštės ir anotacijos vienoje vietoje, suskirstytos temomis. Nori – skaitai apie užsienio reikalus, nori – apie Lietuvos. Nori, pasirenki U.K. Edition ir matai ką angliškas pasaulis rašo, pvz., Sirijos temomis. Nori, pasirenki ukrainietišką “Google News” leidimą ir matai ką jie rašo Donecko klausimu. Vartotojui – neabejotinai patogu. Jeigu tiesiog nori suprasti kas vyksta Lietuvoje, nereikia, užsukus į “Delfi”, paskui keliauti į, pvz., “Alfa”. Tiesiog permeti antraštes akimis ir renkiesi kas tau įdomu.

Dar daugiau, gali susikurti teminę skiltį (pvz., “Rinkodara” arba “Statkevičius”) ir “Google” tau paslaugiai parodo vienoje vietoje ką lietuviška žiniasklaida šiuo klausimu  sako šiandien.

Mažiesiems portalams, jokios abejonės, “Google News” yra geras dalykas. Būdamas mažai susijęs su Šiauliais, vargu ar sugalvočiau, kad naujieną galima perskaityti ir “Šiaulių Naujienų” portale. Bet dabar, kai “Google” šio portalo antraštes pasiūlo, tai jau yra realiau. Didiesiems portalams šis “Google” įrankis patiks mažiau būtent dėl tos pačios priežasties. Yra ir antroji – skaitytojui nebereikia eiti į portalą norint suprasti kas vyksta aplink, tad jis reklamos nebemato. Kai kurios Europos naujienų organizacijos kreipėsi į savo vyriausybes, teigdamos, kad “Google” turėtų mokėti už tai, kad rodo jų nuorodas.

Na, ir baigiant. Įsijungus “Google News”, akivaizdžiai pasimato lietuviškos žiniasklaidos, ko gero, mėgstamiausia tema. Kažkodėl “Svarbiausių naujienų” skiltyje vyrauja kriminalinės temos. “Google”, neabejoju, žino kurlink suka lietuviškų portalų “trafikas”.

3 3430

Nežinau kaip jūs, bet aš nuo seno kolekcionuoju įdomesnius straipsnius marketingo tema. Būtent straipsnius, nes marketingo vadovėlį sumesti ir senas bazines tiesas išdėstyti gali ne vienas. O straipsniai alsuoja tų ar šių laikų aktualumu. Jie yra visada priekyje, kurio vadovėliai nedrįsta kabinti.

Pats seniausias mano turimas tekstas, kurį esu atsispausdinęs, kuris yra jau pageltęs ir nučiupinėtas, yra parašytas 1998. Jis yra man labai simboliškas, nes tuo metu pradėjau dirbti reklamos agentūroje. Iš tokių tekstų sėmiausi išminties. Millenials ir šiaip po Nepriklausomybės gimusiems sunku tai suprasti, bet tuo metu rimtesni marketingo analitikos straipsniai Lietuvoje buvo retenybė, kurią labai vertindavai. Internetas juk taip nebuvo užpildytas gerais dalykais. Straipsnį tau seminaro metu duodavo kolega iš užsienio, o paskui juo remdamasis laimėdavai reklamos konkursą.

Įdomu šią kolekciją vis kartas nuo karto pavartyti/ paskaitinėti (turiu gausiai ir popierinių, ir elektroninių straipsnių). Dar labiau įdomu pasidaro kai skaitinėdamas esi nukeipiamas į dar senesnius šaltinius išnašose.

Jautiesi kaip tyrinėtojas. Kaip “Da Vinčio kode”.

Panašiai grįžau pries seno gero “Rossiter – Percy grid”. Pietaujant jį man priminė buvęs kolega. Kai jis pasakojo, galvojau, kad vėl girdžiu apie gerai žinomą “FCB grid”, bet kitu pavadinimu. Bet sužadino smalsumą. Namie vakare pradėjęs knistis savo marketingo tekstų bibliotekoje, radau straipsnį, kuris gausiai citavo originalą. Tada pabrowsini ir “Google” randi… 1991 metų skanuotą straipsnį, kuris pribloškia savo aktualumu.

Kai pradėjau dirbti “Vilniaus Duonoje”, manęs nuo pat pirmosios dienos neapleido klausimas kokio tipo reklama geriausiai veikia duonos kategorijoje. Čia juk ne įvaizdžio produktas. Svečias nesvarstys ar tu iš pakelio ištraukei “Vilniaus Duonos Agotos”, ar “Fazer Bočių” duonos. Duonos riekė mišrainei pasiskaninti yra duonos riekė. Tad gal reklamos apskritai nereikia? Juk dauguma, atrodytų, konservatyviai perka savo mėgstamą duoną. Čia juk ne skalbimo milteliai, kurių naudojimo rezultato negali atskirti nuo konkurento miltelių. Jeigu duonos skonis patinka, tu perki ją ir toliau. Produktas yra pernelyg žemo įsitraukimo, kad labai domėtumeisi kitais variantais.

Bet ne, vis tik reklamos reikia. Vien jau dėl to, kad žmonės kitaip nesužinos apie naujus produktus. OK, tada kokia reklama?

Štai čia “Rossiter – Percy grid” ir pravertė. Nepasakosiu kokias išvadas pasidariau, bet rekomenduosiu tiems, kuri jį primiršo, kad šio “grido’o” nauda yra nemaža. Šis “gridas” yra FCB varianto apgreidas. Ir ypač tinkamas tiems, kurie dirba ne užsienio reklamas adaptuojančiose kontorose, bet originaliai kuriančiose.

“FCB grid” produktų kategorijas suskirstė į žemo ir aukšto įsitraukimo bei “think” ir “feel” segmentus. “Rossiter – Percy grid” praplėtė į motyvacijas (teigiamos/ neigiamos) bei “brand awareness” tipus (at point-of-purchase/ prior-to-purchase). Taigi, jeigu tu reklamuoji tabletes nuo skausmo, tu turi neigiamos motyvacijos produktą (nes jis sprendžia neigiamą – galvos skausmo – problemą), įsitraukimas į kurį yra žemas (suskaudo, užėjai į vaistinę, vaistinininkas rekomendavo arba pamatei akciją, išgėrei, užmiršai). Tada kokią reklamą kurti? Ponas profesorius J. H. Rossiteris ir ponas L. Percy, “Lintas” (tais laikais JAV buvo tokia reklamos agentūra) viceprezidentas teigia, kad tu turėtumei “use simple problem – solution” format, “include only one or two benefits” ir taip toliau. Kitaip tariant, reklamuodamas vaistus nuo skausmo, turi rodytį problemą (vyrui skaudą galvą, jis aplinkiniams kelia gailestį), sprendimą (rūpestinga žmona arba gyvenimo draugė atneša vaistą X, kuris veikia 2 kartus greičiau) bei rezultatą (vyras, žmona/ gyvenimo draugė, du vaikai bei auksinis retriveris linksmai leidžia laiką parke). “Coldrex”, “Theraflu” bei kiti taip ir kuria reklamas.

Rossiter-Percy-grid

Taigi, “Lego” tipo dalykas kuriant užduotį savo reklamos agentūrai.

Ne su viskuo, ką rekomenduoja ponai Rossiteris ir Percy, turi aklai sutikti. Bet net ir tada šis įrankis yra geras pagalbininkas. Social media nepanaikino bazinių marketingo tiesų, ir nepanaikins.

Prisijunkite

Video

0 1180
Empyrišku vertinimu Lietuvos draudimo bendrovės ilgokai nebuvo lokaliai sukūrusios kai ko masiškesnio. Vis daugėjant Facebook'e hashtago #gyvenimaspasiseke ir ekonomikai stiebiantis, matyt atėjo laikas ryšio...