Kūrybiškumas

0 554

„If I had to express in one word what makes their personalities
different from others, it’s complexity. They show tendencies
of thought and action that in most people are segregated. They
contain contradictory extremes; instead of being ‘individual,’
each of them is a ‘multitude.'“
– Mihaly Csikszentmihalyi

Huffingtonpost.com pasirodęs įrašas „18 Habits Of Highly Creative People“ akimirksniu tapo viral, tad nenuostabu, kad jo autorė Carolyn Gregoire kartu su kūrybiškumo ekspertu Scott Barry Kaufman, perkėlė jį į kitą lygmenį – knygą „Wired to Create: Unraveling the Mysteries of the Creative Mind“. Kartai, kuri neskaito knygų, net ir įrašas „Huffington Post“ gali pasirodyti per ilgas, tačiau bet kuriuo atveju jis neatstoja knygos, kurios pagrindas – lindimas į pagrindinių principų gilumą, jų parėmimas gyvais pavyzdžiais (taip, šį kartą knygoje galima užtikti ne tik Einšteiną ar Steve Jobs, bet ir Yo-Yo Ma ar Thom Yorke) bei paskutiniais mokslo žodžiais šia tema.

Iliustracija iš gulfbreezerecovery.com

(Kas bendra tarp atminties ir kūrybiškumo? (I dalis))

Pietų Afrikos respublikos bėgikas VAN NIEKERK Wayde Rio Olimpinėse žaidynėse pagerino dar 1999 metais pasiektą amerikiečio Johnson Johnson 400 metrų bėgimo pasaulio rekordą – 43.03s! Virginijaus Aleknos 2004 metais 69.89 m Atėnuose nusviestas diskas vis dar yra Olimpinis šios sporto šakos rekordas. Jeigu kam teko pabandyti bėgti 400 metrų ar mesti diską, žino, jog tai įspūdingi rezultatai, kurie pasiekiami tik intensyvaus darbo, o kartais ir gamtos malonės dėka. Ir vis tik, kiek eilinis, specialiai nesportuojantis žmogus nusileidžia aukščiau paminėtiems galiūnams? Net jeigu jūs per 43.03 sekundės nubėgate ne 400, bet 100 metrų (per tiek jau ir nueiti galima), tai yra viso labo keturis kartus lėtesnis/blogenis pasirodymas. Net jeigu nenorėdami išsisukti sprando diską nuskraidinate vos 10 metrų, tai yra tik 7 kartus blogesnis rezultatas. Yra kur stengtis.

„Tik“ miniu turėdamas atminties galiūnų rezultatus, pavyzdžiui:
– 300 paeiliui įsimintų atsitiktinių žodžių (15 minučių)
– 380 paeiliui įsimintų kortų eiliškumas (per 10 minučių)
– 450 paeiliui įsimintų skaičių sakomų žodžiu (1 žodžio per sekundę greičiu)
– 1071 įsimintas skaičius po kablelio (per 15 minučių)

Ir šie skaičiai aukščiau yra tik apšlimui – indas Rajveer Meena „Guinness“ rekordų knygoje užfiksuotas, kaip įsiminęs 70 000 π skaičių. Atsiminimo procesas užtruko 10 valandų ir galima suprasti, kodėl pasiekimo skaičius yra apvalus – ne atmintis pavedė, bet tiesiog „nu kiek gi galima?..“. Ir, kai matai tokius skaičius, visa tai racionalizuoti gali tik dviem būdais: arba mūsų atmintis/smegenys yra mažiausiai treniruotas organas, arba šie pasiekimai įmanomi tik ateivių pagrobusių žmogaus kūnus. Antros teorijos moksliškai kol kas niekas netyrė, tačiau yra tiesos, jog šių super atminties žmonių tarpe, kai kurie iš tiesų yra su lengvais psichikos pakitimais. Neabejoju, kad daug kas matė Barry Levinson filmą „Rain Man“ su Tom Cruise ir Dustin Hoffman (jeigu ne, tebūnie šis įrašas rekomendacija jį pažiūrėti). Filmo herojus, autistas Raymondas atsirado režisieriui susipažinus su jo atitikmeniu realiame gyvenime – Kim Peek. Filmas nemaža dalimi prisidėjo prie autizmo stereotipizavimo (antisocialus, kvailokas genijus), bet tuo pačiu iškėlė su autizmu susijusių problemų svarstymą į populiariąją darbotvarkę, kaip, norėtųsi tikėti, mūsų parolimpiečių pasiekimai Rio, iškels daugiau klausimų nei tiesiog Olimpinės premijos dydis.

Sakoma, kad Peek galėjo preciziškai atkurti 12 000 knygų turinį, tarp kurių buvo ir telefonų knygos, tačiau už viso to slypėjo labai retas FG genetinis sindromas, pasireiškiantis keliomis fizinėmis anomalijomis: žemu raumenų tonusu, nenormaliai didele galva, etc. Ir tokių genijų, kuriems nenorėtum pavydėti, yra gerokai daugiau – vieni nesugeba užsirišti batų raištelių, kiti gali pažodžiui įsiminti knygas, tačiau nesuvokti jų turinio ir pan. Tokie pavyzdžiai perkelia atminties pasiekimus į nepasiekiamą mokslinės fantastikos sritį, tačiau vos tik nori grįžti į realybę, kurioje mobilaus telefono numeris yra arba mobiliajeme telefone, arba jo išvis nėra, atsiranda toks veikėjas, kaip Joshua_Foer, laisvai samdomas žurnalistas, kuris nutaria parašyti apie JAV vykusį atminties galiūnų čempionatą ir taip susidomi šia tema, kad po metų (!) net tik sudalyvauja jame, bet ir laimi. Viskas prasidėjo nuo to, kad Joshua Foer renginyje sutiko Edward „Ed“ Cooke – enterpreneriškų savybių turintį atminties galiūną. Pastarasis Joshua užklausė ar jis pažįsta Britney Spears, o sužinojęs, kad ne, nusivylė: „Gaila, aš galvojau, kad jeigu galėčiau Britney Spears išmokyti atminties gudrybių, žmonės suprastų, kad bet kas gali turėti gerą atmintį“. Joshua Foer pasisiūlė pabūti Britney Spears, o visa kita yra istorija sugulusi į bestseleriu tapusią knygą „Moonwalking with Einstein: The Art and Science of Remembering Everything“, laimėtą JAV atminties galiūno titulą ir įrašą TED’e iš kurio aišku, kad Joshua Foer joks ne antžmogis – tiesiog vienas iš mūsų.

Dar senovės Graikai atmintį skirstė į natūralią (įgimtą) ir dibtinę (išmokstamą per technikas). Dalis atminties galiūnų gal ir turi potraukį atminties akrobatikai, kai kurie jų instinktyviai pradėdami taikyti šimtmečiais žinomas technikas nieko apie jas nežinodami, tačiau visi kiti tokiais tampa mnemonikos technikų pagalba. Po šiuo žodžiu slepiasi įvairios informacijos kodavimo, atgaminimo trigerių ir vizualizavimo technikos padedančios geriau įsiminti bet kokią informaciją. Anglagalbiai, tikėtina yra girdėję „Baker vs baker“ pavyzdį, kai vienai grupei tyriamųjų žmogus pristatomas, kaip ponas Baker, kitiems – kaip kepėjas (angl. irgi „baker“). Po savaitės vienos grupės klausiant, kokia buvo pono pavardė, ją atsimena vienetai, tuo tarpu kepėjas yra prismenamas, nes… Baker tėra sausa pavardė, o su kepėju mes turime daugybę asociacijų, reikšmingų ryšių ir penkių raidžių vizualizavimas čia yra ne paskutinėje vietoje.

Ar kada teko matyti japonišką raštą, ABC? Krigeliai-šringeliai, paukščių kalba ir pan., ne? O dabar pabandykite išmokti kelias raides kartu su Dr.Moku (galėtų būt lietuvis, bet ne), kuris norintiems išmokti Hiraganą ir Katakaną (japonai turi dvi abėcėles), siūlo pasitelkti mnemokikos techniką:

Štai diena veltui ir nepraėjo – dabar, jeigu būdami Japonijoje, pamatysite rudą lokį, galėsite sušukti:
しくま!!!

Viena žinomiausių ir seniausių mnemonikos technikų, dar vadinamų loci arba atminties rūmai siejama su graikų poetu Simonidu (apie 500 m.pr.kr), kuris buvo pakviestas į banketą eilėmis pradžiuginti jo dalyvius. Vos tik jis pabaigia ir palieka salę, sunkios rūmų lubos neatlaiko ir krisdamos neatpažįstamai sutraiško visus dalyvius. Kaip juos tinkamai palaidoti, kai nežinai, kas ir kur? Simonidas, kone vienintelis išgyvenęs dalyvis, supranta, kad užsimerkęs gali atgaminti, kas kur sėdėjo ir ką veikė ir taip artimuosius nuvesti prie žuvusiųjų kūnų. Skaičiai, raštas yra santykinai naujas išradimas žmonijos istorijoje, tuo tarpu su vizualinės medžiagos apdorojimu mūsų smegenys yra susipažinusios nepalyginamai geriau ir todėl veikia patikimiau. Loci arba atminties rūmų pagrindas yra turėti galvoje gerai žinoma kelią (pavyzdžiui, nuo namų slenksčio ir po namus, pradedant koridoriumi, miegamuoju, vonia, virtuve, balkonu) kiekvieną jų apgyvendinant kuo keistesniu, vizualesniu „gyventoju“. Taip, jeigu reikia įsiminti, jog iš parduotuvės jums reikia pieno, kriaušių ir pieniškų dešrelių, galvoje galite matyti, kaip priėjęs prie lauko durų matote, kad pro jų apačią sunkiasi pienas (užliejo!), įėjęs į vidų matote, kaip iš koridoriaus lauk neria santechnikas su kriaušės galva, o atėjęs į miegamąjį įsitikinate tuo, ko labiausiai ir bijojote – žmona lovoje, o greta jos guli vibruojanti pieniška dešrelė. Žinau, tai visiška nesąmonė, bet pabandykite dabar iš galvos iškrapštyti tą pieną, kriaušę ir pieniškas dešreles.

Ir vis tik, kad ir kokios žavios šios technikos bebūtų, jų sąrašai ir pritaikymo galimybės yra kiekvienoje apie atmintį kalbančioje knygoje – porą tokių paminėsiu įrašo pabaigoje. Technikos galingos, tačiau jos yra tarytum antras žingsnis po atminties higienos, būtinųjų dalykų susitvarkymo. Lygiai, kaip pasibėgiojimai, joga ar apsilankymas sporto klubuose leidžia palaikyti geresnę fizinę sveikatą, yra pratimai, kurie padeda smegenų sportinei formai.

Asociacijos – vienas geriausių atminties draugų. Panašiai, kaip Pavlovas šunis privertė skambutį asocijuoti su maistu, mes kiekvienam žodžiui, vardui, skaičiui galime priskirti, kur kas daugiau nei faktinę reikšmę, asociaciją. Vienas atminties rekordininkų pasakodamas, kaip sugeba įsiminti tiek daug skaičių, pripažino, kad skaičiuose jis mato vaizdus, tad 77 8 00 jam primena Hitlerį važiuojantį dviračiu ir valgantį hamburgerį. Kitiems skaičiai yra spalvos, tretiems – emocijos. Štai Bjork kažkada atleido prodiuserį, kuris nesugebėjo išgauti plunksnos krentančios ant dramblio straublio garso. Iš tiesų – lauk tokius nevykėlius.

Naudokite kuo daugiau jutimų – ne tik regą. Smegenys asociacijas kuria ir per kvapus, ir per lytėjimą, skonį. Net jeigu grįžus namo dar nebus pakankamai tamsu, kad reiktų užsidegti šviesą, pamėginkite artimiausią rutiną (durų užrakinimą, persirengimą, gal net nuėjimą į tualetą ar iki šaldytuvo ko užkąsti) atlikti užsimerkę. Jums patiems to negirdinti, smegenyse skambės milijonai WTF?, bet tarp neuronų kursis taip reikalingi nauji ryšiai. Stebėkite, kaip maži vaikai susipažįsta su daiktais – čiupinėdami, uostydami, pakratydami ir galiausiai ragaudami. Tai yra tobulas būdas įsisavinti informaciją apie naują daiktą. Todėl kitą kartą vakarėlyje susipažindami su naujais žmonėmis, neapsiribokite vien vardų įsidėjimu į kišenę (nes grįžus namo, didžiosios daugumos jų ten nebebus) – spausdami ranką užfiksuokite paspaudimo stiprumą, odos tekstūrą, pabandykite užuosti žmogaus kvapą, įvertinkite jo aprangą ir net pabandykite įsivaizduoti, koks tai galėtų būti žmogus (nuoširdus, blogas, keikūnas ar diplomatas) – kalbant apie žmones, vertybinės asociacijos yra vienos stipriausių.

Rutinos – efektyvios, bet bukinančiai pavojingos. Rutinos mūsų gyvenimus daro paprastesniais, nes tokia jų paskirtis – tam tikrus veiksmus automatizuoti taip, kad NEREIKTŲ GALVOTI! Steve Jobs turėjo rytinę aprangos rutiną: Levi’s 501, St. Croix, New Balance 991. Akivaizdu, kad galėjimas negalvoti, kuo apsirengti šiandien, palikdavo pakankamai laiko galvojimui apie kitus dalykus. Ir vis tik, rutinos buvo ir yra itin svarbios tais atvejais, kai nuo jų gali priklausyti gyvybė, o šiais laikais eilinio žmogaus gyvenime tokių dalykų ne tiek ir daug. Ryte mes išeiname į kiemą ir sėdame į automobilį arba troleibusą, 8 valandas ariam prie staklių, prekybos centre vėl paimam pieno, duonos, sviesto, dešros, o vakare pažiūrim filmą arba paskaitom knygą, šiltai užsiklojam ir užmiegam. Kaip dainavo „Radiohead“: „No Alarms and no surprises“. Deja, bet nors toks efektyvumas ir sutaupo laiko dar vienam alaus bokalui ar pusvalandžiui „facebook’e“, smegenys su kiekviena tokia diena vis labiau riečiasi ir labanakt. Bet tai nėra sunku pakeisti. Grįžkit namo kitu maršrutu – visi keliai, galiausiai, veda namo ir nebent gyvenate bei dirbate trijų gatvių miestelyje, variantų, kuriuo keliu grįžti namo yra n. Aš taip ketverius metus vis trenkdavaus į kitą miesto galą kartais pažaisti stalo tenisą ir tik prieš savaitę, nutaręs apsilankyti iki tol nematytoje vaistinėje (čia toks hobi – lankytis vaistinėse), prie progos atradau, kad kitas teniso klubas yra 5 minutės nuo mano namų. Taigi, išlipimas iš rutinų gali būti naudingas ne tik smegenims, bet ir kūnui bei piniginei.

Slaptas ginklas – emocijos. Jūsų trumpoji atmintis gali gulėti prie jūros, kad ir savaitę, bet niekas nenuguls į ilgalaikę atmintį taip gerai, kaip tai, kas per tą savaitę įvyko jūsų gyvenime. Užsikasti kopose yra viena, o susipažinti su čeburekų pardavėju – visai, kas kita. Įrodyta, kad socialiniai ryšiai ir jų keliamos emocijos, kas, deja, smarkiai sutrūkinėja senatvėje, įžiebia atskiras lemputes smegenyse. Socialiniai ryšiai, skirtingai nei bendravimas su meškiuku (atsiprašau, vaikai, jums šis pavyzdys ir neturi būti suprantamas) kiekvieną kartą yra unikalūs ir nenuspėjami. Automatinis degalų užsipilimas, ATM, savitarnos kasos… Tai nėra tai, ko reikia jūsų smegenims.

Jeigu perskaitę intro ir iki čia, pagalvojote, kad aerobiką bent kartą per savaitę būtų gerai iškeisti į neurobiką, rekomenduoju Lawrence Katz. Keep Your Brain Alive: 83 Neurobic Exercises to Help Prevent Memory Loss and Increase Mental Fitness

***

Viena priežasčių, kodėl niekam nerekomenduočiau nerti į mnemoniškų knygų jūrą (toks jausmas, kad kiekvienas atminties galiūnas jaučia pareigą parašyti po vieną ar dvi knygas apie tai ir tuo pačiu – apie tą patį) iš dalies jau paminėta šiame įraše – daugeliu atveju tai tebus sausos technikos, kurios veža tiek pat, kiek plaukimas vežė iki Meilutytės laimėto aukso. Joshua Foer knyga yra puikus intro į atminties pasaulį po kurio galima pereiti prie rimtesnės (kukliai tariant) literatūros ir čia mano rekomendacija yra Kenneth L. Higbee knyga „Your Memory: How It Works and How to Improve It“. Kenneth L. Higbee yra Ph.D. ir gyvai jis jums nedemonstruotų, kiek kortų kaladžių gali atsiminti, tačiau, jeigu norite to išmokti, tikrai patartų, kaip to išmokti. Vėl gi, knyga nėra technikų popuri, tačiau perskaitę „Your memory“ aiškiai žinosit, kokių žinių trūksta jums ar jūsų smegenims ir ko ieškoti toliau.

Šio profilaktinio įrašo rėmuose noriu tik trumpai paminėti kelis punktus esančius skyriuje „Kaip atsiminti beveik bet ką: pagrindiniai principai“:

1. PRASMINGUMAS („kad čia nesąmonė!“). Tuščias kalimas yra galimas, tačiau smarkiai nusileidžia prasmingos informacijos įsiminimui. Pavyzdžiui, tyrimo metu tiriamiesiems prireikė pusantros valandos išmokti 200 atsitiktinių žodžių, pusvalandžio 200 žodžių prozos ištraukai ir dešimties minučių 200 žodžių poemai.

– Jeigu žiūrit anime, tikėtina, kad su japonų kalba susidraugausit greičiau nei Butkevičius su anglų. Tyrimo metu vyrai įsiminė daugiau naujų sportinių terminų nei moterys, tuo tarpu moterys geriau pasirodė kulinarijos pasaulio žodyne (stereotipai, bet veikia).

– Rimas suteikia prasmę dažnai bereikšmiams dalykams. Todėl nesistebėkite kitą kartą reklamoje išgirdę sudainuotą telefono numerį ar įmonės pavadinimą – „esemespinigaitaškaseltė“ kūrėjai, neabejotinai, gerai prisimena, kaip juos mokė anglų kalbos abėcėlės: AB-CD-EFG-HI-JK-LMNOP-QRS-TUVW-XYZ (pabaiga gali būti ir „WX-Y and Z“).

– Jeigu sugebame skaičių sekoje ar žodžių grupėse įžiūrėti tam tikrą šabloną, formulę (ji gali būti išsigalvota – ne oficiali), tokią informaciją įsiminsime paprasčiau. Ar teko matyti, kaip šių dienų šachmatų pasaulio genijus Magnus Carlsen užsimerkęs žaidžia prieš 12 varžovų? Tai įmanoma tik todėl, kad Magnus Carlsen ant lentos mato šablonus – jeigu šachmatų figūros būtų sudėtos bet kaip, tiesiog šiaip jis jų neįsimintų.

2. STRUKTŪRA. Ar įsivaizduojate save besinaudojantį žodynu, kuriame žodžiai surašyti ne pagal abėcėlę? Panašiai yra ir su atmintimi. Kuo sąmoningiau (kas prie ko?) bandome įsiminti naują informaciją, tuo ji ilgiau išlieka atmintyje.

– Yra priežastis, kodėl skaičius telefono numeryje rašome ne viename bloke – taip tiesiog paprasčiau atsiminti, nes telefono numeris yra per ilgas lengvam konvertavimui į atmintį. Arba, įsivaizduokite pirkinių sąrašą, kuriame bananai, pienas, tualetinis popierius, šampūnas, pomidorai, varškė, muilas. Sąrašą galima išmokti ir taip, bet galima jį suskirstyti į pieno produktus (pienas, varškė), vaisius (bananai, pomidorai) ir kita (tualetinis popierius, muilas, šampūnas). Iš pradžių tai buvo 7 nesusiję dalykai, vėliau – trys grupės su keliais elementais. Ir efektyvumas rūšiuojant tik didėtų didėjant sudedamųjų dalių skaičiui.

3. EILIŠKUMAS. Elementų vieta sakinyje ar sąraše nulemia jų įsimenamumą – viduryje esantys įsimenami sunkiau nei esantys priekyje ar gale. Todėl, jeigu jums reikia surašyti prekės ar paslaugos privalumų sąrašą, du kart pagalvokite prieš supildami svarbiausius dalykus į priekį, o gale palikdami tik kažką „dėl svorio“. Atitinkamai, jeigu jums reikia išmokti elementus, kurių eiliškumas nėra svarbus, sustumdykite juos taip, kad sąrašo priekyje ir gale būtų sunkiau įsimenami. Jeigu eiliškumo judinti negalite, pradėkite nuo sąrašo vidurio.

4. ASOCIACIJOS („Man tai primena …“). Priežastis kodėl mums lengviau įsivaizduoti ir net nupiešti Italijos kontūrus nei Vengrijos yra tai, kad dar mokykloje mums įkalė, kad Italija yra panaši į batą. Kitoms šalims, deja, atpažįstamumą reiks susikurti kitomis priemonėmis. Analogijos, metaforos, pavyzdžiai, palyginimai, kontrastai – visa tai yra tos pačios technikos dalys. Turbūt tipiškas pavyzdys būtų, kad tam tikras istorines datas mes geriau prisimenam, nes jos yra ir mums reikšmingos datos – tais metais gimiau, tą dieną išsilaikiau teises ar pan.

– „Ieškojimas aplink“ yra dažno naudojama technika net neįvardinant jos tokia. Čia tas atvejis, kai kažkas užsimiršta ir mes grįžtame į tą pačią vietą, kurioje mintis kilo, jog ją atgamintume. Tokiu būdu dažnai apklausiami liudininkai, kurių prašoma atsiminti net smulkiausias, nesusijusias įvykio detales, nes tai padeda atsiminti ir pagrindinius dalykus. Nepamenat žmogaus vardo? Visų pirma mintimis persikelkit į vietą, kurioje su juo susipažinote, prisiminkite, ką veikėte – tuoj, tuoj vardas ant liežuvio nusės pilnu ūgiu.

5. VIZUALIZAVIMAS. Tai yra svarbi mnemonikos technikų dalis ir iš tiesų, tyrimai rodo, kad vizualiai besimokančiųjų atmintis yra geresnė. Kiek stalų jūsų darbovietėje? Kiek klasiokų buvo tavo klasėje, kokie jų vardai? Ar akys po šių klausimų jau vaikšto atminties labirintais, aiškiai matydamos atsakymus? Čia patarimas tik vienas – vizualizuokit, kuo aštriau, ryškiau, plačiau (shi-ku-ma – ar tai tiesiog rudas lokys ar lokys siauromis akimis, o gal lokys rudu kimono?).

6. DĖMESYS. Oliver Wandell Holmes yra pasakęs: „Žmogus turi kažką gauti, kad kažką užmirštų“. Čia turima omenyje, kad daugeliu atveju, kai sakome, jog neatsimename, iš tiesų turėtume pripažinti, kad niekada to kažko galvoje ir neturėjome, nes tuo metu, kai galėjome įsiminti, nekreipėme į tai pakankamo dėmesio. Pavyzdžiui, jus kažkas pristatinėja dviem kolegom. Jūs, supratę, kad irgi kažkaip reikėtų prisistatyti, persijungiate į prisistatymo rėžimą ir tiek tegirdite iš to, ką sako jums – jūs laukiate pristatymo/prisistatymo akimirkos. Kas buvo pavaizduota ant 100 litų banknoto? Tiek A, tiek B pusėje. Ir tik nereikia, kad jūs tokių pinigų rankose neturėjote… O ant dešimties centų monetos, po skaičimi 10 parašyti metai ar ne? Ar duotumėt „ranką nukirsti“, jog žinote teisingą atsakymą? Tyrimai rodo, kad dėmesys užduočiai koreliuoja su studijų pasiekimais labiau nei laikas skirtas užduočiai. Jeigu praleidote tris valandas kaldami dalį apie Žečpospolitą ir nieko neprisiminėt egzamino dieną, gali būti, kad kaltos ne trys valandos, bet penkiolika SMS, trys komentarai fb, ir dvidešimt kartų keistas gabalas „youtube“.

***

Galbūt jums su viduriniuoju bei aukštuoju išsilavinimais pasisekė labiau negu man, tačiau aš pats žiūrėdamas kelioliką metų atgal nesuprantu vieno dalyko – kaip galima žmones kažko mokyti iš pradžių neišmokant, kaip mokytis (tame tarpe ir įsiminti)? Tai lyg įmesti į baseiną nemokantį plaukti ir džiaugtis tuo, kad jis kažkaip išsikapanojo. Kenneth L. Higbee savo knygoje mini profesorių Edmund Sanford, kuris per 25 metus rytinę maldą skaitė bent 5000 kartų ir galėjo ją minimaliomis pastangomis perskaityti „automatu“, tačiau vis tiek nesugebėjo teksto atgaminti iš atminties. Net ir bukas „kalimas“ turi technikas, kaip, kad persimokymo (arba šiuo atveju būtų – perkalimo), kalimo dalimis, grįžtamojo ryšio.  Taip, kad… skaityk neskaitęs arba perskaityk ir daryk geriau.

***

Dar kelios tekste neminėtos knygos (skaitymui „po to“):
The Memory Book: The Classic Guide to Improving Your Memory at Work, at School, and at Play
How to Develop a Brilliant Memory Week by Week: 52 Proven Ways to Enhance Your Memory Skills
You Can Have An Amazing Memory: Learn Life-Changing Techniques and Tips from the Memory Maestro

1 929
Iliustracija iš knygos „Neurocomic“ (Aut. Hana Ros; Matteo Farinella; Matteo Farinella

„Creativity is an activity of mind, and activities of mind
are executed through memory. Therefore, creativity cannot
occur without the participation of memory processes and structures.“
– Memory & Creativity. E. Necka

Kiek telefono numerių prisimenat? Tėvų? Žmonos? Draugo, draugės, vaikų? Kvaila, pasakysit, įsiminti bukas skaičių kombinacijas, kai už tave tai gali padaryti telefonas. Bet tai daugiau principinis pavyzdys nei esminis. Prisipažinsiu, kad keliaujant mane iš pradžių dažnai apimdavo jeigu ne pykčio, tai bent protesto priepuoliai, kai sužinodavau, kad objekte draudžiama fotografuoti arba už tai reikia susimokėti papildomai. Ir tuo pačiu, grįžęs iš sėkmingų foto medžioklių, „Photoshopu“ ryškindavau atsiminimus, kurie realiai buvo tokie blankūs, kad aš negalėdavau atgaminti ar saulėlydis buvo labiau oranžinis, pink ar violetinis, tad tiesiog pasirinkdavau tą, kuris atrodydavo gražiau, net jeigu tai nebūdavo tiesa.

Dar 19 amžiuje Ludwig Mies van der Rohe „The New York Times“ išpopuliarino frazę „God is in the detail“ (Dievas yra detalėse, smulkmenuose, mažuose dalykuose), kurios esmė, kad visa, ką darome, reikia daryti kruopščiai, jog kiekviena smulkmena yra svarbi. Šią frazę savitai papildė kita – „The devil is in the detail“, reiškianti, jog gudrybė ar mistinis elementas glūdi mažuose dalykuose, detalėse.

Kultinėje knygoje „A Technique for Producing Ideas“, James Webb Young apie kūrybiškumą teigia, kad idėja yra ne kas kita, kaip nauja seniai egzistuojančių elementų kombinacija. Čia galima būtų įsivaizduoti, kad jūs, kaip kūrėjas, esate virtuvės šefas, jūsų trumpalaikė arba darbinė atmintis yra vieta, kurioje gimsta idėjos arba darbastalis ant kurio gimsta naujas patiekalas, o šaldytuvas yra ilgalaikė atmintis, kurioje laikomi produktai naujam patiekalui gimti. Naujam patiekalui ar naujai idėjai gimti nereikia šimtų sudedamųjų dalių, tačiau labai svarbi yra galimybė turėti iš ko rinktis. Bulvės+Morkos+Ridikas nėra blogai, bet, jeigu galite rinktis iš bet ko, svečius labiau nustebinsit Šviežių Figų+Maskarponės+Medaus deriniu (derinys neatsitiktinis – šią savaitę tiek „Lidl“, tiek „Rimi“ yra nuolaida šviežioms figoms). Kulinariniai deriniai, žinoma, yra šiek tiek ekspertinė teritorija, tačiau kūrybinis procesas yra šiek tiek kitoks ir jam tereikia nuolatinio derančių ar nederančių elementų srauto. Gal todėl patyręs kūrybininkas retai sėdi ant tuščio balto popieriaus dietos ir tiesiog verčia šaldytuvą ieškodamas, ką čia užsimesti ant turimo batono (prekės/paslaugos), jog jis būtų skanesnis (apdovanojimus imanti ir pardavimus daranti reklama). Tais dažnais atvejais, kai šaldytuvas streikuoja, tinka po ranka esantys žurnalai, google vaizdų paieška ir kitos smegenis masažuojančios priemonės.

„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą,
kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“
– Levas Tolstojus

Tolstojaus mintį broliai Chip ir Dan Heath knygoje „Made to Stick“ naudoja su aliuzija į tyrimą, kurio išvada yra, kad visos kūrybiškos reklamos yra kažkuo panašios, o visos nevykusios yra nevykusios dėl skirtingų priežasčių. Tokios išvados dar 1999 metais priėjo Jacob Goldenberg, David Mazursky ir Sorin Salmon tyrime pavadinimu „The Fundamental Templates of Quality Ads“, kuriame pabandė atrasti panašumus tarp pripažintų, apdovanojimus gavusių reklamų. Tyrimo metu, peržiūrėjus geriausiai įvertintas 1990-95 metų reklamas (pagal „The One Show“, etc.) buvo identifikuota, kad net 89% reklamų galima priskirti vienam iš 6 šablonų. Vėliau jau kiti reklamos specialistai, turėdami informaciją apie 6 egzistuojančius šablonus, peržiūrėjo 200 kūrybiškomis pripažintų reklamų iš „The One Show Album“ bei 200, kurios buvo iš panašių prekių/paslaugų kategorijų ir net pasirodė panašiose media priemonėse, kaip kūrybiškos, tačiau apdovanojimais įvertintos nebuvo. Paaiškėjo, kad pirmoje grupėje net 50% reklamų buvo „iškeptos“ ant vieno iš 6 šablonų, tačiau antroje, kūrybiškumo įvertinimų nesulaukusių reklamų grupėje, šabloniškų buvo tik 2.5%.

Tokiame kontekste frazė „šabloniška reklama“, tarytum, įgauną teigiamą krūvį, tačiau čia reiktų atskirti du momentus: šabloną, kaip būdą/pavyzdį konstruoti žinutei ir šabloną, kaip nuvalkiotą išraiškos formą, kai, pavyzdžiui, gėrimo gaivumas vėl ir vėl lyginamas su iš giliausių šaltinių trykštančiais fontanais bei lašeliais ant butelio. Jacob Goldenberg tyrimo išvadoje paminėjo, kad šie šablonai nėra šventa, nepajudinama karvė – jie gali keistis keičiantis visuomenės normoms ir reikia papildomų tyrimų siekiant išsiaiškinti, kuria šablonai pasitaiko dažniausiai.

Kūrybos, kūrybiškumo sritis yra apaugusi gausybe mitų, kurių bene skaudžiausias yra, jog kūrybišku žmogumi gimstama – tau arba duota, arba ne. Žmonės yra linkę pamiršti, kad vaikystėje užtekdavo ir dviejų spalvų flomasterių, kad nupieštų žolę, žemę, jūrą, šunį, mamą ir saulę, paprasta skrynia tapdavo piratų laivu, lauko teniso raketė gitara, o ilga liniuotė – lazeriniu kardu iš „Star Wars“. Toks jausmas, kad kai kurie žmonėmis prabunda tik po luošinamojo mokyklos miego, pamiršdami, kad vaikystėje visi mes buvome labai panašiai kūrybiški.

Kūrybiškumui mes priskiriame ir kitą mitą, apibrėžiamą fraze „think outside the box!“ (galvok už dėžės ribų!). Tai kūrybiškumo klišė (ir jums tai sako žmogus dirbęs reklamos agentūroje „Box“) reiškianti netradicinį, originalų mąstymą. Jeigu užstringame ties problema, protingas žmogus mums patars išlipti iš savo minčių, nuostatų dėžutės ir pažiūrėti į problemą kitu kampu, bet dažniausiai kūrybiškumas žmonėms vis tik lieka ta mistine teritorija, kurioje komfortą gali jausti tik turintys tiesioginių ryšių su devyniom graikų kūrybiškumo mūzom.

0 705

„…I loved writing more than I hated failing at writing, which is to say
that I loved writing more than I loved my own ego“.

– Elizabeth Gilbert

Prisipažinsiu – kai paėmiau į rankas „Big Magic: Creative Living Beyond Fear“ buvau skeptiškas knygos atžvilgiu. Multimilijoninis autorės bestselleris „Eat, Pray, Love“ niekada nebuvo mano literatūros sąraše, o nesugebėjęs įveikti filmo tuo pačiu pavadinimu, supratau, kad niekada ir nebus. Tūkstančiai apžvalgų amazon.com šiuo atveju irgi suveikė priešingai – lyg patvirtinimas, kad opiumas liaudžiai suėjo su daina, nes puikiai žinau, kad daugybė kitų gerų knygų apie kūrybiškumą nusipelno, duok Dieve, vos keliolikos įvertinimų. Ar ji gali duoti ką, ko nedavė Michael Michalko ar Mihaly Csikszentmihalyi? Pasirodo, gali.

Jeigu nekalbėti apie enciklopedinius žinynus, knygos apie kūrybiškumą dažniausiai patenka į vieną iš dviejų kategorijų: 1) Jūs tai galite, kiekvienas esame kūrybiškas, išlaisvinkite savo kūrybiškumą; ir 2) Yra būdų išlaisvinti savo kūrybiškumą ir mes jums turime vieną kitą šimtą, tūkstantį pratimų bei patarimų. Visos šios knygos tuo pačiu dar ir suteikia jums viltį, kad kūrybiškume nėra nieko magiško – jeigu tik nusipirksite mūsų knygą, tuo įsitikinsite ir to išmoksite (kitu atveju, koks tikslas pirkti?).

Ir štai, šioje vietoje išstoja Elizabeth Gilbert su „Big Magic“ – knyga apie kūrybiškumą, kurios priešakyje raktažodis „magija“ (magic). Ar tai jau viskas? Ar galima ja nusiplakti po dviejų nesėkmingų romanų? Ar galima ją paleisti kokiam dramaturgui į galvą, kad jis atsitokėtų ir eitų rašyti horoskopus pagal pareikalavimą? Paradoksalu, tačiau Elizabeth Gilbert deracionalizuodama kūrybiškumą taip suteikdama jam laisvę, sparnus. Pavyzdžiui, senovės graikai ir romėnai, sako ji, genijumi laikydavo ne žmogų, bet dvasią (kaip namų dvasią), todėl laikydavo ne, kad žmogus padaręs kažką genialaus, yra genijus, tačiau, kad jis turi genijų. Tai pasikeitė tik renesanso laikais, kai įvairūs reiškiniai buvo pradėti aiškinti kiek racionalesniais argumentais. Tuo pačiu atsakomybė buvo užkrauta ant žmogaus pečių taip, kad jis ėmė jos vengti. Juk jeigu susimauni, tai susimauni tu. Jeigu tavo romanas šūdas, tai ir tu šūdas. Tą patvirtina ir tyrimai švietimo sistemoje, vaikų auklėjime – užtenka pagyrų iš serijos „tu labai protingas, kad padarei …“ ir vaikai ima vengti sunkesnių užduočių, nes bijo nuvilti ir nusivilti. Visai kas kita yra vertinti patį procesą, tai yra, kiek žmogus jam atsidavęs, kiek investuoja jėgų.

Vieno žymiausio XX amžiau romano „To Kill A Mockingbird“ autorė Harper Lee, palikusį šį pasaulį tik šių metų vasarį, taip ir neparašė nieko kito. Žinoma, priežastys gali būti įvairios, ne tik baimė nepateisinti lūkesčių, tačiau tokių pavyzdžių kūrybinėse industrijose apstu – net produktyviai dirbę kūrėjai, po prasilaužimo, būna, sustoja, palūžta.

Elizabeth Gilbert turi ką pasakyti apie baimes kūryboje. Visų pirma, todėl, kad pati šešerius pirmuosius karjeros metus sulaukdavo tik šimtų laiškų su „ne, ačiū“, kurie buvo pakankamas pagrindas palūžti. Vėliau buvo fenomenali „Eat, Pray, Love“ sėkmė po kurios buvo baisu imtis ko nors naujo, nes šansai, kad tai prilygs ankstesniam darbui buvo minimalūs. Ir tokios baimės galioja ne tik kūryboje, bet ir versle, sporte, etc. O ką, jeigu aš susimausiu?

Atsakymas – niekam tai nerūpi ir svarbiausia, jog pačiam būtų smagu. Kažkas parašys delfi, kitą dieną pakomentuos fb ir viskas tuo užsimirš. O jeigu darei tai, ką myli daryti, tai tas ir visai nesvarbu. Elizabeth Gilbert uždaram ratui žmonių išsiuntė po „Eat, Pray, Love“ parašyto romano išankstinę kopiją, jog išgirstų jų įvertinimus. Daug kam užkliuvo viena herojų, kurios personažas, pasak skaitytojų, nebuvo pilnai išvystytas, jam trūko gelmės. Elizabeth Gilbert pati sutikdama, jog pastaba dėl personažo buvo teisinga, vis tik nusprendė, kad knygos taisymas būtų tarytum jos perrašymas ir išleido ją į eterį nieko nekeitusi. Rezultatas? Vieni knygą dievino, kiti keikė, keliems kritikams užkliuvo tas nepilnai išvystytas personažas, bet ir viskas – pasaulis neapsivertė. Aš tokiame kontekste dažnai mėgstu naudoti kitą pavyzdį. Pagalvokite apie patį geriausią jūsų matytą filmą. Būtų dar geriau, jeigu tai būtų filmas, kuris, jūsų nuomone, patinka visiems. „Titanikas“? „Avataras“? „Pabėgimas iš Šoušenko kelėjimo“? Gerai, o dabar nueikite į imdb.com, įveskite filmo pavadinimą ir prie filmo įvertinimo balais, paspauskite skaičių, kuris reiškia balsavusiųjų kiekį. Garantuoju, kad bent pora procentų balsavusiųjų, kas kartais yra net keliasdešimt tūkstančių žmonių, jį įvertino žemiausiu balu. Durniai? Būtent. Ber kam jie rūpi?

Žinomas vokiečių režisierius Mike Nichols, kuris geriausiai yra žinomas dėl filmo „The Graduate“ su Dustin Hoffman, yra pasakęs, kad kaskart, kai per TV rodo kokį nepavykusį jo filmą, jis sėda į krėslą ir žiūri, bandydamas sau atsakyti, ką ir kurioje vietoje jis padarė ne taip. Su pasisekusiais filmais jis to tiesiog nedarydavo.

O jeigu aš nebūsiu originalus, ką jeigu paaiškės, kad kažkas tai jau padarė? Kalbama, kad Picasso aplankęs senovines olas ir pamatęs piešinius jose pasakė: „Panašu, kad per 12 000 metų mes taip nieko naujo ir neišmokome“. Bet tai netrukdė jam kurti toliau, o mums žavėtis jo darbais. Originalumas dažnai yra pervertinamas ir, kaip sako Elizabeth Gilbert, aš visada balsuoju ne už originalumą, bet autentiškumą ir užikrinu, kad jeigu savo darbu būsi autentiškas, rasi savo balsą, būsi ir originalus.

Viena įsimintiniausių istorijų knygoje man buvo apie autorės draugę muzikantę, kurios sesuo vieną dieną jos paklausė: „O ką, jeigu nieko iš viso šito nesigaus? Ką, jeigu tu sieksi savo tikslo amžinai, bet sėkmė taip ir neaplankys tavęs? Kaip tu jausiesi tada, supratusi, kad išvaistei visą savo gyvenimą niekam?“. Į tai muzikantė atsakė: „Jeigu nematai, ką aš jau gaunu iš viso to, tai abejoju ar kada galėsiu tau tai paaiškinti“. Jeigu darai tai, ką myli, tu vis tiek tai darysi.

Mes dažnai akcentuojame svajonės siekimą, ignoruodami sunkiausius šio kelio momentus, o pasak autorės, svarbiausia yra ne dėl ko mes esame užsidegę, tačiau dėl ko esame užsidegę tiek, kad ištvertume pačias nemaloniausias kliūtis, kurias sutiksime kelyje? Jeigu esi nepasiruošęs gauti dešimtis tave spausdinti atsisakančių laiškų kiekvieną savaitę kelerius metus iš eilės, neprasidėk su knygų rašymu. Jeigu nesi pasiruošęs keisti sauskelnes n kartų per dieną ir antrą tiek kartų keltis naktį, negalvok apie vaikus.

Ką darytum, jeigu žinotum, kad negali susimauti? Ką darytum, jog gali susimauti? Ką daryti yra taip malonu, kad žodžiai „nesėkmė“ ir „sėkmė“ tampa nereikšmingi?

Paskutinė istorija iš „Big Magic“ yra apie jaunąjį menininką, kuris spjovė į viską ir išvyko į Paryžių. Ten jis vaikščiojo po muziejus, tapė, siurbė miesto gyvenimą, kol vieną dieną kavinėje nesutiko žavingos aristokratų porelės. Pastarieji jį pakvietė į šeštadienį Loire Valley pilyje vyksiantį vakarėlį, kuris, jie sakė, bus metų vinis, kuriame bus ir žymūs, ir turtingi, ir net karališkojo sosto atstovai iš kelių Europos šalių. Svarbiausia, pridūrė jie, tai bus maskaradas, tad neignoruok šio momento – pasipuošk ir prisijunk prie mūsų. Žmogus visą savaitę vertėsi per galvą: kirpo, siuvo, klijavo. Galiausiai net išsinuomavo automobilį ir atvyko į pilį. Prie įėjimo jis pasakė savo pavardę, kuri buvo svečių sąraše, tad jis aukštai iškelta galva įžengė į pokylių salę. Čia jis akimirksniu suprato, kad papuolė į bėdą. Jį pavedė ribota prancūzų kalba. Taip, tai iš tiesų buvo kostiuminis vakarėlis, tačiau teminis – viduramžių karaliaus rūmai. Problema buvo ta, kad mūsu herojus buvo apsirėdęs, kaip… omaras. Ir, kai aplinkui visi skendėjo blizgučiuose, papuošaluose, perukuose, jaunuolis stovėjo su raudonu triko, raudonais baleto bateliais, ant rankų užsimaukšlinęs iš jūros putos pagamintas žnyples ir išsidažęs visą veidą raudonai. Vis tik jis nusprendė, kad per daug investavo į visą šį reikalą, tad susiėmė ir žengė pirmyn. Aristokratų armija išvydus jį akimirksniu nuščiuvo. Šokiai baigėsi, orkestas nustojo groti. Po pirminio šoko vis tik kažkas galiausiai paklausė: „O kas tu po velnių toks?“. Jaunuolis žemai visiems nusilenkė ir išdidžiai pareiškė: „Aš esu karališkųjų rūmų omaras“. Po to sekė juoko banga. Dar sakoma, kad jis buvo to vakaro žvaigždė ir buvo pastebėtas šokantis su Belgijos karaliene.

Knyga „Big Magic“ turi prierašą – „Creative Living Beyond Fear“. Ir tas „creative living“ nors dėl autorės patirties gali atrodyti, kaip taikytinas kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms, o ypač rašytojams, yra ne tiek arba nebūtinai tik kuriantiems žmonėms ta tradicine prasme, kaip mes suprantame kūrybiškumą. Tai kūrybiškumas kasdienybėje – kūrimas kažko naujo, gyvenimas naujai, įdomiai. Pati save apibūdinusi, kaip labai bailų žmogų nuo vaikystės, Elizabeth Gilbert teigia vieną dieną supratusi tiesą apie baimę – ji yra nuobodi. Ji yra tokia pati, kaip ir visų kitų. Žmonės gyvenantys baimėje gyvena identiškus gyvenimus ir tik gyvenimas už baimės ribų atveria visai kitokį, originalų, autentišką pasaulį.

Big Magic: Creative Living Beyond Fear (bookdepository.com)
Elizabeth Gilbert: Success, failure and the drive to keep creating (Ted.com)
Elizabeth Gilbert: Your elusive creative genius (Ted.com)

0 217

TED.com vaizdo įrašų biblioteką papildė Adam Grant su „The surprising habits of original thinkers“. Savu laiku susimovęs, neatpažinęs ir atitinkamai neinvestavęs į vieną perspektyvesnių startup’ų („Warby Parker„), A. Grant išskiria kelias savybes, kurios būdingos inovatyviems kūrėjams. Prokrastinacija? Check. Ar iš fakto, kokią interneto naršyklę naudojate įmanoma nuspėti, kiek jūs originalus ar kūrybiškas? Check.

0 692

Kai Maiklas Džeksonas buvo populiarumo viršūnėje, MTV desperatiškai norėjo, kad jis dalyvautų jų apdovanojimuose. Jis atsakė: „Jokių problemų, bet yra viena sąlyga – jei sutiksit kiekvieną kartą pristatydami, mane vadinti popmuzikos karaliumi“. MTV atstovai tik gūžtelėjo pečiais – tebūnie. Tol, kol tai reiškė, kad Maiklas Džeksonas pasirodys, jiems nerūpėjo. Rezultatas? Žmonės pradėjo jį vadinti pop muzikos karaliumi, kur tik jis bepasirodydavo ir būtent taip žiniasklaida pristatydavo Maiklą Džeksoną jam mirus, nors tai buvo titulas, kurį jis susigalvojo pats.

- Story Selling, Nick Nanton, J. W. Dicks

Nespręsk apie knygą pagal viršelį!„Istorijos padeda paaiškinti, kaip kas veikia, kodėl mes darom vienokius ar kitokius sprendimus, kaip mes motyvuojam savo poelgius“ (Pamela Rutledge). Faktai ir skaičiai žmonėms dažnai neturi prasmės, kol nėra įvelkami į tam tikrą istoriją. Geriausiu atveju jie tiesiog būna greitai užmirštami. Iš dalies todėl socialinės kampanijos kalbančios apie milijonus badaujančių vaikų Afrikoje ar šimtus žuvusiųjų kelyje neprisideda prie pokyčių – sausa statistika neišjudina žmonių veikti. Lygiai taip pat „pigu, pigu, pigu“ nėra geriausias kelias į sėkmę, ką įrodė sėkmingas prekybos tiklo SAINSBURY’S bendradarbiavimas su Jamie Oliver, laimėjęs IPA efektyvumo apdovanojimuose. Tikros istorijos, kaip šeimos nebrangiai gali pasigaminti skanius pietus, paskanintos žinomo virtuvės šefo patarimais, buvo atsakingos už 1/4 parduotuvių tinklo pelno. SUBWAY reklamai panaudojusi tikrą Jared Fogle istoriją apie tai, kaip jis atsikratė 130 kilogramų, kasdien valgydamas tą patį sumuštinį, iš 4 vietos tarp greito maisto restoranų, stumtelėjo į trečią, o vos tik įmonė pabandydavo atsikratyti paties Džerado, jų pardavimai smukteldavo 10%.

fMRI tyrimais nustatyta, kad žmonės skaitydami knygą ar žiūrėdami filmą, išgyvena tuos pačius jausmus, kuriuos išgyvena ir filmo herojai – jų smegenyse aktyvuojasi tos pačios sritys, kuriuos aktyvuotųsi, jeigu jie patys dalyvautų perpiešiamose situacijose. Tai viena priežasčių, kodėl viena sėkmingos reklamos recepto sudedamųjų dalių turėtų būti atpažįstamos, o ne išgalvotos situacijos rodymas. Nerodykit alaus vakarėlio nukritimo į negyvenamą salą proga (nebent degant reikia nukreipti dėmesį nuo gėrime rastų myžalų pėdsako) – rodykit WAZZUP.

0 300

Kai žymus psichologas Mihály Csíkszentmihályi kreipėsi į ne mažiau žymų vadovavimo konsultantą, rašytoją Peter Drucker dėl interviu savo tyrimui apie kūrybiškas asmenybes, jo atsakymas Csíkszentmihályi pasirodė tiek įdomus, kad jis jį pacitavo pažodžiui:

„Esu didžiai pagerbtas ir pamalonintas Jūsų vasario 14 dienos laiško, nes daugelį metų žavėjausi Jumis ir Jūsų darbais iš kurių tiek daug išmokau. Bet mano mielas profesoriau Csíkszentmihályi, bijau, kad turiu Jus nuvilti. Aš negaliu atsakyti į Jūsų klausimus. Žmonės sako, kad aš kūrybingas, bet aš nežinau ką tai reiškia… Aš tiesiog plušu… Tikiuosi nepamanysite, jog esu per daug pasitikintis savimi ar šiurkštus, jei pasakysiu, kad viena iš produktyvumo (kuriuo aš tikiu, nors tuo tarpu netikiu kūrybiškumu) paslapčių yra turėjimas LABAI DIDELĖS šiukšliadėžės popieriui, kurion keliauja VISI kvietimai, tokie, kaip Jūsų, nes iš patirties galiu pasakyti, kad produktyvumo pagrindas – NEDARYTI nieko, kas padėtų kitiems žmonėms atlikti jų darbą ir skirti visą laiką veiklai, kurią VIEŠPATS DIEVAS patikėjo tau atlikti ir atlikti ją gerai.“

– Iš Greg McKeown, Essentialism

3 296
Iš vadovo „Įpūsk įkvėpimo kūrybininkui“.

„Žmonės sugeneruoja daugiau kūrybiškų idėjų tada, kai jie vaikšto, o ne sėdi“ reziumuoja studija paskelbta „Journal of Experimental Psychology: Learning, Memory and Cognition“.

Eksperimento dalyvių, kurių dauguma buvo studentai, buvo paprašyta per keturias minutes atlikti kūrybiškumo testą (iš serijos „sugalvokite kuo daugiau būdų, kaip panaudoti sagą, plytą“ – divergentinio mąstymo testas) – iš pradžių sėdint prie stalo mažame kambaryje, vėliau – einant treniruokliu. Iš 48 studijoje dalyvavusių savanorių, 81% pademonstravo geresnius rezultatus eidami. Rezultatai pagerėdavo ir „sėdinčiųjų“ grupėje, jeigu prieš tai jie pasivaikščiodavo.

Tuo pačiu, dalyviams buvo duotas ir konvergentinio mąstymo testas (pavyzdžiui, pateikiami trys žodžiai ir reikia sugalvoti ketvirtą, kuris apimtų/suvestų visus tris). Šiame teste geriau pasirodė „sėdintieji“, kas leido tyrėjams prieiti išvados, kad judėjimas yra naudingas būtent kūrybiškumui skatinti.

Tyrimui vadovaujanti Marily Oppezzo teigia, jog rezultatai akivaizdūs, tačiau prireiks laiko atsakyti kodėl taip yra. Tuo tarpu knygos „Brain Rules“ autorius John Medina tvirtina, kad atsakymas glūdi žmogaus ir smegenų evoliucijoje. Sėdimas ofisinis darbas ir „couchpotato“ fenomenas yra pakankamai nauji išradimai, bet milijonus metų žmonija judėjo. Vyrams tai būdavo apie 20 kilometrų per dieną, moterimis – dešimt. Atitinkamai ir mūsų smegenys tobulėdavo judant.

Tyrimo metu, sako John Medina, aš lankiausių senelių prieglaudose ir stebėjau aštuoniasdešimtmečius, kurie neveikdavo nieko kito, kaip tik įsitaisę savo vežimėliuose žiūrėdavo į vieną tašką erdvėje. Tuo pačiu televizoriaus ekrane sukosi interviu su guviu aštuoniasdešimtmečiu architektu Frank Lloyd Wright. Iš atsakymų į klausimus galėjai spręsti, kad jo protas veikia aukščiausia pavara, tad nenuostabu, kad paskutinį savo kūrinį, Guggenheimo muziejaus dizainą, jis pabaigė būdamas 90. Tyrimai šioje srityje vienareikšmiai – nuolatinis fizinis aktyvumas sumažina silpnaprotystės riziką 50%, o Alzhaimerio ligos net 60%.

Sportuojantys lenkia sofųgulinėtojus testuose, kurie tiria ilgalaikę atmintį, dėmesį, samprotavimą, problemų sprendimą, etc.

0 121

514792Nors frazės „reikia permiegoti su užduotim“ ar „permiegoti su idėjomis“ (- „I need to sleep on it“) gali skambėti, kaip tingus atidėliojimas, tame yra racijos – pasąmonė pajėgi atlikti šimtus, tūkstančius kartų daugiau procesų nei mes tai sugebame daryti sąmoningai. Tad, kaip paradoksaliai tai beskambėtų, miegant įmanoma būti produktyvesniu nei aktyviai dirbant. Klausimas tik, ar mes galim įtakoti, kokias užduotis pasąmonė narplios mums miegant? Pasirodo, kad galim.

„Journal of Sleep Research“ skelbiamas tyrimas, kurio metu 49 tiriamieji turėjo sugalvoti kuo daugiau inovatyvių ir naudingų sprendimų, kurie paskatintų savanorystę. Vis jie, prieš eidami miegoti, žiūrėjo filmą apie savanorystę. Skirtumas tik tas, kad viena grupė filmą žiūrėjo neutralaus kvapo aplinkoje, o kitos dvi – patalpoje skleidžiant apelsinų-vanilės kvapą. Atitinkamai pirmoji grupė miegojo neutralaus kvapo aplinkoje, antroji naujo kvapo, o trečioji – to paties kvapo (apelsinų-vanilės), kuris buvo naudojamas ir filmo peržiūros metu.

Kitą dieną kiekvienos grupės atstovų sugalvotas idėjas vertino ekspertai. Rezultatas – apelsinų-vanilės kvapo grupė (kuri ir miegojo, ir filmą žiūrėjo esant tam pačiam kvapui) sugalvojo daugiau kūrybiškų sprendimų. Be to, jie geriausiai „atspėjo“, kurie jų sprendimai yra kūrybiškiausi.

Konkretus kvapas tyrime ar praktikoje, žinoma, neturi reikšmės – svarbu, kad tai būtų tas pats kvapas. O bendras tyrimo reziumė akivaizdus – kvapas naudotas užduoties narpliojimo metu, atkartotas miego metu, gali suveikti, kaip jungiklis, pasąmonės srautus nukreipiantis reikiama linkme.

20 177

„Visi labai juokėsi, visiems labai patiko, bet ne“.
– Klientas „Ы“

Analizė žudo emociją. Analizė viską sustato į vietas, paverčia faktais, skaičiais – paaiškina. Todėl nereikia stebėtis, kad juoko ašaromis per prezentaciją tryškęs klientas, vėliau paskambins ir pasakys „ne“. Ir ne tik klientas, bet ir potencialus darbdavys, neseniai vakarėlio metu sutikta mergina…

Kodėl? Atsakymą galima rasti sociologijos tėvo, Kurt Lewin, pėdomis bei įžvalgomis, sekančio psichologo Timothy D. Wilson knygoje REDIRECT, kurioje jis pasakoja apie “story editing” arba istorijų redagavimą – techniką, kuri padeda pakeisti požiūrį save. Iš pradžių gali atrodyti, kad tai kiek kita tema. Iki sugrįžtant.

Kaip teigia Timothy D. Wilson, kiekvienas savo aplinkoje žinom bent du tipus žmonių – vieni dėl visko, kas atsitinka kaltina save, kiti – ieško atsakymų aplinkybėse. Pirmieji, dar žinomi, kaip fiksuotos mąstysenos (fixed mindset), galvoja kad nieko neįmanoma pakeisti – jeigu nesugebi išmokti anglų kalbos ir prancūzų kalbos, reiškia esi negabus kalboms. Ir taškas. Antrasis žmonių tipas ieško atsakymų: gal aš neturiu motyvacijos šiai kalbai (kodėl ją pasirinkau, jeigu neturėsiu, kur panaudoti?), gal ne tą mokymosi metodą naudoju, gal tiesiog skiriu per mažai laiko? Bet tai galima pakeisti. Pavyzdžiui, jeigu kalbėti apie pirmakursius studentus, užtenka pusvalandinės intervencijos, kurios metu jiems suteikiama informacija, jog iš pradžių visiems blogiau sekasi, tačiau nepaisant to, antrame kurse visų pažymiai kyla, studentai lengviau susitvarko su užduotimis. Parodomi interviu su antrakursiais, kurie patvirtina tai. Ir štai, lyginant dvi grupes, kurių vienos požiūrio į save istorija buvo redaguota, o kitos ne, rezultatai akivaizdūs – studentai mokosi geriau, iškrenta iš universiteto rečiau.

Ypač kritinėse situacijose (skyrybos, artimojo mirtis, negalia) labai svarbu atrasti, įsivardinti prasmę. Jeigu palieka mergina, vieni imasi alkoholio, kiti indų bei baldų daužymo, tretiesiems tokia situacija net sukelia savižudiškas mintis. Bet… Jeigu pažiūri į situaciją iš šalies, per laiko atstumą, pabandai surasti visa kam paaiškinimą, mistikos elementas iš to dingsta. Išsiskyrime nėra nieko mistiško: arba tu jai skyrei per mažai laiko, arba ji susirado geresnį (turtingesnį, daugiau dėmesio skiriantį), arba, arba… Jeigu nesi psichinis ligonis, faktai ilgainiui užglaisto emocijas ir tu gali gyventi toliau. Svarbiausia yra nelaikyti emocinio krūvio galvoje ir tuo pačiu neapsiriboti momentiniu „ji tiesiog š***ndra“, nes praeis penkeri metai, o tu taip ir nesuprasi, kodėl ta, taip vadinama,  š***ndra neiškrenta tau iš galvos. Vienas būdų išbristi iš panašių situacijų yra rašant. Pirmą dieną mintys bus padrikos, bet po savaitės žodžiai suguls į naują istoriją. Arba, kaip sakė Susan Sontag: „I write to define myself – an act of self creation – part of [the] process of becoming“.

Bloga naujiena, ir čia aš grįžtu prie įrašo temos, yra tai, kad tokia analizė lygiai taip pat veikia ir gražius dalykus. Pavyzdžiui meilė ir moterų bei merginų mėgstamas klausimas „už ką tu mane myli?“. Paradoksalu, tačiau blogiausia, kas gali atsitikti tokiu atveju, tai paaiškėt, kad jūs viso labo skaniai gaminat, mėgstat lankytis tose pačiose vietose ir gražiai rengiaties – nieko mistiško, nieko nepaaiškinamo, nieko nepakeičiamo. Taip gražus jausmas virsta faktais „Excel“ lentelėje, kuri retam kelia teigiamas emocijas.

Lygiai taip ir idėjos, kurios turi nepaaiškinamo šarmo, ką savo pradine reakcija patvirtina ir klientas, kartais yra nužudomos analizės komitete. „Idėja įdomi, bet ne į brief’ą“ – būna ir taip, kai trisdešimtmetis merketingistas pastebi, kad juokiasi iš trisdešimtmečių reklamšikų sugalvotos idėjos septyniasdešimtmečiam pensininkui. Tačiau ne ką geriau yra, kai į eterį patenka idėjos, kuriose atsispindi penkiolika brief’o punktu, tačiau, kurios nekelia nė menkiausios emocijos – lyg žiūrėtum režisieriaus treatment’ą jau minėtai „Excel“ lentelei.

O tai ar negalima „Excel“ pateikti įdomiai, patraukliai? YOU MUST BE FUCKING KIDDING ME!!!

1 654
Maisto vėsintojas-pūtėjas.

- Ką čia nusišneki?
– Ačiū už komplimentą.

Seth Godin yra pastebėjęs, kad žmonės besiskundžiantys, jog neturi (nesugalvoja) gerų idėjų, dažniausiai yra tie, kurie išvis neturi idėjų. Ne ta prasme, kad jie negeba sugalvoti, bet ta, jog jie nieko nedaro, kad jos atsirastų. Tarytum tik kūrybininkai gali traukti idėjas, kaip healeriai plikom rankom auglius iš paciento kūno. Dažniausiai taip yra dėl baimės. Baimės suklysti. „Ai, dar sugalvosiu kokią nesąmonę, paskui visi juoksis“ – svarsto eilinis mirtingasis. Kūrybos žmonės gi į nesąmonęs žiūri, kaip į žaidimą, kaip į natūralią kūrybos proceso išdavą. Pamenu, su kolegomis kartais prieidavom idiotiškiausių problemos sprendimų ir kartais pusę susitikimo „sugaišdavom“ juoko ašaromis „tiunindami“ kokią realiai bevertę. Bet tai atpalaiduoja ir leidžia įžengti į teritoriją, kurioje vaikšto ne tiek jau daug žmonių.

Laikoma, kad kiekviena inovacija iš pradžių priverčia kilstelti antakius, kiekviena inovatyvi idėja iš pradžių daug kam atrodo nesąmonė. Prie tokių savu laiku buvo tiek automobilis, tiek telefonas – kas dabar galėtų taip pagalvoti?

Chindōgu, kuris apibrėžiamas, kaip beverčių, nenaudingų išradimų menas (išradimai išsprendžia vieną problemą, sukurdami kitą – arba nepatogumo, arba tiesiog socialinio nepriimtinumo), tuo pačiu galėtų būti ir

13 177

david_ogilvy_quote
Reklamos guru David Ogilvy turėjo nuomonę apie viską. Kartais jis būdavo teisus, kartais klysdavo, kartais atvirai meluodavo, nes tiesa dažnai būna nuobodi ir neverta istorijos puslapių. Ir nors jo potraukį alkoholiui (tiesa, nežinia kada pasireiškusį citatoje minimu dažnumu) galima matyti ne vienoje nuotraukoje, Charles Saatchi (iš „Saatchi&Saatchi) nuomonė knygoje „My Name is Charles Saatchi and I am Artoholic“ lyg ir duoda atsvarą šiam MADMENiškam įvaizdžiui:

„Mad Men seems to move at a snail“s pace but it“s evocation of the early 1960s is very nicely done. It bears no resemblance to any second that I have ever spent in advertising“.

Bet štai visai neseniai spauda ėmė mirgėti kelių tyrimų duomenimis, kurių išvados palankios atsipalaidavusio kūrybininko įvaizdžiui – alkoholis padidina kūrybiškumą. Pavyzdžiui, Dave Birss suorganizuotas eksperimentas, kurio metu į dvi grupes padalinti 18 kūrybos direktorių sprendė tą pačią kūrybinę užduotį. Vieni blaivūs, kiti šiek tiek apsinešę. Pastarojoje grupėje ilgainiui buvo apsinešusių iki išnešimo ir objektyvumo vardan reikia pažymėti, kad krituoliai naujais žmonėmis pakeisti nebuvo. Su visa eskperimento eiga, turiniu bei rezultatais galite susipažinti čia, o aš tik trumpai reziumuosiu: blaivieji sugeneravo 48 idėjas, išgėrusieji 59 (23% daugiau); iš top5 geriausių idėjų, keturios buvo išgėrusiųjų stovyklos darbas.

Kitame eksperimente 40 žmonių buvo padalinti į blaiviuosius ir išgeriančius (tiesa, ne unlimited, kaip buvo ankstesniame bandyme, bet iki 0.07 alkoholio kraujyje lygio) ir sprendė modeliavimo uždavinius, kur, tarkim, gauni tris žodžius
ARM | PEACH bei TAR
ir turi surasti ketvirtą žodį, kuris tiktų dviejų žodžių kombinacijai su kiekvienu iš jų. Šiuo atveju tai PIT arba
ARMPIT | PEACH PIT ir TAR PIT
Vėlgi, rezultatai nepalankūs VTAKTui, tiksliau NTAKDui – žmonės su laipsniais kraujyje išsprendė 40% daugiau užduočių.

Po tokių tyrimų klausimas jau turėtų būti ne „gerti ar ne?“, bet „kiek gerti, kaip ir kada?“. Visgi ne viskas taip paprasta ir akivaizdu, kaip norėtųsi alkoholio kompanijų lobistams…

Prisijunkite

Video

0 1138
Empyrišku vertinimu Lietuvos draudimo bendrovės ilgokai nebuvo lokaliai sukūrusios kai ko masiškesnio. Vis daugėjant Facebook'e hashtago #gyvenimaspasiseke ir ekonomikai stiebiantis, matyt atėjo laikas ryšio...