Dansu Dansu

“Valstybės” žurnalo interneto svetainėje yra įdomus PDF failas. Jame – “Vilmorus” atlikto verslo segmento leidinių auditorijos tyrimo santrauka. Kaip suprantu, skaičiai buvo rodyti agentūroms, tačiau spėju, kad daugeliu atveju jie iš agentūros klientų adresais nenuskriejo. Nes TNS reitingai – vienintelė valiuta šioje rinkoje.  

Berods, “Valstybės” puslapiuose teko skaityti ir ironišką komentarą apie šią valiutą. Pasak TNS, vyrai, kuriems 30 – 60 metų, priklausantys A ir B pajamų/statuso grupei, dažniau skaito “Panelę” ir “Laimą” nei “Versus” ir “Verslo Klasę”. Vis dėlto, skaičiai net ir lyderės “Panelės” atveju gana menki, todėl peršasi dar viena išvada – pasiturintys vyrai šiaip beveik neskaito, nes jie, kai nekala pinigų, plaukioja jachtomis. 

Čia “BMW” reklamos skyriui belieka nuleisti rankas ir įsidėti reklamą į “Laisvalaikį” bei “TV Anteną”. 

Tačiau ką sako “Vilmorus”? Štai skaičiai, gauti apklausus 1005-Lietuvos gyventojus (18 metų ir vyresni). Respondentams buvo pateikti šešių verslo žurnalų gruodžio mėnesio viršelių pavyzdžiai ir užduotas klausimas “Kuriuos iš kortelėje pavaizduotų gruodžio mėnesio žurnalų vartėte ar skaitėte?” 

Palyginimui, TNS skaičiais antrąjį šių metų ketvirtį “Panelę”, skaitė 19.5 % Lietuvos gyventojų, o “Cosmo” – 11.1 %. Beje, “Cosmo” yra trečias pagal populiarumą mėnraštis. O jeigu “Vilmorus” neklysta, tai ir “Valstybė” bei “Verslo Klasė” turėtų neatsiginti reklamos užsakovų. 

Taigi, kokius media planus mums ruošia media agentūros? Kuo tikėti? Įdomu, ką sako TNS verslininkų tyrimas? Deja, už jį reikia mokėti papildomai, o agentūros dažnai to daryti nenori. 

Suinteresuotos pusės turėtų susitarti dėl naujos metrikos, naudojamos media planavimui. O žurnalai, kaip jau rašiau anksčiau, imti audituotis tiražus, kad TNS duomenis būtų galima daugiau ar mažiau palyginti. 

Galbūt kas nors atkreipėtė dėmesį (bet greičiausiai ne), kad “Eurovaistinės” reklamoje nebeliko šūkio “Mažiausių kainų lyderė”. Kažkodėl turiu įtarimą, kad tą karūną perėmė “Camelia”. 

Ne visada ir “VP Market” įmonės laimi…

Šiame poste neskaičiuosiu, kiek partijos išleidžia rinkimams. Vietoje to suformuluokim klausimą taip: kiek balsų reikia, norint patekti į Seimą?

Va keli negudrūs paskaičiavimai.

Lietuvoje yra 71 vienmandatė apygarda, kiekvienoje jų (at)gims po seimo narį (-ę). Imam kaip pavyzdį Vilniuje esančią Naujamiesčio apygardą ir užsiimam matematikom.

Čia pateikta šiek tiek statistikos apie rinkimų apygardas. Matom, kad Naujamiesčio apygardoje yra registruoti 35298 balso teisę turintys piliečiai. Rinkėjų pažymėjimus gavo 82,83 proc. – taigi balsuoti gali 29236 rinkėjai. Negavę pažymėjimų balsuoti greičiausiai neateis.

RAIT apklausa sako, kad penktadalis rinkėjų išvis neketina balsuoti. Taigi iš balso teisę turinčių atimkim dar 21,1 proc., lieka maždaug 23 tūkst. piliečių.

Apygardoje turim 11 kandidatų, pretenduojančių į jų balsus. Žvilgtelkim į kandidatus ir pagretinkim su ta pačia apklausa.

10,5 proc. (apie 2300 balsų) žada gauti Tvarkos ir teisingumo kandidatas A.Mazuronis. Panašiai tiek pat – Darba parcyjas atstovas J.Kirdeikis. 1900 balsų turėtų nukristi konservatorių atstovui, 1300 – socdemui, 920 teks Tautos prisikėlimo partijos kandidatei. Likę pasidalins po maždaug 1-3 proc., apklausos duomenimis, tokių skaičius turėtų siekti apie 11 proc. – 2500 balsų. Ar kažkas tokio.

Įspūdingas skaičius – 40 proc. – dar nežino, už ką balsuos. Skaitine išraiška tai maždaug 9200 Naujamiesčio apygardos rinkėjų iš tų, kurie žada skirt laiko savo pilietinei pareigai atlikti.

Kadangi neapsisprendę rinkėjai balsus dažniausiai atiduoda protesto partijoms, greičiausiai juos dalinsis darbiečiai, Pakso TT ir Valinsko prisikėlėliai. Tarkim, kiekvienas gaus po 1500 balsų, likę išsisklaidys po kitų partijų atstovų kišenes.

Sudėkim tuos balsus, kuriuos generuoja partijos brandas (apklausos duomenys), pridėkim protesto balsus ir matom, pirmauja DP (apie 4000) ir TT (tiek pat). To pakanka patekti į antrą turą, tuomet belieka rinktis iš šių dviejų.

Rezultatas? Iš esmės 10 proc. apygardoje gyvenančių rinkėjų nusprendžia, kas pateks į Seimą.

Aišku, kiekvienoje konkrečioje apygardoje situacija unikali. Daug lemia administraciniai resursai, partijos narių skaičius ir aktyvumas, galiausiai kandidato veiklumas dirbant su savo rinkėjais ne tik per oficialią kampaniją.

Bet šiaip jau pergalei daug nereikia. Jei esi vienas lyderių, pakanka įtinkinti, kad už tave balsuotų dar kokie 2000 žmonių, ir jau laimėjai. belieka sugalvoti, kaip juos pasiekti, bet iš esmės gali daugumą net asmeniškai aplankyti. Visos išlaidos – geriems batams… :)

Moralas? vienas balsas anaiptol nėra toks jau nieko nereiškiantis, kaip kartais atrodo. Nenuostabu, kad kiekvienais rinkimais atsiranda nesismulkinančių ir pijokų balsus už bambalį supirkinėt.

Einam balsuot.

Paskutinį savaitgalį turėjom galimybę stebėti, kaip maždaug šimtas vietinės reikšmės interesantų pasitiko Lietuvoje debiutavusį iPhone.

Jau tada kilo klausimas, ar geram daiktui, parduodamam geromis sąlygomis reikalingas tas 00:00 teaseris. Amerikoje anšlagas natūralus – žmonės laukia milžiniškose eilėse gerokai iš anksto prieš atidarant MacWorld’o duris. O šimtas lietuvaičių būtų laisvai aptarnauti įprastu darbo laiku įprastam salone.

Klausimas, kam viso to reikėjo Lietuvoje – grynai retorinis. Tačiau rezultatas įdomus. Štai pirmasis iPhone pirkėjas:

ir „idealaus telefono verslui“ reklama “Verslo žiniose”.

Neveltui komentatoriai po pranešimu apie „Omnitel“ akciją stebėjosi – kokiam jaunimėliui ji skirta (kas be ko, akcija-atrakcija blogeriukams).

Pilietis, kuriam reikia idealaus telefono verslui, į Europos aikštę su treningiukais stumdytis vidurnaktį nelėks. Ir niekam nepaslaptis, kad Mac ir iProduktų įvaizdyje labai stiprus identiteto lygmuo – tai kaip čia tam lietuviškam veslininkui savo statusą išreikšt, jei iPhone už keletą litų turės ne tik prasisiekęs snobutis, bet ir per porą metelių prasisukęs sienų glaistytojas?

Kažkada rašiau, kad turime apie savo šalį pradėti galvoti gerai, ir tada viskas keisis. Tam, kad dar kartą pagalvotume, kad viskas pas mus nėra blogai, paskaitykime “The Guardian” straipsnį apie Islandiją. 

Iceland is on the brink of collapse. Inflation and interest rates are raging upwards. The krona, Iceland’s currency, is in freefall and is rated just above those of Zimbabwe and Turkmenistan. One of the country’s three independent banks has been nationalised, another is asking customers for money, and the discredited government and officials from the central bank have been huddled behind closed doors for three days with still no sign of a plan. International banks won’t send any more money and supplies of foreign currency are running out.

Aišku, visa tai yra iš serijos “džiaugiuosi, kad kaimyno tvartas dega”, tačiau iš kitos pusės, toks kontrastas leidžia patikėti, kad Lietuvos ekonomikos valdytojai irgi ne pirštu penimi. Nes ten islandai, supirkę pusę Skandinavijos ir D. Britanijos, o taip nesiseka…

Anądien gavau direktmeilą. UABĖ „Mokesčių srautas“ kviečia mane apsilankyti seminare „Viešieji ryšiai kaip pramonės įmonių reklamos alternatyva (racionalus reklamos biudžeto panaudojimas). „Juodieji“ viešieji ryšiai versle (gynyba ir puolimas)“.

Wow.

Viename seminare – net dvi nuostabios temos. Slėpkites, reklamos specai: Arnoldinjo, Ad-guy ir Mike jau gali ieškotis naujo darbo. Prokteriai, benkiseriai ir visokie kolgeitai su palmolivais bėga ieškoti tamsių pakampių. Pranešėjas Anton Vuima tuoj visiems paaiškins, kad RSV yra racionali reklamos alternatyva.

Va ką jis sako: „Tradicinė reklama pramonės sektoriuje nėra efektyvi dėl šio sektoriaus prekių ir paslaugų specifikos bei perpildytos reklamos rinkos.“ Griežtas dėdė…

Ar tikrai? Na, pirmas į galvą šovęs argumentas – jei taip būtų, viso pasaulio verslas jau seniai būtų išparceliavęs marketingo skyrius ir vietoj jų, veltėdžių, pasamdęs kelis visagalius PRščikus. Iš paskos turbūt išnyktų visa žiniasklaida, su ja – reklamos industrija, na ir šiaip įdomių pokyčių laikais gyventume.

Ko jau ko, bet kad RSV negali pakeisti reklamos (išskyrus kelis daugiau mažiau marginalinius atvejus) per savo netrumpą karjerąišmokau. Kaip ir atvirkščiai, beje. Panašiai sektųsi bandant vietoj plaktuko ir replių išsiversti tik su vienu iš jų. Kokį kartą – gal, bet jei meistrauji nuolat…Gera analizė čia, tik vietoj BSMS įrašykim RSV.

Bet kur kas įdomesnė antroji seminaro tema – „Juodieji RSV“. Matyt, čia tiems, kuriems visti nepavyks racionaliai reklamos biudžeto panaudoti. Ne bėda, seminare išmoksite, kas yra „Konkurentų verslo ryšių nutraukimo metodai“, „Konkurentų verslo sunaikinimo pasinaudojant informacinių kampanijų grandine metodai“, „Juodieji“ viešieji ryšiai kaip priemonė atkurti teisingumą versle“ (čia geras, a? :) ir net išvengsite „Tipinių pradedančiųjų „juodųjų“ viešųjų ryšių specialistų klaidų“.

Wow wow wow. Atėjo šventė į mūsų kiemą.

Štai kaip organizatoriai pristato temą: „Klasikiniai „juodieji“ viešieji ryšiai – tai tik vienas iš aršios konkurencinės kovos metodų, kurį versle naudoja daugelis save gerbiančių kompanijų.“ Kompanijos, matyt, pernelyg save gerbia, kad jų pavadinimus sužinotume, bet nieko, gal seminare apie tai papasakos…

Tiesa, kai kuriuos atvejus galima rasti lektoriaus svetainėje (skaitantiems rusiškai). Tarkime, čia jis pasakoja, kaip „vienas pažįstamas“ gavo užsakymą sumažinti konkurentų klubo prestižą. Čia dalijasi patirtimi, kaip sabotuoti mitingus. Ir taip toliau, ir panašiai. Tai, žinoma, ir teisėta, ir etiška.

Ką gi, kiekvienas verčiasi, kaip sugeba. Tokių, kurie stebuklų lauke pinigėlius sodina, visuomet bus, matyt, į juos seminaro organizatoriai ir taiko. Paskaičius kelis A.Vuimos straipsnius (kad ir čia – vėlgi, suprantantiems rusiškai) matyti, kad žmogelis painioja kelis dalykus.

Pirma, konkurentų trūkumų ar melo atskleidimas nėra juodasis PR. Jei įmonė turi drąsos skelbti klaidinančią informaciją apie prekę ar paslaugą, ji turėtų nebijoti ir gauti už tai per kuprą, kaip kad čia. Bet konkurentų verslo žlugdymas tėra trumpalaikė strategija. Taip, visada buvo ir bus verslininkų, kurie savo reikalus spręs šitaip. Kiti rinksis žlugdymą per žiniasklaidą. Bet ilgalaikėje perspektyvoje laimės tie, kurie sugebės sukurti patrauklų, vartotojams reikalingą produktą ar paslaugą.

O sykį išleidus džiną iš butelio taip lengvai jo atgal nebesukiši. Na, pagadinsi nervus konkurentui – o kas toliau? Markas Tvenas gerai pasakė – jei imsi drabstytis purvais su kiaule, galiausiai pamatysi, kad abu esat purvini, tik kiaulei tai patinka…

Taip kad suplanuoti ir įgyvendinti juodo PR kampaniją tikrai galima, tik štai kuo tai baigsi tau pačiam – jau kitas klausimas. Beje, net ir į seminarus dėl to eiti nereikia – dauguma PRščikų ir be jų papasakos, kas per velnias tas juodas PR yra, kaip jį daryti ir kaip reaguoti.

Juodas PR, bent jau toks, kokį reklamuoja seminaro organizatoriai, prasilenkia su verslo etika. O pastaroji egzistuoja ne dėl to, kad kažkas neturėjo ką veikti ir sugalvojo etikos kodeksą parašyti. Etika yra toks abipusis saugiklis – tu sąmoningai atsisakai naudoti neetiškas konkurencines priemones, bet žinai, kad ir konkurentai daro tą patį. Gal koks vienas kitas ir laužo taisykles, bet čia įsijungia toks daiktas kaip aplinkinių nuomonė. Jei svečiuose prišiksi prie stalo, balių sugadinsi, bet kitą kartą tavęs į padorią kompaniją nebekvies.

O labiausiai tokie reikalai kenkia patiems RSV specams. Jų darbas – truth well told, bet jei sugebėsi pagarsėti kaip bičas, kuris manipuliuoja nuomone ir yra nepatikimas, žiūrėk, netrukus gal kito darbo teks ieškotis.

Beje, atkreipėt dėmesį į tai, kad „Mokesčių srautas“ nuo 2005 07 29 įtraukta į Valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų sąrašą? Gal žiūrėk jiems seminariukas ir skirtas?

Kodėl žurnalams nepaleidus į laisvę savo senų numerių, kurie dabar dūla nežinia kur? Pavyzdžiui, mėnesio senumo “Valstybę”, “Veidą”, “Investuok”? Trijų mėnesių senumo “Cosmopolitan” arba “Laimą”? Sakote, niekas nepirks naujausio numerio, o lauks kol galės parsisiųsti iš interneto? Kiek tokių bus? Kiek yra tokių, kurie neturi asmeniško ryšio su žurnalu ir nenori vartyti dar dažais kvepiančių puslapių, skaityti naujausių komentarų arba patarimų kaip suvilioti vaikiną? Be to, juk gali žurnalą perskaityti ir “Rimi” prekybos centre prie spaudos lentynos. Ir neišleisi nė cento. O gali nueiti ir į biblioteką bei patogiai skaityti ten tyloje ir ramybėje. 

Kokia nauda yra paleisti senus žurnalus į laisvę? Matau daug pliusų. Visų pirma, laisvas priėjimas prie senų žurnalo kopijų didina to žurnalo “prisiminimą”. Šansų padidėja, kad TNS apklausos metu skaitytojas atsimins ne tik pervertęs “TV Anteną”, bet ir skaitęs “Valstybę”. 

Toliau, tai padidins citavimų skaičių kituose informacijos šaltiniuose: nuo studento magistrinio darbo, blogerio komentaro iki kito žurnalo arba laikraščio. Tai kuria vertę keliais būdais: didina žinomumą bei kuria leidinio – eksperto vertę vartotojui.

Trečia, tai padės didinti ir pardavimus. Jeigu beskaitydamas seną kopiją internete arba citatą blogerio komentare įsitikini, kad žurnalas tau duoda naudos, tikėtina, kad tu nepagailėsi pinigų ir užsiprenumeruosi arba nusipirksi naujausią numerį. Nes kam laukti mėnesį, jeigu viskas aplink taip greitai keičiasi?  

Manau, naudų, gerai pagalvojus, atsirastų ir daugiau. 

O tada žurnalas jau ir reklamą gali branginti… 

Jeigu maži leidiniai nori kovoti dėl savo reitingų, jų rinkodara turi remtis ne tik tradicinėmis priemonėmis bei agentūrų keiksnojimais, bet ir netikėtais žingsniais. Tokiais, kaip nemokami senų numerių PDF. 

Bijantiems išdalinti savo gėrybes siūlyčiau paskaityti Matto Masono knygą “The Pirate’s Dilemma” ir legenda tapusį Chriso Andersono straipsnį “The long tail”.

DIGITAL. Neabejotinai madingiausias žodis šiandieniniame Lietuvos reklamos pasaulyje. Tiek media, tiek kūrybinėse agentūrose. Lyg susitarę unisonu apie skaitmeninės reklamos kūrybos badą kalba interneto planavimo agentūrų atstovai. Paskutiniame “Best Internet” apie tai priminė ir “Adnet” ir “Epasas” ir “Media Contacts”, su jais sutinka ir media agentūros ir klientai, problemą supranta ir kūrybiniai žmonės.

Lig šiol kūrybininkai “banerinius” sprendimus perduodavo ir vis dar perduoda kurti interneto sprendimų kompanijoms. Populiariausias short-list’as: “Gaumina”, “AM Studio”, “IMPartner” ir dar kelios. Vienais atvejais kūrybinė agentūra web kompanijai persiunčia spaudos maketą ir laukia banerio pasiūlymo, kitais – kviečiasi atstovą pas save užduoties pateikimui ir vėl laukia pasiūlymo

Daugėjant internetinės žiniasklaidos apimčiai atsirado didesnis poreikis reklamai internete. Kūrybiškai  ir kokybiškai reklamai. Ir šis poreikis vis auga. Čia kūrybinės agentūros kol kas pralošia, nes jos iš to uždirba mažai – visa kūryba ir gamyba daroma web sprendimų ofisuose. Taip yra, nes istoriškai web ir tradicinės agentūros yra pasdalinusios specifiką. Situacija keičiasi. Ir keisis vis labiau. Interaktyvi komunikacija ir jos turinys ima sudaryti vis didesnį svorį klientų biudžetuose, kurių kūrybinės agentūros nenorės atiduoti web kompanijoms.

Pokyčiai rinkoje jau vyksta: “Digital” skyriai media agentūrose kuriami vieni po kito: OMD jau senokokai turi dedikuotą digital planuotoją/-jus, “Media House” ir “Inspired Communications” taip pat neatsilieka – ir jie turi “skaitmeninių” žmonių, Netrukus “ZenithOptimedia” tokiu pasipildys. Kūrybinėse agentūrose tokie pokyčiai lėtesni dėl vis dar neužtikrinto atsiperkamumo. Joms vieno planuotojo nepakanka – reikia ir programuotojo ir flash’erio ir menedžerio išmanančio interaktyvų pasaulį. Kol kas teko girdėti tik apie “DDB Vilnius”, įkūrusius “Digital” skyrių. Pasaulyje toks padalinys vadinasi “Tribal DDB”. Jei “DDB Vilnius” seksis, sulauksime ir jo.

Kitais metais “digital” tema bus dar labiau aktuali. Rasis daugiau “digital” skyrių ir media ir kūrybinėse agentūrose. Jos investuos, o norėdami šias investicijas labiau apsaugoti kviesis tuos, kurie žino kaip daromas digitalas, tad vilios patyrusius žmones. Web sprendimų kompanijoms kiti metai bus problemiški dar ir tuo.

Kaip viskas bevyktų vienas dalykas vis vien išliks aktualus – kūrybos, media agentūrų, kliento ir interneto planavimo kompanijų bendra(darbia)vimas ir dalinimasis patirtimi. Tai reikalauja daug laiko sąnaudų, o klientai nenori mokėti už įdirbį. Vieninteliai, kurie čia gali pralaužti ledus – proaktyvūs projektų vadovai ir geranoriški kūrėjai agentūrose, bei pozityvūs žmonės rinkodaros/reklamos skyriuose.

Rašiau, kad respublikos draudimo monstras “Lietuvos draudimas” gali keisti pavadinimą. Pavadinimas lieka, bet tik jis. “Lietuvos draudimas” atėjo į mūsų “vakarėlį” (party@dansu.lt) ir paklojo ant stalo viską, kas bus iš tikrųjų. Laiške rašoma, kad po kelerių metų vidaus pokyčių – reorganizacijų ir kitų “-acijų” atėjo laikas keisti vizualinį identitetą. Žodžiu viskas kaip iš vadovėlio.

Sprendžiant iš to, ką gavome, panašu, kad “pensininko” rūbas nuo “Lietuvos draudimo” bus nuplėštas. Vienaip ar kitaip, tai jau trečia finansinė organizacija šiais metais besikeičianti ir įrodanti, kad “atsargiųjų” “rebrandingo” reklamų mūsų žmonės neišvengs. Peržiūrėjus klipą mintyse šūktelėjau – “Drąsiau, drambly, drąsiau”. Pardavimo vietos pramogų centruose įdomios, čia kiti draudikai nusileis.

Ir dar – už informacijos atsiuntimą “Lietuvos draudimui” “respektukas” (fui, koks šlykštus žodis…)

Teko matyti porą tokių kompanijų, kurios pradėjo, tačiau vėliau retai atnaujindavo, o galiausiaiir  nebeatnaujindavo. Kompanijoms reikėjo pamatyti šią vizualizaciją (apie tai galima pasiskaityti čia), kuri padeda priimti sprendimą prieš paleidžiant blogą. Ir jau tada spręsti, ar tikrai reikia. Tiek to, tai jau bus ateičiai.