Dansu Dansu

Klientas: Omnitel
Agentūra: Milk
Video gamyba: Dansu

Prieš kokį dvidešimtmetį vaikus džiugindavo “Genys” su dailininko Vitalijaus Suchockio paršiuko Čiuko nuotykiais. Dailininkas sugebėjo edukuoti vaikus per jiems įdomias, smagias istorijas (visai taip, ko siekia reklama). Viena tokia istorija – “Paršiuko Čiuko vaišės” – beveik apie reklamą.

Ne viena agentūra ir net ne vienas klientas pripažįsta, kad demokratija organizacijose priimant sprendimus “dėl reklamos” kartais suteikia daugiau žalos nei naudos. Ne vienam pažįstama situacija, kai įmonėje reklamas “tvirtina” ne vienas ar keli asmenys, o visas būrys skyrių ir jų darbuotojų – parlamentas. Bandai įtikti viesiems, bet galiausiai niekam nebepatinki. Tą mums primena paršiukas Čiukas.

Daugiau paršiuko Čiuko istorijų čia.

Kaip manote, turėti daug RSS srauto skaitytojų yra gerai ar blogai? Iš vienos pusės, RSS skaitytojai savo skaityklėje nemato įprastos reklamos. Iš kitos pusės, jie paspaudžia įrašus, kurie juos sudomina, persikelia į portalą, ir reklamą pamato.

RSS skaitytojai yra užsiemę (arba daug žiniasklaidos vartojantys) žmonės, neturintys laiko įprastu būdu vaikščioti po portalus. Ir, spėju, šie žmonės gali būti tie, kurie atsakingi už vienokius ar kitokius sprendimus įmonėje.

Kuris naujienų portalas turi daugiausiai RSS srauto prenumeruotojų? Delfi? Ne. Jie siūlo tik atskirų rubrikų srautą, tad Delfi srauto auditorija yra fragmentuota ir mato tik dalį viso portalo. Lrytas.lt ir vz.lt turi po 100 tūkst. prenumeruotojų. 15min.lt, Alfa – po kelis šimtus. Kodėl jų neprenumeruoja – kitas klausimas.

Na, ir galiausiai atėjome prie svarbiausio klausimo apie tai, kaip pasiekti tuos RSS skaitytojus. Vienas kelias – tikėtis, kad jie paspaus įdomų įrašą. Kitas – reklama RSS sraute, kurią galima užsisakyti atskirai. Žinant, kad skaitytojų masė yra didžiulė (o reklamos triukšmas RSS’e yra lygus nuliui), aukšta jos kaina turėtų būti verta poveikio (ne apie paspaudimus kalbu).

Tad jei vz.lt pasiekiamumas per mėnėsį yra 7 %, su RSS pagalba būtų galima pridėti dar bent porą procentų.

“Media House” eksperimentavome su reklama RSS sraute, tačiau apskritai tai yra kol kas Lietuvoje dar neatrastas kanalas.

Blogas, pasivadinęs keistu vardu Pingvi.com (ir kurio tekstus su didžiausiu malonumu skaitau bei labai priimu domėn), apžvelgė Lietuvos aludarių – nuo didžiųjų iki mažiukų – portalus internete. Nenoriu gadinti jums malonumo, todėl siūlau paskaityti patiems.

Taigi, ką gerai/blogai padarė agentūros ir jų klientai? Skaitykite čia. Beje, Pingvi geriausiai įvertino “Utenos alų”.

P.S. Turiu įtarimą, kad Pingvi rašo su marketingu susijęs žmogus (žmonės?). Nes ne kiekvienas žino niuansus kodėl “Utenos” klipas buvo filmuotas Urugvajuje.

Pastebėjau, kad žmonėms patinka pavardijimai, įvairūs top‘ai. Taigi, 9 dalykai, kurie padės rinkodarai gauti daugiau naudos iš ryšių su visuomene, o, tiksliau kalbant, iš vienos svarbiausių RsV veiklos sričių – ryšių su žiniasklaida, kai siekiama kuo didesnio žinomumo produktui ar paslaugai.

-         Leiskite kalbėti plačiau. Žiniasklaida rašo istorijas, todėl tik į kontekstą įvilkta paslauga ar produktas gali sudominti žurnalistus.

-         Leiskite pasakoti tai, kas svarbu visuomenei, o ne tai, kas svarbu įmonei. Žinoma, kad Jūsų paslauga yra svarbiausias dalykas Jums, bet tik bankai, energetikai ir prekybininkai gali pasigirti labiau išskirtiniu dėmesiu – nes visiems reikia valgyti, elektros, šilumos ir kreditų.

-         Leiskite organizuoti pseudo-įvykius. Gana dažnai paslauga jau tiek visiems nusibodusi, kad tik specialiai jos komunikacijai sukurti renginiai ar įvykiai dar sugeba pritraukti žiniasklaidos dėmesį.

-         Pasiryžkite būti neįprasti, įdomūs. Kaip jau minėta, žiniasklaidai reikia istorijų. O tik neįprastos, naujos istorijos yra įdomios ir patraukia skaitytojų/žiūrovų dėmesį. Tik su skandališkumu reikia būti ypač atsargiems, nes laikina ir efektinga sėkmė vėliau gali sukelti didesnių ar mažesnių bėdų.

-         Susitaikykite su tuo, kad rezultatas niekada nebus idealus. Visgi ryšiai su žiniasklaida žurnalistų dėmesį (arba eterį, plotą spaudoje, internete) turi išsikovoti, o ne nusipirkti, kaip tai daro reklama.

-         Susitaikykite su tuo, kad karts nuo karto Jūsų inicijuojamoje komunikacijoje šmėžuos konkurentai, ekspertai ar šiaip su tema susiję asmenys. Tai dažniausiai yra būtina sąlyga, nes žaidžiama ne pagal rinkodaros ar ryšių su visuomene, o pagal pačios žiniasklaidos taisykles, kur antra nuomonė privaloma (čia idealiuoju atveju).

-         Orientuokitės į ilgalaikes tendencijas, o ne atskirus veiksmus. Bet kuris rinkodaros ar reklamos žmogus žino, kad reklaminė kampanija nedaroma iš vienintelio maketo atspausdinimo vieninteliame spaudos leidinyje ar vienintelės klipo transliacijos. Todėl ir ryšiai su žiniasklaida nebus efektyvūs, jeigu reikės tik inicijuoti vieną straipsnį ar išplatinti vieną pranešimą spaudai.

-         Neskubinkite proceso. Ryšiai su žiniasklaida yra lyg pardavimai – retai kada pardavėjas nuėjęs pas klientą iškart parsineša sutartį. Laimėti žiniasklaidos dėmesį gali trukti ir dieną, ir savaitę, ir mėnesį. O jeigu norite jo gauti nuolat, teks trukmę dauginti.

-         Negalvokite, kad ryšiai su žiniasklaida kainuoja nedaug arba visai nekainuoja. Jeigu tinka užsakomieji straipsniai, nereikia kvaršinti galvos ryšių su visuomene žmonėms (nebent reikia pagalbos parašant tekstą ir užsakant plotą). Tikrieji ryšiai su visuomene kainuoja – tiek už žinojimą, kaip tai padaryti, tiek ir už tas pardavimo pastangas, kurias tenka atlikti.

Žinoma, kad gali būti ir daugiau ar mažiau punktų, bet, manau, šitie yra vieni svarbiausių. Ir, deja, neišvengiami.

Klientas: Johnson&Johnson
Agentūra: Lowe Age
Iliustracija: Petpunk

Kai viena proga retoriškai uždaviau šį klausimą, komunikacijos sferoje žinomas žmogus atsakė: “Kada reklamos agentūros važiuos į Kanų Liūtus”. Ir kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo teisingesnė ši mintis man atrodo. Beje, šiais metais latvių žiūrovų festivalyje, ko gero, buvo daugiau nei lietuvių.

Daugelis (tame tarpe buvau ir aš) Kanų kūrybos festivalį įsivaizduoja kaip vakare vykstančius apdovanojimus, kurių metu visi šūkauja ir ploja nugalėtojams, o paskui traukia nepadoriai linksmintis. Begbederio aprašytu stiliumi, žinoma.

Vis dėlto, tikrovėje apdovanojimai yra dalykas, kuris, mano nuomone, vertas aplankyti porą kartų tik dėl sportinio intereso. Nes ten nieko neįvyksta – žmonės šūkauja, ploja, o paskui traukia nepadoriai linksmintis Begbederio aprašytu stiliumi.

Tikrai vertingiausia festivalio dalis yra visą savaitę dieną, nuo pačio ryto, vykstantys seminarai ir dirbtuvės. Seminaruose kalbantys ir besidalinantys patirtimi – žmonės nuo didžiųjų reklamos grupių vadovų iki “Procter & Gamble” vyriausiojo marketingo guru. Nuo tvirtai ant žemės stovinčių agentūrų iki kylančių žvaigždžių.

Tai yra ingredientas, kuris atšviežina smegenis ir suteikia naujo impulso. Prisipažinkime – visi mes esame savamoksliai. Neturėjome Ogilvy arba Bernbacho, kurių budrios akies prižiūrimi galėjome klysti ir mokytis. Visko mokomės patys. Dar ir kenksmingose sąlygose  - mažos ir nedrąsios rinkos sukaustyti.

Kiek turime reklamos veteranų, kurie išmintį perduotų jaunesnėms kartoms? Ne tiek ir daug, nes žmonės išeina į kliento pusę arba apskritai susiranda kitokį pragyvenimo šaltinį. O juk award-winning sprendimams neužtenka perversti “Creativity” arba panaršyti “Ads of the World”. Nes iš to reklamos gimimo konteksto nesuprasi. Ir manysi, kad kūryba – švento apreiškimo vaisius, o ne nuoseklaus gilinimosi į produkto situaciją rezultatas.

Beje, kūrybinės agentūros seminaruose akcentavo, kad “data is the new oil”. Kad sukurtum “Old Spice” tipo kampaniją, turi sėdėti ir graužti skaičius – žiūrėti ką geriau spaudžia, reaguoja ir “interaktyvina”. O mūsiškiai kūrybininkai skaičių dažniausiai nemėgsta.

Ir patiems reklamos užsakovams būtų labai naudinga ten pabūti. Išgirsti apie ką kalba kolegos iš didžiųjų rinkų. Net ir dirbdamas tarptautinėje korporacijoje dažnai gauni “nukaskadintą” marketingo sprendimą be išsamesnių paaiškinimų kodėl ir kaip tai buvo sukurta. Žaviesi ir sakai aplinkiniams: “Va, užsienyje agentūros pavaro, o mūsiškės…”.

Pabuvęs Kanuose, žinotumei ką darai ne taip, kad tavo agentūra nepavaro. Beje, Vakaruose įmonės pradėjo samdyti konsultantus, kurie padeda rašyti briefus. Nes jos žino, kad gerai arba blogai išleisti kampanijos milijonai prasideda čia.

Taip, kelionė ir buvimas Kanų festivalyje kainuoja nepigiai. Bet motyvacinio paketo dalimi geriausiems darbuotojams būti galėtų. Tame tarpe ir ryšių su visuomene agentūrų, nes Kanų festivalis jau išaugo tik reklamos rūbą.

Jeigu domina didžiųjų korporacijų verslo (ir ypač vadybos) užkulisiai (iš jų juk ir mokomės), “New York Magazine” kaip tik išspausdino vertą dėmesio straipsnį apie žinomos JAV verslininkės Marthos Stewart verslo peripetijas pastaraisiais metais. JAV jos prekės ženklas stiprumu buvo (o gal ir yra) panašus į Ophros.

Rekomenduoju paskaityti kaip NEvadovauti žmonėms.

Norint sužinoti, ar įmonė atėjo ilgam į rinką ir ar galvoja apie ilgalaikius tikslus, o ne sprendžia tik šios dienos problemas, tai galima padaryti paprasčiausiai peržvelgus ilgo laikotarpio įmonės komunikaciją (tiek savo inicijuotą, tiek tą, kurią inicijuoja draugai ar priešai). Štai Jums kelios logiškos eilutės.

Jeigu parduotuvė sulaukia pirkėjų tik tada, kai skelbia „super“ nuolaidas, vadinasi, ji jų irgi sulauks tik tada, kai vėl jas paskelbs.

Jeigu bendrovė pardavė klientui prastą produktą, kitą kartą niekas netikės, kad ji gamina gerus produktus.

Jeigu įmonė bus įtarta sukčiavusi, vengusi mokėti mokesčius ar kitaip prasikaltusi, visi bus įsitikinę, kad ji ir vėl taip pasielgs.

Jeigu įmonės komunikacija atitrūksta nuo realybės (yra gražesnė nei realybė), kartą žmogus, tai pastebėjęs, vėliau komunikacija nebetikės (geriausias pavyzdys – „Omnitel“ naujoji reklaminė kampanija).

Jeigu įmonė bus renkama vienu iš patraukliausių jaunimo darbdavių ir apie tai ji visiems praneš, paskui dar bus išrinkta socialiai atsakingiausia įmone, bet tuo pačiu metu jos darbuotojai piketuos dėl nedidinamų atlyginimų, tai pirmus du gerus pasiekimus galima jau pamiršti.

Įtakos psichologijos guru Robert Cialdini prieš gerą dešimtmetį suformulavo principus, kaip įtakojami žmonės. Vienas iš įdomiausių – nuoseklumas. Žmonės mėgsta būti nuoseklūs ir dėl smegenų nenoro ieškoti kažko naujo (yra ir taip kas veikt), ir dėl pasitikėjimo – žmonės tiki, kad dabarties ir praeities patirtis tiesiogiai lemia ateitį. Šioje vietoje galioja geras lietuvių posakis: „su juo į žvalgybą neičiau (arba – „eičiau“)“.

Tačiau verslas lyg užsispyręs nenori to matyti ir vis galvoja, kad vieną dieną galima būti vienokiu, o kitą dieną, kai tik pasikeis aplinkybės, bus galima pasirodyti „su kitu švarku“.

Kodėl taip vyksta? Greičiausiai dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

-         orientacija į greitus sprendimus: greitą pelną, greitą rinkos užėmimą ir t.t.;

-         egocentrizmas, kuris lemia, kad bendrovė mato tik save ir savo interesus, o rinką vertindama ne kaip žmones, o kaip pirkimo veiksmus atliekančius vienetus.

Ir dažniausiai kalti ne komunikatoriai, ne rinkodaros ar reklamos žmonės, o vadyba, t.y. generalinis direktorius, valdyba, kurie sako „didinkit pardavimus“, finansai, kurie sako „čia nieko tokio, tik pabandysim paieškoti geresnių mokestinių sprendimų, gal VMI nepagaus“, taip pat ir teisė – „nieko čia tokio tas piketas, mes į teismą paduosim ir jis uždraus piketuoti“. Bet kažkodėl komunikacinėje erdvėje vis tiek viskas atrodo negerai, o tada vadyba (plačiąja prasme) išsikviečia komunikatorius ar rinkodarą ir sako „kodėl Jūs nevaldote krizės, kodėl apie mus blogai rašo?“.

Vienintelė išvada, reikia kuo daugiau bendrauti su vadyba ir juos įtikinti nedaryti komunikaciškai kenksmingų (o dažnai – kvailų) sprendimų. Kaip žinia, RsV žino gerą priežodį – „geriausiai suvaldyta krizė yra tada, kai nebuvo leista jai kilti“. O tai geriausia padaryti, jeigu rinkodaros direktorius ar komunikacijos vadovas yra jeigu ne valdybos narys, tai nuolatinis jos posėdžių dalyvis. Deja, savo praktikoje tokių įmonių teko sutikti vienetus, nors gyvename komunikacijos amžiuje. Bet bent jau tikslas aiškus.

Papildyta 2011.07.26 15:52: “15 minučių” išėmė žemiau minimą nuorodą į video bei “Ežio” reklamą.

Originalus įrašas: Kaip naujienų portalui greitai pakilti iš antrosios į pirmąją? Galima mėginti daugiau skaitytojų pritraukti komiksais. Bet ne kiekvienas juos vertina.

O vat pasiūlius XXX turinį naujienų portale, skaitytojų turėtų sparčiai padaugėti. Juk sakoma, kad internete populiariausias reikalas yra pornografija.

Taigi, portalas apie kurį eina kalba, yra 15min.lt. Labai keista, kad tiek daug komunikavę apie tai, kad jie rašo operatyviai ir kokybišką turinį, kad “Lietuvos media negali gyventi be porno – mes galim”, jie reitingus nutarė pasididinti kurdami porno turinį tokį kaip http://suaugusiems.15min.lt. Su anatomijos smulkmenomis leidžia susipažinti skyrelis “Video suaugusiems“. Galima užsisakyti ir eskorto paslaugas.

Skandalai – geras būdas didinti reitingą, nors reklamoje kalbi kitaip. Prisimenate 15min.TV? Su televizijomis virė kovos, kurios plačiai skambėjo. Vienas kitas, anksčiau į šį portalą nekreipęs dėmesio, apsilankė. Matyt, porno irgi sukels nemažai triukšmo.

“Ežiui” reklamuotis ten, matyt, irgi gerai. Įdomu, reklama ten parduodama kaip atskiras paketas ar gali ten patekti net ir pats to nenorėdamas?

P.S. Laikraštis ne vienam užmynė ant kojų rašiniais apie “Wikileaks” ir viešuosius pirkimus. Kas atsikeršys panaudodamas pornografijos kortą?