Dansu Dansu

Klientas organizuodamas konkursą agentūroms už darbą sumoka, nors tiesiogiai neapmoka jokių sąskaitų. Skamba paradoksaliai, bet taip yra. Komunikacijos paslaugas teikiančios agentūros sugaišta apie 20%-40% (be kai kurių išimčių, žinoma) viso darbo laiko kurdamos konkursinius pasiūlymus. Nieko čia baisaus – tokia agentūrų verslo specifika – jos dažniausiai turi žmogiškųjų resursų konkursams, bet agentūrų žmonės, kurie šiuos pasiūlymus ruošia gauna atlyginimus, taigi už tą laiką sumoka jų esami klientai. Kuo agentūrai reikia daugiau laiko skirti ruošiant konkursinius pasiūlymus (su ne maža rizika nelaimėti), tuo daugiau uždirbamų pinigų iš esamų klientų tenka šiems resursams apmokėti.

Konkursų agentūros nori ir tikrai pasiruošusios skirti jiems laiko, bet pastaruoju metu didėja jiems skiriamų resursų kiekis. Vis randasi įmonių (arba jų darbuotojų), organizuojnčių konkursus kurie niekuo nesibaigia, t.y. laimėtojo tiesiog nėra. Nūnai kalbėjausi su keliais kolegomis iš kūrybinių agentūrų, abu pasakojo atvejus, kai klausimų keliančiuose konkursuose paprašė pasirašyti sutartį, jog įmonė kompensuos dalį pasiruošimo konkursui kaštų, jei konkursas neturės baigties. Kol vyko pasiruošimas įmonių atstovai nematė problemų pasirašyti, tačiau paskutinėmis dienomis atsisakė tai padaryti. Agentūros nepristatė idėjų, tačiau sugaišo ne mažai valandų. Kaip jau rašyta – už tas valandas sumokėjo tų agentūrų esami klientai.

Konkursų organizavimas yra ir klientų reikalas – kuo mažiau tavo agentūra dalyvauja konkursuose, tuo daugiau laiko ji gali skirti tau. Ir čia jau galima diskutuoti apie tai, kokiais kriterijais remiantis rinktis partnerį siekiant sutaupyti laiko ir pinigų ne agentūroms, o savo įmonės. Britanijos ISBA (reklamdavių bendruomenė) ir IPA (agentūrų bendruomenė) yra sukūrusi projektą “The Good Pitch” klientams ir agentūroms apie konkursų organizavimą – kaip tai daryti, kad abi pusės turėtų kuo daugiau naudos – paprastai ir aiškiai. Bus naudinga.

Lietuvoje apie tai beveik nekalbama ir nerašoma (ir “Google News” tai ignoruoja), bet vyriausybė gali turėti naują gerą pajamų šaltinį.

Praėjusį penktadienį Prancūzijos parlamentas pritarė įstatymui, kuriuo buvo papildomai apmokestinti gėrimai, turintys papildomai cukraus arba saldiklių. Prognozuojama, kad kolos ir panašių gėrimų kaina didės 3 – 4 %, o biudžetui tai atneš 280 mln. eurų. Neblogai?

Panašų mokestį svarsto ir Airija. Nėra abejonių, kad atsiras ir daugiau pavargusių ekonomikų, besigriebiančių šios priemonės.

Bet, kaip pasakytų Styvas, palaukite, tai dar ne viskas. Danija spalio pradžioje papildomai apmokestino

foods containing at least 2.3 per cent saturated fat, a category that includes margarine, salad and cooking oils, animal fats, and dairy products, but not – thanks to effective lobbying from the dairy industry – fluid milk.

Šalis dėl šio mokesčio, planuojama, surinks 470 mln. USD.

Toliau eilėje, jokios abejonės, yra reklamos ir prieinamumo apribojimai šioms kategorijoms. Jau ir dabar pasigirsta balsų kviečiančių tai įgyvendinti (ir kai kuriais atvejais imamasi veiksmų). Perspektyvoje – ribojimai kitoms produktų grupėms (Prancūzijoje iš mokymo įstaigų jau išmestas kečupas).

Marketinge darbas taps įdomesnis, o reklamos agentūros taps Point of sale specialistais.

Spėju, kad dauguma neskaitė į “Dansu Dansu” profilį “Facebook’e” įmestos nuorodos į šios agentūros stratego tekstą, tad štai pagrindinės jo mintys:

• Vartotojų į(si)traukimas nėra kampanijos sėkmės matavimo būdas;
• Įtraukimas nėra kažkas nauja;
• Trūksta įrodymų, kad įtraukimo projektai skatina pirkti;
• “Interruption” modelis reklamoje – ne miręs, bet rezultatus duodantis būdas;
• Žmonių noras dalyvauti/ bendrauti su prekės ženklais yra pervertintas, nes brendai jiems nerūpi;
• Įsitikinimas, kad įtraukimas didina lojalumą, yra klaidingas.

Jeigu skaitėte pastaruoju metu pasirodžiusias B. Sharpo “How brands grow” (verta, beje), P. Fieldo “Marketing in the era of accountability” knygas, P. Feldwicko tekstus “Admap” žurnale, kai kurie teiginiai nebus nauji. Vis dėlto, minėtieji autoriai pačiam įtraukimui skyrė nedaug dėmesio, nes rašė apie aukštesnio lygio marketingo sistemos struktūras.

Martino Weigelio tekste nauja yra tai, kad jis remdamasis minėtaisiais klasikais, pamėgino parodyti engagement’o koncepcijos tuštumą. Bet tai suprantama – kiekviena agentūra turi kažkuo išsiskirti. Kai visi kalba, kad tai – gerai, kažkas turi sakyti priešingai. Juolab, kad faktų, tai patvirtinančių, susikaupė. Bet rastume ir patvirtinančių įtraukimo veikimą? Ar ne?

Privaloma pasižiūrėti šią prezentaciją visiems, kurie dirba marketinge:

Praėjusią savaitę skelbėme naujausio “Nielsen” tyrimo rezultatus apie tai, kokio teigiamo poveikio marketingo metrikoms turi interneto naudojimas.

Šiandien aptikau įdomų tekstą, kuriame interneto marketingo profesionalai svarsto kodėl internetas yra… nevykęs kanalas “branding’ui. Štai kelios citatos:

It has never delivered on its promise as a powerful standalone branding medium, in spite of the fact that many of us have been trying to make it that for more than 15 years. How many big national mass-consumer marketers who sell their products offline would see their sales collapse if they shut off their Web display advertising? Virtually none

Arba:

One word: clutter. It’s killing digital media. In all other cases of media, the structure of the medium created the space for advertising that allowed the user to focus on the ad content. On the Internet we just created more and more ads. There’s no way for an advertiser to tell a story.

Daugiau čia.

Aišku, kiekvienas tiki tuo, kuo nori tikėti. Bet “Nielsen” ir “comScore” skaičiai irgi nėra laužti iš piršto. Kartu ir TV, kaip žinia, mirti nesiruošia.

Tačiau Baltijos šalių mastu yra dar viena problemos dimensija – daugumos media agentūrų interneto skyriai nesupranta arba nesinaudoja “tradicinio” media planavimo terminais. Kadangi šiuose skyriuose žmonės niekada neplanavo TV, jie nemoka jais operuoti. Tad klientui atsiunčia portalų rinkinį su besidubliuojančiu parodymų skaičiumi, tačiau nepaaiškina kiek procentų auditorijos pasieks, kokiu dažniu bei kiek GRP susidarys. Nors metodai tam skaičiuoti yra. Reikia tik domėtis.

Pagalba agentūroms galėtų būti ir “Adform” teikiamos galimybės. Tačiau koks procentas interneto planuotojų juo naudojasi (jeigu apskritai naudojasi) kaip patogiu įrankiu kampanijos ataskaitai išsitraukti, o koks – analizei ir planavimui?

Tad kol tokių skaičių nėra, interneto planas daugeliui užsakovų atrodo kaip pavojinga teritorija, kurioje tu leidi pinigus (nes visi taip daro), bet nežinai kas iš to. Ir tampa nepasitikėjimo reklamos partneriais šaltiniu.

JAV “Nielsen” visiškai neseniai paskelbė naują interneto reklamos efektyvumo tyrimą, kurio įdomiausios išvados yra šios:

• Paspaudimų matavimas nėra tinkamas įrankis matuoti kampanijos efektyvumą – nėra jokio ryšio tarp jų ir prekės ženklo metrikų (žinomumo ir kitų) arba pardavimų (ne apie e-komerciją čia, ne apie e-komerciją);
• Kampanijos išplėtimas į internetą padidina reklamos prisiminimą ir žinutės asocijavimą.

“Nielsen” ir “comScore” jau ne pirmus metus kalba apie tai, kad paspaudimai yra pasenęs matavimo būdas, o online reklama veikia kaip ir kitos. Tai – dar vienas įrodymas į krūvą.

“Nielsen” apžvalgą parsisiųskite čia.

Neprigijo Lietuvoje “Twitteris”, neprigijo… Pasižiūrėjęs sekėjų sąrašą, supranti, kad rašai neaišku kam. Dalis jų – tylūs, nerašantys ir, matyt, neskaitantys. Kiti aprašinėja savo asmeninius išgyvenimus, bet kai žmonių nepažįsti, kokia prasmė tai žinoti? Treti – atvirai komerciniai, iš kurių skaitymo – mažai pasitenkinimo. Įdomių žmonių, kuriuos verta sekti – vienetai. Tačiau diskusija su jais neįmanoma, nes diskutuoti trumpomis frazėmis negali. Kaip reklamos kanalas jis yra irgi mažai tinkamas.

Tad “Twitteris” iš esmės yra vieta numesti greitai nuorodai ir ją užmiršti.

“Twitterio” nesėkmės priežastis – žymūs žmonės jo nepradėjo naudoti. JAV jo išpopuliarėjimui labai padėjo tai, kad šiuo kanalu pradėjo naudotis muzikos, kino ir politikos žvaigždės. Žmonės, norėdami išgirsti viską “iš pirmų lūpų” (nors daugeliui žvaigždžių rašo RsV žmonės), jais sekė. Lietuvoje taip neįvyko, o pavieniai entuziastai kamuolio efekto nesukūrė.

Tuo tarpu Google+ Lietuvoje susikūrė įdomi bendruomenė. Joje – Aurelijus Katkevičius, Rokiškis, Nerijus Jasinavičius ir kiti. Kai kada čia verda tikrai įdomios ir karštos diskusijos, dėl kurių verta bent jau retkarčiais žvilgtelėti į šį socialinį tinklą. Žmonės rašo ne apie tai, ką suvalgė pietums, bet kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.

Na, ir, žinoma, naujasis “Facebook”. Jis, skubėdamas konkuruoti su “Google” socialiniu tinklu, suteikė galimybę stebėti norimų žmonių įrašus. Tad kodėl nepaskaičius ką postina Algis Ramanauskas?

Bet jeigu gaila (kaip ir man) išmesti “Twitterį” į šiukšliadėžę, “LinkedIn” turi funkciją “Post to Twitter”…

Klientas: Alita
Agentūra: Astos Dizainas McCann Erickson
Meno vadovas: Ignas Kozlovas
Tekstų kūrėjas: Simonas Tarvydas
Foto: Ciklopas

Penktadienio vakaras (ir naktis) reklamos industrijai Lietuvoje buvo įsimintinas – įvyko “Adrenalinas 2011″. Devintą kartą.

nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko

Daugelis įpratę švęsti birželį, bet šiais metais KOMAA nusprendė pavėlinti renginį. Motyvai buvo keli: užsitęsusi krizė ir netikėtas teismo sprendimas teisiniame ginče dėl, neva, kartelinio agentūrų susitarimo taikyti konkursinį mokestį. Niekas neabejoja tokio sprendimo idiotizmu – reklamos industrija sumokėjo brangiai. Reklamos festivalio nukėlimas buvo tam tikro protesto prieš tokius valdžios veiksmus išraiška. Jau tada buvo aišku, kad dėl to pinigų agentūrose daugiau neatsiras, nors buvo bandymų guostis, kad “per vasarą nors kažkiek atsigausime”. Faktas vienas, nei konkurencijos tarybai, nei teismams, nei rinkai toks nukėlimas nesukėlė pasigailėjimo jausmo. O ir šis nieko nebūtų pakeitęs.

Nepaisant visko bent ramiau, kad “vibe’as” festivalio metu jau buvo kitoks, daugelis lyg ir pamiršo buvusias skaudžias pamokas ir koncentravosi į renginį. Tai rodo ir panašus į 2010 m. priduotų konkursinių darbų skaičius. Šįmet vėl kita lokacija. Renginio scenografija paprasta, bet panašu geriausia, ką ligšiol teko matyti “adrenalinuose”. Keletas mažų techninių nesklandumų buvo tikras menkniekis lyginant su praeitais festivaliais. Specialistų susibūrimuose vedantysis visada būna problema, nes turi gerai pažinoti rinkos aktualijas ir bent taisyklingai tarti agentūrų pavadinimus. Kazlauskas su užduotimi susitvarkė tikrai gerai. Pagrindinių prizų užšaldymas lede ir jų nukabinimas renginio metu atrodė smagiai – tikras apdovanojimų akcentas. Prie “teigiamos” pastraipos nederės, bet ką “Adrenaline” darė muzikinis šeimyninis Ericos ir Jurgio duetas, likome nesupratę.

Read the rest of this entry »

Nors krepšinis jau praėjo ir kalbėti apie jį darosi nebemadinga ir įkyru, visgi kai kurias išvadas galima pasidaryti.

1. Komunikacinis svertas veikia į abi puses. Suprantama, kodėl visi norėjo patekti į krepšinio atlaidus ir gauti dalelę pozityvo, kuris buvo generuojamas visas tas savaites. Darai sąlyginai mažai, o gauni sąlyginai daug. Visos šios logikos viršūnė buvo trispalviai cepelinai.

Tačiau sportas, kaip ir menas, yra neprognozuojamas. Kai komanda laimi, visi maudosi šlovės spinduliuose, o kai pralaimi, staiga paaiškėja, kad visa reklaminė kampanija turi būti nedelsiant sustabdyta, nes komunikuoti džiugesį per šermenimis virtusius atlaidus tampa nepadoru. Ir tik finansiškai stiprios bei komunikacinę teritoriją („krepšinis“) saugančios bendrovės gali sau leisti toliau transliuoti tą patį klipą, tik pakeitusios garso takelį į „kitą kartą laimėsim, bus tų pergalių“, taip komunikuodamos viltį ir nuoseklų stoiškumą. Tai ir pavyzdys, kai įmonė jau turi patirtį, kaip elgtis tokiose situacijose.

2. Krepšinio čempionatas prilygintas šv.Kalėdoms. Visuotinai priimtina, kad per šv.Kalėdas tiesiog nepadoru nebūti „kalėdišku“, t.y. parduotuvės, klientų aptarnavimo centrai išpuošiami kalėdiniais motyvais, ofise privaloma turėti plastmasinę eglutę arba bent jau porą eglišakių. Dabar didžiausią eglutę pakeitė didžiausias krepšys, „kalėdines nuolaidas“ pakeitė „krepšinio nuolaidos“. Ar šis ėjimas davė naudos įvaizdžiui? Atmeskime klasikinius šios sporto šakos rėmėjus, tokius kaip „Švyturys“. Tiems, kurie norėjo nemokamai patekti į žiniasklaidą su dar viena idėja krepšinio tematika, tai pavyko.

O kitiems? Manęs neapleidžia jausmas, kad krepšinio čempionatas buvo tapęs pernelyg visuotina švente, kad bet kuris verslas, sudalyvavęs joje, negavo taip pageidaujamo išskirtinumo, o bet kuris nesudalyvavęs nieko ir neprarado, nes komunikacijos buvo tiek, kad to „nesudalyvavimo“ niekas ir nepastebėjo, o daliai žmonių tai netgi patiko – krepšiniu nesidomintiems bent tokiose vietose buvo galimybė atsikvėpti nuo čempionato.

3. 10 balų už simboliką. Kur šitie žmonės buvo anksčiau? Kodėl nebuvo galima anksčiau padaryti kažko daugiau nei marškinėlius su užrašu „Lietuva“ ir gintarinių karolių? Galima ginčytis dėl simbolikos, jos meninės ir estetinės vertės. Galima sutikti, kad didžioji dalis jos yra pernelyg orientuota į krepšinio ar sporto sirgalių segmentą, bet visgi stilizuotų lietuviškų kaukių panaudojimas buvo įdomus, ir tikrai tokius marškinėlius norisi vilkėti arba dovanoti.

4. Informacija „iš užkulisių“ liūdino ir kirtosi su oficiozu. Oficiali čempionato komunikacija veikė gerai, netgi stebėtinai gerai. Bet žiniasklaidos pranešimai apie trigubai didesnes alaus, maisto, nakvynės kainas tą šventės jausmą kartino. Kaip ir apie tai, kad verslas nesijaučia pajutęs naudos iš čempionato. Visiškai suprantama, kad čempionato rengėjai neturėjo administracinių galių suvaldyti šio proceso, tačiau tokia dviejų lygių komunikacija priminė daugiadienes išgertuves, kai rytą jauti pagirias skaitydamas laikraščius apie trigubas alaus kainas, bet lauki vakaro, kai žais rinktinė ir bus galima atšvęsti. Ir kuo daugiau oficiozas „pumpavo“ pozityvo, tuo didesnės pagirios jautėsi. Čia matyt dar veikia mūsų verslo ir visuomenės mentalitetas.

5. Politikai praleido progą pasireklamuoti. Taip, arenose buvo politikų, kai kurie iš jų, taip pat ir Prezidentė, turėjo trispalvę aprangos detalę. Dalis matyt dėl to, kad krepšinį mėgsta, o dalis – dėl to, kad taip reikia. Bet tai kaip ir viskas. Maža to, politikai gavo pylos iš žiniasklaidos, kad gauna bilietus ir dar nemokamai, kai paprasti mirtingieji stumdosi eilėse ir, pasistumdę, išsiskirsto be nieko.

Ir nieko daugiau? Skirtingai nuo verslo, kuris investuoja į reklamą, todėl siekia, kad ji būtų efektyvi, išsiskirianti, atkreipianti dėmesį, nacionalinės šventės yra ideali proga politikams gauti nemokamų žinomumo ir tautos meilės „taškų“.

Apibendrinus galima teigti, kad tokio lygio renginiai, kaip Europos čempionatas pas mus vyksta per retai, kad mes sugebėtume tinkamai juos išnaudoti komunikacijai bei tinkamai juose elgtis komunikaciškai.