Komentaras

1 487

Autorius: Tomas Staniulis, „Person premier“ konsultantas, lektorius, rašytojas, organizacijų ugdymo ir vystymo programų kūrėjas.

——————

Kas iš Jūsų tiki vaistų gamintojų entuziazmu propaguoti sveiką gyvenseną? Ar sutinkate su tuo, kad alkoholio pramonė siekia atsakingos alaus vartojimo kultūros? Ar tikite užrašu ar cigarečių pakelio „Rūkaliai miršta anksčiau”?

Jeigu ties nė vienu klausimu nesuabejojote, Jums nerekomenduojama skaityti šio teksto. Kritinis mąstymas nėra prigimtinė teisė, jis priklauso nuo smegenų tūrio, įgyto išsilavinimo ir perskaitytų šaltinių sąrašo. Kitų kelių įgyti kritinį mąstymą paprasčiausiai neegzistuoja.

Kas yra kredibilumas?

Nors kredibilumo istorija yra labai sena, giliau ši savybė buvo pradėta analizuoti tik įsidienojus socialinės psichologijos aušrai, XX a. šeštajame dešimtmetyje.

Ankstyvoji šaltinių kritika vedė, visų pirma, į XVIII amžių, kuomet pirmą kartą buvo sukurti metodai, leidžiantys tirti, ar, pavyzdžiui, Homeras „Iliadoje“ rašė tiesą, ar ne. Buvo Trojos karas ar ne. Galų gale – gyveno aklas poetas Homeras apskritai? Lendant dar tolyn į istoriją, galima rasti ir diskusijų, kas nusprendė, kad viena ar kita graikų kalba parašyto rankraščio skiautė iš tiesų yra sinoptinių evangelikų Mato, Luko, Jono ar Marko autorystė.

Šaknis „kred“ senojoje indoeuropiečių prokalbėje reiškė „širdį“, taigi aišku, kad „kredibilumą“ turinčiam žmogui galima „patikėti širdį“, tikėtina, kad jis yra nuoširdus, atrodo patikimai, neapgaus. Websterio žodynas „kredibilumą“ pateikia kaip gebėjimą būti patikimu šaltiniu. Kitaip tariant, būti tuo, kuriuo galima patikėti, kuris atrodo sąžiningai.

Dekonstruojant moksliškai, „kredibilumas“ suvokiamas kaip subjektyvūs ir objektyvūs komponentai, kurie lemia šaltinio patikimumą. Čia įdomiausia yra – iš ko susideda tie komponentai?

Keturi kredibilumo lygmenys

Neskubėkite. Iš pradžių reikia suvokti, kaip veikia kredibilumas.

Klasikinę komunikacijos schemą sudaro 6 pagrindiniai dėmenys: Siuntėjas-Žinia-Užkodavimas-Siuntimas-Dekodavimas-Gavėjas. Šiuo atveju koduotes ir žinių keliones informaciniais tinklais palikime šio darbo bitėms, o mes susikoncentruokime į tris iš jų: Siuntėjas-Žinia-Gavėjas.

Vaizdingumo dėlei pateiksiu kelis pavyzdžius:

  • Popiežius Pranciškus savo kalboje griežtai pasmerkė abortus.
  • Markas Zuckerbergas dėsto patarimus, kaip įkurti socialinį tinklą.
  • Orų pranešėjas Naglis Šulija pranešė, kad rytoj lis.
  • Su grynaisiais pinigais įkliuvęs politikas sako, kad jis įrodys nekaltumą.

Nepaisant šių pavyzdžių įvairovės, skaitydami kiekvieną iš jų, mes atliekame vieną ir tą pačią analizę, kurią diktuoja kritinis mąstymas – vertiname šaltinio ir žinios patikimumą.

Ar popiežius Pranciškus yra patikima figūra? Taip, legitimus Romos Katalikų Bažnyčios vadovas. Ar tikiu žinia, kad abortai yra blogis? Ne. Linksmuoliai dar galėtų pakalbėti, kad popiežius vargu ar gerai išmano lytinius santykius ir įvairias socialines aplinkybes, kurias sukelia šio malonumo rezultatai, bet tai nebūtų objektyviausias kriterijus. Čia įsijungia mūsų subjektyvumas.

Ar M. Zuckerbergas yra kredibilus asmuo? Kalbėdamas sudėtinga tema apie abortus, žinoma, ne. Tuo tarpu apie socialinio tinklo įkūrimą patarimus teikiantis „Facebook“ įkūrėjas, objektyviai vertinant, yra kredibilus. Nebent jo patarimai yra niekam tikę ar jis atėjo nepasiruošęs, tuomet jo teikiamų patarimų vertė krenta.

Orų pranešėjas N. Šulija (čia jau užmėtysite mane akmenimis), – gali patikti ar nepatikti, tačiau jo profesija ir patirtis suteikia ekspertizę, leidžiančią kalbėti apie hidrometeorologiją. Kiek mes tikime žinia, kad rytoj tikrai lis – mūsų subjektyvus įsivaizdavimas, tačiau krentantis slėgis ir besiformuojantis ciklonas yra puikūs įrodymai.

Su grynaisiais pagautas politikas? Viskas. Pasitikėjimas sugriautas. Sako, kad įrodys savo nekaltumą? Netikiu. Nebent esu jo šeimos narys, draugas, bendražygis ar simpatikas.

Apibendrinat kredibilumas turi keturis skirtingus lygmenis:

  1. Tikiu siuntėju, bet netikiu žinia.
  2. Tikiu ir siuntėju, ir žinia.
  3. Netikiu siuntėju, bet tikiu žinia.
  4. Netikiu nei siuntėju, nei žinia.

 

kred

Kaip didinti savo kredibilumą?

Apžvelgę visus anksčiau nagrinėtus pavyzdžius, įsitikiname, kad kredibilumas yra sąlygojamas įvairiausių kontekstų ir aplinkybių. Kai kurias iš jų galime lemti patys, kai kurios, deja, nuo mūsų nepriklauso.

Galvojantiems apie savo kredibilumą, daugelis autorių pataria atkreipti dėmesį į pirmąjį įspūdį, kaip atrodome, kaip esame apsirengę ar kokia mūsų šukuosena („Pagal drabužį sutinka…“). Kita vertus, B. J. Fogg savo knygoje „Persuasive Technology“ kalba ir apie transakcinį bei terminalinį kredibilumą. Pirmasis nagrinėja transakciją, kuomet siuntėjas tampa patikimu šaltiniu žinios siuntimo momentu, antrasis – apie laike apibrėžiamą kredibilumą – kuris išnyksta arba neišnyksta pasibaigus žinios siuntimui.

Nors kredibilumo dinamika yra be galo įdomi tema, šiame tekste, į ją daugiau nebesigilinsime. Verčiau aptarsime pagrindinius būdus, kaip didinti savo asmeninį ar savo verslo kredibilumą.

Tikiu siuntėju. Profesionalumas. Jeigu norite, kad Jūsų žinios gavėjai patikėtų Jumis, privalote demonstruoti profesionalumą. Pastarasis gali būti apibrėžiamas ir kaip kvalifikacija, ir kaip ryžtas rasti sprendimą ir kaip vertės, kurią suteikia sprendimas, aiškinimas.

Tikiu žinia. Ekspertizė. Jeigu norite, kad gavėjai patikėtų žinia, privalote demonstruoti ekspertizę. Ši gimsta iš analizės, apibendrinimų, vertinimų ir išvadų.

Netikiu žinia. Įrodymas. Jeigu norite, kad gavėjai patikėtų žinia, privalote pateikti aiškų ir konkretų įrodymą (pvz., 2155 darbo vietos – tiek per metus mums visiems kainuoja muzikos piratavimas). Atkreipkite dėmesį, kad įrodymas gali būti raštinis, skaitmeninis, emocinis ir loginis.

Netikiu siuntėju. Charizma. Jeigu bijote, kad gavėjai nepatikės Jumis kaip šaltiniu, privalote išnaudoti visą charizmą, kurią turite.

Apibendrinant, profesionalumas ir ekspertizė yra pirminiai kredibilumo komponentai. Įrodymas ir charizma – antriniai. Kodėl? „Ne viskas auksas, kas blizga“. Profesionalumas yra ekspertizė daugiau priklauso nuo objekto, apie kurį kalbama, o įrodymas ir charizma – nuo subjekto, t.y. kiek ir kaip jis sugeba įrodinėti.

Atkreiptinas dėmesys, kad charizma daugeliu atveju nėra suvokiama racionaliai, o kaip unikalus gebėjimas kalbėti tai, ką nori girdėti nori auditorija. Savo ruožtu racionalizmas mums kužda, kad charizmos jėga labiausiai veikia tuos, kurie ją pripažįsta ir yra linkę įsitraukti patys. Taigi vien jau siekis išgirsti auditorijos poreikius ir lūkesčius gali būti traktuojama kaip bundanti charizma.

O galbūt Jūs žinote stebuklingų būdų padidinti savo kredibilumą? Įdomu, pasidalinkite komentaruose.

Kūrybos, kūrybiškumo sritis yra apaugusi gausybe mitų, kurių bene skaudžiausias yra, jog kūrybišku žmogumi gimstama – tau arba duota, arba ne. Žmonės yra linkę pamiršti, kad vaikystėje užtekdavo ir dviejų spalvų flomasterių, kad nupieštų žolę, žemę, jūrą, šunį, mamą ir saulę, paprasta skrynia tapdavo piratų laivu, lauko teniso raketė gitara, o ilga liniuotė – lazeriniu kardu iš „Star Wars“. Toks jausmas, kad kai kurie žmonėmis prabunda tik po luošinamojo mokyklos miego, pamiršdami, kad vaikystėje visi mes buvome labai panašiai kūrybiški.

Kūrybiškumui mes priskiriame ir kitą mitą, apibrėžiamą fraze „think outside the box!“ (galvok už dėžės ribų!). Tai kūrybiškumo klišė (ir jums tai sako žmogus dirbęs reklamos agentūroje „Box“) reiškianti netradicinį, originalų mąstymą. Jeigu užstringame ties problema, protingas žmogus mums patars išlipti iš savo minčių, nuostatų dėžutės ir pažiūrėti į problemą kitu kampu, bet dažniausiai kūrybiškumas žmonėms vis tik lieka ta mistine teritorija, kurioje komfortą gali jausti tik turintys tiesioginių ryšių su devyniom graikų kūrybiškumo mūzom.

Dviejų didelių Telco kompanijų sandoris Lietuvoje yra retas ir įdomus reiškinys ne tik verslo požiūriu. Kaip tokioje situacijoje dvi didelės žinomos kompanijos turi komunikuoti taip, kad klientų patirtis nenukentėtų, o darbuotojai jaustųsi gerai?

Apie „metų sandorį“ buvo pranešta 2015 metų spalio 6 dieną. Natūralu, kad apie tokius planus greičiausiai žinojo tik keletas žmonių įmonėse ir tik pačiose viršūnėse. Bendras darbuotojų skaičius bendrovėse siekia apie 3000 – suprantama, kad paskelbus tokias žinias, retas kuris nepatirtų nė menkiausio streso. Klasikinė žmogaus reakcijos į pokyčius schema yra ši (pasiskolinome iš čia), tad pažiūrėsime, kaip teorija pasitvirtina praktikoje.

teo_omnitel

Praėjo daugiau nei pusmetis, realios įmonių jungtuvės dar tik artėja, o apie procesą mums sutiko papasakoti „Teo“ ir „Omnitel“ Korporatyvinių reikalų vadovė Audronė Mažeikaitė ir vidinės komunikacijos vadovė Vija Valentukonytė. Jos išskyrė du svarbius etapus, kurių metu komunikacijai buvo keliami skirtingi tikslai, tad kiekvieną jų atskirai ir aptarsime – pirmąjį – dabar, antrąjį – kitame įraše.

Pirmas etapas: apsiprasti ir susipažinti

Šis etapas vyko 2015 m. spalio-gruodžio mėnesiais. Pasak Audronės, pirmaisiais mėnesiais buvo siekiama dviejų tikslų:

  • pirmasis – suvaldyti išorinę komunikaciją taip, kad klientas nesutriktų ir jo patirtis su „Teo“ ir „Omnitel“ išliktų tokia pat gera kaip ir iki šiol, o ateities lūkesčiai būtų suvaldyti;
  • antrasis – užtikrinti, kad darbuotojai apsiprastų su nauja situacija, joje matytų atsiveriančias galimybes ir motyvaciją ne tik įvykdyti paskutiniam metų ketvirčiui iškeltus tikslus, bet ir kurti ateities verslą drauge su kolegomis iš kitos bendrovės.

Tuo metu vadovybė ėmėsi kurti naują verslo viziją ir vienodas struktūras abiejose organizacijose, kurios be abejo kėlė daug klausimų darbuotojams, tokių kaip „kas bus mano vadovas?“, „kas bus su mano darbo vieta?“, „kaip pasikeis mano darbo sąlygos?“, tad buvo labai svarbu užtikrinti kuo sklandesnę vidinę komunikaciją.

Kaip šie tikslai buvo pasiekti? Vija dalinasi keliomis įžvalgomis:

  • Sukurkite mantras ir jų laikykitės. Buvo suformuluoti aštuoni visur ir visada naudojami teiginiai, kurie buvo komunikacijos pagrindas.  Jie buvo naudojami visur ir tapo atsaku į visus svarbiausius klausimus, jų neinterpretuojant. Pavyzdžiui: „Iki 2015 metų pabaigos niekas nesikeičia nei darbuotojams nei klientams“.
  • Būkite atviri. Šimtu procentų pasitvirtino komunikacijos aksiomos „atvirumas ir skaidrumas“. Nuo pat pirmos sandorio dienos iki dabar tebegalioja tokios taisyklės:
    • Jei kažko nežinai – taip ir pasakyk, ir pateik, kada galėsi atsakyti. Tesėk šiuos pažadus.
    • Nedelsk – naują sprendimą iš karto komunikuojame abiejuose intranetuose tiksliai tuo pačiu metu.
    • Atidaryk komunikacijos kanalus kitai pusei – skaidrumo dėlei IT užtikrino, kad abiejų įmonių darbuotojai matytų vieni kitų kalendorius, kontaktus ir Intranet‘us.
  • Komunikuokite daug daugiau ir dažniau nei buvote įpratę. Nuolat ir metodiškai vykdoma komunikacija mažina pavojų, kad atsiras vakuumas ir ims sklisti gandai, taip mažindama darbuotojų patiriamą stresą. Tam tikslui naudojome kas savaitinį blog‘ą, darbuotojų susirinkimus ir kitas priemones.
  • Derinkite offline/online komunikaciją. Parašytu žodžiu žmonės pasitiki kaip oficialiu, ir tai labai efektyvu, bet kontekstui suprasti ir darbuotojų įsitraukimui užtikrinti svarbiausia yra face2face komunikacija: iškart po esminių naujienų paskelbimo apvažiavo regionus ir susitiko su visais darbuotojais, vyko 6 tiesioginės transliacijos visiems įmonių darbuotojams,  kurių metu buvo pristatomos abiejų bendrovių pagrindinės verslo sritys, atsakoma į darbuotojų klausimus.
  • Darbuotojai – pirmiausia. Formuojant įmonių struktūras, buvo sustabdyta naujų darbuotojų samda. Naujas darbuotojas iš išorės buvo samdomas tik tokiu atveju, kai „Teo“, „Omnitel“ ir „Lintel“ patvirtindavo, kad tokios kompetencijos specialistų pas juos šiuo metu nėra.
  • Nuolat matuokite vidinę temperatūrą. Vykdant tokio masto pokyčius, yra labai svarbu reguliariai matuoti organizacijų „pulsą“ ir atitinkamai į jį reaguoti. Kas kelis mėnesius vykdomos trumpos apklausos su paprastais klausimais, kuriuose prašoma įvertinti pokyčių bei išvardinti kokios sritys kelia daugiausiai klausimų. Sandorio paskelbimo savaitę 58 proc. darbuotojų procesą vertino teigiamai, o praėjus keliems mėnesiams – jau 78 proc.

teo_omnitel3 teo_omnitel2

Apibendrinant, šiame etape buvo labai svarbu tvirtai pateikti kryptį ir instrukcijas, kaip veikiame toliau, skatinti susipažinimą, o komunikacijai skirti maksimalų dėmesį ir resursus.  Dėl pastarųjų – sunkiausias buvo sandorio paskelbimo momentas  – paskelbus sandorį kiti bendrovėse dirbę komunikacijos specialistai turėjo susipažinti su veiksmu planu  ir įsijungti ypatingai greitai, nes informacijos poreikis buvo jau pasiekęs piką.

Kaip pavyko? 2015 metais abiem bendrovėms pavyko nenukrypti nuo plano ir pasiekti išsikeltus verslo tikslus, tai leidžia daryti išvadą, kad pokytis buvo tinkamai suvaldytas.

Intranets

Visa naujausia informacija buvo skelbiama abiejų įmonių Intranet‘uose vienu metu.

O kitame įraše – papasakosime apie antrąjį etapą, kuris vyksta ir dabar.

0 361

Autorius: Tomas Staniulis, „Person premier“ konsultantas, lektorius, rašytojas, organizacijų ugdymo ir vystymo programų kūrėjas.

——————

Lietuvių kalboje žodis „paskolinti“ turi paniekos atspalvį. Joje nėra taurumo, todėl ir užkabina pavadinimo dviprasmybė. Nejaugi galima paskolinti garbę?

Norisi įgelti autoriui, kuris naudoja aukštojo pasaulio sąvokas apibrėžti žemiškajai miglai. Juk garbingasis „reputati“ – tai žodis, atsineštas iš senovės lotynų kalbos, reiškiantis „apmąstyti“, „pagalvoti prieš darant“.

Tuo tarpu mūsiškė „skola“ – viso labo lietuvių medkirčių legenda. Jos kilmė susijusi su žodžiu „skelti“. Medkirčiams kapojant mišką, skildavo šakos ir skiedros, pasitaikydavo įvairių sužalojimų, kartais – ir mirčių. „Skola – ne rona, neužgis“, – guosdavo senas medkirtys jauną, cypiantį iš skausmo ir spaudžiantį rankoje nukirstą pirštą. „Neužgis“, – dūsaudavo kaimo moterys, parvežus po audros medžio pritrenktą vyrą.

Gyvenime viskas paprasta. Padarei kažką bloga, turi atlyginti. Jei neturi resursų, gali užskaityti skolą. Geros reputacijos žmogus grąžins skolą, blogos – ne. Bet čia paprasta gyvenime. O kalboje viskas gali būti kitaip.

Kaip kalbininkai keitė lietuvių požiūrį į pinigus?

Ši hipotezė remiasi falibilizmo filosofija, teigiančia, kad nėra neklystančios pažinimo instancijos, todėl mokslas yra atviras bet kokiems naujiems įrodymams. Bet kokios mūsų turimos žinios gali būti kvestionuojamos. Tuo ji ir yra žavi.

Jei pamenate, ikikarinėje ir pokarinėje lietuvių literatūroje gana dažnai buvo galima aptikti žodį „bar̃gas“, paprastai su veiksmažodžio „duoti“ ar „imti“ bendratimi, pavyzdžiui, „imti bargan“. Greičiausiai, kad šis žodis atėjo iš žydų krautuvėlių miestuose, Vilniuje ar Kaune. Senasis hebrajų „karah“ tą ir reiškė „prekiauti, derėtis“, tačiau mes, lietuviai, kaip didžioji dalis indoeuropiečių „h“ perkėlėme skiemeniu į priekį.

Antroji įtikinama versija, kaip žodis „bar̃gas“ galėjo pakliūti į lietuvių kalbą – per vokiečių ir prūsų pirklius, Klaipėdos uostą. Vokiečių kalboje „Borg“ reiškia „skola“, „borgen“ – skolintis, o ir dabartinėje anglų kalboje žinome ir „borrow“, ir „bargain“.

Kai pagalvoji geriau, ar nebūtų geriau, jei lietuviai iki pat šios dienos „imtų bargan“, „bargainintų“ arba „bargintų“? Mums nereikėtų „skilti“, „skelti“ ar „skaldyti“, ir dėl to paprasčiausiai justume mažiau rizikos. Taip būtų išspręsti priekaištai dėl menko lietuvių verslumo, finansinio išprusimo, nenoro prekiauti, skolintis, derėtis, parduoti, eksportuoti ir t.t.

Nebūsiu pirmas, kuris konstatuoja, kad Lietuvoje nėra derybų kultūros. Ją išnaikino Holokaustas, žydų ir lietuvių tremtis į Sibirą, turto nacionalizavimas ir sovietizacija. Paskutinius šios kultūros daigus DDT milteliais išpurškė kolchozai ir tuščios lyg po atominio karo parduotuvės. „Tu ateini tuščiomis kišenėmis derėtis su žmogumi, kuris neturi ką parduoti“, – paradoksali sovietinio žmogaus tragedija.

Taigi originali hipotezė ir kelia idėja, kad, jeigu senasis „bargas“ nebūtų sunormintas į sovietinę „skolą“, galbūt šiandien mūsų požiūris į pinigus būtų kur kas tauresnis. Galime daryti aiškią prielaidą, kad prie piniginių santykių Lietuvoje devalvavimo ir jiems susidariusios paniekos iš esmės prisidėjo ir kalbininkai.

Kas užmušė „bargą“?

Iš esmės už šio senojo indoeuropietiško žodžio išujimą iš lietuvių kalbos atsakingi du žymūs kalbininkai – Pranas Skardžius (1899-1975) ir neseniai į amžinąją kelionę iškeliavęs Vincas Urbutis (1929-2015).

Pirmasis iš jų buvo aistringas lituanistikos fanatikas, mūsų kalbos tėvo Jono Jablonskio raštininkas, nuo 1930 metų Kauno universiteto dėstytojas ir profesorius. Vienas iš pirmųjų jo veikalų buvo apie slavų skolinius lietuvių kalboje. Jo nuomone, slavizmas „bargas“ kilo iš rusiško „бор(к)гъ“, ar bent jau iš lenkiškojo „borg“.

Nenuostabu, kad iš Rusijos imperijos gniaužtų išsivadavusioje valstybėje, „bargas“ ėmė dingti iš oficialiosios vartosenos. Viskas, kas tariamai, buvo slaviška, Lietuvai netiko, nors, kaip pastebėjome anksčiau – šio žodžio kilmė galėjo būti lygiai taip pat vokiška ar hebrajiška. Sunku ginčytis su kalbininku, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad žemaičių tarmė ligi šiol yra išlaikiusi „bargą“ reikšme „imti skolon“.

Antrą kartą kaip slavizmą šį žodį sunormino Vilniaus universiteto profesorius V. Urbutis 1991 metais. Vėlgi – reikia atkreipti dėmesį į laikmečio dvasią – išsivadavusi iš sovietinių gniaužtų Lietuva troško apvalyti ir saugoti savo kalbą. Beje, V. Urbutis, kaip kalbininkais, pasižymėjo išskirtiniu radikalumu. Tai atsiskleidė jo knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“, išleistoje 2006 metais. Pasak profesoriaus, leidimas nelietuviškais rašmenimis rašyti asmenvardžius vietoj valstybine kalba užrašytų, ar net šalia sulietuvintų būtų lietuvių kalbos išdavystė.

Esą, tai kenkia pačiai kalbos dvasiai. V. Urbučio nuomone, žmogaus pavardė yra ne privati asmens nuosavybė, o vardyno, žodyno ir kalbos sudedamoji dalis. Štai jums ir „W“ rašybos lenkų kilmės Lietuvos piliečių dokumentuose problema. Lingvistiniai ir mentaliteto skirtumai.

Kur baigiasi dvasia ir prasideda mentalitetas

Taigi, kalba reguliuoja dvasią. Atrodo natūralu, kad, neegzistuojant privačiai nuosavybei, sovietmečiu iš viešosios vartosenos dingo sąvokos, susijusios su turtu, prekyba, finansų valdymo instrumentais. Skurdo visuomenėje iš garbingo gebėjimo derėtis liko tik pirkti, parduoti ir spekuliuoti.

„Duoti bargan. Nevartotina. Slavizmas, skolinys iš rusų kalbos“, – atmintyje atgyja Lietuvos radijo diktorės balsas. Kalbos pamokėlės. Taip ir girdžiu: „Sko-olinys iš rusų kalbo-os“. Kas nežinote, čia to paties J. Jablonskio pasiūlyta balsio „o“ vokalizacija („O“ lietuvių kalboje visuomet ilgas“), galimai atsinešta iš Suvalkijos lygumų.

Nors, jei žiūrėsi į giliąją etimologiją, semantiškai „bargas“ siejasi su proto-indo prokalbės šaknimi „ḱred dʰeh”, kur „kred“ reiškia „širdį”, visas junginys – „padėti širdį“. Lygiai taip pat kaip ir semitiškas „karah“.

Klausimas pamąstymui: „O už ką Jūs padėtumėte savo širdį?“ Tyla. „Už šeimą, už tėvynę, už artimą“, – nuskamba netvirti balsai. Dievą, vertybes, įsitikinimus. Gal būsto kreditą? Nepikta pašaipa.

Šiandien madingos sąvokos „kreditas“ reikšmė, kildinama iš senosios lotynų kalbos ir reiškia – „patikėti“, „pasitikėti“. Todėl mūsų politikų mėgstamas posakis „išnaudojome pasitikėjimo kreditą“ apskritai yra alogiška hiperbolė. Kaip tu gali „išnaudoti pasitikėjimo patikėjimą“?

Jeigu Luciano Pavaroti sudainuotų: „do-mi-sol-do-sol-mi-do“, skambėtų visai panašiai. Nebent remtumėmės senovės kabala, teigiančia, kad kiekvienas garsas turi ir skaitmeninę išraišką.

Bet tuomet ir skolos, skoliukės ir skolelės, paskolos bei paskoliukės (f***k, kaip nekenčiu finansinių deminutyvų!) stotų į absoliučiai priešingą gretą palyginti su bargu ar kreditu.

Kabalos gematrijoje balsiai neturi skaitmeninės išraiškos:

SKL=60+20+30=90

BRG=2+200+3=205

KRD=20+200+4=224.

Skaitmenine išraiška kreditas laimi. Lingvistine ir semantine irgi.

 

Vietoj išvadų 90<224

Galima būtų atsiprašyti už trumpą ekskursą į ezoterinę kabalą, bet esmė nuo to nesikeičia.

Semantiškai „skola“ kaip ir „skaldyti“ ar „skelti“ yra „patirti netektį“, nes suskaldyto daikto niekada nebesugrąžinsi. Tuo tarpu „patikėti savo širdį“ ir emociškai, ir metaforiškai skamba jautriai ir giliai. Juk „padėti“ širdį gali tik tuomet, jei ją turi (nesi atidavęs arba esi atgavęs). Antroji sąlyga – pasitiki imančiuoju, t.y. žinai, kad jis ją tikrai sugrąžins.

Štai čia ir ateina į pagalbą motušė Reputacija – „pagalvok prieš spręsdamas“, priešdėlis „re-“ reiškia „dar kartą“, pagalvok. „Reputati sitis bonis“ – buvo skelbiama Senovės Romos teismuose: „Apie Juos galvojama gerai“.

Reputacija negali būti perkama ar parduodama. Galite prieštarauti – žinoma, masinės informacijos priemonės gali priversti inertiškas bendruomenes negalvoti prieš priimant sprendimą. Komunikacijos trolių fabrikai gali paskatinti visuomenę jausti baimę, liūdesį, džiaugsmą, nepasitikėjimą ir spręsti šių emocijų pagrindu. Visgi uždaryti kritinio mąstymo į dėžutę dar nepavyko niekam, nors istorijoje bandymų būta.

Lygiai taip pat reputacija negali būti skolinama, perleidžiama ar duodama panešioti, nes ji yra paties individo teisė pergalvoti prieš priimant galutinį sprendimą. Pergalvoti apie naudą ir vertę, kurią jis tikisi gauti. Štai kodėl pavadinimas: „Ei, paskolink savo reputaciją!” nuskamba komiškai, pripažinkim.

Nesvarbu, ar privačiame gyvenime, ar versle, mes žadame ir grąžiname. Jei pildome pažadus, mūsų reputacija gera, ir tuomet kiti gali daryti prielaidą, kad taip elgsimės ir ateityje. Jeigu ne – skolinkis nesiskolinęs, – niekas negali nuspėti, kaip mes elgsimės, taigi mūsų reputacija yra bloga.

Mes neturime reputacijos – nėra ko net apie mus galvoti.

*****
Nori daugiau tekstų?

Kaip manipuliuoti savo bosu?
5 didžiausios vadovo komunikacijos klaidos
Ką daryti ir ko ne vykdant komunikaciją įmonėje

*****

 

 

 

0 242

Kelios įdomios nuorodos.

Pirmoji: „Mashable“ komentuoja, kad „Yahoo“ pamažu žudo „Tumblr“. Marissa Mayer, „Google“ žvaigždė, garbinta kaip būsimoji „Yahoo“ gelbėtoja, žadėjo stebuklą kai pirko „Tumblr“. Panašu, kad nepavyko. Tech žiniasklaida mėgsta pavaryti ant Marissos. Ne išimtis ir čia.

Antroji: „Mediapost“ apžvelgia tyrimą, kuris parodė, kad mobiliosios programėlės, kurios reklamuojasi TV, turi gerus naudojimo rezultatus:

The study found 77% of those cases showed a direct correlation between television ad spending and app traffic: when television ads ran, unique visitors went up 25%.

Kaip visada, telikas yra nenugalima priemonė produktams pardavinėti.

0 391

Autorius: Tomas Staniulis, „Person premier“ konsultantas, lektorius, rašytojas, organizacijų ugdymo ir vystymo programų kūrėjas.

——————

„Galite mane pakarti“, – pareiškė viena ministrė, nuvilnijus patyčių bangai feisbuke. Mums, cirkui, nuo to tik linksmiau, kai tuo tarpu pačiam atlikėjui kyla kartus noras ieškoti muilo, virvės ir taburetės.

Neieškokim šių savižudiškų atributų, neverta. Situacijų, kai kipšas trukteli už liežuvio ir nuskamba liapsusas, pasitaiko šimtui iš šimto. Tad tai, kas čia išdėstyta gali būti įdomu ir pradedančiajam politinių batalijų dalyviui, ir patyrusiam vilkui, viešųjų ryšių hariui poteriui.

Žinoma, čia jau iš bendro mandagumo aišku – padarei klaidą, – ištaisyk ir tučtuojau atsiprašyk. „Ups! Susivėliau! Atsiprašau!” – daug meno čia nereikia.

Senovės retorikos mokyklų auklėtiniai jau kadaise išskyrė keturias pagrindines pagrindines klaidas, kurios nutinka kalbų kūrėjams.

  1. Lapsus linguae (liežuvio klaida). Kitaip tariant, susipynė liežuvis. Pavartojote ne tą formą ar linksnį. Sumaišėte sintaksę. Sumalėte žodžių pradžią su pabaiga. (Pvz., „Ne mano mėnesis, nebudėsiu“ v.s. „Ne mano mėnesinės, budėsiu“).
  2. Lapsus calami (pieštuko klaida). Kas šiandien tampa lapsus clavis (klaviatūros klaida). Per skubėjimą praleidote, užmiršote ar nepastebėjote. Praleidote raidę, nepadėjote nosinės, iškraipėte žodžių prasmę, pavartojote žodį ne ta prasme ar reikšme, „sekretoriatą“ sumaišėte su „komisariatu“, ir, beje, interneto legenda „LIE+VA… TU!”
  3. Lapsus manus (rankos klaida).Ši klaida būdavo tapatinama su raštininko dėmesio praradimu ir rankos nuovargiu, kai, raštininkui užsnūdus, plunksna nuvažiuoja toli už lapo kampo. Rašte lyg ir paprastos, tačiau kalboje šios klaidos itin varijuoja nuo „iš esmės nusišnekėjau“, „nesusiejau sakinio pradžios su pabaiga“, „pristigau logikos“ iki „nesugebėjau apibendrinti“, „nepadariau išvados“ ir „likau nesuprastas“.
  4. Lapsus memoriae (atminties klaida). Nors ir kaip gaila, kartais paveda atmintis. Gali pasitaikyti visko – užmiršote, suklydote, „užkrito į smegenų kertę“, „stovi ant liežuvio galo“, o gal tiesiog – „prisiminsiu, paskui patikslinsiu“.

Čia juk nieko baisaus, ar ne? Visi mes tokių klaidų darėme, darome ir darysime. Tik žinote, kuo skiriasi profesionalus kalbėtojas nuo mėgėjo? Tuo, kad pirmasis, tegul ir padaręs klaidą, ją fiksuoja, pažymi, atsiprašo, pasitaiso ir nebekartoja. („Ups! Atsiprašau. Liapsus lingva. Galiu pasitaisyti, ir važiuojam toliau?“

Tuo tarpu antrasis tik kvailai kikena, paniškai atmušinėja kritikos strėles, įsižeidžia, demonstruoja pasipūtimą arba apsiverkia.

Nors priežasčių to nedaryti – aibės.

O kas, jei „ekskiuzai“ negalioja?

Taigi! Vėl pagavot. Situacijų pasitaiko tokių, kad net nagus nori graužtis. Kas iš Jūsų svajojate atsidurti po aštriu žurnalistų E. Jakilaičio ar R. Miliūtės taikikliu TV studijoje? Kam norėtųsi išgirsti kritiškus, bet profesionaliai parengtus A. Perednio ar D. Žeimytės klausimus atsisėdus prieš mikrofoną? Kaip atsakyti į sudėtingą klausimą, ypatingai, jei jo nesitikėjote?

Atsakymas paprastas: „Mąstyk kaip žurnalistas“. Tai yra vienintelis kelias, kad nebūtum suriestas į ožio ragą. Stebėk juos. Tyrinėk. Ir skolinkis jų gebėjimus. Visų pirma, pomėgį žvelgti giliai ir nebijoti aštrių temos kampų. Antra, gebėjimą greitai papasakoti istoriją, kuri įdomi klausytojui ar žiūrovui. Trečia, kalbėti profesionaliai, etiškai ir įdomiai.

„To maža, – pasakysite, – geras žurnalistas, be viso to interviu dar ir ruošiasi“. Faktas. O kas trukdo pasiruošti Jums? Štai paprastas pratimas, kuris padės lengviau suprasti, ko norite iš interviu. Taip pat žinosite, kokioje zonoje atsidūrėte.

Mano interesų zona

Ši zona yra paprasta – tai yra klausimi, į kurį galiu lengvai ir paprastai atsakyti. Dažniausiai jie prasideda: „Kas?“, „Ką?“, „Kam?“ ir „Kiek?“ Klausimai, į kuriuos nereikia perklausti: „O ką Jūs turėjote omenyje?“

Tai kaip reaguoti? Visų pirma entuziastingai: „Šis klausimas man įdomus ir profesinės pusės!“ Galima pabrėžti: „Kaip savo srities profesionalui“, „Kaip vadovei/mokslininkei/specialistei…“ Viskas priklauso nuo kredibilumo, kurį norite suteikti savo tolesniems teiginiams.

Tai yra tai, kaip Jūs jaučiatės.

„Mano interesų zonos“ klausimai paprastai suteikia tris įdomias galimybes:

  1. Praplėsti temų lauką.„ Iš vienos pusės socialinė politika yra glaudžiai susijusi su švietimo sritimi, ir su – kultūros, sporto, laisvalaikio ir sveikos gyvensenos sritimis, taigi ir su sveikatos apsauga“.
  2. Pademonstruoti savo kompetenciją.„Ką tik tyrinėjom naujus emigracijos statistikos duomenis: 45 tūkst. žmonių pernai paliko Lietuvą, tai yra apie 120 žmonių per dieną. Reikia paklausti, kiek ir kokių programų įgyvendino 14 mūsų ministerijų, kad to neatsitiktų?“
  • Parodyti profesionalumą.Ir čia reikia nepamiršti, kad profesionalumas – tai ne tik profesinis meistriškumas. O noras ir ryžtas spręsti klausimą. Gebėjimas rasti sprendimą ir jį paaiškinti.
Ne mano interesų zona

Su šia zona yra sudėtingiau. Tai yra klausimai, kuris pranoksta Jūsų profesines ribas. Čia jau ne „lapsus memoriae“, ne atminties klaida, o paprasčiausiai „Nežinau, ką pasakyti“. Nepamirškite, kad klausimai, pranokstantys mūsų profesines ribas, dažnai susiję su prašymu pateikti vertinimą – veiksmų, sistemos, organizacijos, institucijos, vadovų.

„Deja, turiu pripažinti, kad šiuo klausimu iš esmės nesidomėjau…“ arba „Nesu kompetentingas pateikti išsamų šio klausimo vertinimą…“ – šios dvi lanksčios formuluotės leidžia numalšinti jauduliuką, kylantį viduje.

Ką daryti toliau? Svarbu nepamiršti, kad „Ne mano zonos klausimai“ suteikia mažiausiai dvi galimybes:

  1. Pateikti savo nuomonę, pabrėžiant, kad ji nėra išsami ar oficiali.
  2. Neteikti savo nuomonės, pabrėžiant, kad ji nėra išsami ar oficiali.

„Aš galiu pateikti savo, kaip specialisto vertinimą, tačiau iš anksto pabrėžiu, kad tai nėra išsami ir oficiali mūsų organizacijos pozicija.“

„Manau, kad aš susilaikysiu nuo komentaro šia tema, ji nepapuola į mano interesų zoną, ir nesu įgaliotas teikti oficialios informacijos šia tema“.

„Nėra tokio klausimo, į kurį neįmanoma atsakyti, išskyrus tą, kuris nepatenkina klausiančiojo smalsumo“ (@Bernard Shaw)

Pilkoji zona

Čia sukrenta kiti klausimai, kurie kelia ypatingai daug neaiškumų, be to, gali būti kontekstiškai susiję su klausimus užduodančiu asmeniu ar nepatogia situacija, kurioje atsidūrėte (pvz., turite komentuoti keblius, sudėtingus klausimus, dėl kurių nukentėjo trečiųjų šalių interesai).

  • Netiesioginiai klausimai:
    • O kaip Jūs jaučiatės šioje situacijoje?
    • O Jūs, kaip žmogus, kokių pokyčių norėtumėte savo institucijoje?
  • Atviri:
    • Kokių vertinimų sulaukėte iš savo kolegų?
    • Kaip Jūsų vadovai reagavo į tokį poelgį?
  • Uždari:
    • Ar bendravote su nukentėjusiaisiais po įvykio?
    • Ar neplanuojate atsistatydinti?

Greitas patarimas: Pažymėkite, kad tai yra pilkosios zonos klausimas. Perfrazuokite klausimą ir paverskite jį savo interesų zonos klausimu.

Jeigu jaučiate, kad to padaryti nepavyks.

Atsakinėdami į netiesioginius klausimus pradėkite taip: „Mano nuomone, čia pilkosios zonos klausimas, tačiau atsakysiu vien tam, kad patenkinčiau Jūsų smalsumą…“ O tuomet rėžkite, kaip labai išgyvenate už klientus, kolegas, kolektyvą, organizaciją ar valstybę, tikslus, ateitį.

Atsakinėdami į atvirus pilkosios zonos klausimus, pradėkite taip: „Mano nuomone, čia pilkosios zonos klausimas, ir manau, kad šioje situacijoje nebūtų etiška teikti savo vertinimą kolegų, organizacijos ar vadovų atžvilgiu“.

Atsakinėdami į uždarus neišsidirbinėkite, sakykite „Taip“ arba „Ne“.

„Taip, mes susisiekėme su nukentėjusiaisiais iš karto po įvykio, šiuo metu vedamas dialogas ir derinami visi interesai“.

„Ne, neplanuoju. Manau, kad atsistatydinimas iš esmės situacijos nepakeis, o organizacijai, jos valstybėms ir tikslams kur kas naudingiau, kad likčiau savo poste ir kartu išsrėbtume visą košę“.

Žinoma, su ta sąlyga, jei košę žadate išsrėbti.

O ne joje paskęsti.

*****
Patiko šis tekstas? Jeigu nori toliau skaityti apie komunikaciją, vadovavimą, komandą ir lyderystę, spausk „Follow“ mygtuką šio puslapio viršuje.

Nori daugiau tekstų?

10 būtų, kaip nesusimauti duodant interviu
„Déjà vu“, arba kodėl krizės metu supanašėjame?
Atrask save: Koks tavo komunikacijos stilius?

 

 

Autorius: Tomas Staniulis, „Person premier“ konsultantas, lektorius, rašytojas, organizacijų ugdymo ir vystymo programų kūrėjas.

——————

Iš viso liberalų skandalo bene labiausiai erzina įspūdis, kad visa tai jau esame išgyvenę. Tas jausmas, lyg vėl užlipome ant to paties grėblio.

„Déjà vu“ fenomeną, jausmą, kad tai jau matyta, sukelia tai, kad krizę išgyvenantys subjektai elgiasi ir komunikuoja labai panašiai.

Galime paanalizuoti viešai prieinamus pavyzdžius.

Lyginamoji analizė

„Esu žmogus toks, kad nieko nebijau“, – 2016-ųjų gegužę prieš žengdamas į Prokuratūrą teigė Eligijus Masiulis.

„Drambliai porceliano parduotuvėje negali mūsų išgąsdinti“, – sakė Rolandas Paksas, kai specialiųjų tyrimų tarnybos agentai atliko kratą partijos būstinėje 2014-aisiais.

„Aš nieko nebijau, tik nenoriu būti apšmeižtas“, – 2012-aisiasi metais prieš netekdamas neliečiamybės Seime sklaidėsi tuometinis Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas. „Ką, jums duoti pačiulpti?“ – ši frazė ir politiko rodoma vena jau įėjo į istoriją.

„Aš nieko nebijau!“ – į klausimą, kodėl bijo atsiriboti nuo savo rėmėjo Jurijaus Borisovo, atrėžė tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas, ėjo nykūs 2003-ieji.

Koks tikslas rodyti drąsą atsidūrus krizinėje situacijoje? Keli pamąstymai. Pirmasis iš jų – stoicizmo estetika, tvirtos pozicijos demonstravimas, Senekos ar Marko Aurelijaus aptartas „gyvenimo sutariant su prigimtimi“ principas.

Kita vertus, čia slypi ir tam tikras paradoksas. Juk drąsa dar nuo Aristotelio laikų žinoma kaip savybė, kuriai svetimas veidmainiavimas.

Sutikime politiko, papuolusio į skandalą drąsa, nėra mirtininko drąsa (kokia čia mirtis – viso labo keli metai už grotų), nėra profesionalaus vado drąsa – kario, kuris pasitiki savo įgūdžiais ir nori mirti kartu su savo būriu, ir nėra piliečio drąsa – tarnavimo valstybei visuose šiuose pavyzdžiuose nėra itin daug.

Veikiau veikimo savo ar aplinkos labui.

Kitos drąsos rūšys, pasak filosofų ir psichologų, gali būti iš temperamento arba iš nežinojimo, iš pykčio ir iš skausmo. Drąsos iš temperamento (sutikite, EM, VU ir RP  temperamentai skirtingai) ir nežinojimo (partijų lyderiai iš esmės žino daugiausiai) būti negali, skausmo šioje situacijoje taip pat ne itin daug…

Vienintelė išvada – pyktis. Ant savęs, kad pakliuvo, ant kitų, kad pakišo, ant trečių – kad nepridengė, o ant ketvirtų – kad neperspėjo. Nors, atvirai kalbant, ir čia pykti nėra dėl ko. Kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas: „Что ж, обычные дела – нас с тобою наебали…

„Neik-Pulk-Išjuok“ technika

Yra, kas tiki rodoma drąsa, ir yra tokių, kurie tiki, kad jau pati drąsa yra gynybos dalis.

Vadinamasis „Denial-Hassle-Ridicule“ modelis, kurį išpopuliarino Noamas Chomskis, skirtas kovoti būtent prieš tiesą. Ši manipuliacinė technika koncentruojasi į tris pagrindinius imperatyvus: 1. „Neik kaltinimus“; 2. „Pulk ir priekabiauk prie argumentų“; 3. „Išjuok ir menkink argumentus“.

Atsitraukiant ir neigiant kaltinimus, būtina rodyti iniciatyvą ir pulti pirmiems.

  1. Paksas: „Kai prezidento skandalas subliūkš, tada pasakysiu Jums pavardes, kad niekam nebekiltų noro daryti įtakos tautos valiai“.
  2. Masiulis: „Ateis laikas – tiek papasakosiu, kad būtų įdomu Lietuvoje gyventi“.
  3. Uspaskichas: „Nusipirksiu minkštesnį čiužinį, daug popieriaus, tušinukų ir rašysiu knygas apie Lietuvą, apie valdžią, apie teismus“.

Panašu, kad ir pirmasis, ir antrasis puolimo pavyzdys kone identiškai atkartoja vienas kitą, nors juos skiria bene trylika metų. Galima sakyti, kad mokosi vienas iš kito. Nežinia, kiek kalba rimtai, o kiek su tikslu įbauginti tuos, kurie sukėlė pyktį.

Vienintelė trečioji frazė buvo pasakyta su aiškia humoristine potekste. Knyga „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“ lyg ir pasirodė, bet kažko super išskirtinio niekas ten taip ir neperskaitė. Nors jei pamenate, autorius buvo užsiminęs, kad knygos gali nerašyti, jei bus nutrauktas teisminis Darbo partijos persekiojimas.

Kas bus toliau?

„Aš neisiu į kalėjimą. Ką aš ten veiksiu?“ – humoristiškai atsikerta žurnalistams V. Uspaskichas.

„Partijai nėra jokių įtarimų, tik atskiriems nariams, tačiau tie įtarimai surišti šiaudais“, – kalba R. Paksas.

Argumentavimo moksle tai vadinama „Šiaudine baidykle“, kuomet teiginiai yra klaidingai interpretuojami, sukarikatūrinami, siekiant padaryti juos kuo mažiau atsparius kritikai. Net ir E. Masiulio teiginys apie tai, kad jis ruošiasi mokytis mestus kaltinimus kone mintinai ar komiška intermedija: „žinau, kada baigiasi spaudos konferencija, bet nežinau, kada baigiasi apklausa“ jau panašėja į „kaliausę“. Ilgainiui jų tikrai pamatysime dar daugiau.

Galgi bus ir „Raudonų silkių“ – argumentų, skirtų nukreipti diskutuojančių pusių dėmesį nuo esminės temos, priežasties ar problemos. Štai Konstituciją sulaužęs prezidentas „sąmokslu prieš valstybę“ ir „perversmu prieš teisėtai išrinktą prezidentą“ kaltino visus – viduje ir išorėje. Nuo valstybininkų klano, saugumo struktūrų iki užsienio žvalgybų veiklos.

„Ir dar. Visi tie ekspertai, komentatoriai, politologai ir parsidavėliai, kuriuos aš vadinu „aviganiais“, kaskart uoliai puolantys komentuoti bet kokį mažiausią DP veiksmą, kažkodėl TYLI ir nemato milijardinių nuostolių valstybei. Ar jie nėra tokie patys nusikaltėliai, kurie dezorientuoja ir dezinformuoja visuomenę, gindami ir slėpdami valdžios nusikaltimus?“ (V.Uspaskichas, 2012)

Geras pavyzdys „2 in 1“, „Šiaudinė baidyklė“ ir „Raudona silkė“ viename.

Ko galime pasimokyti?

Per pastaruosius metus teko organizuoti dešimtis krizių simuliacijų skirtingose organizacijose – nuo vartotojų pasipiktinimo nekokybiškais produktais iki riaušių jaunimo koncerte. Nuo užminuoto prekybos centro iki kyšininkavimo, nuo vaikų išnaudotojų tinklo demaskavimo iki diplomato pagrobimo Maskvos Šeremetjevo oro uoste.

Nesvarbu, kokia tai yra krizė, pirmoji pasakyta žinia ir pirmasis komentaras visuomet padeda pagrindą tolesnei komunikacijai. Štai dėl ko po skandalingosios žinios gegužės 12-ąją – pats herojus apie 106K skandalą prabilo tik po 6 valandų štilio.

Atminkite, laikas, kurį Jūs skiriate pasirengti krizės komunikacijai, tiesiogiai proporcingas komunikacijos kokybei.

Taigi norėdamas padėti išlošti laiko, simuliacijos metu dažnai duodu užpildyti nesudėtingą matricą.  Pirmoje grafoje apibrėžti tikslines grupes, antroje – aprašyti jų interesą, trečioje – gerai pagalvoti apie tai, kaip ši grupė suvokia problemą. Vėliau, atsižvelgiant į tikslinės grupės interesą ir problemos suvokimą, parengti konkrečią žinią.

Hipotetinė komunikacijos matrica.

1. Interesų grupė

2. Koks jos interesas? 3. Kaip suvokia problemą?

4. Kokią žinią jai nusiųsti?

Tyrėjai (Prokuratūra, STT)

Sėkmingai užbaigti bylą Korupcijos apraiškos valstybėje

Neigiu kaltinimus / Noriu bendradarbiauti

Prezidentūra, Vyriausybė Išsaugoti reitingus Auga visuomenės nepasitikėjimas

Esu pasirengęs prisiimti atsakomybę

Partiečiai

Išsaugoti reputaciją Įtariamas vienas iš mūsų

Nenoriu mesti šešėlio partijai

Politiniai oponentai

Didinti savo įtaką Reputacijos žala visoms partijoms

Galiu pasakyti apie visus

Žiniasklaida

Operatyviai viešinti ir rinkti „click‘us“ Papuolė stambi
žuvis

Pasakysiu, kai ateis laikas

Visuomenė

Sužinoti detales, nuteisti/išteisinti Visi politikai vienodi

Esu žmogiškai sukrėstas

Paprastas žmogus Teisingumas mano valstybėje Nenoriu būti demoralizuojamas

Atsiprašau dėl situacijos

 

Įdomiausia tai, kad keičiantis krizėms, interesai kinta ne taip greitai, nebent pasipildo ar išsibraukia viena ar kelios interesų grupės. Tiktai galutiniam komunikatui (jis sukuriamas iš 4-osios grafos) reikšmingos įtakos tai neturi. Kodėl? Todėl, kad krizės metu žiniasklaida tampa mediatoriumi, per kurį perduodamos žinios interesų grupėms.

Štai dėl ko visi komunikatai krizės metu yra panašūs – jie siekia aprėpti kuo daugiau interesų grupių.

Klausimas pabaigai: kaip Jūs galvojate, kokios grupės interesas šiuo atveju yra Tiesa?

0 784

„Lexus“ pareiškė – „geros idėjos gimsta tyloje“. Ir pateikė pasiūlymą: tu išbandai naują automobilį, o mes vienai Lietuvos mokyklos bibliotekai dovanojame akiratį plečiančių knygų rinkinį (beje, jis tikrai geras). Ir tada dar paspaudžia papildomą „įtakos mygtuką“: „ir gal būtent Jūsų dovanotos knygos įkvėps būsimąjį Nobelio premijos laureatą“. Win-win pasiūlymas!

Ar aš koks sociopatas, kad nenorėčiau, jog Lietuvoje išaugtų Nobelio premijos laureatas? Žinoma, atvažiuosiu pabandyti ir uždirbti bibliotekai knygų.

Suprantama, kad „Nobelio laureato korta“ atrodo sunkiai įtikinama, didžioji dalis greičiausiai net nesusimąstė taip sudėtingai ir detaliai. Bet, pripažinkite, sklandumo šiame pasiūlyme yra.

„Lexus“ žino, kad prekės „pačiupinėjimas“ labai padidina pardavimus. Bet pasiekti aukštesnį socialinį sluoksnį sudėtinga – jis ir įnoringas, ir saugo privatumą, ir neturi laiko. Surengsi automobilio pristatymą (nors jis ir neišvengiamas), suinvestuosi krūvą pinigų, o jie tik ateis, pagers ir išvažiuos.

O toks pasiūlymas ne tik yra paskatinimas atvykti išbandyti automobilį. Tai ir tinkamos asociacijos:

  • Tyla. Automobilis tylus, t.y. geras, modernus ir pan. Suklusk ir įsiklausyk.
  • Knygos/skaitymas. Visas panteonas asociacijų. Pradedant išmintimi (knygos), susikaupimu, noru siekti ir tobulėti (skaitymas) ir baigiant apeliacija į aukštesnius socialinius sluoksnius, kurie žino, kas yra knyga/skaitymas ir supranta jos vertę.

 

Apibendrinant, idėja sveikintina, nes bandoma nušauti kelis zuikius vienu šūviu:

  • Prikviesti potencialų pirkėją;
  • Sustiprinti naudingas/reikalingas asociacijas;
  • Pasirodyti socialiai atsakingais (knygos-bibliotekos-vaikai-būsimi Nobelio laureatai);
  • Išsiskirti iš kitų automobilių prekės ženklų.

Gal galėtų atsiliepti agentūra, kuri vykdė kampaniją ir gali pasidalinti rezultatais. Ar sprendimas suveikė? Parašykit mums.

Beje, eksporomtu: ar tokia „knygų/skaitymo“ reklama tiktų kitiems premium automobilių prekės ženklams? Raumeningam/energingam (netgi chuliganiškam) BMW – vargu. Statuso įsikūnijimui, sėdinčiam už Mercedes-Benz vairo – tikrai ne. O štai Audi ar Volvo – greičiausiai.

Ir pabaigai. Beieškant, kas pasaulyje dedasi su raktažodžiais „lexus+book“, užtikome „The Art of Lexus“. Štai kaip „Lexus“ bando ginti savo ypatingumo aureolę. „Lexus“ – tai ne lex (lot. teisė), o menas.

Bamboo-Cover1-960x559

0 1048

Ar tai sutapimas, ar ne, bet ir man pačiam ėmė kilti klausimų ar gerai darau leisdamas pinigus tradicinėms kampanijoms internete, ir vis daugiau akyse ėmė užkliūti už pranešimų apie abejotiną web reklamos efektyvumą. O gal yra tiesiog taip, kad pats to nesuvokdamas ieškau patvirtinomo tam, apie ką galvoju.

Naujausioje “Group M” “Interaction” ataskaitoje (ji yra čia) mane sudomino keli dalykai, kurie it toliau nepalengvina gyvenimo reklamos užsakovui ir verčia blaškytis abejonėse:

  • Daugiau nei 30 % interneto srauto sugeneruoja ne žmonės, bet botai (nors ataskaitoje paminėta, kad Lietuvoje top portaluose botų srautas nesiekia vieno procento, vis vien graužia abejonė – nejaugi Lietuvos interneto žiniasklaida labiau pažengusi nei, pvz. Australijos?);
  • Dabar manoma, kad JAV beveik 90 % online video peržiūrų sugeneruoja viso labo 11 % namų ūkių (nors ataskaitoje paminima, kad jeigu “Facebook” būtų atviresnis ir pasidalintų savo duomenimis, vaizdas gal būtų kitoks);
  • Neatmetama prielaida, kad “Facebook” naudotojai vidutiniškai pasižiūri tik vieną 10-ies ir daugiau sekundžių “autoplay” video per dieną. Visi kiti – tik kelios sekundės “skrolinant” (tad apie kokį efektyvumą galima kalbėti)?
  • Itin didelis reklamos blokavimo procentas. Tiesa, ataskaitoje nurodoma, kad Lietuvoje jis vidutini6kai siekia tik 18 % (įdomumo dėlei, Austrijoje jis siekia 32 %). Tačiau vyrų iki 35 metų tarpe Lietuvoje irgi iššoka iki 30 %;
  • Augant mobiliajam interneto vartojimui, apsilankymai ima koncentruotis gana ribotame populiariausių aplikacijų rate. Kol kas padoraus sprendimo kaip reklamuotis jose irgi nėra.

Vienu metu, 2009 – 2010, atrodė, kad nuo šiol viskas bus aišku – FMCG reklamai naudok “teliką”, portalus ir “socialą”. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Jeigu nori pasižiūrėti į problemą naujai, pravartu tai padaryti ne tik iš kitos pusės. Reikia iš esmės pakeisti žodyną, o terminus pasiimti iš kitos rinkos.

Kai mes gimstame ir augame, turime daug svajonių, tačiau po mokslų (dalis – ir jų metu) susiduriame su realybe, nes ateiname į darbo rinką. Rinkas analizuoja ekonomikos, finansų mokslai, tai kodėl mums nepasižiūrėti į karjerą per šių mokslų perspektyvą?

Taigi, Jums maždaug 20-23-eji ir Jūs ką tik įsteigėte savo pirmą ir svarbiausią įmonę savo gyvenime – UAB „Mano karjera“. Ši įmonė pradeda konkurenciją su tūkstančiais kitų bendrovių, kurios vadinasi taip pat, tik jos įkūrėjai yra kiti jaunuoliai. Maža to, Jūsų įmonė ima konkuruoti ir su anksčiau į rinką atėjusiomis bendrovėmis, kurios turi ilgesnę patirtį ir didesnį ryšių tinklą.

Pradžia. Augimo fazė.

Ką tik startavusios įmonės akcininkams gali garantuoti tik tai, kad šiandien pigios akcijos po metų ar kelerių kainuos daugiau, žymiai daugiau. Per šį laikotarpį Jūs priversti mokytis (asistento ar jaunesniojo pozicija) ir tenkintis mažesne alga – taigi Jūsų UAB „Mano karjera“ akcijos neduoda jokių dividendų, bet po truputėlį brangsta.

Kryžkelė. Dividendų pagunda.

Praėjo keletas metų ir Jūsų įmonė sukaupė nepaskirstyto pelno, kuris nuolat buvo reinvestuojamas į įmonės plėtrą ir garantavo vis didesnį pelną. Akcininkai reikalauja išmokėti dividendus.

Kitaip tariant, Jūs jau patobulėjote tiek, kad rinka Jums pradeda siūlyti geresnes pareigas, kurias lydi, suprantama, didesnis atlyginimas (dividendai už įdėtą triūsą mokantis).

Ši kryžkelė nėra tokia jau paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes versle dažni nesėkmių atvejai, kai dividendams skiriama per daug įmonės išteklių, kurių nelieka tolimesnėms investicijoms.

Karjeros terminais kalbant, Jums pavojinga rinktis darbą, kuris yra pernelyg saugus ir neverčiantis judėti į priekį, mokytis (t.y., investuoti). Jeigu Jūs turite du pasiūlymus: vienas siūlo daugiau pinigų ir mažiau iššūkių, o kitas nėra toks dosnus, tačiau žada tobulėjimą, verta rimtai svarstyti antrąjį.

Agentūrose dirbantys žmonės patiria nuolatinius pokyčius (keičiasi klientai, situacijos, nuolat reikia kovoti už savo pajamas), todėl rinkoje yra labai vertinami. In-house pozicijų būna įvairių, dalis jų žada saugumą ir gerą algą, tačiau po keleto metų šioje pozicijoje, Jūsų akcijos gali būti nuvertėjusios, nes Jūs neinvestavote į save, o naudojote sukauptą kapitalą ir jo duodamus dividendus.

Rinkos korekcija.

Ekonomistai žino, kad rinkos nuolat patiria korekcijas dėl įvairių veiksnių, kurių neįmanoma numatyti. Todėl protingos bendrovės stengiasi joms ruoštis ir kaupia turtą arba dar vadinamus aktyvus, kurie jiems padės išgyventi sunkmetį.

Finansiniai atidėjimai. Atidėjimai yra tai, kas padeda bendrovei išgyventi sunkmetį. Verta turėti santaupų, negyventi nuo algos iki algos, tačiau Jūsų bendrovės „Mano karjera“ kapitalas taip pat yra:

  • Jūsų žinios ir patirtis, kurios kaupiamos lankantis seminaruose, skaitant knygas, diskutuojant, darant įvairius projektus.
  • Jūsų turimi ryšiai, sukuriami ir palaikomi per asmeninį bendravimą, dalyvavimą organizacijose (RSVA, LRVS, LiMA ir pan.), įvairiuose projektuose ir renginiuose.

Prekės ženklo stiprumas. Garsusis Omahos orakulas W. Buffetas, svarstydamas investiciją į kompaniją, analizuoja, ar ši kompanija turi gilius apsauginius griovius – jis analizuoja, ar šios kompanijos turimas produktas, padėtis rinkoje, kompetencijos yra tokios unikalios ir stiprios, kad konkurentams bus sunku ateiti į rinką ir šiai kompanijai pridaryti didesnių bėdų. Prekės ženklo stiprumas yra vienas iš galimų apsauginių griovių – už vienus produktus mes linkę mokėti žymiai daugiau, nors jų produktas nedaug skiriasi nuo pigesnių.

Taigi, ar stiprus Jūsų prekės ženklas? Ar Jūs esate žinomas rinkoje? Jeigu taip, ar esate vertinamas? Ar Jums kalbant suklūsta didesnis ratas žmonių nei Jūsų žmona ar sutuoktinis? Ar Jus rekomenduoja kiti? Sakoma, kad aukščiausias lygis yra tada, kai Jus rekomenduoja Jūsų konkurentai ir netgi priešai.

Kuo daugiau teigiamų atsakymų, tuo geriau Jūsų kompanija „Mano karjera“ yra pasiruošusi rinkos korekcijoms. Kuri tikrai bus, tik niekas nežino kada. Netikite ir manote, kad jos niekada nebus? Laikas paskaityti N. N. Taleb „Juodoji gulbė“.

Diversifikacija/koncentracija.

Jau išmokote rašyti bei platinti pranešimus spaudai? Sveikiname. Bet vien iš jų negyvensite. Išmokite dar ką nors. Kurti strategijas, rašyti įkvepiančias kalbas, rengti renginius, įtikinti potencialų klientą pirkti Jūsų paslaugas, o esamą – mokėti 50% daugiau už tą patį darbą. Suvaldykite krizę, išmokite, kaip veikia įstatymų priėmimo procesas ir kaip Seimo nariai priima sprendimus, ką kasdien galvoja neseniai pagimdžiusi mama ir kaip ją įtikinti nusipirkti Jūsų kliento dvigubai brangesnį ir niekuo neišsiskiriantį pieno mišinį.

Kai vadovas pasiūlys ar atsiras galimybė padaryti kažką naujo, nedelsiant pasisiūlykite. Ypač, jeigu dėl nesėkmės nereikės nukentėti (pvz., nebūsite atleistas).

Kuo daugiau mokėsite, tapsite universalesnis. Lietuvos rinka yra per maža profesionalams, kurie mokėtų idealiai, bet tik vieną ar keletą paslaugų. Kiek Jūs Lietuvoje rasite specializuotų RsV agentūrų? Visos jos iš esmės yra universalios (daro viską), tik turi didesnę patirtį vienokioje ar kitokioje srityje.

Ekonomikoje tai vadinama diversifikacija. Kompanija yra nesaugi, jeigu turi tik vieną, kad ir nuostabų produktą. Investuotojo elementorius nuolat primena iki skausmo atsibodusią liaudies išmintį: „nedėk visų kiaušinių į vieną pintinę“. Tai nedėkite ir Jūs, nes taip darančios Jūsų kompanijos „Mano karjera“ akcijos biržoje nesulauks populiarumo.

Kova su product life-cycle dėsniu.

Daugelis žinote šį terminą product life-cycle (PLC), kurio pagrindinės stadijos yra: įvedimas, augimas, branda ir smukimas. Protingas verslininkas ar rinkodaros profesionalas žino, kad išvengti smukimo stadijos, po kurios neišvengiamai produktas miršta ir pašalinamas iš rinkos, galima tik brandos stadijoje, suteikiant produktui naują kvėpavimą, išleidžiant naują jos versiją.

Vienintelis ir pagrindinis Jūsų kompanijos „Mano karjera“ produktas yra Jūs pats. Todėl Jums reikia nuolat rūpintis, kad Jūsų produktas nepasentų ir neišeitų iš mados. Greičiausiai Jums ne kartą teko susidurti su pavargusio, netgi „apkerpėjusio“žvilgsnio žmonėmis, kuriems (dažniausiai) jau virš 40-50 metų, ir jie sako: „aš jau viską žinau“, „man viskas nusibodo“, „čia jau nieko nėra naujo“. Jie gyvena PLC smukimo stadijoje – rinka jais praktiškai nebesidomi, jų įmonės akcijomis jau seniai atsikratė visi rimtesni investuotojai.

Venkite šios stadijos. Neapkerpėkite! Judėkite, galvokite, domėkitės. Jeigu RsV atsibodo, nerkite į politinę komunikaciją. Pabuvote in-house? Eikite dirbti į agentūrą. Netgi už mažesnę algą, bet taip atgaivinsite karjerą, ir jūsų akcijos vėl ims ropštis aukštyn.

Saugokitės infliacijos

Bėgant laikui pinigai nuvertėja. To išvengti galima tik vieninteliu būdu – tinkamai investuojant. Jūsų bendrovės „Mano karjera“ sukauptas turtas nenuvertės ir nebus sugraužtas infliacijos tik tada, jeigu Jūs investuosite. Kas tai? Tai – mokymasis, domėjimasis naujovėmis komunikacijos srityje ir jų taikymas, yra tai, ką privalote daryti. Visą gyvenimą. O jeigu mokysitės greičiau nei keičiasi rinka, tada Jūsų investicija duos ir dividendų!

Jūs galvojate lengva nuolat rašyti įrašus tokius, kaip šis? Pabandykite patys. Bus lengva pirmą kartą, pirmus dešimt, kai kuriems – pirmus dvidešimt. Bet pabandykite parašyti šimtą įrašų. Įdomių.

Sunku? Bet šie įrašai yra ideali proto mankšta, kuri verčia domėtis aplinka, skaityti ir lavina rašymo įgūdžius. Tai yra puiki priemonė, apsauganti Jūsų žinias nuo infliacijos.

—————

Kiekvieną savaitę apie komunikaciją, jos pokyčius ir galimybes INK agency tinklaraštyje www.judinksmegenis.lt

2016 m. gegužės 2-oji gali tapti nauju žymeniu Lietuvos interneto portalų istorijoje. Viskas priklausys nuo to, kaip skaitytojai priims 15min sprendimą atsisakyti anoniminių komentarų.

Šis ėjimas žymi keletą labai įdomių tendencijų.

Kas yra Lietuvos interneto erdvės lyderis?

Interneto portalai mėgsta skaičiuoti click’us (puslapių atvertimai, praleistas laikas ir t.t.), nes jie lemia reklamos pajamas.  Tačiau paskutiniu metu 15min imasi naujų ir naujoviškų paslaugų, požiūrių ir t.t. Prisiminkime – 15min ilgą laiką bent jau ant iOS turėjo nepalyginti geresnę aplikaciją nei Delfi. Prieš metus 15min žengė kitą rizikingą žingsnį ir laikinai buvo paskelbusi karą AdBlocker naudotojams. Taip pat žinomi įvairūs nors ir brangūs, bet eksperimentai su turiniu ir forma – miestelių pasakojimai, Pabėgėlių kelias ir pan. Palyginimui, Delfi yra žymiai atsargesnis, jis linkęs naudotis savo svoriu – pirkti bei integruoti kitus portalus (Moteris, Alio reklama ir pan.) bei investuoja į videoturinį.

Ar tai reiškia, kad 15min, daug metų būdamas Nr.2 rinkoje, nusprendė keisti žaidimo taisykles ir pradėti komunikuoti, kad tikrasis lyderis nėra didelis, bet yra inovatyvus? Yra masiniai prekės ženklai kaip Toyota ar Volkswagen, bet yra ir ne ką mažiau pelningi koncernai kaip BMW. Kadaise (būtent, kadaise) buvo Big blue (IBM) ir Think different (Apple).

Ar laikas uždrausti anoniminius komentarus?

Atsakymo neturime, tačiau 15min pasirinktas laikas nėra prastas. Žinia, kad visada reikia stengtis padaryti inovaciją pirmam, t.y. būtina skubėti, tačiau negalima jos pateikti nepasiruošusiai rinkai. Prisiminkime 2000-uosius, kai startavo Delfi ir labai greitai paliko už nugaros bei sukeltomis kelio dulkėmis privertė kvėpuoti tuomet internete dominavusį Lrytas.lt. Sėkmės paslaptis? Nemokamas turinys (Lrytą skaityti galėjo tik prenumeratoriai arba reikėjo mokėti už prisijungimą, kaip dabar VŽ premium paslauga) ir anoniminiai komentarai. Tuomet Lrytas.lt ilgai prie vardo skelbdavo ir IP adresą, o Delfi to nedarydavo.

Tačiau per paskutinius 16 metų daug kas pasikeitė. Pasikeitė požiūris į komentarus – juos rimtai vertina tik tie, kurie realiai nesuvokia žaidimo taisyklių arba pernelyg kreipia dėmesį į trumpalaikius dalykus (panašiai kaip savimi nepasitikintis vaikinas ar mergina vis domisi, ką apie ją/jį galvoja kiti, taip ir čia – įmonės ir asmenys skaitinėja komentarus apie save ir galvoja, kad tai yra labai svarbus visuomenės nuomonės atspindys, todėl būtina tai valdyti, pačiam prikomentuoti dar tiek pat teigiamų komentarų). Tą gerai suvokia ir komunikacijos žmonės, pavyzdžiui, Ryšių su visuomene agentūrų asociacija netgi paskelbė atsiribojanti nuo anoniminių komentarų.

Ar tai suveiks? Ir kaip tai suveiks?

Didžiausiu sėkmės 15min sėkmės garantu gali tapti… Facebook. Taip, nesuklydote. Mūsų teorija paprasta – anksčiau visuomenei reikėjo vietos, kur būtų galima išlieti savo įtūžį, pasisakyti, padiskutuoti. Paprastai kalbant, anoniminiai komentarai tam tikra prasme veikė kaip žaibolaidis ar garo nuleidimas. Atėjo FB, kuris pasiūlė ne tik civilizuotesnį (neanoniminį), bet ir patogesnį diskusijų formatą – timeline, like/emotions, reply, papildomo turinio (video/foto/links) įkėlimą ir t.t. Kas po to nori grįžti į basic technologinį lygį turinčius komentarus, kur galimas tik tekstinis diskutavimas.

FB yra neanoniminis ir čia yra didžiausia rizika. Bet ji nėra tokia didelė kaip Jums atrodo, nes atsirado rimta takoskyra, kuri metams bėgant vis gilėja – stiprėja visuomenės suvokimas, kad rimtos diskusijos ir rimti dėdės/tetos diskutuoja Facebook’e, o nerimtas, necenzūrinis „pasitaškymo gaivalas“ vyksta anomiškai interneto portalų komentarų skiltyse. Tada kyla natūralus klausimas – ar verta kreipti dėmesį į neanoniminius komentarus, jeigu juos rašo (ir skaito) nerimti dėdės? Gal geriau investuoti į užsislapstinusių Facebook trolių veisimą ir auginimą?

Apibendrinant – sveikiname 15min ir lenkiame galvą už tokį drąsų žingsnį. Labai viliamės, kad skaitytojai tai priims, o kiti interneto poralai netrukus paseks iš paskos.

 

 

Kritikuoti lengva. Sėdi ant kelmelio, žiūri prisimerkęs ir porini „čia tai reikėjo taip padaryti, čia va anaip“. Bet kartais neišlaiko nervai ir nesusilaikai „kas čia per….?“.

Apie ką čia mes? Ogi apie lietuvių kalbą, o tiksliau – taisyklingą jos vartojimą. Kai susiduri su klaikiu lietuvių kalbos vartojimu „Facebook“ aplinkoje, tai numoji ranka (nors nereikėtų) – gal tik pradines klases baigęs rašė arba sumaišė mygtukus telefone (sugrubusiais pirštais, ypač dabar, kai taip šalta).

Bet oficialūs asmenys, organizacijos, bendrovės to sau leisti tiesiog negali. Ką dabar mums apie Vilniaus m. savivaldybę, „Susisiekimo paslaugas“ galvoti? Kas ten dirba, jeigu viename sakinyje padaro dvi klaidas? Neva čia toks naujas hipster, yuccy stiliukas? Lietuvių kalba eina Anapilin, naudosim tik lotyniškas raides pramaišium su rudimentinėmis lietuviškų raidžių liekanomis, kada bus užgaida?

Jeigu reklamos vizualo vertinimas būna dažniausiai subjektyvus, skonio reikalas, tai lietuvių kalba yra sunormintas dalykas – tereikia paimti vadovėlį ir paskaityti. Nepatingėjome ir radome variantą: Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. Sako, kad sandėlyje turi, ir kainuoja tik 2 eurus – mažiau nei kavos puodelis popieriniame puodelyje Vilniaus centre! Gerbiamas mere, Remigijau Šimašiau, gal nupirkite knygą „Susisiekimo paslaugoms“ ir dar egzaminą surenkite?

Ir šis pasiūlymas ne tik merui skirtas – visoms kontoroms, tiek valstybinėms, tiek privačioms, laikas padaryti tą patį, nes paskaičius interneto puslapius ir tekstus, tai…

Ir nėra jokio pasiteisinimo lietuvių kalbos klaidoms, net ir bandymas sakyti: „mes gi čia rimtą darbą dirbame!“. Toks ir darbo rimtumas, jeigu varnelės ar nosinės nesugebama uždėti. Tokia ir organizacija. Rezultatas – daug prarastų karmos ir įvaizdžio taškų.

Mes suprantame, kad stovus Vilniui padovanojo Nyderlandų Karalystės inicijuoto dviračių dienos minėjimo proga, neva olandai nemoka gerai lietuviškai, tai gražu ir tai, kad bent taip užrašė, ko čia pykti? Negerai, pykstam. Nes šalia klaidų užrašyta „Susisiekimo paslaugos“, taigi jokių nyderlandų čia nėra. Todėl „Susisiekimo paslaugos“ turėjo paskaityti, ką stato Vilniaus gatvėje.

Untitled

IMG_1706

(p.s. foto darytos prieš porą savaičių, tai gal ir pataisytos jau klaidos. Labai šalta, nenuėjome pažiūrėti – jeigu eisit pro šalį, nufotografuokite ir atsiųskite).

Disclaimer’is. Jeigu kiltų kuriam skaitytojui pagunda abejoti, tai mes iškart pasakome, kad sveikiname idėjos autorius, pritariame ir palaikome. Čia net neturi kilti abejonių. Bet mes esame komunikacijos žmonės ir verta padiskutuoti iš profesionaliosios pusės. Galbūt mūsų ir (tikimės) komentatorių nuomonės bei pasiūlymai gali padėti projektą padaryti dar geresniu – tobulybei ribų nėra.

Pirmas jausmas pamačius projektą – kažkas čia ne taip, kažko trūksta. Galbūt pirmiausia klaidina pavadinimas, nes „Už SAUGIĄ Lietuvą“ signalizuoja apie teisėsaugą, vagis, karinį biudžetą, Ukrainą ir t.t. Vėliau supranti, kad tai susiję su smurtu artimoje aplinkoje. Nors lieka neatsakyta, prie ko čia įvaikinimo problema, priklausomybės?

Antras dalykas – suvokimas, kas tai. Komunikacijoje visada yra pagunda padidinti projekto reikšmingumą (atkreipkite dėmesį į pristatomąjį video ir jo emocinį krūvį (raudoną, juodą spalvas, šešėlius, rimtą balsą ir t.t.)), bet po pirmo įspūdžio ateina kasdienybės klausimas „na, ir?“. Sunku suvokti, apie ką šis projektas, bet pabandykime išsiaiškinti iš interneto svetainės http://uzsaugialietuva.lt/.

– Geri pavyzdžiai. Geras ėjimas rodyti pozityvą, žmonėms veikia role model. Tik reikia pripažinti, tai yra socialinių iniciatyvų „hub’as“ – sudėta viskas į vieną vietą ir tiek. Žvelgiant kritiškai, tai yra situacijos atspindys ir neturintis daug bendro su skatinimu kažką daryti.

- Kaip galiu padėti? Šita vieta turėtų būti lemianti projekto sėkmę, nes čia žmogus turi pajusti norą kažką daryti. Jeigu jis tą norą pajunta ir daro, tada projektas iš „situacijos atvaizdavimo“ virsta „pokyčių katalizatoriumi“.  Deja, realybėje čia komunikacija nekatalizuoja. Čia žmogus gauna tokias žinutes:

  • Prisijunk.
  • Tapk savanoriu.
  • Dalinkis įspūdžiais ir idėjomis.
  • Štai sąrašas organizacijų / veiklų, prie kurių tu gali prisidėti.

– Kur ieškoti pagalbos? Čia galima rasti pagalbos organizacijų kontaktus. Vėlgi – „situacijos atspindys“, o ne katalizatorius.

Kritikuoti lengva, o ką verta būtų tobulinti? Pabandykime padėlioti siūlymus

  • Aiškesnė „legenda“ ir tikslas. Mažiau patoso, daugiau ir sklandžios logikos. Pavyzdžiui, „įvaikintas vaikas – emociškai sveikas suaugęs ateityje – daugiau saugumo Lietuvoje“. Tikslai skamba kaip KPI – „nė vieno neįvaikinto vaiko iki 2017 m.“ arba „100 įvaikintų vaikų per metus“ ir t.t.
  • Asmeninė „nauda“. Dabar susidaro įspūdis, kad akcentuojamos organizacijos, o ne pavieniai asmenys (jų nesimato). Turi būti parodoma, kad kiekviena asmeninė iniciatyva bus apdovanota (pvz., visi prisidėjusieji gaus asmeninius kvietimus į Prezidentūrą rezultatams aptarti). Nereikia tikėtis, kad ims žmonės ir jungsis iš patriotizmo ar paraginti nuomonės lyderių. Žmonės nenori išlįsti iš komforto zonos, jiems reikia kažkokios paskatos (gąsdinimo, pinigų, šlovės/statuso, priklausomybės soc.grupei („jeigu jau visi, tai ir aš“)).
  • Suasmeninti tikslai. Žmonės sunkiai ryžtasi gelbėti pasaulį (čia tik Bruce Willis tai sugeba), todėl „Saugi Lietuva“ turi būti konvertuota į asmeninius KPI, pvz., „Jokio smurto tavo mikrorajone/daugiabutyje“.
  • „Apdovanojimai“. Vartojame kabutėse, nes tai nebūtinai turi būti Vyčio kryžius. Šis projektas gali turėti savo apdovanojimų sistemą. Būtent, sistemą, o ne vieną apdovanojimą, kurį arba gauni, arba ne. Galima apdovanoti už smulkmenas (mažas nario ženkliukas), už nuolatinį dalyvavimą, o už X smulkmenų gaunamas jau didelis nuopelnų apdovanojimas, kurį įteikia (!) Prezidentė. Apdovanojimų variantų yra daug, ne tik ženkliukai ant kaklo ar į atlapą – tai ir šventinės vakarienės, susitikimai, teisė kažką daryti, kažkur sudalyvauti, atminimo lentos ir t.t.
  • Aiškūs ir paprasti veiksmų algoritmai. Kvietimas „prisijunk ir savanoriauk“ neveikia – tie, kurie tai daro, jų net kviesti nereikia, o tie, kurie nedaro, neprisijungs. Bet galima pasiūlyti paprastų dalykų: „Išgirsti muštynių garsus pas kaimyną, skambink“, „Tau tereikia padaryti X ir Y“, „Iš tavęs tereikia 1 val. per savaitę padėti X organizacijai savanoriaujant“ ir t.t. Tyrimai rodo, kad žmonės nenori jungtis į neapibrėžtas veiklas, bet suformulavus tikslų poreikį, teigiamų atsakų skaičius šauna aukštyn (pvz., reikia prašyti 100 Lt iškarto, o ne po 1 Lt per mėnesį 5 metų į priekį (nors antruoju atveju reikėtų mokėti tik 60 Lt)).
  • Simbolika. Jeigu jau darome masinį projektą, tai ir simbolika turi būti masinė, popsinė. Skėtis tinka tik oficiozinei komunikacijai. Bet pakanka paimti gerą dizainerį/kūrybininką ir išplėtoti simboliką iki kasdienių vizualinių ar tekstinių elementų – iki tokių, kuriuos norėtų žmonės patys nešioti ant marškinėlių, švarko ar užsilipdyti ant automobilio bagažinės. Tik tada šis projektas bus ne elito, o visų mūsų, žmonių.

Potencialas. Šio projekto potencialas didžiulis dėl to, kas yra jo autoriai ir iniciatoriai. Prezidentė turi ne tik administracinę galią, bet ir autoritetą, todėl mes manome, kad tereikia patobulinti mechaniką, simboliką, ir tada bus gerai. Dabar kol kas nėra tvirto tikėjimo, kad šis projektas sėkmingai judės į priekį ir taps pokyčių katalizatoriumi.

Ką Jūs manot?

Dalijamės dar vienu Andriaus Grigorjevo, IDEA GROUP strateginės komandos vadovo, įrašu.

PROCESAS IR REZULTATAS

Prisimenu vieną pokalbį su drauge, kuri tuo metu kūrė dokumentinį filmą apie tai, kaip vienų geriausių ir įdomiausių Lietuvos eksperimentinės scenos muzikantų grupė susibūrė vienam bendram projektui, arba net tiksliau, – vienam bendram gabalui. Galų gale svajonių komandai gabalo sukurti nepavyko ir, nors filmuotos medžiagos buvo nemažai, dokumentinis filmas niekada nebuvo užbaigtas. Padūsavom, kad tokia smagi idėja neišsipildė ir viskas tuo baigėsi. Bet jei šis pokalbis būtų vykęs dabar, o ne prieš 6-7 metus, manau, jis būtų pasisukęs visai kitaip. Būčiau sakęs: „tai dar geriau, kad nieko nesigavo – vis tiek būtinai viską turi padaryti ir išleisti į viešumą dokumentinį filmą apie nepavykusį muzikinį projektą“.

Jei anksčiau kūrybos procesas būdavo slepiamas ir neviešinamas, dabar jis pats pasidarė savotiška preke. Vis daugiau sričių pradeda pardavinėti ne tik galutinį produktą, bet ir jo kūrimo procesą. Neilgai liko laukti, kol galutinis produktas/prekė/tekstas kai kuriais atvejais iš viso dings.

 

PROCESO VERTĖ

Tai, kad procesas tampa toks pats svarbus kaip ir galutinis produktas, galime pastebėti įvairiose industrijose. Technologijos, skaitmeninė distribucija ir nuolatinės/tęstinės komunikacijos galimybė leidžia A) pardavinėti negalutinį, bet dar kūrimo procese esantį produktą, B) produktą keisti net tada, kai jis yra išleistas.

Knygų leidyboje dalinis leidinių publikavimas nėra jokia naujiena. Dažnai autoriai pradeda publikuoti savo kūrinius dalimis, tiesiogiai įtraukdami ir skaitytojus. Man labiausiai įstrigęs hibridinės leidybos pavyzdys – Mark Danielewsky „House of Leaves“. Pirmiausiai šis leidinys buvo publikuojamas dalimis internete su galimybe komentuoti ir bendrauti su autoriumi. Žinoma, galiausiai autorius įpynė į siužetą komentatorius su jų komentarais ir jie liko įamžinti spausdintinėje romano versijoje.

Filmai jau senai turėjo director’s commentary funkcijas ir director’s / alternative cut’us, bet pastaruoju metu kino filmų kūrimo medžiaga tapo ne tik įsitraukusiems fanams skirtu pridėtiniu turiniu, bet ir labai svarbia rinkodaros komunikacijos strategijos dalimi. Netgi kūrybinėse industrijose „the making of“ tapo standartiniu formatu (net ir reklamoms). Kai kurie tuo sugebėjo ir pasinaudoti:

Dalyvavimas arba pojūtis, kad dalyvauji procese, pradėtas suvokti kaip savaiminė vertybė. Kickstarter projektų finansavimas būtent tai ir suteikia – galimybę būti produkto ar kūrinio kūrimo proceso dalimi.

Žaidimuose ne taip ir senai išpopuliarėjo early access galimybė, t. y. galimybė įsigyti žaidimą ir išbandyti jį dar tuo metu, kai jis yra kuriamas, testuojamas ir keičiamas. Taip pat po žaidimo išėjimo numatomi DLC gali iš esmės keisti žaidimo turinį ir apibrėžia, kad perki neužbaigtą kūrinį, kuriam trūksta kelių dalių.

Atėjo eilė ir muzikai. Nors studijiniai tirli pirli video įrašai jau senai tapo būtina albumo kūrimo proceso dalimi, atsirado ir kitų procesą aukštinančių formų. Visi girdėjom apie Kayne West’o albumą Life of Pablo, kuris buvo/yra nuolatos atnaujinamas ir keičiamas net ir po savo pristatymo ir išleidimo datos. Vienas įdomesnių dar 2014 metais startavusių muzikinių projektų, kuris procesui suteikia išskirtinį dėmesį – DNA PROJECT. Tai nuolat atnaujinamas muzikinio albumo kūrimo projektas, kuriame klausytojai pamato / randa ne tik atlikėjo inspiracijos šaltinius, muzikos kūrimo kontekstą, skirtingas takelių versijas, bet ir gali atsisiųsti muzikinių takelių darbinius failus.

dna

http://jviewz.com/#/dna

Šiuo metu darosi sunku surasti žanrą, kuris neturėtų savo „the making of“ pasakojimų formatų. Didžiausia išlikusi kūrėjų ir leidėjų dilema – ar leisti „the making of“ prieš išleidžiant pagrindinį kūrinį, jį jau išleidus ar dar tik jį kuriant. Bet kuriuo iš šių atveju „the making of“ tampa kūrinio kokybę žyminčiu rodikliu.

 

TOLIAU

Technologijos, skaitmeninės platformos ir distribucijos formos leidžia atsisakyti produkto kaip baigtinės formos sąvokos. Tai, kad mes galime fiksuoti patį kūrimo procesą, leidžia mums jį  patį paversti tekstu ir kartu savarankiškai egzistuoti galinčiu produktu. Tęstinis kūrinių perrašymas ar modifikavimas turėtų mus vis mažiau stebinti, nes viskas, kas egzistuoja skaitmeninėje erdvėje, yra dinamiška, o nuolatinė ir pastovi būsena yra analoginio pasaulio savybė. Kitas žingsnis „the making of“ istorijoje – atsisakyti galutinio produkto, t.y. atsisakyti įsitikinimo, kad fiksuota teksto versija yra pranašesnė ar tikresnė už kintantį / kuriamą variantą.

——

Andrius kuruoja atvirą online kursą apie tendencijas TRENDS: RESEARCH AND MANAGEMNT, kurį galima prenumeruoti čia:

http://semiosearch.lt/training/

 

Šįkart  Tomas apie bosą ir manipuliacijas.

Tomas Staniulis yra „Person premier“ konsultantas, lektorius, rašytojas, organizacijų ugdymo ir vystymo programų kūrėjas.

———

Tik jau neskieskit man! Ir nesižegnokite, kad niekuomet niekuo nesate manipuliavę, cit! Tik nesakykit, kad nesate manipuliavę savo vadovu. Šefu, bosu ar akcininku, direktore, departamento vadove, padalinio vedėja ar jos pavaduotoja – vienodi mes iki paskutinio nervo.

Iš kur žinau, klausite? Kitu atveju Jūs paprasčiausiai nebūtumėte padarę karjeros. Ir nesėdėtumėte jaukiame biure prie garuojančio kavos puodelio „brausindami internetą“.

Taip, taip. Šiuo metu pluštumėte išpilti devynių prakaitų prastai apmokamą darbą – čikenfaktori, bla-bla, – kitaip tariant nė nesvajotumėte apie galimybę kyštelėti savo smalsią nosį į šį puslapį.

Sveikinu, Jūs mokate manipuliuoti žmonėmis!

Turbūt esate sėkmingas žmogus. Man malonu spausti Jūsų ranką. Ne taip, kaip tiems kitiems, kurie skendi prieblandos ir tamsybių zonoje. Įsivaizduojate, jie vis vadovaujasi Idealais? Girdite, Vertybėmis? Ir vis dar tiki žmonėmis… Juokinga, ar ne tiesa?

Bet Jūs ne toks, nes puikiai pastebite, kai kas nors manipuliuoja Jumis. Daug čia išmintingų: ne pirštu penimi, ne iš molio drėbti ir ne kopūstuose rasti. Netikime reklamomis, neklausome radijo, nežiūrime teliko – ir netgi šį tekstą skaitome savo laisva valia, o ne dėl to, kad kažkas pasharino.

Jei vis dar nesuprantate, apie ką aš čia, paprasčiausiai paspauskite raudonąjį X dešiniajame viršutiniame naršyklės kampe – Jūsų šioje svetainėje neturėtų būti.

Basta.

Girdėjote? Jums uždrausta skaityti toliau.

Uždraustas vaisius saldesnis? Primygtinai dar kartą prašau – nebeskaitykite, nes paslaptys, kurias bus atskleistos žemiau, gali visiškai sunaikinti Jūsų tikėjimą ir pasitikėjimą, meilę, svajonę ir viltį. Na, išsigąskite gi pagaliau! Aš gąsdinu. Rimtai. Ūūūūū!

Vis dar čia? Kartoju: IŠJUNKITE. Šis tekstas ne Jums. O tiems, kurie drįsta sau prisipažinti, kad manipuliuoja kitais. Tiems, kurie yra apie tai pagalvoję. Ir žinoma tiems, kurie, patyliukais viliasi darantys tai nesąmoningai – na kuris gi iš mūsų prisipažins manipuliuojantis kitais sąmoningai, blaivia galva ir iš visos širdies?

Nebent Jums reikia pinigų. Esate godus išverstaskūris karjeristas. Šlykšti pataikūniška kirmėlė. Veidmainis manipuliatorius. Šiknaskylė.

Nesmagu būti taip vadinamam? Nesijaudinkit, viskas išsprendžiama. Jei jaučiatės įskaudinti, galite išlieti savo įtūžį žemiau esančiuose komentaruose. Bet pamenate, aš juk liepiau neskaityti?

Guodžiate save, kad „visi taip daro“, kad nesate blogesnis ar blogesnė „už Petrą, Joną ar Ireną“, kad „rinkos sąlygomis reikia kovoti už savo vietą“, „tikslas pateisina priemones“, „kad kitu keliu karjeros nepadarysi“. Kitaip sakant, voliojate tipišką makiavelistinį briedą, kuris leidžia jūsų sąžinei bent jau užmigti ramiai be Xanax‘o.

Nieko tokio. Šėtonas irgi turi savo armiją. Ir paslaptį, kurioje pusėje buvome visą savo gyvenimą, sužinosime tiktai Paskutiniojo Teismo dieną.

Panašu, laiko dar turime.

Užteks.

Sočiai.

Ir čia mes prieiname prie to, ką žinome jau nuo seilėtos vaikystės.

Lengviausia manipuliuoti emocijomis.

Apsimesti verkiančiu. Įskaudintu. Nemylimu. Kai negauni žaislo iš mamos, paprašyti iš tėtės.

Kas iš mūsų nesame to darę? Kai negauni vizos iš savo tiesioginio viršininko, kreipiesi į aukštesnį. Kai nepavyksta prastumti savo projekto pardavimų departamente, lygiai tą patį tik kitais žodžiai pristatai rinkodaros departamente.

Pasikeitęs veidą. Įsistatęs kitas akis. Pakeitęs lūpas. O gal pavyks.

Pažiūrėkime į tai iš buko pragmatizmo, iš nuogos pyplystės pozicijos: kas Jūsų organizacijoje (tebūnie – departamente, padalinyje, skyriuje ar projekte) yra mama ir tėtis? Ar ne paeiliui kreipiatės tai į vieną, tai į kitą negavę tai, ko norite? Naujo kompiuterio darbo vietoje, geresnio kabineto, automobilio skyriui ar biudžeto komandos formavimo renginiui.

Galite pradėti verkti, įkyriai zyzti, virsti žvėrimi sulaukę griežto „ne!“ kristi veidu į purvą ir daužyti kumšteliais žemę. Mažieji mano dramaturgai, jūs puikiai žinote, kad situacijos dramatizavimas – bene pats pagrindinis manipuliacijos būdas. „Aš jai, matai, pasiūliau to-O-okią idėją, o ji…“ – šniurkšt, šniurkšt nosyte. Niekam juk nerūpi, kad ir pati idėja – neprisiūk rankovė, ir jos pristatymas, švelniai tariant, banalus ir „neblizgantis“.

Obfuskacija, kaip ją vadino propagandos teoretikas, filosofas ir anarchistas Noamas Chomskis, lietuviškai žinoma „miglos į akis“ pavadinimu. Mes, žmonės, gyvename spektaklių visuomenėje, korporacinės santabarbaros ir pamazgomis dvokiantys „Domino“ teatro pasirodymai vyksta kasdien priešais mūsų akis.

Susirinkimuose. Rūkyklose. Prie kavos automatų. Poilsio kambariuose. Korporativkėse.

„Šiuo metu intensyviai dirbu ties DCMA tipo metrikomis, atlieku giluminę finansinių kaštų, žmogiškųjų ir laiko resursų sąnaudų analizę, o ekstrapoliuotas rezultatas lies mūsų efektyvumą padidinti 20 proc., produktyvumą 30 proc., o pelno maržą – 40 procentų“, – kiekvienas vadovas susilydytų dėl panašios miglos.

Todėl ją ir pučiame.

Dar geriau, jei miglos metu sukelsite baimę.

Nes baimės instinktas ir yra tai, kas verčia plėšrūną išgyventi. Tik norint jį sukelti, reikia suvokti savo manipuliacijų lauką. Išlaukti pavasario, išvelėti ir išpurenti žemę, gausiai palieti ja vandeniu, ir išnešiojus kišenėje baimės sėklas, pasėti jas į viršininko proto lysvę.

Aišku, būtų idealu, jei išknistumėte, kad Jūsų bosas mėgsta nešioti moteriškus apatinius, lakuoja kojų nagus ar asmeniniame iPhone slepia nuogų vaikėzų nuotraukų kolekciją. Tuomet čiuptumėte jį už kiaušinių. Šantažo žnyplėmis. Ilgam ir skaudžiai.

Deja, kol to neturime, tenka naudotis trimis pagrindinėmis baimės.

Pirmoji. Godumas. Nėra tokio boso, kuris nenorėtų vis kažko daugiau. Pardavimų, įsigijimų, riebių pelno ar rinkos kąsnių, vertybių, sveikatos, jėgos ir galios ar jų įrodymo liudijimų. Tai ir duokite jam to, ko jis nori. Siūlykite. Žadėkite, pritarkite, skatinkite.

Galite guldyti galvą, galite daužytis į krūtinę, čia jau Jūsų tikėjimo ar ekstazės išraiška. Išmokite pakabinti kabiką, o tupikas jau pats atsitūps. (Atsimenate – „Kabo kabikas – tupi tupikas“?) Jei kimba, pradėkite kalbėti apie rizikas, kodėl goduolis negali gauti trokštamo. Pakirtote? Dėkite į keptuvę, padidinkite ugnį ir čirškinkite.

Jei to nesugebate, tai bent jau strateginio susirinkimo metu, kai matote godumo blizgesį boso akyse, nuleiskite lūpų kampučius, palenkite galvą ir linguokite lėtai, į vizijų ritmą. Atrodysite išmintingas, supratingas ir, svarbiausia, palaikantis.

Antroji. Pavydas. Atidžiai stebėkite konkurentus, sekite rinkos naujienas, stebėkite akcijų kursus ir kartas nuo karto mestelėkite bosui privačiai: „Skaičiau verslažinėse, kad anie paleido naują produktą, kažin mes spėsim?“ Arba: „O mūsų konkurentai štai jau įsidiegė Lean‘ą, turiu šaltinių, jau šovė pergalės šampaną, kai mes su projektu krušamės jau treti metai“.

Kai žaidžiame žmonių emocijomis, išmušame juos iš pusiausvyros ir priverčiame nesivadovauti logika.  Išnykus logikai, pavydas ima augti kaip ant mielių. „Matei Jono naują BMW? Jaunas specialistas –  nedirba pas mus nė pusmečio. Klausyk, kiek laiko tu vadovauji mūsų komandai? Ir kokiu automobiliu važinėji?“ – už tokį, trumpą, gali susilaukti ir papildomų viršvalandžių.

Nebent nukreipsi dėmesį į galimybę pakenkti pavydo objektui. Suokalbiškai mirktelėdamas: „Mudu su tavimi kartu – vandeniu neperskirsi“. Dvi nosies šnervės, dvi to paties karsto lentos. Išmokite poliarizuoti savo vadovą: „Mes versus Jie“. Laimėtojai prie nevykėlius. „Keičiam problemas į iššūkius!” – išgirskite save kaskart, kai tai pasakysite. Bus saldu.

Trečioji. Puikybė. „Turiu puikią idėją mūsų įmonės (departamento, padalinio, skyriaus, etc.) pijarui“, – ši frazė turi nuskambėti energingai ir šiek tiek paslaptingai. Kai prakusite, žodį „pijaras“ išmoksite tarti lengvai ir netgi šiek tiek atmestinai.

„Ei, prasipijarinam, bent jau mūsų įmonės viduj!“ – jei jau taip, tai „prasipijarinkit ir tarp klijentų“. Žinoma, reikia mokėti girtis savo pasiekimais. Sublizgėsite bajeriu: „Kas kitas šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats!”. Jei vadovas vyresnis: „Auksas ir pelenuos žiba“, jei jaunesnis: „Žinai, ką? Padarome kampaniją „iš lūpų į lūpas“!!!”.

Juk skaitėte apie tai straipsnį kažkuriametai „Harward Business Review“ ar „Adweek“, konkrečiai neprisimenate, bet čia ne esmė. Ta prasme?

„Nepasitikiu visais tais feisbukais-šmeisbukais, bet mums tikrai reikia kažką daryti su komunikacija. Painstagraminam? Arba dar geriau – pagūgladvordinam?“ – geriau vargu bau rasi, bro!

Visus šiuos raktažodžius susisek į vieną žiedą, įsimesk į kelnių kišenę ir barškink visur, kur tik sutiksi vadovą ar vadovę, partnerį ar akcininką.

Apibendrinant, jei norite manipuliuoti savo vadovu, elkitės taip, kad jis visąlaik bijotų kažko netekti (geriausiai – Jūsų). Turėtų pilnas godulio akis, (lai dryksta ir seilės), ir visuomet būtų pamaitintas naujomis idėjomis ir apsėklintas nesibaigiančia puikybė.

Augink jo baimes, poliarizuok jį į vieną valtį su savimi: „Jei skęsim, tai kartu“, o pavydą ir neapykantą nukreipk į konkurentus, klientus, oponentus. Dar – kvailius, debilus, skolininkus ir pavyduolius.

Klijuoti etiketes – ši manipuliacijos technika pasiteisina ne tik Rusijoje. Svarbiausia, nepritrūkti klijų.

Ir nepamiršti…

Atrasti, už ką girti savo bosą viešai.

Pats prasčiausias būdas pažeisti trapų pasitikėjimo ryšį tarp Jūsų ir vadovo yra skųstis juo kitiems žmonėms. Tėvui, mamai, draugui, jų kompanijai ar sutuoktiniui. Blogiau už visa tai gali būti tik bendradarbiui.

Visų pirma, niekuomet nesi tikras tuo, ar pašnekovas yra savo ar tavo manipuliacijų lauke. Antra, kalbėdamas apie savo bosą blogai, nebegalėsi būti su juo nuoširdus kalbėdamas jam į akis.

„Sutinku, kartais Karolis turi keblumų su laiko planavimu, tačiau aš jį gerbiu už sugebėjimą prisiimti atsakomybę ir aiškią viziją“, – suformuluokite sau pagrindinę pozityvaus teiginio esmę.

Subinlaižys. Būtų nuoširdus, taip ir sakytų, kad jo bosas miegalius, užuomarša, rėksnys, pagyrūnas ir akcininkų pakalikas. Palaukite, tekste apie manipuliacijas mes pradėjome kalbėti apie nuoširdumą?

Tšššššš! Tu tik stebėk viską, kas darosi plačiame horizonte tarsi iš medžioklio bokštelio, bet lūpas laikyk po devyniais užraktais. Kad neatsibustum paskiau išpiltas šalto prakaito, savo manipuliacijų voratinklyje: „Tai už ką mane atleido, a?“

Užbėgant įvykiams už akių, jeigu nenori, kad taip atsitiktų, tai vertėtų ne tik girti vadovą, bet ir ginti jį nuo gandų. Kovodamas su bet kokiais gandais savo organizacijoje gali naudoti PKI manipuliacinę techniką: „Paneik. Kovok. Išjuok“. Trumpas algoritmas skambėtų taip: „Galiu užtikrinti, kad A tikrai ne. Kontrargumentai: Y, W, Z. Argi galėtų būti A? Juokinga!”

Kaip elgtis pagautam manipuliuojant?

Žinoti paprastą taisyklę: „Manipuliuoji tada, kai verti kitus elgtis taip, kaip naudinga tau“. O jei sieki bendro gėrio, tuomet tai vadinama „įtaka“. Paprastai tokia manipuliacija sąvokomis irgi leidžia nuraminti sąžinę.

Tad jeigu norime išmokti anglų kalbos, taip ir rašykime: „Gerbiamasis vadove, mūsų skyriui trūksta anglų kalbos žinių. Norėtume mokytis anglų kalbos, kad padidintumėme mūsų pardavimus JAV, Didžiosios Britanijos ir Indijos rinkose“.

Vadinamoji bendro gėrio taisyklė. Aiškiai įvardinus naudos gavėjus ir jų gaunamą naudą. Dar yra mažesnio blogio strategija, „spjūvio į veidą“ ir „kojos tarp durų“ metodai, laiko iliuzijos ir išverstų simbolių technikos, taip pat…

Pala, pala, kokio velnio, aš vis dar skaitau šį ilgą ir nuobodų tekstą?

Jei šaukiesi velnių, juos ir gausi.

Tik tas, kas paskaitys iki pačios pabaigos supras, kad be dešimčių, šimtų ar tūkstančių manipuliacinių priemonių, metodų, būdų ir strategijų mes turime tik vieną svarbų ir reikšmingą savo vidaus matą. Jis vadinamas sąžine.

Ir tai ne Jėzus Kristus mums yra pasakęs: „Nesielk su kitu taip, kaip nenori, kad su tavimi būtų elgiamasi“. Ir netgi ne Konfucijus, kaip aiškina tie, kurie išmintį ir pagarbą kildina iš senovės Kinijos.

Atskleisčiau paslaptį, bet, man atrodo, Jūs jau žinote kas. Kas? Atspėjote. Pasilaikykite šį atsakymą sau.

*****

Kyla ambicijos?
Registruokis į „Person premier“ mokymus!

Prisijunkite

Video

0 1138
Empyrišku vertinimu Lietuvos draudimo bendrovės ilgokai nebuvo lokaliai sukūrusios kai ko masiškesnio. Vis daugėjant Facebook'e hashtago #gyvenimaspasiseke ir ekonomikai stiebiantis, matyt atėjo laikas ryšio...