Dansu Dansu

Prieš porą metų DD įraše “Ar seksas parduoda (Valentino dienai dedikuojama)?” komentaruose galiausiai įsivėlėm ne į temos, bet “Olialia” fenomeno aptarimus. Dabar, turint omenyje, kad “Olialia” baigė savo dienas (tebūna jai lengva Lietuvos žemelė), kai kuriuos komentarus skaitai su ironija, bet kiti dalykai nesikeičia – Lindstromas išleido naują knygą “Brandwashed: Tricks Companies Use to Manipulate Our Minds and Persuade Us to Buy”, kurioje dar kartą įsitikini, jog visiems yra tik viena galvoje.

Nors verta pavartyti visą knygą, Valentino dieną aktualiausia atrodo dalis apie AXE (Lynx) įvedimą į rinką. Unileverio vadovas “Brandwashed” pasidalino keliais faktais iš tyrimo, kuriame dalyvavo per 12 000 vyrų nuo 15 iki 50 metų iš JAV, JK, Japonijos, Turkijos, etc. Tai, kad vyrai apie seksą per dieną pagalvoja 32 kartus yra viena, o tai, kad seksualinėse fantazijose jie guli burbuliuojančioje jazuzzi, kažkur greta atkimštas šampano butelis ir bent dvi-trys moterys jau kas kita, kas vėliau buvo perkelta į reklamą. Būtent, ne viena didžiakrūtė Pamela Anderson, bet daugybė. Kuo daugiau tuo geriau. Kažkas jau sukasi galvoje? Read the rest of this entry »

Pamenu prieš keletą metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pradžiugino Gary Hustwit juosta daug ką pasakančiu pavadinimu “Helvetica”. Šiemet programoje „(Ne)realybės dokumentika“ yra bent pora filmų DD tematika. Vienas jų yra “Kaip televizija sujaukia mums protą”, kitas – “Geriausiai parduotas filmas”.

Žinau, kad kinu nesergantys žmonės kiek geriau atsimena tik aktorių pavardes, bet režisierius Morgan Spurlock bus girdėtas bei matytas ir jiems. Visų pirma antiMcDonaldiniame “Super Size Me”. Jeigu neklystu, VDFF jis buvo pasirodęs ir kitame pavidale – kaip filmo “Ceský sen”, kuriame grupelė žmonių Čekijoje nusprendžia paleisti netikro prekybos centro (kuriame kainos neprotingai mažos, bet žmonės vis tiek užkimba ant to kabliuko) reklamą, prodiuseris. Darbas ne jo, bet braižas tas pats – paimti kokią socialinę-ekonominę problematiką ir ją išnarpliot taip, kad dauguma filmo herojų filmo pasirodymo dieną sapnuotų, kaip baisiausią košmarą.

Vieną dieną Morgan Spurlock nusprendžia, kad, ei, jeigu didžiausi pasaulyje blockbusteriai susirenka milijonus iš produktų integravimo į siužetą (product placement), kodėl gi aš savo dokumentiniame filme negalėčiau padaryti to paties? Ką ten susirinkti – kodėl gi nepadarius filmo, kurio visą biudžetą padengtų produktų integravimas? Read the rest of this entry »

Ore pasklidus pletkui apie kūrybos vadovo pakeitimą Adell Taivas Ogilvy, į rankas kaip tik pakliuvo http://ihaveanidea.org/ išleista knyga “CD:Y0″ arba tiesiog “Creative Director: Year Zero”.

Prieš metus turėjom įrašą “Kas (koks) yra kūrybos direktorius” su pora vertingų nuorodų, tačiau faktas – tai, ko nemoko net Miami Ad School, vis dar išlieka nepažįstama žeme, kurios naujakuriai iš karčios patirties geriau žino ne ką reikia daryti, bet ko reikėtų vengti.

Panašia dvasia savo lapo-dviejų prisistatymus pradeda ir ihaveanidea.org kalbinti reklamos guru: “O, kad tokia knyga būtų pasirodžiusi, kai aš pradėjau…”. Visų pirma todėl, kad būtų pasiruošę tam, jog kūrybos direktorius yra labiau ne kūrybinė, bet vadybinė pareigybė. Paradoksalu, kaip pastebi daugelis jų, jog geriausi kūrybininkai ilgainiui tampa kūrybos direktoriais, kurie kūryba neužsiiminėja arba cituojant vieną taiklią analogiją: “Kažkodėl geriausi rašytojai neišsirenka geriausiojo savo tarpe, kuris tampa viso labo jų redaktoriumi”.

Žinoma, būna atvejų, kai CD ir toliau kuria (o kartas nuo karto pamankštinti pilkąsias ląsteles bei įrodyti, kad esi vertas savo pareigų net ir rekomenduojama), tačiau dažnu atveju tai gali prilygti įmonės vadovo kūrybiškumui, kurį man primena senas anekdotas: “Viršininke, jūs tą patį anekdotą papasakojate vis juokingiau ir juokingiau”. Viena yra, kai tu varžaisi su savo porininku pristatydamas idėjas projektų vadovui ar kūrybos direktoriui (kiekvienam jo idėja atrodo geresnė) ir visai, kas kita, kai geriausių idėjų varžybose dalyvauja ir mirtingų kūrybininkų ir jų kūrybą vertinančio kūrybos direktoriaus idėjos. Not a fair play, ‘skant. Gal todėl kaip vienas didžiausių iššūkių naujam kūrybos direktoriui, įvardinamas susitvarkymas su savo ego – savojo aš nustūmimas į antrąjį planą. Tikėtina, kad kartais to įmanoma išvengti tik atsisakant tiesioginių kūrybininko pareigų ir pasiliekant sau tik tai, kas ankstesniam įraše įvardinama, kaip gero CD sąvybė: “He always improves your work”.

Iš “Hey, Whipple, Squeeze This” žinomas Luke Sullivan sako “Great CDs are almost always great people, too”, tačiau “great” šiuo atveju nereiškia “nice”. Kūrybos direktorius nėra tavo draugas. Vienišumas yra viena tų būsenų prie kurių reikėtų priprasti geram kūrybos direktoriui. Tiek dėl to, jog kadais geras kūrybininkų bičiulis tampa kone tiesioginiu jų darbdaviu, kuris esant prastiems rezultatams bus priverstas juos atleisti, tad nebenusipelno nuoširdaus bendravimo (kurio dalis anksčiau būdavo ir pokalbiai apie tai, koks mūsų kūrybos direktorius yra gaidys), tiek dėl to, jog savo vizionieriška nuomone dažnai bus kitoje barikadų pusėje negu dauguma. Tačiau tuo pačiu, kūrybos direktorius yra ir baldų surinkėjas, ir psichoterapeutas, kuris kone kasdien kūrybininkams turi paaiškinti, jog tai, kad klientas jų darbą atmetė, nereiškia, jog esi nieko vertas.

Tobulu atveju, kūrybos direktorius yra agentūros kūrybinė dvasia, kuri turi kurti kūrybišką aplinką. Ir ne tik kūrybai – visiems dirbantiems agentūroje. O ko, kam reikia, norint padaryti geresnį darbą, yra individualu: vienam patogaus fotelio, kitam didelio monitoriaus, trečiam “Communication Arts” prenumeratos, ketvirtam kelionės į Kanus, penktam muzikos kambario, šeštam virtuvės, septintam geros fone skambančios muzikos, o aštuntam tiesiog paspardymo į užpakalį. Na, žinoma, neužmirštant ir kitos svarbios funkcijos – kūrybinės kartelės iškėlimo bei laikymo.

Tiek, tad tos kūrybos, o daugiau minčių ir įžvalgų naujai iškeptiems (o kai kuriais atvejais ir pastovėjusiems) kūrybos direktoriams galima gauti iš:

http://www.blurb.com/

Atrasti, jog kitos agentūros darbas iš tiesų nėra jau toks labai originalus, būna smagu. Bet ar idėja vogta, ar netyčiukas ar tiesiog sutapimas – žino tik pats kūrėjas. Visi reklamšikai žiūri tų pačių festivalių nugalėtojų darbus, skaito tuos pačius žurnalus, knygas, tad nenuostabu, jog po kurio laiko kažkieno daryta idėja nugrimzta į pasamonę ir iškyla, kaip tavo paties. Iki šiol atsimenu, kaip buvęs kolega paskambino papasakot apie sugalvotą idėją ir paklaust ar jos dar nėra kas daręs – iš ties, reikia visiškai nedegt darbu ir neturėt ambicijų, jog mėgautumeis “copy-paste” procesu.

Pamenu prieš šventes į @dansu.lt buvom gavę žinutę apie “Europoje” vykusią “Gerumo karvučių” akciją. Mums rašęs žmogus užsiminė, kad patys norėjo į Lietuvą atvežti “Cow Parade”, kas yra licenzijuotas produktas. Negali sakyti, kad tokių karvučių idėja yra “top of mind” – gimusi keliose galvose vienu metu.

O prieš savaitę gavom ir dar vieną laišką, kurios autorė rašo:
Lapkričio gale Všį ……. (kuriai priklausau ir aš) organizavo kvapų parodą “Rožių sodas” Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros galerijoje. Paroda susilaukė didelio dėmesio, nes tai pirma kvapų paroda Lietuvoje. Prieš savaitę į mus kreipėsi vienos reklamos agentūros žmonės (UAB …..) prašydami įgyvendinti identišką projektą viename prekybos centre. Mes atsisakėme argumentuodami tuo, kad parodos olfaktoriniai niuansai neleidžia jos įgyvendinti prekybos centre, be to tai mūsų autorinis darbas ir mes savęs nenorime tapatinti su prekybos centro veiklom. Ketvirtadienį spaudoje pasirodo pranešimai apie rengiamą kvapų parodą Akropolyje, kurios struktūra ir vizualiai aspektai primena mūsiškę. Pranešimo teksto dalis primena mūsiškį skirtą spaudai, o viena pastraipa nukopijuota iš mano rašyto teksto.

Vėl gi, ne tik, kad idėja, vizualinis įgyvendinimas panašūs, bet minimos reklamos agentūros žmonės kreipdamiesi į “Rožių sodas” organizatorius lyg ir pripažįsta, jog tai ne jų sugalvotas projektas, tačiau negavę sutikimo jį įgyvendina patys. Lyginant “Rožių sodo” ir “To kito projekto” pranešimus spaudai darosi net nesmagu už šitos rinkos žaidėjus.

Nežinom visų šių projektų detalių, nedarėm žurnalistinio tyrimo (už ką iš kart atsiprašom mūsų reiklių skaitytojų), bet kartais tikrai kyla eretiška mintis, jog gal Lietuvoje vertėtų atidaryti agentūra, kurios pozicionavimas būtų “vagystės būdu pigiai adaptuojame geras idėjas”? Ar taip yra dėl nesugebėjimo sugeneruoti originalių idėjų ar tai skatina pats klientas (“padarykit mums taip, kaip tie darė…”)?

Vis tik viena yra inspiruotis idėjomis iš kino, perkeliant jas į teatrą, reklamą ir visai kas kita, kai idėjos viename spektaklyje persikelia į kitą, arba iš vienos reklamos peršoka į kitą.

“Rokiškio” GARDUS jogurtas su džiovintomis slyvomis yra labai gerai. Vienu metu jis smarkiai pabrango, dėl ko trumpam jį pamiršau, o prieš kiek laiko vėl susileido. Ir susileido kartu su atnaujinta pakuote – nepalyginamai patrauklesne, popieriniu viršeliu. Suvalgau ir automatiškai plėšiu popierinę pakuotės dalį – atidėjimui prie popierinių atliekų. Ir čia tenka nustebti, nes kitoje jos pusėje ultra naivi užduotis iš serijos “sujunkite taškelius, nuspalvinkite ir laimėkite puikius prizus”, o greta užrašas “Nebūk abejingas – rūšiuok teisingai!”. Ir nelieki – užvaldo daugybė prieštaringų minčių.

Visų pirma, džiugu, kad kažkas daroma šviečiant žmones apie rūšiavimą, iš kitos gi negali nepastebėti šios iniciatyvos chaotiškumo, kuris faktiškai sužlugdo potencialiai gražią idėją. Iš vienos pusės žiūrint atrodo, kad esi skatinamas rūšiuoti iš kitos gi – ant pakuotės viršelio esantis užrašas “Nuplėšk juostelę ir dalyvauk žaidime!” (prisipažinsiu, jog ją pastebėjau tik prisėdęs prie šio įrašo) nieko nekalba apie rūšiavimą, kaip ir nėra ant pakuotės jokio užrašo apie tai, kuo ji pranašesnė už kitas, t.y., jeigu mane, kas papildomai ir skatintų paimti šį gaminį, tai tik abstraktus “dalyvauk žaidime” (su, kaip vėliau tik kompanijos www puslapyje paaiškėja, dar abstraktesniais prizais – skaitmeniniu ąsotėliu ir tiesiog kompiuteriu), kas reiškia, jog rūšiavimas yra geriausiu atveju antrame šios kampanijos plane, o dar greičiau – tiesiog “dėl akių” arba todėl, kad taip reikia. Read the rest of this entry »

Neslūgstant mados “būkim atsakingi – paremkim vaikus” bangai, vis prisimenu pernai Kanuose laimėjusią ledų gamintojo “Häagen Dazs” kampaniją. Veiksmas vyksta JAV. “Häagen Dazs” pardavimai krenta. Ką jie daro? Padeda į stalčių tradicinės reklaminės kampanijos matmetis ir tiek įvaizdinius klipus, tiek pardavimus daro per įmonių socialinės atsakomybės teorijos bei praktikos prizmę. Rezultatas? Ilgainiui jie aplenkia net savo didžiausią konkurentą Ben & Jerry’s. Įdomiausia dalis, kad jie rėmė ne krepšinį, ne beisbolą, ne amerikietišką futbolą ir net ne vaikus. Jie pasisakė už bičių išsaugojimą! Štai kaip visa tai atrodė (per 4 minutes):

Pamoka čia viena. Kaip nesustiprinsi savo, kaip dantų protezavimo specialisto įvaizdžio dalyvaudamas akcijoje “Darom”, taip ir savo, kaip maisto pardavėjo, remdamas krepšinį, arba banko, remdamas vaikų namus. Nėra sinergijos. Įmonės vykdydamos rėmimo projektus dažnai elgiasi lyg galvotų, jog jie turi būti atsakingi visuomenei, kai iš tiesų įmonių socialinė atsakomybė prasideda nuo atsakomybės savo darbuotojams. Štai sėdžiu vieną dieną filmo “Kelionė per Lietuvą” premjeroje (beje, labai so so filmo), klausau TEO atstovo kalbos, kaip jis palūžo, kai į jo kabinetą įėjo filmo prodiuserė bei paprašė pinigų ir galvoju, o kaip aš jausčiaus būdamas tos įmonės darbuotoju, matydamas kur nukeliavo nemaža paramos sumelė? Jeigu ji eina “Vaikų linijos” ar “Jaunimo linijos” išlaikymui, tai skamba ir nuoširdžiai (padedam kuo galim) ir nekelia papildomų klausimų dėl to ar rėmimas yra tikras, nuoširdus ar atspindintis sprendimų priėmėjo hobius?

Europos Komisijos atstovybę Lietuvoje būtų galima vadinti vienu drąsiausių klientu Lietuvoje. Iš pradžių su “Panda sugėdintoja” mokė vaikus globalinį atšilimą įveikti pjaustant 4×4 padangas, dabar gi dovanoją Lietuvai serialą “Kukis ir Medutis”, kurio herojai be tabu kalbės apie mūsų šalies “šviesuolius” ir “tamsuolius”. Klipų scenarijai, sako, yra derinti su psichologais, bet man vis tiek kyla klausimas: tokie juokeliai didina ar mažina tolerancijos kiekį šalyje?

(I dalis) Jeigu galėtume išvalyti iš žmogaus smegenų viską, ką jis žino apie mobilųjį ryšį ir paleistume jį į gatves, stebėdamas mobiliojo ryšio operatorių reklamas jis pasidarytų išvadą, kad tai ne pelno siekiančios organizacijos arba tos, kurias smarkiai remia ES fondai – sunku nuspręsti kitaip, kai esi atakuojamas arba „nemokamai“ arba „visai nemokamai“, arba „0 Ct be jokių sąlygų*“. Atrodo esame protingos būtybės, bet tik iki tol, kol išgirstame žodį „nemokamai“.

Įsivaizduokite, einate į paplūdimį. Prie įėjimo pardavinėja ledus. Kaina – 10 ct (čia kiek, 200, 2000% nuolaida?). Tikėtina, kad susigundytumėt, bet ką jeigu prie įėjimo juos dalina nemokamai? FREE! Nemokami pokalbiai, nemokamas kortelės išdavimas, nemokamas… Kodėl tai mus taip stipriai veikia? Dan Ariely sako, kad jeigu mes pirktume ledus su nerealia nuolaida, mes vis dar rizikuotume kažką prarasti („gal neskanūs kokie?“), tačiau jeigu ledus gauni nemokamai, negali būti jokių praradimų, nes tu į tai tiesiog nieko neinvestuoji. Baimė prarasti, kartu su galimybe nieko neprarasti ir pagimdo šį „nemokamą“ stebuklą. „Užsisakyk internetą (dviem metam) ir du mėnesius naršyk nemokamai“ veikia taip, jog tu į privalumų sąrašą visų pirma statai nemokamai ir geriausiu atveju jau tik antroje vietoje bandai racionaliai skaičiuoti ar ne labiau apsimoka pasiimti mokamą internetą visam laikotarpiui pas kitą tiekėją?

Ori ir Rom Brafmanai (knygos „Sway: The Irresistable Pull Of Irrational Behaviour“ autoriai) sako, kad baimė/nenoras prarasti/pralaimėti, kartu su įsipareigojimu, prisirišimu (jie naudoja žodį commitment) savo buvusio elgesio atžvilgiu yra du pagrindiniai varikliai atsakingi už mūsų neracionalius poelgius. Jie tai iliustuoja Harvard Business School profesoriaus Max Bazerman eksperimentu-aukcionu su savo studentais – perskaitę apie jį, tikiu, dar ilgai krapštysit galvas negalėdami tuo patikėti, tačiau gal kiek lengviau priimdami mintį, jog žmogus vis tik yra neracionali būtybė. Read the rest of this entry »

Socialinės psichologijos atstovai, kaip ir reklamšikai bei krepšinio treneriai, turi vieną bendrą problemą – daug kam jų žinojimo sritis tokia akivaizdi, kad atrodo, jog ja gali užsiimti bet kas. Taip nėra, bet kuo mažiau išmanai kurioje nors kasdienybės srityje, tuo didesniu jos specialistu gali jaustis. Jeigu dabar aprašyčiau tyrimą, kurio išvada būtų, jog geriausiai ilgainiui sutaria poros, kurios turi daugiau bendrų interesų, galėtumėt reziumuoti liaudies išmintimi „toks tokį pažino“ ar panašiai (t.y. ką jūs man nauja pasakėt? – visi tai jau seniai žino). Tačiau, ką pasakytumėt, jeigu tyrimo rezultatai būtų, jog ilgainiui geriausiai sutaria poros, kurios yra skirtingos ir kiekvienas tarytum papildo vienas kitą? Žinoma, jog kita liaudies išmintimi – „priešingybės traukia“. O kaip yra iš tiesų? Atsakymą galima rasti kiekvienam išsamesniam socialinės psichologijos vadovėlyje, o šį kartą palikim tai „savaime suprantamų dalykų“ sričiai.

Vieno žymiausių socialinės psichologijos vadovėlių autorius David G. Myers pateikia šio fenomeno iliustraciją:

Sociologas Paul Lazarsfeld, reaguodamas į istoriko Arthur Schlezinger pastabas apie amerikiečių karių dalyvavusių II Pasauliniame kare studijas (kaip sakančias savaime suprantamus dalykus), reziumavo jas pridėdamas savo komentarus (čia kelios citatos):

1. Geresnį išsilavinimą turintys kareiviai turėjo daugiau prisitaikymo problemų negu mažiau išsilavinę kareiviai (intelektualai buvo mažiau pasiruošę mūšio stresams negu baigę „gatvės mokyklą“).

2. Kareiviai iš pietų geriau susitvarkė su karštu Pietų jūros salos (South Sea Island) klimatu negu šiauriečiai (pietiečiai yra prisitaikę prie karšto klimato).

3. Baltieji, kur kas labiau negu juodaodžiai siekė paaukšinimo (priespaudos metai padarė savo kalbant apie motyvaciją)

4. Juodaodžiai pietiečiai labiau norėjo tarnauti būriuose, kuriems vadovavo baltaodžiai pareigūnai iš pietų, o ne iš šiaurės (pietiečiai turėjo daugiau patirties bendraujant su juodaodžiais).

Iš pirmo žvilgsnio galima sutikti, jog tai iš tiesų tėra tik „common sense“, tačiau… Tiesa yra tokia, kad visi šie teiginiai yra priešingybė tikriesiems tyrimo rezultatams. Mažiau išsilavinę kariai pristaikė prasčiau, pietiečiai prie tropinio klimato neprisitaikė geriau negu šiauriečiai, juodaodžiai labiau siekė paaukštinimo ir t.t. ir pan.

„Common sense (I knew it all along)“ arba „ir asilui aišku“ fenomenas pasireiškia tik po fakto. Tai, jog sutinkame su tuo, kas rašoma Seth Godin „Linchpin“ arba Dan Ariely „Predictably Irrational“, nereiškia, jog mes tai ir taip žinojome.

Suprasdami šį fenomeną galbūt sugebėsime ne tik labiau vertinti pasaulinės šlovės sulaukiančias knygas, bet ir kolegas su kuriais dirbame, partnerius – jeigu tam tikros įžvalgos nebuvote užsirašęs ant popieriaus arba deklaravęs bendradarbiui, tikėtina, jog jums atnešta „common sense“ įžvalga verta daugiau negu teiginio „šitą mes ir taip žinome“ bei minties „už tokias savaime suprantamas įžvalgas mes nemokėsime“.

„Knowledge is power“.
-Beth Orton (dainininkė)

Knygoje „Nudge (Improving Decisions About Health, Wealth And Happiness)“ cituojamas Homeras Simpsonas, kuris išgirdęs apie privalomą penkių dienų laikotarpį tarp ginklo įsigijimo ir realaus jo gavimo, išrėkia: „Five days? But I’m mad now!“. Skamba idiotiškai, bet ar patys nesielgiam panašiai, karštai reaguodami į komentarą savo atžvilgiu arba kažkokio psicho manevrą automobilių sraute? Iš kitos pusės yra „ir tokių žmonių, kaip Star Strek“ herojus Mr. Spock (Captain Kirk: „You’d make a splendid computer, Mr. Spock.“ Mr. Spock: „That is very kind of you, Captain!“). Šie du veikėjai, kurių kiekvienas gyvena mumyse, gerai iliustruoja du mąstymo/ veikimo būdus: automatinį (automatic) ir reflektyvųjį (reflective).

Automatinis mąstymas yra greitas ir yra/atrodo instinktyvus. Jis pasireiškia seniausiai išsivysčiusiose smegenų dalyse (apie jas kalba ir Seth Godin knygoje „Linchpin“, vadindamas jas driežo smegenimis). Jos verčia panikuoti vos tik lėktuvas papuola į oro duobę arba prieš mus staiga pasirodžius spintos gabaritų vyriškiui (žodžius, kuriuos tokiais atvejais ištariat mintyse, žinote patys). Reflektyvusis mąstymas gi yra lėtas, deduktyvus, kontroliuojamas, besiremiantis taisyklėmis. Tai jis lėktuvui papuolus į oro duobę bando priminti, jog lėktuvai yra saugiausia transporto priemonė, o spintos sudėjimo vyriškis gali būti ir Žydrūnas Savickas.

Jeigu paklaustum savęs, kaip dažnai žmonės elgiasi neracionaliai, vargiai atsakymas būtų „dažnai“ arba „nuolat“. Gal todėl kolega Arnas skaitydamas Dan Ariely knygą „Predictably Irrational: Hidden Forces That Shape Our Decisions“, skaitymo eigą pakomentavo žodžiu „nepaleidžia“. Nepaleidžia, nes stebina, keičia suvokimą apie mūsų kasdienį elgesį. Dan Ariely sako, kad mes elgiamės kaip Homeras nepalyginamai dažniau negu manome ir lyg bandydamas įtikinti tuo skaitytojus, dažnai mini pavyzdžius iš savo gyvenimo – žinojimo negana (juk jeigu būtų gana, gydytojai nerūkytų (knygos „Switch“ apie elgesio keitimą išmintis)). Tačiau žinojimas, „problemos“ pripažinimas yra pirmas žingsnis išgijimo link. Žinodami tam tikrus mūsų iracionalaus mąstymo pavyzdžius galime geriau kontroliuoti savo elgesį, tuo pačiu būdami ir laimingesni, ir sveikesni, ir turtingesni. Juo labiau, žinodami apie tam tikrus „nuspėjamus iracionalumus“ ir klaidas, kurias žmonės nesąmoningai daro, galime kurti tokią aplinką, kurioje mūsų vidinis Homeras galės ir pats mėgautis gyvenimu, ir leisti juo mėgautis kitiems. Read the rest of this entry »