Authors Posts by paulius.rymeikis

paulius.rymeikis

169 POSTS 348 COMMENTS
Paulius Rymeikis yra socialinės reklamos agentūros „Nomoshiti“ vadovas, Vilniaus Dizaino kolegijos dėstytojas ir „Dansu Dansu“ autorius nuo 2009 m.

Naujas prekybos centro IKI klipas vainikuojamas žodžiais „Perkant šiuo ženklu pažymėtas prekes, 1€ bus skirtas „Maisto bankui“. IKI – čia gera kaina yra geras darbas“ ir sunku pasakyti ar tai nuoširdus būdas pasakyti, jog „geros kainos pas mus nereiškia, kad kainos pas mus iš tiesų geros“ ar kažką daugiau.

Iš tiesų, situacija gan paprasta – organizacija „Maisto bankas“ maisto surenka daugiau negu geba jo išdalinti. Kitaip tariant, už miltus organizacijos neišlaikysi, automobilių tinkamų maisto pervežimui nenupirksi ir pan. Indulgencijos žetonėliai prie kasų, matyt, negeneruoja reikalingų finansinių injekcijų, tad įdomu matyti naują iniciatyvą „vstylie Stella Artois“ („Stella Artois“ komunikacija pasižymėjo bandymu išpūsti gaminio vertę, pavyzdžiui, siūlant kuponus su kuriais alui parduotuvėje būtų taikomas papildomas 10% antkainis, o ne nuolaida).

Tiesa, įdomu, ne tiek žiūrint iš „Maisto banko“ pusės, kuriems visos priemonės yra pateisinamos ir po šios kampanijos jie bet kuriuo atveju nieko nepraras, kiek vertinant IKI veiksmus ir akcijoje dalyvaujančius prekių ženklus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Gera kaina – geras darbas“ yra graži įmonės socialinės atsakomybės iniciatyva, bet tada kyla klausimas, kuo tiksliai pasireiškia ši iniciatyva? Įvaizdinio klipo susikalimu? Tikriausiai yra tekę matyti „Maximoje“ vykusias akcijas, kur perkant atitinkamą prekę, dalis pinigų atitekdavo organizacijai „Mamų unija“? Bet ten prekės nebrangdavo – akcijos organizatorius (ar/ir dalyviai) atsisakydavo dalies pelno, kuris keliaudavo kilniam tikslui. Šiuo atveju IKI nieko neatsisako. Tai kažkiek primena prieš kokius metus „Rimi“ tinkle vykusią akciją, kur už kasų stovėdavo, berods, „Royal Canin“ dėžės į kurias galėdavai aukoti šunų maisto šunų prieglaudomos – taip, „Royal Canin“ išsipirko sau dėžes parduotuvėse, apsiklijavo gražiais norais bei logotipais, bet tuo tuomet ir apsiribojo jų įsitraukimas (kiek teko pastebėti, didžioji dauguma maisto ten būdavo MARS produkcija). Bet čia yra atitinkamas marketingas ir, jeigu žmonės jį praryja, tai kam mokėti daugiau?

Įdomiausia, vis tik, dalis yra kitų prekių ženklų įsitraukimas į šią akciją. Kaip jaučiasi „bėdžių lašišos“ gamintoja „Norvelita“, kai jų prekė, ką tik pabrango vienu euru? Arba „Dvaro“, „Žemaitijos“ pieno gamintojai, kurie jau ir be to tarkuojami už kylančias pieno kainas? Čia tik pastebėjimas iš šalies, galbūt, prekybos centras yra pasiūlęs kitus įvaizdžio atstatymo mechanizmus, bet bent jau aš niekada nepasirašyčiau ant tokios IKI aferos. Na, nebent būčiau „Maisto bankas“.

Agentūra: Adell Taivas Ogilvy

0 1384

Po dviejų krepšinio reklamų-dizasterių iš „Viasat“ bei „Viaplay“, kiekviena reklama, kurioje bus nors oranžinis krepšinio kamuolys atrodys, kaip dėmesio vertas darbas. Šia prasme „Not Perfect“ savo padarė, nors ir nepersistengė. Tiesą sakant, identiška TV klipo idėja (tik dar plius Sabonis) buvo pakete, kuris laimėjo „Eurobasket 2011“ konkursą, bet, ačiū Dievui, dėl techninių nesklandumų šios idėjos tada pavyko atsisakyti ir ji buvo pakeista Marijono „Nebetyli sirgaliai“.

Tiek apie krepšinį. O dabar dar truputis apie nealų arba, kaip rašė Šekspyras: „Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ Jeigu tada, kai Arvydas dar neįtarė, kad reklamuos LIDL trumpikes už 4.99€, nealkoholinio-„Kalnapilio“-geriausio paieškos atrodė, kaip gudrus marketinginis ėjimas, tai kuo toliau, tuo labiau prekių ženklų (deja, net ir tokių kadais solidžių, kaip „Švyturys“)  komunikacija ima atsiduoti ne apyniais, bet elementariu cinizmu. Jau net sunku ir beatgaminti, kada alugerių šalies realybė virto aludarių krašto įvaizdžiu, bet štai štai… jau iš kraniukų pilstomas nealkoholinis (rimtai, čia kuriam bare?) ir 50 pakeltų nealkoholinio taurių bare, krepšinio varžybų metu. Čia iš kur, iš Verygos sapno? Tokia logika, gal iš tiesų užtenka filmo kamputyje užrašyti „ne seksas“ ir S filmus per TV rodyti iš karto po „Panoramos“?

Agentūra: Not Perfect I Y&R Vilnius
Režisierius: Justas Ramanauskas

0 979

„…šį kartą stengtasi sukurti inovatyvią, jaunam ir jaunatviškam,
pirmuosius veiklos metus žyminčiam prekės ženklui tinkančią idėją,
tad ieškota netradicinių, dar nenaudotų leitmotyvų, nebūdingų įprastai
sporto reklamai“.

- Mindaugas Gumauskas, „Viaplay“

Rytų reklamos fronte nieko naujo – artėjant Europos krepšinio čempionatui Sėkla ir vėl užkandžiauja dešrelėmis. Jau dabar skauda galvoti apie tai, kokį šūdą iš mūsų krepšinio rinktinės bandys išspausti buitinės technikos ekspertai, dešrelių bei tamponų gamintojai ir tuo pačiu suprantamas noras nuo viso to pabėgti. Nesuprantama yra tik, kodėl bėgimas turi tapti baletu? Kur dingsta pats krepšinis, su juo susijusios emocijos? Po kaldra, bare ar ežere krepšinis vis tiek yra krepšinis ir daugumai lietuvių krepšinis yra būtent tai – emocinė bomba, o ne nuotaikinga kelionė į mėnulį su Monika Liu (kad ir kokia žavi jos daina būtų pati savaime).

Įdomu ir tai, kad jau antros per kelias savaites reklamos apie krepšinį autorius yra Antonio Bechtle (prieš tai buvo moralizuojanti „Lietuvi, ar krepšinis tikrai antroji tavo religija?“). Jau galima būtų vadinti specializacija, bet gal geriau nereikia.

0 1262

„Rungtynių žiūrimumo rodikliai sako, kad varžybos, kuriose nežaidė Lietuvos rinktinė, sulaukia net kelis kartus mažesnio lietuvių dėmesio, tad pavyzdžiui didelė dalis mūsų šalies sirgalių 2015 m. Europos krepšinio čempionate praleido tais metais karjerą Vokietijos rinktinėje baigusio Dirko Novickio ašaras po pralaimėjimo Ispanijai 77:76 ar herojiškus keturiasdešimt Pau Gasolio pelnytų taškų pusfinalyje prieš čempionato favoritais laikytus prancūzus“ – ši pastraipa iš „Viasat“ pranešimo spaudai puikiai reziumuoja ir kliento problemą, ir galimą sprendimą. Deja, reklamoje sprendimas kiek kitoks – užlankstytas moralizavimas apie „svetimų“ varžybų žiūrėjimą ir vargiai teigiamos (jeigu išvis) emocijos. Tikėtina, kad klipo biudžetas sklandė kažkur ore, o kai neturi agentūros galinčios padengti išlaidas avordinei reklamai, tenka suktis kitaip.

https://www.youtube.com/watch?v=zNILJYrmIGU
Ir, aišku, jeigu jau pranešime spaudai vadini reklamą „epine“, būtų gražu į youtube klipą patalpinti geresne nei 480p kokybe.

Idėja: Antonio Bechtle
Gamyba: Dansu

0 1408

„Every evening Steve made a point of having dinner
at the big long table in their kitchen, discussing
books and history and a variety of things. No one
ever pulled out an iPad or computer. The kids did
not seem addicted at all to devices.“
– Walter Isaacson apie Steve Jobs

Žinoma, Steve Jobs vaikams buvo lengva būti nepriklausomiems nuo iPad’ų, nes jiems tiesiog neleisdavo jais naudotis, tačiau, o kaip kitiems? Tyrimai rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį, ypač jaunimo tarpe, mažėja alkoholio, narkotikų vartojimas, tačiau jų vietą užima mobiliosios technologijos, žaidimai – ekranai nuo kurių negalime atsiplėšti. Šį fenomeną nagrinėjantis Adam Alter savo knygoje „Irresistible: The Rise of Addictive Technology and the Business of Keeping Us Hooked“ priklausomybę apibrėžia, kaip tai, kas mums suteikia malonumą trumpuoju laikotarpiu, tačiau kenkia ilguoju. Žala gali būti produktyvumui, asmeniniams santykiams, etc. Kaip ir narkotinių medžiagų vartojimo atveju, elgesio priklausomybės pasireiškia panašiais būdais, vienas kurių yra problemos nepripažinimas. Vienas Adam Alter knygos herojų „World of Warcraft“ žaidė 45 dienas iš eilės ir čia turima omeny ne „kelias valandas po darbo ar studijų“, bet… vietoje darbo, studijų, valgymo ir net pilnaverčio miego. Užfiksuota atvejų, kai Kinijoje jaunimas taip įsitraukia į žaidimus, kad vietoje ėjimo į tualetą jie naudoja pampersus suaugusiesiems - kad tik nieko nepraleistų! Gal todėl tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje eksperimentuojama su „Cinderella Law“, kai nuo vidurnakčio iki šeštos valandos ryto vaikams neleidžiama žaisti online žaidimų.

Tiek narkotinių medžiagų, tiek elgsenos priklausomybės aktyvuoja tas pačias smegenų sritis ir yra kurstomi tų pačių esminių žmogaus poreikių: socialinio palaikymo, socialinio įsitraukimo, protinės stimuliacijos ir efektyvumo jausmo. Laikų medžioklė Facebooke yra puikus socialinės satisfakcijos pavyzdys, bet jau pernelyg įprastas ir žinomas, kad būtų vertas dėmesio. Bet, štai… diskusijų platformoje reddit, viename iš 10 lankomiausių puslapių pasaulyje, yra skiltis ROASTME, kas lietuviškai galėtų reikšti „pačirškink mane“. Jos esmė paprasta – įsidedi savo foto su prašymu būti pačirškintu, o tada ir prasideda…
roastme

Nenustebčiau sužinojęs, kad puslapis prisideda prie savižudybių, tačiau apsilankius ROASTME pirmą kartą ima ir juokas stebint šį fenomeną, ir liūdesys pagalvojus, kad žmogus padarys bet ką, kad sulauktų nors trupučio dėmesio.

Adam Adler knygos nepavadinsi nei mokomąja priemone priklausomybių kūrėjams, nei vaistu nuo priklausomybių, tačiau tai labai gera savidiagnostinė priemone ir pažintis su technologijomis, kurių negalime išvengti. Skirtingai nei alkoholis ar narkotikai, elektroninis paštas ir internetas bendrai yra neatsiejami šiuolaikinio gyvenimo atributai ir vienintelis būdas pereiti ar grįžti link to, kad tai ne tu tarnauji technologijoms, bet technologijos tau, yra jas pažinti, suvokti, kaip tavimi manipuliuoja bei pabandyti tai pakeisti.

„The truth about addiction challenges many of our intuitions.
It isn’t the body falling in unrequited love with a dangerous
drug, but rather the mind learning to associate any substance
or behaviour with relief from psychological pain.
– Adam Alder, Irresistible

Vienas tokių mažų pavyzdžių, galėtų būti Facebook Benjamin Grosser programėlė Facebookui – Facebook Demetricator. Kiek žmonių palaikino? Kiek žmonių pasharino? Kiek naujų postų, kiek naujų pranešimų? „Demetricator“ atima iš „Facebook“ skaičiukus ir jūs galite džiaugtis tuo, kad žmonės tiesiog share’ina, tiesiog like’ina jūsų įrašus. Žinoma, tai nepagydys nuo poreikio socialiniam palaikymui, tačiau bent jau pamažins priklausomybę skatinančių dirgiklių skaičių.

Kaip „Netflix“ verčia mus žiūroholikais? Kiek serijų „Mad Men“ reikia pažiūrėti, jog užsikabintum? Kodėl įvairūs kolorijų, žingsnių, bėgimo matuokliai dažnai labiau kenkia nei padeda? Kodėl žmogus kazino laimėjęs $20, bet pralaimėjęs $100 išeina, kaip nugalėtojas? Ir kodėl „Hipstamatic“ iTunes parduotuvėje tapęs „App of the Year“ metais anksčiau nei „Instagram“ šiandien yra niekas, kai „Instagram“ yra viskas? Pasak Adam Adler mūsų priklausomybėms sukurti tereikia šešių ingredientų ir bent vieną iš jų rasime mūsų mėgstamuose žaidimuose, appsuose, socialiniuose puslapiuose, serialuose ir pan.:

– Prikaustantys tikslai, kuriems pasiekti trūksta tiek nedaug
– Nenuspėjamas grįžtamasis ryšys, kuriam sunku atsispirti
– Augančio progreso ar tobulėjimo jausmas
– Užduotys, kurios su laiku tampa vis sunkesnėmis
– Neišspręstos įtampos, kurioms reikia atomazgos
– Stiprūs socialiniai ryšiai

Man „Irresistible“ kažkuo priminė labai sėkmingą JAV vykusią antirūkymo kampaniją paaugliams – „Truth“. Jos kūrėjai demistifikavo tabako pramonę remdamiesi jos pačios vidiniais dokumentais, kurie pagal vietinius įstatymus, turėjo būti paviešinti. Taip jaunimas, kuris maištauja prieš tėvus, auklėtojus, gavo naują priešą – tabako pramonę. Panašiai iš po šios knygos, kai atrandi, kad ir kaip tavimi manipuliuojama kiekviename žingsnyje, jog tu taptum pavyzdingu produkcijos vartotoju, norisi nuo viso to išsivemti ir detoksikuotis. Ne tai, kad visa šioje knygoje yra šokiruojantys atradimai, bet visko įvardinimais savais vardais tikrai padeda. Žinoma, kiekvienam savu laiku bei tempu.

Jeigu norite mažos savidiagnozės, atsakykite sau, kiek manote praleidžiate laiko prie ekrano, o tada instaliuokit „Moment“ (Apple) arba „RescueTime“ (Windows/Android). Įdomių atradimų!

http://adamalterauthor.com/irresistible/

p.s.
Capture

0 1403

Ateina laikas daryti suvestinę už gegužės mėnesį ir nevalingai prisimeni ironišką kampaniją apie tai, kad „Cannes Lions“ renginys turėtų vykti ne vieną, bet 3-4 kartus per metus. Toks cinizmo ir vilties laikotarpis, kai supranti, kad pasaulyje yra jėga galinti sukurti daugybę puikių projektų, bet vargiai jie gimtų, jeigu nebūtų galimybės juos iškeisti į apdovanojimus. Pasiruoškit – 30+ darbų pasiekusių eterį iki birželio mėnesio su antra tiek shortlist’e galvoje.

Made by Dyslexia
Dyslexic Sperm Bank

ICICI Lombard
#IWillDriveYouHome

Special Olympics
Born Apart

Urban Vision
Ad/Sorbent
https://youtu.be/U93V-vt-xkI

3 2075

„TELE2 4G internetu naudojasi daugiausia žmonių Lietuvoje. Daugiau nei pusė milijono. Žmonėms tai, tikriausiai, mažai, ką sako arba sako… kažką. „Inovacijų biuro“ užduotis yra kalbėti apie tuos dalykus taip, kad galima būtų suprasti“, – sako „Inovacijų biuro“ veidas Arnoldas Lukošius ir, kad būtų tikrai suprantama, idėją šiek tiek paaiškina projekto idėjos autorius – menininkas Andrius Šarapovas:

„Instaliacijos pagrindas yra sudarytas 77-ių segmentų, kurių kiekvieną sudaro pagal tam tikrą natą suderinta metalo plokštelė, skambesio aktyviklis, skambesio slopintuvas, rezonatorius, elektronika, tvirtinimo elementai ir šviesa. Erdvė, kurioje yra instaliacija, padalyta į devynis plačius ir keturis ilgus koridorius. Klausantis instaliacijos priklausomai nuo judėjimo krypties ar judesio intensyvumo girdima vis kitokia muzikinė kompozicija: skirtingo ritmo, tonacijos ir harmonijos“.

Gerai, su intencija „to prove the point“ aš, galbūt, parinkau ne pačią geriausią citatą, tačiau pabūkite patys sau profesoriais – štai jums keturių minučių klipas, po kurio peržiūros pabandykite kitam žmogui paaiškinti, kaip veikia ši instaliacija ir, kas dar svarbiau – kaip tai suprantamiau pavaizduoja tą pusę milijono 4G naudotojų?

First Call: Stop the Shame

Desabafo Social: Let’s talk about your search algorithm, ….. ?

FLAC Anticorrida: Do you think this practice belongs to another age?

Serviceplan France: Virtual Crash Billboard

Amnesty International: Wir können ausschalten, sie nicht.
(„Mes galime tai išjungti, jie – ne“)

Amnesty-International-Schweiz-Wir-konnen-ausschalten-sie-nicht-1
Amnesty-International-Schweiz-Wir-konnen-ausschalten-sie-nicht-2

Road Safety Authority France: The Virtual Crash Billboard

Alzheimer’s League Flanders: I’m still here

Arrive Alive: Crash Coasters
arivealive_hero3

Papyrus: Brave Face – Suicidal Status
suicidal_status

Corporación del trasplante: The Last Call

Vieno kelionėse sutikto kino pastebėjimas man šiek tiek atvėrė akis apie produkciją iš šios šalies: „Mes gaminam ne šūdą. Mes gaminame tai, ko iš mūsų prašo klientas“. Ir, iš tiesų, kai pagalvoji, tai ne tik vienkartiniai samčiai, bet ir „Apple“ produkcija atkeliauja iš ten… Panašiai yra ir su agentūromis/gamybos namais Lietuvoje, kurie esant poreikiui gali pagaminti ir pagal lietuviškus, ir pagal užsienietiškus standartus. Vienas tokių pavyzdžių yra lietuvių animacijos studijos „Animatrix“ darbai Danijos traukinių kompanijai DSB.

Trumpai apie projektą: Danų gamybos namai Uitch Iscratch ieškojo animacijos studijos, kurie ne tik pagamintų animaciją, bet ir sukurtų visą vizualinį projekto konceptą. Kol kas yra sukurtos 4 reklamos, tačiau klientas planuoja pratęsti seriją. Reklamos transliuojamos kino teatruose, traukiniuose, socialiniuose portaluose. Pagrindinis tikslas buvo atkreipti neatidžių keleivių dėmesį traukinių stotyse, problemą pristatant pakankamai linksmai.

Klientas: DSB
Reklamos agentūra: Very Agency
Gamybos namai: Uitch Iscratch
Animacijos studija: Animatrix

Režisierius: Gaute Hesthagen
Prodiuserė: Kate Kagawa
Animacijos prodiuseris / Gamybos vadovas: Dovydas Vilkelis
Meno vadovas / animacijos supervaizeris: Tomas Juchnevič

„I’m on a horse“ yra sakęs vienos kultinės-viral „Old Spice“ reklamos herojus, tad gal todėl ir šių įvaizdinių klipų Rygai kūrėjai naują seriją darbų įvardina, kaip viral (nors, kaip sakė vienas protingas žmogus, viral yra ne tai, ką padarai tu, bet tai, ką padaro žiūrovai). Man dar bežiūrint į šią seriją klipų su taksistu, mokytoja, senjoru, blogeriu ir kunigu atmintin sugrįždavo TATE muziejaus kampanija „Create your own Collection“, kuri dar neatėjus į muziejų taikliais pasakojimais nuvesdavo ten, kur tavo mintys. Ar šie herojai irgi tokie taiklūs ar tik tiesiog, nes faini? Kaip ten bebūtų, lietuvių nonsense.tv darbas kartu su latviais reklamuojant Rygą https://www.liveriga.com/

klientas – LIVE RIGA
agentūra – DDB Latvia
režisierius – Janis Nords
dop – Jurgis Kmins
gamybos namai – nonsense.tv
prodiuseris – Augustinas Katilius

Kovą galima būtų pavadinti saugaus eismo mėnesiu – net trys kampanijos iš britiško THINK!, plius viena iš Tailando. Na, ir dar keletas perliukų iš viso likusio pasaulio.

European Antibullying Network: Escalating GIF

Link: The greatest recruit

Think!: Compartment
think_-_mobiles3_aotw

UN Women: Penis seat

The Survivors Trust: Guilty Clothes

Think!: Designated Driver

Thai Health Promotion Foundation: Speed Blinds You

Think!: Don’t text and drive
85593_DFT%206$

Merck Consumer Health: I’m Too Old For This
Untitled-1
https://www.youtube.com/watch?v=sthzGvwwc4o

Prieš gerą mėnesį agentūra „McCann Vilnius“ pasidalino įrašu apie atnaujintą socialinės iniciatyvos „Kam to reikia?“ įvaizdį. Atnaujintas ir logotipas, ir pavadinimas, kuris nuo šiol yra „būsiu____“. Paprasta, žaisminga, logiška.

via GIPHY

Bet prieš gerą dieną mus pasiekė informacija, kad „būsiu____“ logotipas labai panašus į prieš gerus metus (2016 kovą) pasirodžiusios „Verslios Lietuvos“ iniciatyvos „socialus verslas“ logotipą. Abi iniciatyvos socialinės, panašios ne tik vizualiai (tiek pagrindinis logotipas, tiek papildomos spalvos), bet ir idėjiškai, kai reikia/galima papildyti pradžias „so …“ arba „būsiu …“. Vadinti idėją topofmaindine, lyg ir neišeina, bet sakyti, jog kažkas iš kažko nupyz…o idėją (net, jeigu akivaizdu, kad kažkas kažką) irgi juk negražu. Neapsižiūrėta mažoje rinkoje ar prisižiūrėta? Vis tik skirtumas tarp logotipų launch’ų – beveik metai.

Jeigu žinote daugiau šio įvykio detalių, prašome informuoti.

„socialinis verslas“ sukūrė „Pretty much agency“.

17203597_10211474420872584_815354183_n

socialinis soverslas

spalvos

17236840_10211475797146990_1732771231_o

ties 2.55

Vasaris. Beveik, kaip metų rinktinė – tiek puikių darbų. Baigiant poezija bei komunikacija itališkam „DAROM“ ir pradedant dar viena puikia socialine reklama iš Lenkijos. Kartais net atrodo, kad gal pramušė ten kokia socialiai orientuota agentūra, bet ne, žiūri, kad vis kitos įmonės darbas. Šį kartą (ir vėl) nieko naujo iš Lietuvos, bet gal tai pasikeis kovo mėnesį, kai pagrindinio metų finansinio maratono, pavadinimu „2%“, starto liniją kirs visos nors kiek krutančios NVO.

SOS Children’s Villages: Janek is still waiting…

Ad Council: Fans of Love

ANZ Australia: #HoldTight

Garde-Manger Pour Tous: Help us fill the emptiness
gmpt-affiche-final2

gmpt-affiche-final6

Child Focus: Coins of hope

Haarwensen: Share your hair

Romanian Traffic Police: The survivors

#Equallove: The Big Deal

THINK!: Life without Zoë

This Girl Can (Sports England): Phenomenal Women

UN Women: Politics, Science, Technology
64b0e447564531.587efde0868bf

98c27d47564531.587efde086fb2

8017c747564531.587efde086293

Legambiente: Prepare to die (itališka „Darom“ versija)

The Climate Coalition: A Love Song #ShowTheLove

1 974

Robert Cialdini savo naujoje knygoje „Pre-Suasion: A Revolutionary Way to Influence and Persuade“ mini, jog jo intensija rašant knygą buvo į vieną vietą vartotojams sudėti triukus, kuriuos marketingistai jau ir taip naudoja, kad juos paveiktų. Kitaip tariant, intensija yra padėti žmonėms tapti išmanesniais vartotojais, neužkibti ant pigaus masalo. Bet skaičiusieji Daniel Kahneman „Thinking, Fast and Slow“ ar panašią literatūrą, puikiai žino, kad žmogus yra tingi būtybė ir dažnai daro instinktyvius, o ne jam ekonomiškai palankiausius sprendimus.

Dovanų kuponų industrija gyvuoja ne tik dėl to, kad tai vienas iš būdų išrinkti dovaną, bet ir todėl, kad didelė jų dalis niekada taip ir nebūna išgryninta. Tas pats ir su mėnesiniais sporto klubo abonementais, kurie perkant turėtų būti puikus „value for money“, bet kartais virsta net ir „disaster for money“, kai pirkinys tampa nuskausminamaisiais sąžinei, bet į kūną taip niekada ir nenueina. Su šiuo fenomenu labai dažnai susiduria visi dirbantys tiek su socialine reklama, tiek su socialinių-sveikatinimosi pokyčių aktyvavimu, o kaip dalyviai – kiekvienas mūsų prokrastinuodami ir atsakymas į šį fenomeną yra: būsimasis aš. Žmogus tiesiog nesugeba realistiškai savęs projektuoti į ateitį. Taip, dabar jis gali rūkyti, nekaupti pensijai, degintis saulėje, nuolat sėdėti internete, nejudėti, bet ateityje jis nesusirgs vėžiu, taps pensininku-keliautoju, kasdien sportuos, padarys visas užduotis, kurias turėjo padaryti iki kol atsidarė „facebook“. Problema yra, kad toks idealistinis rytdienos žmogus neegzistuoja arba, kaip sakė vienas šventas raštas: tavo gyvenimas yra toks, kokia yra tavo diena. Ir turima omenyje, žinoma, buvo ši diena.

Mus lengva apgauti. Pavyzdžiui, nueini į parduotuvę ir rankose vartai 10€ vertas ausines. Tau lyg ir nereikia nieko ypatingo, tačiau tuo pačiu nesinori išmesti į balą pinigų, jeigu paaiškėtų, kad po mėnesio ausinės pradės „nykantečinti“ ties kištuku. Ir čia į jūsų abejones įsikiša konsultantas pasakydamas, kad ausinėms suteikiama dviejų metų garantija. Du metai už 10€? Puiku. Puiku, bet po mėnesio, pradėjus „nykantečinti“, paaiškėja, kad jūs nepasivarginot išaugoti garantijos, čekio ir jau tikrai ne – originalios pakuotės, kurioje reikėtų grąžinti prekę. Bet tam kartui, kai pirkote prekę, jūs gi buvote ramus – juk jums davė ilgalaikę garantiją. Kai kurie gamintojai net nepasikuklina duoti garantiją visam gyvenimui, bet kiek iš jų iš ties yra tokie, kaip jogos kilimėlių gamintojai „Manduka“, kuriems giliai nusispjauti ant pakuotės, čekio, pirkimo vietos ir net pačios prekės – jiems užtenka, kad atsiųstumėt prekės foto ir jie ją jums pakeis.

Dan Ariely ne kartą eksperimentų metu įrodė, jog užtenka prekę įvertinti nors vienu centu (minimu atveju buvo eksperimentuota su saldainiais) ir jos populiarumas krenta katastrofiškai lyginant su preke, kuri yra visiškai nemokama, net jeigu prekė už vieną centą būna fantastiškas „value for money“.

Panašia kryptimi ėjo ir, pasirodo, vis dar eina prancūzų gamintojas „Danone“ su „Activia“ jogurtais. Jeigu atmintis nepaveda, prieš keletą metų Lietuvoje jie turėjo „14 dienų akciją“, kai nepajutus (sveikatos) pagerėjimo vartojant jų produktus, galėjai susigrąžinti pinigus. Bet „Danone“ visame pasaulyje susidūrė su daugybe problemų bandydami įrodyti, jog jų produktai iš ties prideda sveikatos (kai kurie jų kainavę milijonus dolerių išleistų už melagingą reklamą ar kompensacijas vartotojams), tad teiginiai apie sveikatą dingo, tačiau pati technologija išliko – bandykite mūsų jogurtą 14 dienų ir jeigu nepatiks – grąžinsime pinigus. Kur čia šuo pakastas? Ten pat – mūsų tingume. Nors kiekvienas mūsų galėtume nemokamai 14 dienų pasilepenti per saldžiais ir niekuo neišsiskiriančiais jogurtais, kiek mūsų tą padarys? Bet kodėl gi nepabandžius, jeigu sako, kad nepatikus grąžinsime pinigus?

Aš dirbu reklamoje, žinau kai kuriuos nešvarius triukus, kaip jie veikia ir niekada nesibodžiu tuo pasinaudoti, todėl matydamas, kad iki vasario 26 dienos vyksta „Activia“ akcija, būtinai ja pasinaudosiu. Lygiai kaip, kad mėgstu spaudinėti man nepatinkančius banerius, vildamasis, jog jų užsakovas moka už click’us. Ir nors žinau, kad nemokamai tik „sūris spąstuose“, įsileisiu į savo namus vadybininkus su super-uber giluminiu būdu valančiu siurbliu, nes žinau visus jų pardaviminius triukus, siurblio už pusantro tūkstančio eurų tikrai nepirksiu, o tobulai išsivalyti n metų dulkes renkančią kilimę dangą, man, kaip alergiškam žmogui, tikrai nepamaišys. Gero ir jums vartojimo!

Visas „Danone“ „Activia“ sąlygas rasite http://danone.lt/activia/

(Jeigu norite, kad ir jūsų namuose prasineštų su giluminiu siurbliu, sakykit – įtrauksiu į SPAM sąrašą :D).

Prisijunkite

Video

0 1213
Empyrišku vertinimu Lietuvos draudimo bendrovės ilgokai nebuvo lokaliai sukūrusios kai ko masiškesnio. Vis daugėjant Facebook'e hashtago #gyvenimaspasiseke ir ekonomikai stiebiantis, matyt atėjo laikas ryšio...