Dansu Dansu

Prieš kelias dienas Delfi buvo paskelbtas straipsnis „Apple“ reputaciją žlugdo ataskaitos apie darbo sąlygas „Foxconn“ gamyklose“. Kas atidžiau sekė šią istoriją, gali mane papildyti, bet iš esmės įvykiai klostėsi tokiu būdu – apie 2010 m. pavasarį „Apple“ papuolė su istorija, kad „Foxconn“, kuri yra pagrindinė „Apple“ produktų gamintoja, vyksta masinės savižudybės dėl prastų darbo sąlygų.

a.a.S.Jobsas niekada nepasižymėjo jautrumu visuomenei ir socialinei atsakomybei. Kaip rašoma knygoje apie jį, jis beveik niekada ar tik keletą kartų yra skyręs pinigų filantropijai. Todėl „Apple“ iki šiol menkai investavo į soc.atsakomybę. Tačiau istorija su „Foxconn“ šią poziciją labai pakeitė, nes pasipiktinimas situacija buvo gana didelis, o „Apple“ žinomumas padarė jai meškos paslaugą – ši istorija žiniasklaidoje nušvietinėjama labiau nei tai būdų daroma kitos kompanijos atžvilgiu. Ir „Apple“ teko nusileisti – ji ėmėsi labai rimtai tiek spręsti šią problemą, tiek ir ėmė rimčiau investuoti į savo socialinę atsakomybę .

Pasaulio žiniasklaidoje jau pasirodė išvados, kad „Foxconn“ istorija privers „Apple“ būtų skaidresne. Įdomiai šiose išvadose skamba „Bloomberg Newsweek“ teiginys, kad elektronikos industrija šioje srityje nuo drabužių ir avalynės industrijos atsilieka kokiais 15 metų. „Nike“ ir kiti gamintojai jau senokai pergyveno ne vieną krizę, susijusią su vaikų išnaudojimu siuvant futbolo kamuolius ar sportinius batelius.

O kaip Lietuvoje? Socialinė atsakomybė pas mus nėra nauja idėja. Geriausias to pavyzdys ne tiek visokie rinkimai, vertinimai ir apdovanojimai, bet NAVĮT – Nacionalinis atsakingo verslo įmonių tinklas, kurio nariai sistemingai dirba šiuo klausimu. Tiek diegdami socialinės atsakomybės principus savo įmonėse, tiek ir nuolat susitikdami ir kalbėdami šiais klausimais. Bet kiek bepaklausi verslo savininkų ar vadovų, retas iš jų pasakys, kad socialinė atsakomybė „apsimoka“ ir yra reikalinga.

Jeigu tikrai egzistuoja prekybos centrai ar parduotuvės, kur neva kasininkės sėdi darbo vietose su „pampersais“ (nors kažkodėl tuo abejoju), ir žinote jų vadovus, nusiųskite nuorodą į Delfi straipsnį su maždaug tokiu prierašu: „Laiko liko nedaug. Nors Lietuvoje visuomenė nėra tokia išprususi, bet pas mus viskas keičiasi žymiai greičiau nei Vakaruose“. Taip pat nusiųskite šią nuorodą ir aludariams ar kitoms žinomoms įmonėms, kurių darbuotojai piketuoja po bendrovės langais.

„Apple“ per daug gerai žinomas prekės ženklas, kad jo patirtis būtų ignoruojama, o priežastis aktuali ir Lietuvai. „Apple“ patirtis siūlo vieną svarbią išvadą – daug įmonių vadovų mano, kad „už įmonę kalba jos produktai“, t.y. svarbiausia yra gaminti gerą produktą už prieinamą kainą, o visa kita nesvarbu arba išsispręs savaime. „Apple“ pavyzdys sako, kad to nepakanka.

Nors esu vienas iš agentūros vadovų ir šį įrašą galima būti palaikyti raginimu rinktis mus, tačiau pirmiausia siūlau pagalvoti, ar nereikėtų surengti konkurso. Per tuos 12 metų teko dirbti agentūros pusėje, jas samdyti dirbant užsakovo pusėje, tad gal mano nuomonė pravers.

Ar reikia konkurso ir kaip jį surengti – šie klausimai visada bus aktualūs. Taip pat kaip ir niekada nebus vieningos nuomonės. Tačiau bendri principai egzistuoja.

Organizuojant konkursą, pakanka mąstyti apie būsimo projekto ilgalaikiškumą ir apimtis. Bet kuris būsimas agentūros užsakovas turi nuspręsti, ar su agentūra tikimasi ilgalaikio bendradarbiavimo ar tai bus tik vienkartinis darbas. Ar reikės didelių agentūros resursų, ar sąlyginai mažų. Žinoma, kad visi užsakovai pasakys, jog renkasi ilgam ir yra nusiteikę mokėti nemažus pinigus, tačiau nereikia sau meluoti, priešingu atveju atsirinksite ne tą agentūrą.
Read the rest of this entry »

Prisijungiant prie rytoj prasidėsiančios Vilniaus knygų mugės pateiksiu gerų knygų, kurias verta paskaityti, sąrašą. Reikia pabrėžti, kad čia nerasite vadovėlių ar šiaip labai techninės, konkrečios paskirties knygų – visos žemiau pateikiamos yra akiračiui plėsti ir didinti supratimą apie komunikaciją ir susijusias disciplinas – psichologiją, sociologiją ir t.t., kitaip tariant, praverčia kasdieniniame darbe. Ir tai nėra reitingas, tik asmeninė jas skaičiusiojo nuomonė.

„Kaip suprasti medijas“, M.McLuhan. Pritariu jau susiformavusiai nuomonei, kad tai – viena įžvalgiausių XX a. knygų komunikacijos ir medijų srityje. Daugiau net neverta pasakoti, ją tiesiog reikia perskaityti.

„Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“, Eric Berne (Bernstein). Tai – transakcinės psichologijos įvadas. E.Berne (XX a. vidurio) atrado taip vadinamą dėmesio ekonomiką (kaip žmonės skiria vienas kitam dėmesį). Analizavo žmonių tarpusavio manipuliacijos schemas, kurios padėjo pastebėti manipuliacijas ir su jomis kovoti. Vėliau buvo suformuluotas garsusis Karpmano trikampis (Auka-Gelbėtojas-Persekiotojas), kurį savo komunikacijoje dažnai naudoja populistai arba šiaip asmenys, kurie bando iš valstybės išlupti naudos.

Jeigu imsitės šios knygos, būtinai turite perskaityti E.Berne mokinio Claude M. Steiner knygą „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“, kuri iš tikrųjų yra platesnis ir geriau sutvarkytas transakcinės psichologijos vadovėlis nei mokytojo knyga.

„Įtakos psichologija“, Robert Cialdini. Knyga, kurioje į lentynėles sudėliota viskas apie tai, kas žmonėms daro įtaką ir kaip veikia jų psichologija. Daug tyrimų ir pagrindimų. Kai kurie pavyzdžiai seniai žinomi, kai kurie labai netikėti. Skaitydami atpažinsite daug manipuliacijų, kurias matome arba darome kasdieniniame gyvenime. Ir, žinoma, galėsite naudoti savo darbe, jeigu tik norėsite manipuliuoti klientais. Deja, knyga nėra išleista lietuvių kalba, teks prisiminti anglų arba rusų žinias.

„Simuliakrai ir simuliacija“, Jean Baudrillard. Ši knyga galėtų lygiuotis į „Kaip suprasti medijas“, tačiau skirtingai nuo pirmosios, kuri yra pakankamai objektyvi ir bešališka. „Simuliakrai ir simuliacija“ yra pesimistinė knyga apie mūsų medijas ir pasaulio suvokimą. Taip pat autorius leidžia sau būti labai akademišku, vietomis jį be tarptautinių žodžių žodyno arba specifinių žinių sunku suvokti. Visgi kita jo knyga „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ yra dar pesimistiškesnė ir kritiškesnė šiuolaikinės visuomenės atžvilgiu. Jeigu domina ne tik šviesioji komunikacijos ir visuomenės raidos pusė, šios knygos bus labai naudingos. O tikras profesionalas, žinia, turi žinoti visus aspektus.

„Virsmo taškas“, M.Gladwell. Manau, kad daugeliui žinoma knyga, pasakojanti, kaip maži dalykai lemia dideles permainas. Įdomu būtų sužinoti, kiek šis kūrinys susijusi su kita garsia knyga „Juodoji gulbė“ (N.Taleb), kur pasakojama apie netikėtų ir neprognozuojamų įvykių pasekmes. Deja, N. Taleb knygos dar neteko skaityti. Žinoma, nereikia pamiršti ir kitos M.Gladwell knygos „Išskirtys: sėkmės istorija“, pasakojančios apie tai, kodėl kai kuriems labai sekasi. Deja, ši knyga yra tik blankus pirmosios šešėlis.

 „Visi pardavėjai yra melagiai“, S.Godin. Žinia, S.Godin yra marketingo „pasakorius“, kuris sudėtingus dalykus pateikia paprasta ir visiems suprantama kalba. Kartais net nepasako nieko naujo, bet pasakoja įtaigiai. Bet nuo to tik geriau – skaityti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Taip pat S. Godin yra „Purpurinės karvės“ autorius, apie šią knygą parašė Simonas Bartkus čia. Kitose S.Godin knygos, kiek žinau, nėra išverstos į lietuvių kalbą, o iš jų labiausiai maga ateityje paskaitinėti „Tribes“.

„Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“, Max Weber. Tai, kad šią knygą įtraukiau į sąrašą, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista. M.Weber pirmasis prabilo apie verslo etiką, jo knyga yra šios srities klasika. Tačiau verslo pasaulis šiuo metu jau rimtai ir aktyviai diskutuoja, dirba Socialinės atsakomybės (Corporate Social Responsibility, Sustainability) ir socialiai atsakingo verslo srityse.

„Minios psichologija“, Le Bon. Turbūt vienas įspūdingiausių dalykų yra tas, kad XIX a. pabaigoje parašyta knyga dažnai pavyzdžius ima iš XVIII a. pab. Prancūzijos revoliucijos įvykių, o pati knyga yra vis dar aktuali dabar, XXI a. pradžioje. Perskaitę geriau suprasite nevaldomą minios gaivalą ir griaunamą jėgą. Ypač naudinga tiems, kurie turi reikalų su politine komunikacija, visuomenės švietimu ar stereotipais.

„7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ S. R. Covey. Nors ši knyga skirta asmenybei ugdyti, autorius didelę dalį dėmesio skiria pasitikėjimui ir jo kūrimui. Tai ypač aktualu verslo komunikacijoje, ypač B2B segmente, todėl pravartu žinoti bazinius principus – jeigu jie tinka C2C, iš dalies pritaikomi ir B2B komunikacijoje.

„Sukurta užkibti“, C. Heath, D. Heath. Neįmantri knyga, bet labai gerai sudėliojanti idėjų gamybos procesą, parodanti, kurios idėjos geros, kurios kabina ir kodėl.

„Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį“, S.Dutta, M.Fraser. Kalbant apie socialinius tinklus, daugelis knygų ir interneto yra skirta praktiniams dalykams, funkcijoms. Ši knyga bando apžvelgti socialinių tinklų evoliuciją. Informatyvu ir naudinga.

Vasario 8 d. „Integruok“ ėmėsi daugeliui labai aktualios, tačiau ne ką mažiau sudėtingos temos – kaip išmatuoti komunikaciją. Klausimas, į kurį bando atsakyti visa rinka jau ne vieną dešimtmetį.

Žinoma, lengviausia tai komunikacijos daliai, kuri dirba per interneto tinklus – svetainės, socialinė medija. Andrius Avinas iš „Textads“ tik dar kartą priminė, ką reikia/galima matuoti: apsilankymai, puslapių pravertimai, praleistas laikas, lankytojų demografija ir t.t. Dar neblogai sekasi tiems, kurie matuoja tradicinę žiniasklaidą (spaudą, RTV). Bet tai ir viskas.

Bene ambicingiausiai skambėjo Kristinos Maikštėnienės iš „ISM Executive School“ paskaita: „Integruota rinkodara vakar ir šiandien: kaip ją suprasti ir kaip valdyti?“. Vienas pagrindinių dalykų, kuriuos ji priminė, kad kiekvienas rinkodaros ir komunikacijos žmogus tiesiog privalo perskaityti Marshallo McLuhano knygą „Kaip suprasti medijas”. Išties, reikia ją perskaityti. Ar M.McLuhanas tikrai prieš kelis dešimtmečius viską numatė, kas vyksta komunikacijoje šiandien, Jums spręsti, bet perskaityti verta.

K.Maikštėnienė, apibendrinant jos pranešimą, priminė, kad žinutė (arba kanalas) yra ne tik tai, ką mes įpratę ja laikyti. Tai gali būti ir marškinėliai su užrašu ir Jūsų naujas (arba senas) telefonas. Nes visi daiktai anksčiau ar vėliau tampa Jūsų antrąja oda, Jūsų tęsiniais. Vadinasi ir juos reikia stebėti ir matuoti.

Formuluojant rinkodaros tikslus, verta pacituoti Kristiną: „pagrindinis rinkodaros tikslas – pakeisti žmonių mąstymą tokiu būdu, kad būtų galima prognozuoti tokio žmogaus elgseną“. Manau, kad labai apibendrinta, bet taiklu. Ir dar vienas: „kai vienas žmogus kalba visiems, o kiti tik priversti klausytis, tada žmonės pradeda kalbėtis grupelėmis“. Nenauja, bet būtina nepamiršti, o geriausia eiti ir pasiklausyti, kas tose grupelėse kalbama.

Iš įdomesnių Kristinos pastebėjimų buvo tai, kad McKinsey (2010 m.) duomenimis, 70-90% rinkodaros biudžeto skiriama „svarstymo“ ir „pirkimo“ etapams. Tačiau vartotojai kur kas labiau leidžiasi įtakojami „vertinimo“ ir „mėgavimosi“ – žinių skleidimo – „susisaistymo“ (t.y. popardaviminiuose) etapuose! Žmonės net ir nusipirkę produktą ieško informacijos apie jį, patarimų, susijusių su vartojimu ir su patvirtinimu, kad pirkinys yra geras.

„Swedbank“ Rinkodaros departamento direktorės Milda Kuliešiūtės-Jasinskienės pranešimas apie jų reklamos kampaniją „Gyvenimas po ąžuolu…“ žadėjo būti įdomus. Visi mes matėme tuos po ąžuolu gyvenančius žvėrelius… Vien ko vertas teiginys, kad ši kompanija yra „alegorinė pasakėčia“.

„Swedbank“, kaip ir reikėjo tikėtis, nepaliauja maloniai stebinti savo gebėjimais didelį dėmesį skirti vidinei komunikacijai ir darbuotojams – turbūt ant pirštų suskaičiuotume įmones, kurios savo būsimas reklamos kampanijas iš anksto pristatinėja ir aiškina savo darbuotojams, daro vidinius „road-show“ ir įgyvendina kitus nemažų resursų reikalaujančius vidinės komunikacijos sprendimus.

Kalbant apie matavimus, tai jų buvo ne vienas: kampanija analizuota kokybiniu būdu prieš paleidimą, o po kampanijos – rinkodaros priemonių/kanalų ir ryšių su visuomene veiksmų efektyvumas, starto ir buvimo „Facebooke“ efektyvumas, vidinių komunikacijos priemonių efektyvumas, atlikta darbuotojų apklausa. Bet, kaip tie matavimai atlikti ir kokie matavimo vienetai buvo imti, naudoti, liko nežinoma. Galima suprasti pranešėjos pasiteisinimą, kad tai yra komercinė paslaptis ir saugomas know-how, bet šitas klausimas kamavo klausytojus klausantis visų pranešėjų.

Išvada: rinkodaros ir komunikacijos matavimų fronte nieko naujo. Deja. Bet svarbi pamoka visiems – jeigu nežinai, kaip išmatuoti, tai bent jau būtina susitarti iš anksto, kas bus laikoma sėkme.

Nors krepšinis jau praėjo ir kalbėti apie jį darosi nebemadinga ir įkyru, visgi kai kurias išvadas galima pasidaryti.

1. Komunikacinis svertas veikia į abi puses. Suprantama, kodėl visi norėjo patekti į krepšinio atlaidus ir gauti dalelę pozityvo, kuris buvo generuojamas visas tas savaites. Darai sąlyginai mažai, o gauni sąlyginai daug. Visos šios logikos viršūnė buvo trispalviai cepelinai.

Tačiau sportas, kaip ir menas, yra neprognozuojamas. Kai komanda laimi, visi maudosi šlovės spinduliuose, o kai pralaimi, staiga paaiškėja, kad visa reklaminė kampanija turi būti nedelsiant sustabdyta, nes komunikuoti džiugesį per šermenimis virtusius atlaidus tampa nepadoru. Ir tik finansiškai stiprios bei komunikacinę teritoriją („krepšinis“) saugančios bendrovės gali sau leisti toliau transliuoti tą patį klipą, tik pakeitusios garso takelį į „kitą kartą laimėsim, bus tų pergalių“, taip komunikuodamos viltį ir nuoseklų stoiškumą. Tai ir pavyzdys, kai įmonė jau turi patirtį, kaip elgtis tokiose situacijose.

2. Krepšinio čempionatas prilygintas šv.Kalėdoms. Visuotinai priimtina, kad per šv.Kalėdas tiesiog nepadoru nebūti „kalėdišku“, t.y. parduotuvės, klientų aptarnavimo centrai išpuošiami kalėdiniais motyvais, ofise privaloma turėti plastmasinę eglutę arba bent jau porą eglišakių. Dabar didžiausią eglutę pakeitė didžiausias krepšys, „kalėdines nuolaidas“ pakeitė „krepšinio nuolaidos“. Ar šis ėjimas davė naudos įvaizdžiui? Atmeskime klasikinius šios sporto šakos rėmėjus, tokius kaip „Švyturys“. Tiems, kurie norėjo nemokamai patekti į žiniasklaidą su dar viena idėja krepšinio tematika, tai pavyko.

O kitiems? Manęs neapleidžia jausmas, kad krepšinio čempionatas buvo tapęs pernelyg visuotina švente, kad bet kuris verslas, sudalyvavęs joje, negavo taip pageidaujamo išskirtinumo, o bet kuris nesudalyvavęs nieko ir neprarado, nes komunikacijos buvo tiek, kad to „nesudalyvavimo“ niekas ir nepastebėjo, o daliai žmonių tai netgi patiko – krepšiniu nesidomintiems bent tokiose vietose buvo galimybė atsikvėpti nuo čempionato.

3. 10 balų už simboliką. Kur šitie žmonės buvo anksčiau? Kodėl nebuvo galima anksčiau padaryti kažko daugiau nei marškinėlius su užrašu „Lietuva“ ir gintarinių karolių? Galima ginčytis dėl simbolikos, jos meninės ir estetinės vertės. Galima sutikti, kad didžioji dalis jos yra pernelyg orientuota į krepšinio ar sporto sirgalių segmentą, bet visgi stilizuotų lietuviškų kaukių panaudojimas buvo įdomus, ir tikrai tokius marškinėlius norisi vilkėti arba dovanoti.

4. Informacija „iš užkulisių“ liūdino ir kirtosi su oficiozu. Oficiali čempionato komunikacija veikė gerai, netgi stebėtinai gerai. Bet žiniasklaidos pranešimai apie trigubai didesnes alaus, maisto, nakvynės kainas tą šventės jausmą kartino. Kaip ir apie tai, kad verslas nesijaučia pajutęs naudos iš čempionato. Visiškai suprantama, kad čempionato rengėjai neturėjo administracinių galių suvaldyti šio proceso, tačiau tokia dviejų lygių komunikacija priminė daugiadienes išgertuves, kai rytą jauti pagirias skaitydamas laikraščius apie trigubas alaus kainas, bet lauki vakaro, kai žais rinktinė ir bus galima atšvęsti. Ir kuo daugiau oficiozas „pumpavo“ pozityvo, tuo didesnės pagirios jautėsi. Čia matyt dar veikia mūsų verslo ir visuomenės mentalitetas.

5. Politikai praleido progą pasireklamuoti. Taip, arenose buvo politikų, kai kurie iš jų, taip pat ir Prezidentė, turėjo trispalvę aprangos detalę. Dalis matyt dėl to, kad krepšinį mėgsta, o dalis – dėl to, kad taip reikia. Bet tai kaip ir viskas. Maža to, politikai gavo pylos iš žiniasklaidos, kad gauna bilietus ir dar nemokamai, kai paprasti mirtingieji stumdosi eilėse ir, pasistumdę, išsiskirsto be nieko.

Ir nieko daugiau? Skirtingai nuo verslo, kuris investuoja į reklamą, todėl siekia, kad ji būtų efektyvi, išsiskirianti, atkreipianti dėmesį, nacionalinės šventės yra ideali proga politikams gauti nemokamų žinomumo ir tautos meilės „taškų“.

Apibendrinus galima teigti, kad tokio lygio renginiai, kaip Europos čempionatas pas mus vyksta per retai, kad mes sugebėtume tinkamai juos išnaudoti komunikacijai bei tinkamai juose elgtis komunikaciškai.

Pastebėjau, kad žmonėms patinka pavardijimai, įvairūs top‘ai. Taigi, 9 dalykai, kurie padės rinkodarai gauti daugiau naudos iš ryšių su visuomene, o, tiksliau kalbant, iš vienos svarbiausių RsV veiklos sričių – ryšių su žiniasklaida, kai siekiama kuo didesnio žinomumo produktui ar paslaugai.

-         Leiskite kalbėti plačiau. Žiniasklaida rašo istorijas, todėl tik į kontekstą įvilkta paslauga ar produktas gali sudominti žurnalistus.

-         Leiskite pasakoti tai, kas svarbu visuomenei, o ne tai, kas svarbu įmonei. Žinoma, kad Jūsų paslauga yra svarbiausias dalykas Jums, bet tik bankai, energetikai ir prekybininkai gali pasigirti labiau išskirtiniu dėmesiu – nes visiems reikia valgyti, elektros, šilumos ir kreditų.

-         Leiskite organizuoti pseudo-įvykius. Gana dažnai paslauga jau tiek visiems nusibodusi, kad tik specialiai jos komunikacijai sukurti renginiai ar įvykiai dar sugeba pritraukti žiniasklaidos dėmesį.

-         Pasiryžkite būti neįprasti, įdomūs. Kaip jau minėta, žiniasklaidai reikia istorijų. O tik neįprastos, naujos istorijos yra įdomios ir patraukia skaitytojų/žiūrovų dėmesį. Tik su skandališkumu reikia būti ypač atsargiems, nes laikina ir efektinga sėkmė vėliau gali sukelti didesnių ar mažesnių bėdų.

-         Susitaikykite su tuo, kad rezultatas niekada nebus idealus. Visgi ryšiai su žiniasklaida žurnalistų dėmesį (arba eterį, plotą spaudoje, internete) turi išsikovoti, o ne nusipirkti, kaip tai daro reklama.

-         Susitaikykite su tuo, kad karts nuo karto Jūsų inicijuojamoje komunikacijoje šmėžuos konkurentai, ekspertai ar šiaip su tema susiję asmenys. Tai dažniausiai yra būtina sąlyga, nes žaidžiama ne pagal rinkodaros ar ryšių su visuomene, o pagal pačios žiniasklaidos taisykles, kur antra nuomonė privaloma (čia idealiuoju atveju).

-         Orientuokitės į ilgalaikes tendencijas, o ne atskirus veiksmus. Bet kuris rinkodaros ar reklamos žmogus žino, kad reklaminė kampanija nedaroma iš vienintelio maketo atspausdinimo vieninteliame spaudos leidinyje ar vienintelės klipo transliacijos. Todėl ir ryšiai su žiniasklaida nebus efektyvūs, jeigu reikės tik inicijuoti vieną straipsnį ar išplatinti vieną pranešimą spaudai.

-         Neskubinkite proceso. Ryšiai su žiniasklaida yra lyg pardavimai – retai kada pardavėjas nuėjęs pas klientą iškart parsineša sutartį. Laimėti žiniasklaidos dėmesį gali trukti ir dieną, ir savaitę, ir mėnesį. O jeigu norite jo gauti nuolat, teks trukmę dauginti.

-         Negalvokite, kad ryšiai su žiniasklaida kainuoja nedaug arba visai nekainuoja. Jeigu tinka užsakomieji straipsniai, nereikia kvaršinti galvos ryšių su visuomene žmonėms (nebent reikia pagalbos parašant tekstą ir užsakant plotą). Tikrieji ryšiai su visuomene kainuoja – tiek už žinojimą, kaip tai padaryti, tiek ir už tas pardavimo pastangas, kurias tenka atlikti.

Žinoma, kad gali būti ir daugiau ar mažiau punktų, bet, manau, šitie yra vieni svarbiausių. Ir, deja, neišvengiami.

Norint sužinoti, ar įmonė atėjo ilgam į rinką ir ar galvoja apie ilgalaikius tikslus, o ne sprendžia tik šios dienos problemas, tai galima padaryti paprasčiausiai peržvelgus ilgo laikotarpio įmonės komunikaciją (tiek savo inicijuotą, tiek tą, kurią inicijuoja draugai ar priešai). Štai Jums kelios logiškos eilutės.

Jeigu parduotuvė sulaukia pirkėjų tik tada, kai skelbia „super“ nuolaidas, vadinasi, ji jų irgi sulauks tik tada, kai vėl jas paskelbs.

Jeigu bendrovė pardavė klientui prastą produktą, kitą kartą niekas netikės, kad ji gamina gerus produktus.

Jeigu įmonė bus įtarta sukčiavusi, vengusi mokėti mokesčius ar kitaip prasikaltusi, visi bus įsitikinę, kad ji ir vėl taip pasielgs.

Jeigu įmonės komunikacija atitrūksta nuo realybės (yra gražesnė nei realybė), kartą žmogus, tai pastebėjęs, vėliau komunikacija nebetikės (geriausias pavyzdys – „Omnitel“ naujoji reklaminė kampanija).

Jeigu įmonė bus renkama vienu iš patraukliausių jaunimo darbdavių ir apie tai ji visiems praneš, paskui dar bus išrinkta socialiai atsakingiausia įmone, bet tuo pačiu metu jos darbuotojai piketuos dėl nedidinamų atlyginimų, tai pirmus du gerus pasiekimus galima jau pamiršti.

Įtakos psichologijos guru Robert Cialdini prieš gerą dešimtmetį suformulavo principus, kaip įtakojami žmonės. Vienas iš įdomiausių – nuoseklumas. Žmonės mėgsta būti nuoseklūs ir dėl smegenų nenoro ieškoti kažko naujo (yra ir taip kas veikt), ir dėl pasitikėjimo – žmonės tiki, kad dabarties ir praeities patirtis tiesiogiai lemia ateitį. Šioje vietoje galioja geras lietuvių posakis: „su juo į žvalgybą neičiau (arba – „eičiau“)“.

Tačiau verslas lyg užsispyręs nenori to matyti ir vis galvoja, kad vieną dieną galima būti vienokiu, o kitą dieną, kai tik pasikeis aplinkybės, bus galima pasirodyti „su kitu švarku“.

Kodėl taip vyksta? Greičiausiai dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

-         orientacija į greitus sprendimus: greitą pelną, greitą rinkos užėmimą ir t.t.;

-         egocentrizmas, kuris lemia, kad bendrovė mato tik save ir savo interesus, o rinką vertindama ne kaip žmones, o kaip pirkimo veiksmus atliekančius vienetus.

Ir dažniausiai kalti ne komunikatoriai, ne rinkodaros ar reklamos žmonės, o vadyba, t.y. generalinis direktorius, valdyba, kurie sako „didinkit pardavimus“, finansai, kurie sako „čia nieko tokio, tik pabandysim paieškoti geresnių mokestinių sprendimų, gal VMI nepagaus“, taip pat ir teisė – „nieko čia tokio tas piketas, mes į teismą paduosim ir jis uždraus piketuoti“. Bet kažkodėl komunikacinėje erdvėje vis tiek viskas atrodo negerai, o tada vadyba (plačiąja prasme) išsikviečia komunikatorius ar rinkodarą ir sako „kodėl Jūs nevaldote krizės, kodėl apie mus blogai rašo?“.

Vienintelė išvada, reikia kuo daugiau bendrauti su vadyba ir juos įtikinti nedaryti komunikaciškai kenksmingų (o dažnai – kvailų) sprendimų. Kaip žinia, RsV žino gerą priežodį – „geriausiai suvaldyta krizė yra tada, kai nebuvo leista jai kilti“. O tai geriausia padaryti, jeigu rinkodaros direktorius ar komunikacijos vadovas yra jeigu ne valdybos narys, tai nuolatinis jos posėdžių dalyvis. Deja, savo praktikoje tokių įmonių teko sutikti vienetus, nors gyvename komunikacijos amžiuje. Bet bent jau tikslas aiškus.

Per paskutinius keletą dešimtmečių ryšiai su visuomene smarkiai patobulėjo. Lietuvoje ši rinka tik pradeda skaičiuoti antrą dešimtmetį, bet pažanga pastebima – dabar jau šios srities profesionalai yra žymiai gudresni, daro mažiau klaidų.

Tačiau techninės priemonės, kaip nekeista, liko gana tos pačios. Jeigu kalbėsime ne apie social media ar viral reikalus, o imsime klasikinius viešuosius ryšius, tai tekstinė informacija, kaip ir prieš dešimtmetį, užima dominuojančią poziciją. Lietuvoje RsV industrija video naudoja retai. Apie audio net nekalbu. Galima teigti, kad www.mintysverslui.lt yra balta varna juodų internetinių varnų būryje, kad net norisi pavadinti „keistenybe“.

Tai keista matyti, žinant išaugusią www.youtube.com, o visi išmaniųjų telefonų gamintojai būtinai pabrėžia, jog naujasis prietaisas moka funkciją „nufilmuok ir pakrauk“. Į Facebook‘ą, į Youtube‘ą ir t.t.  Jau nekalbant apie tai, kad videoformatas yra žymiai paveikesnis nei tekstinis.

Video formatą gelbsti telekomunikacijos industrija. Neseniai sužinojau, kad TEO savo vadovo metinį pranešimą pasiūlį išklausyti video formatu. Video pranešimus žiniasklaidai ir/ar tikslinei publikai bandė platinti ir „Omnitel“. Tai bene labiausiai įsiminę atvejai. Bet tai ir liko pavieniai bandymai.

Kodėl taip nutiko? Manau, kad tam yra keletas priežasčių:

-         pirmiausia tekstą lengviausia perkelti (atlikti veksmą „copy-paste“);

-         žiniasklaidos problema – televizijoms reikia kokybiško vaizdo, kurį „pagamina“ tik profesionali kamera, spaudai video ar audio apskritai nereikalingas, o radijo stotys nėra imlios žinioms (išskyrus „Žinių radiją“), todėl vienintelė vieta, kur galima „krauti“ video medžiagą, yra viešieji portalai, tokie, kaip www.youtube.com ar www.delfi.lt, www.lrytas.lt televizijos;

-         tekstą suvokti galima greičiau. Tai viena įdomiausių priežasčių, kuri blokuoja video ar audio įsigalėjimą. Pasirodo, mokslininkai jau yra nustatę, kad jog šiuolaikinis žmogus verslo dokumentus (tyrimas mini tokios tipo informaciją) skanuoja, o ne juos skaito, t.y. informacija įsisavinama greičiau, tačiau labai paviršutiniškai. Prisiminkime gerą pasakymą – „skrolinimas“, kas reiškia greit skaitymą, pasinaudojus pelės ratuku. O dabar pabandykite tokiu pat būdu „praskolinti“ video medžiagą. Nežinau, kaip Jums, bet man lieka jausmas, kad kažką praleidau. Su tekstu to niekada nebūna.

Taigi, kokia išvada. RsV industrijai ir toliau ilgai reikės tekstų rašytojų ir išmanyti filologiją. Bent jau artimiausiu metu.