Antonas Čehovas apie reklamos kopiraiterio darbą 1885 metais

Ačiū mūsų slaptajam kontributoriui Mudžiui už šį neįtikėtinai aktualų radinį. Bėga amžiai, bet kliento ir užsakovo santykiai, kūrėjo savijauta nesikeičia.

A. Čechovas „Rašytojas“ (originalo kalba yra čia)

Vertė J. Paukštelis

Kambaryje prie arbatos pirklio Jeršakovo krautuvės, už aukšto kontorinio staliuko sėdėjo pats Jeršakovas, žmogus dar jaunas, madingai apsirengęs, bet jau gerokai nublukęs ir regimai audringai savo amžiui pagyvenęs. Sprendžiant iš jo parašo raityto braižo, Kapulio šukuosenos ir skanaus cigarų kvapo, jam nebuvo svetima Europos civilizacija. Bet dar daugiau padvelkė kultūra, kai iš krautuvės įėjo berniukas ir pranešė:

– Rašytojas atėjo!

– A!.. Kviesk jį čia. Tik pasakyk, kad savo kaliošus krautuvėje paliktų.

Po minutės į kambarį tyliai įėjo žilas, praplikęs senis rudu apsitrynusiu paltu, raudonu, nušalusiu veidu ir su silpnumo bei nepasitikėjimo išraiška, kokią paprastai turi žmonės, gerią nors ir po nedaug, bet nuolatinai.

– A, sveikas… – tarė Jeršakovas neatsigręždamas. – Kas gero, ponas Geinimai?

Jeršakovas maišydavo į viena žodžius „genijus“ ir „Heinė“, ir iš to mišinio jam išeidavo žodis „Geinimas“, kuriuo jis ir vadino senį.

– Štai atnešiau užsakymą, – pasakė Geinimas. – Jau padariau…

– Taip greit?

– Per tris dienas, Zacharai Semionyčiau, ne tik reklamą, bet ir romaną sukurti galima. Reklamai ir valandos gana.

– Tik tiek? O deriesi visuomet, tartum metams darbą imdamas. Na, parodykite, ką ten sukūrėte?

Geinimas išsitraukė iš kišenės kelis suglamžytus, pieštuku rašytus popiergalius ir priėjo prie stalelio.

– Čia mano dar tik juodraštis… bendrais bruožais… – tarė jis. – Aš perskaitysiu, o jūs malonėkite paklausyti ir, jei klaidą kur pastebėsite, nurodyti. Suklysti nesunku, Zacharai Semionyčiau. Ar patikėsite? Trims krautuvėms iš karto reklamas rašiau… Čia tai jau ir Šekspyrui galva susisuktų.

Geinimas užsidėjo akinius ir, pakėlęs antakius, pradėjo skaityti liūdnu balsu ir lyg deklamuodamas:

– „1885-86 m. sezonas. Visiems Rusijos miestams ir užsieniui kiniškos arbatos tiekėjas – Z. S. Jeršakovas. Firma gyvuoja nuo 1804 metų.“ Visa toji įžanga bus papuošta ornamentais ir herbais. Aš vienam pirkliui rašiau reklamą, tai tasai ėmė ir prie skelbimo sudėjo įvairių miestų herbus. Ir jūs taip pat galite padaryti; aš jums, Zacharai Semionyčiau, sugalvojau tokį ornamentą; liūtas, o dantyse įsikandęs lyrą laiko. Dabar toliau: „Pora žodžių mūsų pirkėjams. Maloningieji ponai! Nei paskutinių laikų politiniai įvykiai, nei šaltas indiferentizmas, vis labiau ir labiau besiskverbiąs į visus mūsų visuomenės sluoksnius, nei Volgos nusekimas, kuriuo taip neseniai rūpinosi geriausioji mūsų spaudos dalis, – niekas mūsų nejaudina. Ilgametis mūsų firmos gyvavimas ir simpatijos, kurias suspėjome įsigyti, leidžia mums tvirtai justi pagrindą ir pastoviai laikytis nustatytos sistemos, tiek santykiuose su plantacijų savininkais, tiek ir sąžiningai pildant užsakymus. Mūsų devizas gerai žinomas. Išreiškiamas jis nedaugeliu, bet prasmingų žodžių: sąžiningumas, pigumas ir greitumas!!“

– Gerai! Labai gerai! – sušuko Jeršakovas, sukiodamasis kėdėje. – Nesitikėjau, kad taip parašysite! Sklandžiai! Tik štai kas, mielas drauge.. reikia kaip nors burbulą papūsti, dūmus paleisti, žinai, kokį nors fokusą sugalvoti… Mes čia skelbiame, kad mūsų firma ką tik gavo įvairių šviežių pirmojo rinkimo pavasarinių 1885 m. sezono arbatų… Taip? O reikia be to dar pasakyti, kad tik ką gautoji arbata jau treji metai guli mūsų sandėliuose, ir vis dėlto ją gavome iš Kinijos tik praeitą savaitę.

– Suprantu… Publika nė nepastebės prieštaravimo… Skelbimo pradžioje mes parašysime, kad arbata ką tik gauta, o gale pasakysime taip: „Turėdami dideles arbatos atsargas, pirktas pagal senuosius muitų nuostatus, mes be nuostolių galime pardavinėti ją pernykščių metų kainomis…“ ir t. t. Kitoje pusėje bus kainoraštis. Čia vėl herbai ir ornamentai… Apačioje stambiu šriftu: „Rinktinių kvapiųjų arbatų kainoraštis: Fučano, Kiachtos ir Baichovo pirmo pavasarinio rinkimo arbatos, gautos iš naujai įsigytų plantacijų.“ Toliau: „Kreipiame tikrųjų mėgėjų dėmesį į Liansino arbatas, iš kurių betgi didžiausio pamėgimo verta „Kinų emblema, arba konkurentų pavydas“ 3 rub. 50 kap. Iš rožinių arbatų mes ypač rekomenduojame „Bogdichano rožę“ 2 rub. ir „Kinietės akis“ 1 rub. 80 kap.“ Po kainų bus petitu apie arbatos susvėrimą ir persiuntimą. Čia pat apie nuolaidas ir premijas: „Daug mūsų konkurentų, norėdami prisivilioti pirkėjų, siūlo visokias premijas. Mes iš savo pusės protestuojame prieš šias pasipiktinimą keliančias priemones ir siūlome savo pirkėjams ne kaip premijas, bet dovanai visas tas viliones, kuriomis konkurentai vaišina savo aukas. Kiekvienas, įpirkęs pas mus ne mažiau kaip už 50 rub., išsirenka ir gauna priedo vieną iš šių penkių dalykų: arbatinuką britų metalo, šimtą vizitinių kortelių, Maskvos miesto planą, dėžutę arbatžolėms laikyti nuogos kinietės pavidalo ir knygą „Nustebęs jaunavedys, arba jaunoji po gelda“, Žaismingo Linksmuolio apysaka.“

Perskaitęs ir šį bei tą pataisęs Geinimas greit perrašė reklamą į švarų popierių ir įteikė ją Jeršakovui. Po to kurį laiką buvo tylu… Abu pasijuto nejaukiai, lyg kokią šunybę padarę.

– Pinigus už darbą įsakysite išmokėti tuojau ar vėliau? – paklausė neryžtingai Geinimas.

– Kada tik norite, kad ir tuojau… – nerūpestingai atsakė Jeršakovas. – Eik į krautuvę ir imk, ko nori, už pusšešto rublio.

– Man gal pinigais, Zacharai Semionyčiau.

– Aš neturiu mados mokėti pinigais. Visiems moku arbata ir cukrumi: ir jums, ir giedotojams, kur aš esu seniūnas, ir kiemsargiams. Mažiau girtavimo.

– Argi, Zacharai Semionyčiau, galima mano darbą lyginti su kiemsargių ir giedotojų darbu? Mano darbas – proto darbas.

– Koks čia darbas! Atsisėdai, parašei, ir viskas. Rašto nei valgysi, nei gersi… darbas nsispjauti! Ir rublio nevertas.

– Hm… Kaip jūs apie rašymą kalbate… – įsižeidė Geinimas. – Nei valgysi, nei gersi. Jūs nesuprantate, kad aš gal, kai rašiau šią reklamą, visa siela kentėjau. Rašai ir jauti, kad visą Rusiją apgaudinėji. Mokėkite pinigais, Zacharai Semionyčiau!

– Nusibodai, brolau. Negražu taip lįsti į akis.

– Na, jau gerai. Tai aš smulkiu cukrumi paimsiu. Jūsų pačių berniokai jį iš manęs atpirks po aštuonias kapeikas už svarą. Turėsiu iš šios operacijos keturiasdešimt kapeikų nuostolio, bet ką gi padarysi! Likite sveiki!

Geinimas jau pasisuko išeiti, bet dar sustojo duryse, atsiduso ir tarė niūriai:

– Rusiją apgaudinėju! Visą Rusiją! Dėl duonos kąsnio tėvynę apgaudinėju! E!

Ir išėjo.

Jeršakovas užsirūkė Havaną, ir jo kambaryje dar labiau pakvipo kultūringu žmogumi.

 

Share Button