Dansu Dansu

Agentūra: TBWA\ VILNIUS

Penktadienio vakaras (ir naktis) reklamos industrijai Lietuvoje buvo įsimintinas – įvyko “Adrenalinas 2011″. Devintą kartą.

nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko

Daugelis įpratę švęsti birželį, bet šiais metais KOMAA nusprendė pavėlinti renginį. Motyvai buvo keli: užsitęsusi krizė ir netikėtas teismo sprendimas teisiniame ginče dėl, neva, kartelinio agentūrų susitarimo taikyti konkursinį mokestį. Niekas neabejoja tokio sprendimo idiotizmu – reklamos industrija sumokėjo brangiai. Reklamos festivalio nukėlimas buvo tam tikro protesto prieš tokius valdžios veiksmus išraiška. Jau tada buvo aišku, kad dėl to pinigų agentūrose daugiau neatsiras, nors buvo bandymų guostis, kad “per vasarą nors kažkiek atsigausime”. Faktas vienas, nei konkurencijos tarybai, nei teismams, nei rinkai toks nukėlimas nesukėlė pasigailėjimo jausmo. O ir šis nieko nebūtų pakeitęs.

Nepaisant visko bent ramiau, kad “vibe’as” festivalio metu jau buvo kitoks, daugelis lyg ir pamiršo buvusias skaudžias pamokas ir koncentravosi į renginį. Tai rodo ir panašus į 2010 m. priduotų konkursinių darbų skaičius. Šįmet vėl kita lokacija. Renginio scenografija paprasta, bet panašu geriausia, ką ligšiol teko matyti “adrenalinuose”. Keletas mažų techninių nesklandumų buvo tikras menkniekis lyginant su praeitais festivaliais. Specialistų susibūrimuose vedantysis visada būna problema, nes turi gerai pažinoti rinkos aktualijas ir bent taisyklingai tarti agentūrų pavadinimus. Kazlauskas su užduotimi susitvarkė tikrai gerai. Pagrindinių prizų užšaldymas lede ir jų nukabinimas renginio metu atrodė smagiai – tikras apdovanojimų akcentas. Prie “teigiamos” pastraipos nederės, bet ką “Adrenaline” darė muzikinis šeimyninis Ericos ir Jurgio duetas, likome nesupratę.

Read the rest of this entry »

Nors krepšinis jau praėjo ir kalbėti apie jį darosi nebemadinga ir įkyru, visgi kai kurias išvadas galima pasidaryti.

1. Komunikacinis svertas veikia į abi puses. Suprantama, kodėl visi norėjo patekti į krepšinio atlaidus ir gauti dalelę pozityvo, kuris buvo generuojamas visas tas savaites. Darai sąlyginai mažai, o gauni sąlyginai daug. Visos šios logikos viršūnė buvo trispalviai cepelinai.

Tačiau sportas, kaip ir menas, yra neprognozuojamas. Kai komanda laimi, visi maudosi šlovės spinduliuose, o kai pralaimi, staiga paaiškėja, kad visa reklaminė kampanija turi būti nedelsiant sustabdyta, nes komunikuoti džiugesį per šermenimis virtusius atlaidus tampa nepadoru. Ir tik finansiškai stiprios bei komunikacinę teritoriją („krepšinis“) saugančios bendrovės gali sau leisti toliau transliuoti tą patį klipą, tik pakeitusios garso takelį į „kitą kartą laimėsim, bus tų pergalių“, taip komunikuodamos viltį ir nuoseklų stoiškumą. Tai ir pavyzdys, kai įmonė jau turi patirtį, kaip elgtis tokiose situacijose.

2. Krepšinio čempionatas prilygintas šv.Kalėdoms. Visuotinai priimtina, kad per šv.Kalėdas tiesiog nepadoru nebūti „kalėdišku“, t.y. parduotuvės, klientų aptarnavimo centrai išpuošiami kalėdiniais motyvais, ofise privaloma turėti plastmasinę eglutę arba bent jau porą eglišakių. Dabar didžiausią eglutę pakeitė didžiausias krepšys, „kalėdines nuolaidas“ pakeitė „krepšinio nuolaidos“. Ar šis ėjimas davė naudos įvaizdžiui? Atmeskime klasikinius šios sporto šakos rėmėjus, tokius kaip „Švyturys“. Tiems, kurie norėjo nemokamai patekti į žiniasklaidą su dar viena idėja krepšinio tematika, tai pavyko.

O kitiems? Manęs neapleidžia jausmas, kad krepšinio čempionatas buvo tapęs pernelyg visuotina švente, kad bet kuris verslas, sudalyvavęs joje, negavo taip pageidaujamo išskirtinumo, o bet kuris nesudalyvavęs nieko ir neprarado, nes komunikacijos buvo tiek, kad to „nesudalyvavimo“ niekas ir nepastebėjo, o daliai žmonių tai netgi patiko – krepšiniu nesidomintiems bent tokiose vietose buvo galimybė atsikvėpti nuo čempionato.

3. 10 balų už simboliką. Kur šitie žmonės buvo anksčiau? Kodėl nebuvo galima anksčiau padaryti kažko daugiau nei marškinėlius su užrašu „Lietuva“ ir gintarinių karolių? Galima ginčytis dėl simbolikos, jos meninės ir estetinės vertės. Galima sutikti, kad didžioji dalis jos yra pernelyg orientuota į krepšinio ar sporto sirgalių segmentą, bet visgi stilizuotų lietuviškų kaukių panaudojimas buvo įdomus, ir tikrai tokius marškinėlius norisi vilkėti arba dovanoti.

4. Informacija „iš užkulisių“ liūdino ir kirtosi su oficiozu. Oficiali čempionato komunikacija veikė gerai, netgi stebėtinai gerai. Bet žiniasklaidos pranešimai apie trigubai didesnes alaus, maisto, nakvynės kainas tą šventės jausmą kartino. Kaip ir apie tai, kad verslas nesijaučia pajutęs naudos iš čempionato. Visiškai suprantama, kad čempionato rengėjai neturėjo administracinių galių suvaldyti šio proceso, tačiau tokia dviejų lygių komunikacija priminė daugiadienes išgertuves, kai rytą jauti pagirias skaitydamas laikraščius apie trigubas alaus kainas, bet lauki vakaro, kai žais rinktinė ir bus galima atšvęsti. Ir kuo daugiau oficiozas „pumpavo“ pozityvo, tuo didesnės pagirios jautėsi. Čia matyt dar veikia mūsų verslo ir visuomenės mentalitetas.

5. Politikai praleido progą pasireklamuoti. Taip, arenose buvo politikų, kai kurie iš jų, taip pat ir Prezidentė, turėjo trispalvę aprangos detalę. Dalis matyt dėl to, kad krepšinį mėgsta, o dalis – dėl to, kad taip reikia. Bet tai kaip ir viskas. Maža to, politikai gavo pylos iš žiniasklaidos, kad gauna bilietus ir dar nemokamai, kai paprasti mirtingieji stumdosi eilėse ir, pasistumdę, išsiskirsto be nieko.

Ir nieko daugiau? Skirtingai nuo verslo, kuris investuoja į reklamą, todėl siekia, kad ji būtų efektyvi, išsiskirianti, atkreipianti dėmesį, nacionalinės šventės yra ideali proga politikams gauti nemokamų žinomumo ir tautos meilės „taškų“.

Apibendrinus galima teigti, kad tokio lygio renginiai, kaip Europos čempionatas pas mus vyksta per retai, kad mes sugebėtume tinkamai juos išnaudoti komunikacijai bei tinkamai juose elgtis komunikaciškai.

Klientas: Vilkyškių pieninė
Agentūra: VRS WPI Vilnius
Gamyba: VRS WPI Vilnius

Nutarėme pašalinti iš “Dansu Dansu” kontraversiškąją “Ledo degtinės” reklamą. Prieš priimdami šį sprendimą, paklausėme trijų patyrusių teisininkų nuomonių. Jos sutapo – tinklaraščiai teismų vertinami labiau kaip žiniasklaidos priemonė. Aišku, galime mėginti teistis ir įrodinėti, bet šiuo konkrečiu atveju nematome prasmės (ir neturime laiko bei biudžeto, žinoma).

Tad ir nematome jokių problemų, kad nebus “Ledo degtinės” maketų dansu.lt. Bet kyla kitas klausimas. Po 2012 metų, jeigu uždraus Lietuvos teritorijoje alkoholio reklamą, vadinasi, negalėsime pasidalinti ir įdomių užsienio reklamų pavyzdžiais? O ką daryti jeigu rašai blogą, kuriame recenzuoji naujai pasirodžiusius alus? Tai bus vertinama kaip įstatymo pažeidimas? Bet gal vis dėlto Europos Sąjungos valstybėje žmogus turi teisę kalbėti laisvai? Tada jau ir vertės “eiti ant principo”.

Gavome tarnybos raštą, kuriuo prašoma iš svetainės išimti “Ledo degtinės” reklamos pavyzdžius, kurią mes įdėjome 2010.10.22. Pasak Departamento, ta reklama prieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 29 str. 1 d. 9, 11 p. Kai išimsime, mūsų prašo Departamentą informuoti.

Ar gali Departamentas privatiems piliečiams drausti skelbti jiems patinkančią informaciją? Mums juk už tai neatlyginama. O kaip su užsienio reklamos pavyzdžiais? Asmeniniai tinklaraščiai yra pripažįstami visuomenės informavimo priemone? Galime gauti akreditacijų?

Praėjusią savaitę “Olialia” išplatino pranešimą, kad projektas užsidaro. Vakar ta proga “Panelė” skelbia interviu su projekto atstove Indre Kavaliauskaite.

Nuomonė visuomenės apie „Olialia“ – niekam ne paslaptis, kokia. Prasta. Net nežinau, kur mes padarėm klaidą. Nes intencija buvo – padaryti ką nors gražaus, neregėto. Norėjome sukurti vyro svajonę – gražias, protingas šviesiaplaukes. Kaip bebūtų gaila, Lietuvoje to padaryti nesigavo.

Visas interviu yra čia.

Noriu pridurti dar vieną dalyką – “Olialia” mergaičių visur buvo pernelyg daug, kad būtų galimybių išlaikyti žavesį (dėl skonio nesiginčykime) ir nepaslysti. Jos šmėžavo nuo istorijų “Žmonių” puslapiuose iki Kalėdinių apdovanojimų įmonėse. Toks brukimas ir negalėjo nesukelti atmetimo reakcijos, ir merginos tiesiog užgožė savo reklamuojamus produktus.

Beje, ar kas nors prisimena “Olialia kompiuterius”? Kai jie startavo, rašiau, kad šis projektas nepasiseks – nueita į pernelyg tolimą kategoriją.

Keli skaičiai iš KOMAA apie šiųmetinį “Adrenaliną”:

- viso darbų priduota: 192
- dalyvauja agentūrų: 19
- planuojamas žiūrovų skaičius: apie 400

Anot organizatorių statistika labai panaši kaip ir praeitais metais, šias – vos daugiau darbų priduota. KOMAA priėmė sprendimą neleisti pridavinėti darbų sukurtų ir publikuotų po 2011 m. gegužės 1 d. nes kitais metais “Adrenalinas” planuojamas laiku – pirmą birželio penktadienį. Vasarą agentūros pridirbo ne mažai smagių dalykų, tad jų nepamatysime, o apdovanojami darbai gali atrodyti šiek tiek “seni”.

“Loftas” po apdovanojimų žada muzikinę programą, kad žmonės neišsilakstytų. Keista, kad programa neįvardijama siekiant sulaikyti lankytojų, nes mūsų žiniomis agentūros jau planuojasi savo asmeninius “afterius” kitose lokacijose.

Taigi, jau šį penktadienį Lietuvos reklamos metų renginys “Adrenalinas” – susidaušime taurėmis ir strėlėmis.

Nes Massimo d’Amore yra žmogus, globaliu mastu pamėginęs perrašyti reklamos taisykles.

Tie, kurie domisi socialine žiniasklaida ir būdais kaip ją galima panaudoti verslo tikslams, be abejonės, puikiai žino “Pepsi Refresh” projektą. Daug kur (ir dansu.lt) šis projektas buvo šlovinamas kaip tikrai drąsus žingsnis, nes įmonė sumažino išlaidas tradicinei reklamai ir nuėjo eksperimentuoti į naują erdvę.

Eksperimentas nepavyko: “Pepsi” dabar atsilieka ne tik nuo tradicinio konkurento “Coca-Cola”, bet ir “Diet Coke”. Beje, JAV nuo “Coca-Cola” atsiliekama dvigubai. Nepavyko ir su “Gatorade”, ir su “Tropicana”.

Vis dėlto, gerai, kad yra žmonių, kurie ryžtasi tokiems, nors ir finansiškai žiauriai nuostolingiems, eksperimentams. Nes mes turime progos stebėti ir daryti išvadas:

• kad tradicinė reklama žiniasklaidoje vis dėlto veikia ir nieko jai neatsitiko;
• kad socialinėje medijoje projektai turi būti tiesmukiau susiję su prekės ženklo esminėmis vertybėmis – “Pepsi” gelbėja pasaulį, bet ženklui tai emocinio krūvio, skatinančio pirkti, neduoda. Tuo tarpu “Coca-cola” nuėjo kitu keliu socialinėje žiniasklaidoje ir jai puikiai sekasi.
• kad neverta keisti logo, jeigu jis iš suprantamo tampa nesuprantamu.

Galima, aišku, rodyti pirštu ir sakyti – “iš karto buvo aišku”, bet iš karto yra aišku tik tiems, kurie nieko nedaro, o tik rūko sau prie įėjimo į biurų pastatą.

Rekomenduoju paskaityti daugiau apie “Pepsi” dramą čia. Klaidų buvo daug, tad naviguodami nuorodomis, sužinosite nemažai naudingos info.

Kas dar nematėte/ negirdėjote:

• “Publicum Media” tapo “Open Initiative”;
• “Inspired UM” prisidėjo prie M. Katkaus agentūrų grupės “United Agencies” (įrašas VRP bloge), nors, kaip suprantame iš įrašo, tai tik bendradarbiavimas be pokyčių nuosavybėje;

Teisės į “Initiative” vardą priklausė “Inspired”. Kaip dabar? Pasikeista akcijomis? “Initiative” mokės metinį mokestį Vasariui?