Rgp 30, 2011
Paršiuko Čiuko vaišės
Prieš kokį dvidešimtmetį vaikus džiugindavo “Genys” su dailininko Vitalijaus Suchockio paršiuko Čiuko nuotykiais. Dailininkas sugebėjo edukuoti vaikus per jiems įdomias, smagias istorijas (visai taip, ko siekia reklama). Viena tokia istorija – “Paršiuko Čiuko vaišės” – beveik apie reklamą.
Ne viena agentūra ir net ne vienas klientas pripažįsta, kad demokratija organizacijose priimant sprendimus “dėl reklamos” kartais suteikia daugiau žalos nei naudos. Ne vienam pažįstama situacija, kai įmonėje reklamas “tvirtina” ne vienas ar keli asmenys, o visas būrys skyrių ir jų darbuotojų – parlamentas. Bandai įtikti viesiems, bet galiausiai niekam nebepatinki. Tą mums primena paršiukas Čiukas.
Daugiau paršiuko Čiuko istorijų čia.
hah, šitą kažkaip labai ryškiai pamenu :]
liuks situacijos iliustracija ;)
Teko ne kartą su tuo susidurti – dažniausiai rezultatai būna apgailėtini. Ir tai kogero reiktų vadinti ne demokratija, o kolektyvine atsakomybe, nes kaip taisyklė rezultatai prasti, iš kliento pusės nieks už nieką neatsako, kalta agentūra. Beje tokiose įmonėse retai būna padorus rinkodaros skyrius, o jei būna, jo vadovų (kaip ir agentūrų) rotacija vyksta itin dažnai.
Nauja RIMI reklamos linija? :)
Pats David Ogilvy savo knygoje rašė, kad nedirba su tais klientais, pas kuriuos reklamas tvirtina didelis skaičius atsakingų žmonių – neverta.
Ogilvis (beje, buvęs copywriteriu) yra sakęs ir “In most agencies, account executives outnumber the copywriters two to one. If you were a dairy farmer, would you employ twice as many milkers as you had cows?”, bet turėjau garbės bendrauti su žmogumi, kuris dirbo su juo ir nepasikuklinau paklausti kaip su šia citata buvo realiame gyvenime, tai atsakymas buvo “You know…” ir galiausiai, kad, deja, bet visur kopiraiteriai ir Ogilviuose buvo outnumberinti. Ogilvio citatos dažnu atveju yra idealus atvejis, siekiamybė, bet toks tobulas pasaulis neegzistuoja.
Aukste, wow. Jūs košmariškai generali. Aš apakęs. aaaaaaaaa