Lie 30, 2011 25
Lie 27, 2011 14
Rinkodaros ir komunikacijos žmones – į įmonių valdybas
Norint sužinoti, ar įmonė atėjo ilgam į rinką ir ar galvoja apie ilgalaikius tikslus, o ne sprendžia tik šios dienos problemas, tai galima padaryti paprasčiausiai peržvelgus ilgo laikotarpio įmonės komunikaciją (tiek savo inicijuotą, tiek tą, kurią inicijuoja draugai ar priešai). Štai Jums kelios logiškos eilutės.
Jeigu parduotuvė sulaukia pirkėjų tik tada, kai skelbia „super“ nuolaidas, vadinasi, ji jų irgi sulauks tik tada, kai vėl jas paskelbs.
Jeigu bendrovė pardavė klientui prastą produktą, kitą kartą niekas netikės, kad ji gamina gerus produktus.
Jeigu įmonė bus įtarta sukčiavusi, vengusi mokėti mokesčius ar kitaip prasikaltusi, visi bus įsitikinę, kad ji ir vėl taip pasielgs.
Jeigu įmonės komunikacija atitrūksta nuo realybės (yra gražesnė nei realybė), kartą žmogus, tai pastebėjęs, vėliau komunikacija nebetikės (geriausias pavyzdys – „Omnitel“ naujoji reklaminė kampanija).
Jeigu įmonė bus renkama vienu iš patraukliausių jaunimo darbdavių ir apie tai ji visiems praneš, paskui dar bus išrinkta socialiai atsakingiausia įmone, bet tuo pačiu metu jos darbuotojai piketuos dėl nedidinamų atlyginimų, tai pirmus du gerus pasiekimus galima jau pamiršti.
Įtakos psichologijos guru Robert Cialdini prieš gerą dešimtmetį suformulavo principus, kaip įtakojami žmonės. Vienas iš įdomiausių – nuoseklumas. Žmonės mėgsta būti nuoseklūs ir dėl smegenų nenoro ieškoti kažko naujo (yra ir taip kas veikt), ir dėl pasitikėjimo – žmonės tiki, kad dabarties ir praeities patirtis tiesiogiai lemia ateitį. Šioje vietoje galioja geras lietuvių posakis: „su juo į žvalgybą neičiau (arba – „eičiau“)“.
Tačiau verslas lyg užsispyręs nenori to matyti ir vis galvoja, kad vieną dieną galima būti vienokiu, o kitą dieną, kai tik pasikeis aplinkybės, bus galima pasirodyti „su kitu švarku“.
Kodėl taip vyksta? Greičiausiai dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
- orientacija į greitus sprendimus: greitą pelną, greitą rinkos užėmimą ir t.t.;
- egocentrizmas, kuris lemia, kad bendrovė mato tik save ir savo interesus, o rinką vertindama ne kaip žmones, o kaip pirkimo veiksmus atliekančius vienetus.
Ir dažniausiai kalti ne komunikatoriai, ne rinkodaros ar reklamos žmonės, o vadyba, t.y. generalinis direktorius, valdyba, kurie sako „didinkit pardavimus“, finansai, kurie sako „čia nieko tokio, tik pabandysim paieškoti geresnių mokestinių sprendimų, gal VMI nepagaus“, taip pat ir teisė – „nieko čia tokio tas piketas, mes į teismą paduosim ir jis uždraus piketuoti“. Bet kažkodėl komunikacinėje erdvėje vis tiek viskas atrodo negerai, o tada vadyba (plačiąja prasme) išsikviečia komunikatorius ar rinkodarą ir sako „kodėl Jūs nevaldote krizės, kodėl apie mus blogai rašo?“.
Vienintelė išvada, reikia kuo daugiau bendrauti su vadyba ir juos įtikinti nedaryti komunikaciškai kenksmingų (o dažnai – kvailų) sprendimų. Kaip žinia, RsV žino gerą priežodį – „geriausiai suvaldyta krizė yra tada, kai nebuvo leista jai kilti“. O tai geriausia padaryti, jeigu rinkodaros direktorius ar komunikacijos vadovas yra jeigu ne valdybos narys, tai nuolatinis jos posėdžių dalyvis. Deja, savo praktikoje tokių įmonių teko sutikti vienetus, nors gyvename komunikacijos amžiuje. Bet bent jau tikslas aiškus.
Lie 25, 2011 36
“15 minučių” anatomijos pamokos
Papildyta 2011.07.26 15:52: “15 minučių” išėmė žemiau minimą nuorodą į video bei “Ežio” reklamą.
Originalus įrašas: Kaip naujienų portalui greitai pakilti iš antrosios į pirmąją? Galima mėginti daugiau skaitytojų pritraukti komiksais. Bet ne kiekvienas juos vertina.
O vat pasiūlius XXX turinį naujienų portale, skaitytojų turėtų sparčiai padaugėti. Juk sakoma, kad internete populiariausias reikalas yra pornografija.
Taigi, portalas apie kurį eina kalba, yra 15min.lt. Labai keista, kad tiek daug komunikavę apie tai, kad jie rašo operatyviai ir kokybišką turinį, kad “Lietuvos media negali gyventi be porno – mes galim”, jie reitingus nutarė pasididinti kurdami porno turinį tokį kaip http://suaugusiems.15min.lt. Su anatomijos smulkmenomis leidžia susipažinti skyrelis “Video suaugusiems“. Galima užsisakyti ir eskorto paslaugas.
Skandalai – geras būdas didinti reitingą, nors reklamoje kalbi kitaip. Prisimenate 15min.TV? Su televizijomis virė kovos, kurios plačiai skambėjo. Vienas kitas, anksčiau į šį portalą nekreipęs dėmesio, apsilankė. Matyt, porno irgi sukels nemažai triukšmo.
“Ežiui” reklamuotis ten, matyt, irgi gerai. Įdomu, reklama ten parduodama kaip atskiras paketas ar gali ten patekti net ir pats to nenorėdamas?
P.S. Laikraštis ne vienam užmynė ant kojų rašiniais apie “Wikileaks” ir viešuosius pirkimus. Kas atsikeršys panaudodamas pornografijos kortą?
Lie 25, 2011 19
“Italianos” kampanija
Klientas: Italiana LT
Agentūra: TBWA Vilnius
Production house: Banana
Kūrybos vadovas: Dainius Gasparavičius
Režisierius: Povilas Lesnis
Meno vadovas: Justinas Makaveckas
Lie 19, 2011 9
Buvęs LTV reklamos vadas vairuos “Starcom”
“Verslo Žinios” rašo, kad Aidas Trumpickas, anksčiau vadovavęs LTV reklamos skyriui, vadovaus media planuotojams “Starcom”. Beje, Aidas turi patirties agentūros pusėje – jis kurį laiką vadovavo ką tik įkurtai media agentūrai “VIA Media” (dabar “Mindshare”).
Laurynas Sadauskas užsiims “Publicis” grupės reikalais. Spėjame, kad plėtos “Leo Burnett”.
Lie 14, 2011 14
Didžiojo lietuviško alaus nerimas
Lietuvos aludarių gildijos paskleista žinia apie planuojamą kampaniją, skirtą skatinti vietinio alaus vartojimą, liudija nerimastingas pastangas griebtis bet ko, kad tik būtų pristabdyta neigiama tendencija.
Bet ar reklamos kampanija yra teisingas žingsnis? Man tai panašu į kokios nors reklamos agentūros atneštą pasiūlymą “darykime kaip Got Milk, ir viskas išsispręs”. Bet manau, kad neišsispręs.
Visų pirma, paviršinis dalykas – laikotarpis. Lietuvos aludarių kampanija planuojama trumpai – kelis mėnesius. Keli mėnesiai įsitikinimams pakeisti? Be šansų. Pirmasis “Got Milk” etapas truko visus metus. Per tą laiką pieno pardavimai Kalifornijoje (nes pirmoji kampanija vyko tik ten) padidėjo 7 %.
Ir čia pereinu prie giluminio dalyko – apie ką ketinama kalbėti. Kitaip tariant, ketinama kalbėti ne apie įpročius (“pienas yra naudingas, tad gerkite jį”; “Lietuvos bankų kortelėmis yra saugu atsiskaitinėti, tad mokėkite jomis”), o apie skonį. Skonis yra individualus dalykas. Jeigu tau neskanu – tau neskanu. Jeigu tau tik atrodo, kad neskanu – tau jau neskanu. Ir jeigu draugai sako, kad neskanu – tau taip pat neskanu. Tai ne įpročiai, kuriuos tu gali (irgi, žinoma, nelengvai) keisti.
Agentūros, kuri kurs kampaniją, laukia nelengvas uždavinys surasti kuo užkabinti žmones. Pagal tai, ką rašo VŽ, sprendžiu, kad bus einama su racionalia žinia – nauda Lietuvai ir pan. Pradžioje galbūt tai suveiks, bet tai tebus laikina. Pirkėjai žiūrės į tai skeptiškai. Ta proga siūlau perskaityti puikų Daliaus Tarvydo įrašą apie kampanijos auditorijas ir galimas jų reakcijas.
O importinis alus auga ir be reklamos… Negali suversti viską tik kainai – rusiškas alus neretai yra brangesnis nei mūsiškis. Beje, toks nukrypimas – ŠUA sėkmingai importinio alaus augimo tendenciją išnaudoja (ir prisideda prie jos, platindama savo stipriame distro tinkle) su “Kronenbourg” ir “Grimbergen”.
Tad Lietuvos didžiųjų aludarių situacija primena prieškrizinį “General Motors” – automobiliai gaminami, reklamai išleidžiami milijonai, bet rinkos dalis mažėja. Nes marketingas juk prasideda ne nuo reklamos, o nuo produkto. Jeigu žmonės jo nenori, jokia reklama nesugundysi. Kas iš to, kad “Microsoft” JAV išleido didelį biudžetą “antimakinei” kampanijai “I’m a PC”. “Apple” vis tiek auga. “Apple” apskritai nusispjauti ant socialinės žiniasklaidos ir visų naujų marketingo vėjų, nes jie turi esminį dalyką, pastatytą teisingai – produktą. Žmonės nori Stivo gaminių ne dėl reklamos arba “engeidžinimo”.
Sėkminga aludarių kampanija bus tik tada, kai keisis patys produktai arba bent jau žmonės matys, kad ir didieji sugeba gaminti “craft beers”. Tai kainuoja, neekonomiška, bet tai – būdas įrodyti, kad didieji alų tikrai gamina. Ir ne reklama čia turi išvežti, o RsV. Na, jeigu žmonės šventai įsitikinę, kad tavo alus pagamintas iš miltelių, rodyk nerodęs klipe kubilus su salyklu, bet žmonės netikės. Nes čia – reklama…
Beje, prieš kokią dešimtį (gal mažiau) metų Alas Riesas išleido knygą “The fall of advertising and the rise of PR”. Ji – labai labai kontraversiškai vertinama, bet šiuo atveju kampanijos strategams būtų verta ją perskaityti.
Lie 13, 2011 8
Svečio įrašas. Daniel Vaarik: Market made me do it
Daniel Vaarik yra viešųjų ryšių specialistas iš Estijos, ilgametis “Hill & Knowlton” Talino biuro vadovas. Gavome jo įdomų ir Lietuvai aktualų straipsnį.
I was having a conversation with an Estonian ad agency guy about the ads that they hate to make themselves, but still make. Why? „But there are no clients for better ones!“ he said. I opened my mouth to say something, but then closed it again, because I did not know what to say. The guy was obviously referring to low fees, small market, possibly low awareness of clients and what not.
But if you look at the situation from the client´s viewpoint, the question arises – how can they offer excellent services, if they have not developed these in the past? How can they even know, how excellence works, when they have not made enormous efforts, stayed up until the early morning hours, in order to become the best?
Read the rest of this entry »
Lie 11, 2011 11
RsV mieliau maigo klavišus nei ginkluojasi kameromis
Per paskutinius keletą dešimtmečių ryšiai su visuomene smarkiai patobulėjo. Lietuvoje ši rinka tik pradeda skaičiuoti antrą dešimtmetį, bet pažanga pastebima – dabar jau šios srities profesionalai yra žymiai gudresni, daro mažiau klaidų.
Tačiau techninės priemonės, kaip nekeista, liko gana tos pačios. Jeigu kalbėsime ne apie social media ar viral reikalus, o imsime klasikinius viešuosius ryšius, tai tekstinė informacija, kaip ir prieš dešimtmetį, užima dominuojančią poziciją. Lietuvoje RsV industrija video naudoja retai. Apie audio net nekalbu. Galima teigti, kad www.mintysverslui.lt yra balta varna juodų internetinių varnų būryje, kad net norisi pavadinti „keistenybe“.
Tai keista matyti, žinant išaugusią www.youtube.com, o visi išmaniųjų telefonų gamintojai būtinai pabrėžia, jog naujasis prietaisas moka funkciją „nufilmuok ir pakrauk“. Į Facebook‘ą, į Youtube‘ą ir t.t. Jau nekalbant apie tai, kad videoformatas yra žymiai paveikesnis nei tekstinis.
Video formatą gelbsti telekomunikacijos industrija. Neseniai sužinojau, kad TEO savo vadovo metinį pranešimą pasiūlį išklausyti video formatu. Video pranešimus žiniasklaidai ir/ar tikslinei publikai bandė platinti ir „Omnitel“. Tai bene labiausiai įsiminę atvejai. Bet tai ir liko pavieniai bandymai.
Kodėl taip nutiko? Manau, kad tam yra keletas priežasčių:
- pirmiausia tekstą lengviausia perkelti (atlikti veksmą „copy-paste“);
- žiniasklaidos problema – televizijoms reikia kokybiško vaizdo, kurį „pagamina“ tik profesionali kamera, spaudai video ar audio apskritai nereikalingas, o radijo stotys nėra imlios žinioms (išskyrus „Žinių radiją“), todėl vienintelė vieta, kur galima „krauti“ video medžiagą, yra viešieji portalai, tokie, kaip www.youtube.com ar www.delfi.lt, www.lrytas.lt televizijos;
- tekstą suvokti galima greičiau. Tai viena įdomiausių priežasčių, kuri blokuoja video ar audio įsigalėjimą. Pasirodo, mokslininkai jau yra nustatę, kad jog šiuolaikinis žmogus verslo dokumentus (tyrimas mini tokios tipo informaciją) skanuoja, o ne juos skaito, t.y. informacija įsisavinama greičiau, tačiau labai paviršutiniškai. Prisiminkime gerą pasakymą – „skrolinimas“, kas reiškia greit skaitymą, pasinaudojus pelės ratuku. O dabar pabandykite tokiu pat būdu „praskolinti“ video medžiagą. Nežinau, kaip Jums, bet man lieka jausmas, kad kažką praleidau. Su tekstu to niekada nebūna.
Taigi, kokia išvada. RsV industrijai ir toliau ilgai reikės tekstų rašytojų ir išmanyti filologiją. Bent jau artimiausiu metu.
Lie 8, 2011 19
Kodėl Lietuvos reklamos agentūrose nedaug vadovių moterų?
Šiais metais būdamas Kanų kūrybos (jau nebesivadina “Reklamos”) festivalyje, klausiausi įdomios diskusijos apie tai, kodėl pasaulyje yra tiek mažai moterų, vadovaujančių didelėms agentūroms arba bent jau kūrybos skyriams. O juk to paties galima paklausti ir Lietuvos reklamos arba RsV industrijos.
Moterys, vieša paslaptis, tiesiogiai arba netiesiogiai lemia didžiąją dalį pirkinių namų ūkiuose. Tačiau reklamą joms kuria vyrai. Ar jie gerai supranta ko nori moterys, cituojant filmą su M. Gibsonu? Paulius, kai “Dansu Dansu” viduje apie tai diskutavome, man atkirto, kad to klausti – tas pats kaip abejoti O. Lapino gebėjimais konsultuoti moteris. Gera pastaba. Tačiau man vis tiek neaišku. Juk jeigu vyrai gali kurti reklamą moterims, tai ir moterys gali kurti alaus reklamą?
Tad kiek žinote agentūrų arba kūrybos vadovių Lietuvoje? Žinoma, žinoma, yra 4 – 5 agentūrų (media, RsV, creative) vadovės, kurių pavardes gerai žinome. Tačiau bendras rezultatas – ne moterų naudai. O kai reikalas ateina prie kūrybos vadovų, atrodo, kad situacija yra dar prastesnė.
Kūrybos vadovas – negailestingas vadybininkas, priverstas tramdyti kūrėjų ambicijas. O moterys yra pernelyg “mamiškos” ir pasiduoda emocijoms? Bet jeigu pasižiūrėtume į projektų vadovų gretas, pamatytume, kad ten dominuoja moterys. Projektų valdymas yra ne mažiau diplomatijos (o kai kada ir kietos rankos kolegoms suvaldyti) reikalaujantis reikalas.
Įdomu ir tai, kad klientų rinkodaros skyriuose – pilna moterų. Neturiu statistinių duomenų, bet iš akies spėju, kad bent jau produktų vadovų lygyje turėtų būti daugiau nei pusė.
Pauzė dėl motinystės atotogų, “mamiškumas” santykiuose, etc., matyt, irgi neturi nieko bendro su moterų kiekiu vadovų pozicijose. Karjeros greitis nepriklauso nuo darbe praleistų metų skaičiaus. Tad klausimas lieka atviras.
Ką manote jūs?
Lie 5, 2011 0
Skaitiniai šventadieniui (t.y. šventės dienai): “Wal-Mart” pozicionavimo bėdos
Kadangi Lietuvoje prekybos tinklai yra vieni didžiausių reklamos užsakovų, visiems susijusiems ir šiaip rinkodaros problemomis besidomintiems rekomenduoju straipsnį iš “Supermarket News” apie “Wal-Mart”. Ištrauka:
Today, Wal-Mart officials are addressing a business still recovering from a marked reduction in inventories and inconsistent positioning they cite as a root cause of the sales drain. Stated simply, when shoppers couldn’t find what they were looking for in a 200,000-square-foot store, they went looking for a new store. Wal-Mart’s pricing message in the meantime wavered between EDLP (Artūras: “Every day low prices”), a softer message around values, and hot pricing, while Supercenters transformed from decidedly dumpy to near elegant as the company built less and remodeled more.
Loading ...
Nauji komentarai