Sau 25, 2011
Artūras Kokoškinas: kokius žmones naudojate reklamai?
Neseniai susitikime su klientu kilo įdomi diskusija apie tai, kokios šeimos turėtų būti vaizduojamos reklamoje.
Dažniausias vaizdas lietuviškoje (arba adaptuotoje Lietuvai) – laiminga tradicinė šeima: mama, tėtis ir vaikai (būtinai berniukas ir mergaitė). Rodyti vienos lyties santuokas? Tokių dalykų pas mus nėra. Kaip nėra ir vienišų mamų arba 35 – 40 metų DINK’ų (“Double income, no kids”).
JAV (nors ne tik ten) diskusija apie tai, kokias šeimas rodyti reklamoje, darosi vis garsyn. Žinia, JAV gyvenant vis daugiau iš Meksikos kilusių piliečių, tai buvo tik laiko klausimas.
O pas mus? Statistikos Departamento skaičiai rodo, kad reklamai metas atrasti kitokias šeimas. Jeigu sutinkame su teorija, kad žmogus perka daiktą/ paslaugą tada, kai save identifikuoja su herojumi reklamoje, su kuo save identifikuoja 13 % išsituokusių moterų, auginančių vaikus? Arba 35 % vyrų, kurie negyveno santuokoje? Gyventojų skaičiui mažėjant, pastarųjų – vis daugiau. O vedusių vyrų per 10 metų sumažėjo beveik 15 % ir dabar tėra 50 %.
Na, bet pasižiūrėkite patys.
kai per TV rodo “šeimą” nepateikinėja įrodymo, kad jie susituokę. Rodo, kad žmonės gyvena kartu. Manau porų, gyvenančių kartu procentas toks kaip ir 2001, tik susituokę mažiau.
Kilo mintis, skaitant „tarp eilučių“… Prieš kurį laiką (2010-08) buvo kilęs „fleimas“ dėl autoriaus posto apie media agentūros galias spręsti apie kūrybininkų darbą.
Matote, klientai ir toliau mielai diskutuoja su MH apie kūrybinius sprendimus. Spėju, kad kalbėta apie komunikavimą su TG „šeima“. Bet finale vis vien „nuvažiuota“ iki konkrečių personų klipe/makete, t.y. kūrybinio išpildymo.
Iš esmės, tai teigiamas komentaras. Juo norėjau pasakyti, kad užsakovui giliai nesvarbi priešprieša ar trintis tarp media ir kūrybinių žmonių. Jam reikia galutinio produkto. O šis pavyzdys eilinį kartą rodo, kaip statistika (media agentūros įžvalgos) formuoja kryptį kūrybai. Nesinervinkit, kolegos ARTistai :)
Reklamos užduotis nėra kažkaip pavaizduoti “tikslinės auditorijos”. Svarbu ką žmonėms sakai, o jei tam pasakyti reikia šeimos, senelio ar susimetusios poros priklauso nuo idėjos.
Nežinau kaip jums, mieli kolegai, bet man atrodo kad tradicinė šeima, realijoms keičiantis, vis labiau tampa siekiamybė. Nors teorija apie tiesioginį savęs identifikavimą su herojumi galioja tik labai siauro akiračio (ir, matyt, protelio) žmonėms, diskusijos vardan galima su ja sutikti. Taigi, jeigu tradicinė šeima yra siekiamybė, tai ir save noriu matyti laimingą, susituokusį (kad ir 18tą kartą).
Eilinį kartą pastebiu kad diskusijos yra formuojamos apie paslaugas/produktus “visiems”. Tokių produktų diena iš dienos mažėja, tai gal ir poreikis tokio masto apibendrinimams (“Tai kokia ta vienintelė lietuviška šeima?”) nx reikalingas.
Štai jums, delfio išmintis. :)
Nuo kada tapo nesvarbus saves identifikavimas su zmonemis ir situacijomis reklamoje? Kodel auga Labas, o ne Ezys? Nes buti cool yra cool. Maslow piramide zinote?
to Zebras: o nuo kada jis tapo svarbus?. Beje, kuo remiantis teigi, kad Labas auga, o Ezys ne? ir jei auga, kodel manai, kad butent del reklamos? yra n priezasciu kodel jis gali augti ir ne tik reklaminiu.
O, labai įdomi tema :)
Pirmas klausimas: ar reklamoje mes norime matyti realybę ar laimingą pasaką?
Antras klausimas: kas svarbiau, TG savęs identifikacija su reklamos personažu ar TG noras būti tokiu, kaip reklamos personažas?
Tai ten teorija, o dabar pabandom pasižiūrėti iš praktinės pusės :) Čia svarbu kaip netradicinė šeima vertina savo padėtį (“netradiciškumą”), ar yra patenkinti esama situacija ar esant galimybėms norėtų ją pakeisti ir būti “normaliais”. Su pirmu atveju kaip ir aišku, su antru įdomiau. Dargi būna atvejų, kai žmonės gėdijasi savo šeimyninės padėties.
Čia atsimenu Adlerio teoriją, kad menkavertiškumo kompleksas yra būdingas visiems žmonėms ir yra vienas iš pagrindinių motyvacijos varikliukų (tai dar siejama su išgyvenimo instinktu – turiu būti neprastesnis už kitus, kad išlikčiau)
Reklamos labai mėgsta spaudyt šitą psichologinį mygtuką
Dar yra kaltės mygtukas. Vienas vaiką auginantis žmogus mato reklamą su laiminga “normalia” šeima, jaučia kaltę, apiperka vaiką daiktais. Išsituokę tėvai itin dažnai mėgsta daiktais kompensuoti vaikui “normalios” šeimos netektį, taigi vėl.
Pabaigai prisiminkime žymiąją Dove kompaniją su tikromis moterimis. Kompanija buvo super sėkminga, garsiai nuskambėjusi, apdovanota visaip kaip…..bet pasaulio nepakeitė, reklamose toliau matome modelius. Kodėl? Turbū todėl, kad norim juos matyti.
Kažkoks ilgas komentaras gavosi :)
Jeigu buciau virs 30 ir be seimos, butu skausminga ir/arba koktu stebeti ‘laiminga’ seima. Preferinciau matyti moteri, kuri nei is sio nei is to, pvz, pakeliui is darbo (i vienisus namus) sutinka svajoniu vyra, kuris ja paema :) cia scenarijus vienisai moteriai
Zebre, ar jums tikrai įdomūs atsakymai į tuos klausimus kuriuos uždavėte? :)
Sutinku su Jaronimu šimtu nuošimčių. Reklamikės darytojai nuolat pervertina jos “galią”.
rasiau, o komentaras prazuvo..
nemanau, kad rodomi personazai yra skirti identifikacijai. Ju tikslas – parduoti gyvenimo buda, poziuri, vertybes.
Labai teisingai pakomentavo Arnas… Ir šiaip, juk vyrui ar moteriai reklamoje nėra ir neturi būti ant kaktos parašyta “išsiskyręs” ar “susižadėjusi” ar “turi meilužį(-ę)” ar panašiai (nebent tai kažkaip susiję su idėja)… O jei kalbama apie Lenor ar sriubos iš pakelio reklamą, kur idėja jau “sugalvota” bryfe, tada taip – tokie žaidimai, kuriuos čia bandoma prakišti už “įdomią diskusiją”, yra svarbūs (kaip megztinio spalva ar rodomo “šeimyninio” šuns veislė)…kiek jie apskritai patys savaime gali būti svarbūs kūrybai ir brand’o šlovinimui.
Woriuke, o Jūs galėtumėt dirbti profesionalia idėjų-žudike-tarantula fokus grupėse :-)
rodykit Radzi , parduosite viska!