Dansu Dansu

Mes dažnai paburbuliuojam, kad pardavimų skatinimo akcijos tapo tokios nuobodžios… Nuolaidos ir nuolaidos, ir dar kartą nuolaidos. Pamenu, vienu metu “įdomiai” konkuravo du prekybos tinklai. ”Maximos” savaitiniai laikraštukai pasirodo antradieniais, todėl jie pirmi paskelbdavo didelę nuolaidą tam tikrai prekių grupei (pvz. rankšluosčiams, sultims ar kt.), o kitą dieną “Norfa” atsakydavo lygiai 1% didesne nuolaida tai pačiai prekių grupei. Toks keistas procesas truko kelis mėnesius ir paskui staiga nutrūko. Belieka tik spėlioti, ar prekybinininkai susitarė gražiuoju, ar neliko jėgų švaistyti savo prekybines maržas.

Beje, beveik visose srityse pirmaujanti “Maxima” ilgą laiką kentė be “lojalumo” kortelių. Žodį “lojalumas” specialiai rašau kabutėse, nes mūsų prekybos tinklų kortelės yra tikrų tikriausios “nuolaidų” kortelės, nes džiugina tik tada, kai perki daug ir tai, ką pasiūlo prekybos tinklas. Jie tavęs nesveikina su gimimo diena (kaip tai daro mano bankas) arba neseka tavo asmeninių pirkimo įpročių (niekam neįdomu, ar aš sulčių, ar silkės gerbėja), o taip pat neskaičiuoja jūsų draugystės metų, ar ne? Kažkada pietavau picerijoje ir teko atsisėsti šalia “VP Market” kolektyvo. Jie įdomiai dalinosi mintimis, kodėl pirma išdalino vienas korteles, o paskui iš naujo rinko duomenis, kai įsivedė “Ačiū”. Nepatvirtintais duomenimis, pirmas korteles prekybininkai išdalino lengva ranka ir nesusirinko asmens duomenų. Rezultatas: skaičių daug, o analizuoti nėra ką. Bet čia nepatvirtina versija.

Pala pala, apie ką mes čia? Grįžtam prie temos apie kosminius rutuliukus iš “Maximos”. Kaip jau ir buvom pripratę prie praktiškų pasiūlymų: rankšluosčių, patalynės, indų ir pan. Smagu: aplankai draugus ir pagal stiklines gali nuspėti, kuriame taške jie dažniausiai prekinasi. Ir vaikai paplūdimiuose visi su meškučių rankšluosčiais laksto – baisu ir supainioti savus su svetimais… Ir va tau originalus pasiūlymas: perki už trisdešimt litų ir gauni vieną stiklinį rutuliuką.

Per radiją girdėjau trumpą reportažą apie šią akciją, kurio metu buvo svarstoma, ar tokia akcija nepažeidžia reklamos įstatymo. Jeigu nežinote, jis draudžia reklamos priemonėmis tiesiogiai įtakoti vaikus. Jeigu vaikai nori prizo ir dėl to išzyzia tėvams ausis, atrodo, kaip ir galima ieškoti pažeidimo, ar ne? Tame pačiame reportaže pasisakiusi vaikų teisių kontrolierė Edita Žiobienė pasiūlė pirmiausia ugdyti kitas vertybes, o ne ieškoti būdų viską uždrausti.

Mano draugei Editai pritaria ir RsV specialistė Evelina Daciūtė: “Rutuliukai šovė iškart į dvi auditorijas – suaugusiųjų ir vaikų. Vaikams tai rinkimo ir turėjimo džiaugsmas, kolekcionavimo aistra. Suaugusiems – galimybė pradžiuginti vaiką (ir gauti kažką nemokamai ir iškart) + galimybė laimėti visai nevaikiškus prizus. Tačiau manęs neapleidžia mintis apie kolonizatorius ir indėnus, kurie auksą ir brangakmenius keitė į stikliukus :) ”

“Pagooglinu” (spėju, kad dar negalima šio termino rašyti be kabučių) internete ir ką randu? Yra skelbimai, kuriuose dovanoja ar keičia stiklinius rutuliukus į kitus dėmesio vertu daiktus. Atsiranda ir nepasitenkinimo, esą jie pavojingi vaikams: “per daug sunkūs, su tokiais ir akį galima išmušti”. Yra bandymų paskaičiuoti papildomų priedų (maišelių, dėžučių) savikainas ir įvertinti galima prekybininkų pelną. Svarstymų, ar nevertėtų pirma pasitarti su veterinaru prieš duodant tuos rutuliukus žaisti katėms… Atgarsis didelis. Komerciniai rezultatai – paslaptis. Nebent kam tektų pietauti šalių plepučių iš to paties prekybos tinklo, gal ką įdomaus nugirsite? Skoloje neliksiu – atsidėkosiu rutuliukais. Atsiprašau, bet tik tais, kurie liks nuo mano vaikų kolekcijos!

Beje, tiktai mano vaikus ir galima kaltinti, kad važiuoju pusę kvartalo iki kosminių rutulių ”platinimo taško” ir išduodu arčiausiai esantį Ikį-šmikį. Beje, apie šiuos du akcijų herojus verta parašyti atskirą komentarą. Kol kas stebiu IKI akcijų klipus per TV ir niekaip nesuprantu idėjos :(

Pastaruoju metu kelis kartus teko dalyvauti susitikimuose su klientu, kuriuose media žmonės suabejojo kūrybinės agentūros siūlomais sprendimais. Pastarosios žmonės, žinoma, buvo tuo gerokai nepatenkinti. Dar kitą kartą, diskutuojant privačiai, buvo apskritai suabejota media agentūros kompetencija spręsti apie kūrybos dalykus.

Taigi, ar gali media agentūra spręsti apie kūrybą? Ar kūrybinė idėja – tik kūrybinės agentūros teritorija, o visi kiti – viso labo neišmanėliai?

Ko gero, dauguma sutiks, kad kūrybinės agentūros dažniausiai neperka nei vartotojų, nei media rinkos tyrimų. Geriausiu atveju tai gauna iš užsakovų. Tačiau ar kiekvieną kartą užakovai darosi tyrimus? Jeigu nėra skaičių, vizijų ir pasiūlymų kūrimas prilygsta mistiškam aktui, kurio rezultatu turi arba besąlygiškai tikėti, arba kvestionuoti ir laukti išsamaus pagrindimo. Ir iš tiesų, kaip galima manyti, kad kelių žmonių, kad ir labai kūrybiškų, sukurtas produktas yra apriori teisingas ir padės parduoti daugiau, nors ir neparemtas jokiais tyrimais? Kodėl tikėti, kai agentūra ateina, pateikia dvi – tris kryptis (“čia kalbėsime per seksą, o čia – per moteriškumą”) ir sako: “Manome, kad tai bus efektyvu”? Ir kodėl manoma, kad tokio lygio pasiūlymų vertinti negali protingi vyrai ir moterys media arba RsV agentūroje?

Toliau, drįstu manyti, net ir ne kiekvienas projektų vadovas sugeba giliai “pjaustyti” duomenis bei daryti profesionalią analizę – ne paviršutiniškai pasižiūrėti užsakovo pasidarytą tyrimą. Tokių žmonių nėra daug ir media agentūrose, nes tam reikalingas ir atitinkamas išsilavinimas, ir nemaža patirtis.

Kūrybos agentūrų žmonės yra baigę dailės studijas? Bet kiek tai yra susiję su tikslinės grupės supratimu? Kūrybos agentūrų žmonės visą laiką dirba kūryboje, todėl jie žino kas veikia? Bet media agentūrų žmonės irgi visą laiką bendrauja su klientu ir mato kas veikia. Ir skaito straipsnius, ir žiūri kokie darbai apdovanoti Kanuose.

Tad kodėl media agentūros projektų vadovas negali kritikuoti kūrybinės agentūros pristatytų sprendimų?

Vasara jau įpusėjo, tai atsispindi ir NewsPoint atrinktose populiariausiose liepos mėnesio interneto temose.

Pirmoje vietoje vasariška tema – įvairūs Lietuvos ir pasaulio festivaliai (žiūrėti 1 pav.). Apie juos nepatingėta parašyti net 2779 pranešimus. Įkelta daug foto, video reportažų. Naujienų pasirodė kiekvieną dieną, todėl dienos lyderės nenorėtume išskirti. Festivaliai labai įvairūs – muzikos, meno, sporto, literatūros ir begalė kitų. Daug atgarsio susilaukė Vokietijos „Meilės paradas“. Festivalyje įvykusi tragedija žymiai praplėtė naujienų kiekį. Iš Lietuviškų renginių daug dėmesio susilaukė Roko naktys, Tamsta muzikos festivalis.  Daugiausiai apie festivalius mus švietė  15min.lt – 177 straipsniai bei reportažai.

Antroje vietoje vis dar šmėžuoja Pasaulio futbolo čempionatas – 2389 naujienos.  Šį mėnesį plačiausiai futbolą aptarė Delfi portalas – 195. Naujienų pikas – liepos 12 d.  Praūžus Pasaulio futbolo čempionato finalui aistros aprimo ir pranešimų pasirodė vis mažiau ir mažiau.

Komunikacijos sėkme gali pasigirti Žalgirio mūšio minėjimas (1487 pranešimai). Portalas infodiena.lt surinko gausiausią kiekį naujienų – 122. Nenustebino, kad naujienų pikas – liepos 15 d.  (276).

Toliau seka D. Kedžio istorija (777), kurios pranešimų kas mėnesį mažėja, bet vis dar pastebima prie lyderių. Liepa mus lepino ypatingai karštais orais bei didelėmis audromis, tai atsispindi ir internetinėje žiniasklaidoje – 404 naujienos.

Ar Tu moki naviguoti RsV jūrose? Jei sakai „TAIP!“, lėk pas mus. Nes „VRP | Hill & Knowlton” ieško patyrusio kapitono komunikacijos projektams.

MINIMUM 2 metai patirties komunikacijos srityje; strateginis mąstymas, greita reakcija, komandinio darbo išmanymas; navigacijos įgūdžiai lietuvių ir anglų kalbomis. Nepriekaištingos asmeninės savybės yra ne privalumas, o būtinybė.

Pranešk visiems – draugams ir draugėms. Tegul kreipiasi: cv@vrp.lt iki rugpjūčio 27 dienos.

Daugiau informacijos čia

Mykolas Katkus:

Antra, šių metų pradžioje (o visai oficialiai – kovo pabaigoje) mūsų santykiai nutrūko, nes mes pardavėme savo akcijų dalį kompanijoje „Publicum Media“ bei atsiėmėme savo akcijas kitose mūsų įmonėse. Kodėl?

Daugiau galite paskaityti VRP bloge.

Jeigu tu:

• myli EŽĮ ir norėtum prisidėti prie jo vystymo
• turi darbo patirties rinkodaros srityje
• turi patirties rengiant ir vertinant pasiūlymų verslo planus
• nebijai savarankiškai priimti sprendimus
• sugebi „parduoti“ idėjas
• turi analitinių gebėjimu

Nedvejodamas siųsk savo CV!
Daugiau informacijos rasi čia

“Media House” atlikę nedidelę TNS duomenų, aprėpiančių 2009 ir 2010 metus, analizę, pastebėjome kelias įdomias tendencijas.

Nors elektroninis paštas ir „gūglinimas“ išlieka svarbiausiu mūsų šalies gyventojų užsiėmimu internete, labai sparčiai augo susidomėjimas internetinėmis parduotuvėmis. Per metus tų, kurie lankėsi, bet nepirko ir tų, kurie lankėsi ir pirko, išaugo 44 %. Žinoma, apsilankiusių, bet nieko nepirkusių vis dar yra daugiau nei tų, kurie pirko, tačiau šie skaičiai pakankamai įspūdingi. Šių metų pavasarį (kai buvo atliekama TNS apklausa) tik apsilankymą per pastaruosius 6 mėnesius deklaravo beveik 400 tūkst. Lietuvos gyventojų (beveik 25 % besinaudojančių internetu), o pirkimą – beveik 200 tūkst.

Nėra jokios abejonės, kad šie skaičiai tik augs. Tai skatina ne tik besitęsianti internetizacija, bet ir pačių interneto parduotuvių bumas. Juk sunku atsispirti, kai matai pasiūlymą pirkti Calvin Klein kvepalus su 80 % nuolaida arba palygini buitinės technikos kainas tradicinėje ir internetinėje parduotuvėje. E-komercija pamažu tampa būtina verslo auginimo strategijos dalimis. Tai liudija tiek visiškai šviežias „e.maxima“ portalas, tiek ir sėkmingi „Biok“ bei „Čili“ projektai.

Antroji labai ryški tendencija – vaizdo peržiūrų internete augimas. Gaila, kad TNS 2009 metų tyrimo metu nebuvo išskyręs klausimo apie tai, ar buvo žiūrimi įrašai vaizdo portaluose. Tačiau žiūrint į 2010 metų skaičius, abejonių nelieka – tai yra populiarus laiko leidimo būdas. Virš 700 tūkst. gyventojų teigė per pastarąjį pusmetį žiūrėję video interneto portaluose. Tai – beveik 50 % Lietuvos interneto naudotojų.

Kad augimas iš tiesų yra, netiesiogiai liudija TV laidų žiūrėjimo internetu augimas. Gyventojų, kurie tai darė, skaičius per metu išaugo 36 % iki 230 tūkst.

Tęsiantis greito plačiajuosčio interneto plėtrai (dabar jį turi apie 25 % Lietuvos namų ūkių), šie skaičiai irgi augs. Tad televizijoms metas galvoti apie tai, kaip išnaudoti susidomėjimą ir siūlomą produktą daryti patogesnį žiūrėti. Kol kas televizijų portalai yra XX a. pabaigos stiliaus – juose dominuoja programų tinklelis, bet ne ekranas žiūrėti laidas realiu laiku.

O interneto portalams metas suprasti, kad augant video peržiūrų internete skaičiui, augs susidomėjimas reklamos galimybėmis. Tačiau kol kainodara nebus pakoreguota prisitaikant prie „nudrožtų“ TV kainų (tai nereiškia, kad kainos turi būti vienodos), daug reklamos užsakovų jos neturės.

Spauskite paveikslėlį didesniam vaizdui.

(I dalis) Jeigu galėtume išvalyti iš žmogaus smegenų viską, ką jis žino apie mobilųjį ryšį ir paleistume jį į gatves, stebėdamas mobiliojo ryšio operatorių reklamas jis pasidarytų išvadą, kad tai ne pelno siekiančios organizacijos arba tos, kurias smarkiai remia ES fondai – sunku nuspręsti kitaip, kai esi atakuojamas arba „nemokamai“ arba „visai nemokamai“, arba „0 Ct be jokių sąlygų*“. Atrodo esame protingos būtybės, bet tik iki tol, kol išgirstame žodį „nemokamai“.

Įsivaizduokite, einate į paplūdimį. Prie įėjimo pardavinėja ledus. Kaina – 10 ct (čia kiek, 200, 2000% nuolaida?). Tikėtina, kad susigundytumėt, bet ką jeigu prie įėjimo juos dalina nemokamai? FREE! Nemokami pokalbiai, nemokamas kortelės išdavimas, nemokamas… Kodėl tai mus taip stipriai veikia? Dan Ariely sako, kad jeigu mes pirktume ledus su nerealia nuolaida, mes vis dar rizikuotume kažką prarasti („gal neskanūs kokie?“), tačiau jeigu ledus gauni nemokamai, negali būti jokių praradimų, nes tu į tai tiesiog nieko neinvestuoji. Baimė prarasti, kartu su galimybe nieko neprarasti ir pagimdo šį „nemokamą“ stebuklą. „Užsisakyk internetą (dviem metam) ir du mėnesius naršyk nemokamai“ veikia taip, jog tu į privalumų sąrašą visų pirma statai nemokamai ir geriausiu atveju jau tik antroje vietoje bandai racionaliai skaičiuoti ar ne labiau apsimoka pasiimti mokamą internetą visam laikotarpiui pas kitą tiekėją?

Ori ir Rom Brafmanai (knygos „Sway: The Irresistable Pull Of Irrational Behaviour“ autoriai) sako, kad baimė/nenoras prarasti/pralaimėti, kartu su įsipareigojimu, prisirišimu (jie naudoja žodį commitment) savo buvusio elgesio atžvilgiu yra du pagrindiniai varikliai atsakingi už mūsų neracionalius poelgius. Jie tai iliustuoja Harvard Business School profesoriaus Max Bazerman eksperimentu-aukcionu su savo studentais – perskaitę apie jį, tikiu, dar ilgai krapštysit galvas negalėdami tuo patikėti, tačiau gal kiek lengviau priimdami mintį, jog žmogus vis tik yra neracionali būtybė. Read the rest of this entry »