Lie 19, 2010
Kalaviju brandintas alus… Žalgirio mūšio degtinė… 1410…
Lietuvos istorijos naudojimas lietuviškoje reklamoje dažniausiai sukasi aplink kelias temas: Žalgiris, A. Smetonos laikai, Tarybų Sąjunga. Visa kita istorija tarsi nė neegzistuoja. Iš vienos pusės tai yra saugu – Žalgiris yra gerai žinomas reikalas, A. Smetona asocijuojasi su kokybe, o TSRS – su ne vienai kartai žinomu skoniu. Juk jeigu pagamintumei Oršos mūšio dešrą, tūlas pirkėjas pagalvotų, kad tai – gaminys iš Rusijos Federacijos. Nors tai – viena didžiausių lietuvių pergalių po Žalgirio mūšio, kurioje buvo nugalėta Maskvos kunigaikščio kariuomenė.
Iš kitos pusės šis saugumas yra apgaulingas, nes produktas niekaip neišsiskiria bendroje reklamos masėje. Kai du alūs, degtinė ir dar koks majonezas bei kebabas prabyla, kad jų privalumas yra tai, kad gėrimai yra susiję su Žalgiriu, dingsta bet koks išskirtinumas. Ir tas, ir tas Žalgirio skonio, tad perku tą, kurį dažniausiai matau. Pirkėjo neapgausi. Tad 0 % halo efekto produktams.
Tačiau mane kaip profesionalų istoriką domina dar ir kitas „žalgiriavimosi“ aspektas – istorijos supaprastinimas ir iškraipymas viešoje komunikacijoje. Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad Žalgirio laikų lietuviai nedaug turėjo šarvuotų karių.
Bet jeigu pasižiūrėtume, pavyzdžiui, į degtinės reklamą, pamatytume šarvuotus vokiečių riterius, pozuojančius kaip lietuviai. Arba, kaip pastebėjo vienas komentatorius, pamatytume Mordoro armiją su nazgulų vadu priešakyje. Bet ne lietuvių šarvuotą karį, kurio apranga buvo kitokia (apie ją paskaityti galima čia).
Suprantu, juk norisi kažkuo didžiuotis. Kadangi mums tiek šapokininkai, tiek tarybiniai istorikai 70 metų nuodijo smegenis, kad po Žalgirio neliko Lietuvos, Žalgirį tik ir teturime. Istorija savo pačių rankomis iškraipėme tiek, kad atrodome nelaimėlių tauta, kurią po Vytauto tik ir trypė priešai. Ką dar turime be Vytauto ir Žalgirio? Nugalabytą šv. Brunoną, prie Juodosios jūros pagirdytus žirgus ir neva mus pražudžiusią Liublino uniją. Skurdi istorija, ar ne?
Nors ir Žalgirio mūšis nebuvo jau toks viską lemiantis (kaip gali atrodyti iš reklamų ir oficialių valstybės vadovų kalbų). Ordinas jau iki jo buvo nusilpęs ir nebe toks aršus kaip Kęstučio laikais, kai kryžiuočių įsiveržimai siekdavo Vilnių ir toliau. O praėjus kelioms dešimtims metų po mūšio, kilo naujas karas su kryžiuočiais, iš kurio daugiausiai laimėjo Lenkija.
Tad užteks tų istorinių klišių. Norisi pergalių – jų galima prisirinkti: tiek kovose prieš Maskvą, tiek kariaujant su Livonija. Norisi kulinarinių stebuklų ir neva stebuklingai išlikusių gamybos tradicijų – jų galima rasti ir Abiejų Tautų Respublikos laikais, ir carinės okupacijos metu.
Bus šviežia pirkėjo akiai ir ne tokie patys sau našlaičiai atrodysime.
Taiklus irasas. Tik dar pamirsome naujausius Lietuvos istorijos ir ne tik istorijos, bet ir kitu sriciu (pvz. sporto) laimejimus. Idomu, ar naujausiu laiku pasiekimai buvo naudojami lietuviskoje reklamoje? Musu krepsinininku pergales ir tuo besididziuojantys aludariai, bankai ir telekomuninkacininkai jau tapo norma, kaip su kitomis sritimis (istorija, menas ir tt.)?
Laimėjimų (ir įvairiose srityse) yra daug, bet jų naudojimas dažniausiai prilygsta vartotojų švietimui, kai tuo tarpu pas mus yra įprasta lysti vartotojui į užpakalį: Štai jūsų žinomas, Žalgirio mūšis; Štai Europos čempionato medaliai, etc. Gi įprastą laikyti vartotoją idiotu, tik gaila jog išeitis yra kartojant jam pirmos klasės kursą, o ne įdomesnių studijų medžiagą. Ir dar blogiau, kad visi taip daro, nes.. Visi taip daro. Nors kiek investuoti į naują sritį, naują priėjimą yra pavojinga, nes.. Niekas to nedaro. O jeigu nepasiteisins, kaip (kuo) tada reikės apginti savo poziciją? So.. More of the same shit, please.
Nelabai supratau šio įrašo esmės – ką norėta pasakyti? istoriniai įvykiai/pergelės netikikri, jų nebuvo, jie nereikšmingi, per dauk istorinių brand’ų, siejamų su netikrais-nereikšmingais istoriniais įvykiais, šarvai ne iš to metalo ir ne ant tos veislės arklių? įrašas, kvepiantis tautiniu kompleksuotumu bei interesų konfliktu. Pardon, kur ir vėl problema? gal geriau suvynioti kokią humoreską apie niekadėjus žydus, gėjus ar estus? kodėl tiek terpės sadomazochizmui ir istoriniams kompleksams? Juk čia biznis visų pirma, ne istorijos doktorantūra. Jūsų minimų brand’ų (ne)sekmė turi objektyvų pagrindą? Pardavimų kreivė, pirkėją tai erzina?
Vaidai, moralas gi paprastas – neįdomus jau tas Griunvaldas ir kaip jis gali įtikinti žmogų, kai visi tą patį vienu metu? Pardavimai svarbūs, gal jie ir yra visai neblogi, bet gal galėtų būti dar geresni, jei ne “Žalgiris”?
Arnai, aš apie post’o rakursą: man keista, kad yra motyvuojama “istoriniu preciziškumu”. Jeigu atrasta “istorinė” niša – ji užpildoma iki kraštų. Tai rinkos, o ne istorinių rankraščių dekodavimo dėsnis. Bet jei Tu apie tai, kad brand’inge tobulumui ribų nėra – sutinku 100 %.
Ok, sutinku. Kalavijo paveikslėlis ne esminis dalykas. Manau, Artūras, norėjo per pavyzdžius pateikti, kad yra daugiau galimybių išreikšti pasididžiavimą kilme, istorija, ne tik bandant kočioti vargšą Žalgirį jį per daug “glamūrizuojant”.
Beje, šiek tiek off topic, tačiau man didžiają laiko dalimi praleidžiant Estijoje neatrodo, kad ši “istorinio pasididžiavimo” tema Lietuvoje yra “over used”. Dėl visai kitų priežasčių ieškojau informacijos anglų kalba, bet iš Lietuviškų šaltinių įvedus “Battle of Grunwald” pirmi keli Google puslapiai meta pačius įvairiausius puslapius su vyraujančiais domain’ais “dot.pl”. Susidarė įspūdis. kad Lenkija tarsi užsibrandino Žalgirį. Man netgi pasirodė, kad tam tikri Lietuviški brand’ai iš dalies kompensuoja spragas Valstybiniu lygmeniu. Tačiau čia tikrai galiu klysti, nes skaitau, matau ir naudojuosiu tik šaltiniais, prieinamais per atstumą. Kita vertus, tai vienintelis YouTube filmukas, kurį galėjau parodyti Estams, paklaususiems: so who and when exactly you killed there:)? http://www.youtube.com/watch?v=Vn67Q-LBfl8
Vaidai, savo ruožtu nesuprantu kodėl reikia džiaugtis tuo, kad vizualas neatitinka ir kraipo istorinius faktus apie aprangą, apsiginklavimą ir t.t. Jokio kompleksuotumo čia neįžvelgiu. Taip pat piktinamės ir istorine kino produkcija apie Troją, Romos imperijos įvykius, Spartą, Pasaulinius karus ar Iraką.
Ma svarbu idėjos ir išpildymo autentiškumas, man įdomi istorija ir ją norėčiaun matyti tokią kokia ji buvo.
Dar kaip dizaineris galiu pasakyti, kad maketuose būna ir daugiau liapsusų dėl neišmanymo. Tarkim šriftai – jie visi turi savo istoriją, sukūrimo aplinkybes ir paskirtį. Plačiai naudojami turi, turi ir istorinį balastą (kas, kur juos jau buvo naudojęs) ir todėl gali teigiamai ar neigiamai veikti konkrečioj situacijoj. Jei tarkim aš matau, kad bitlomanijos temą pasirinkęs restoranas savo pavadinimui pasirinko Art Neauvou stiliaus šriftą, tai sorry, man tai fail. ir tokių situacijų būna dažnai. Negi sunku pagūglinti ir panaršyti bent wikipedia, kad pasitikrinti savo žinias ir situacijos kontekstą.
Nepamirškim, kad reklama daroma žmonėms, o ne dizaineriams. Tu gali sakyti fail ir ignoruoti restoraną dėl pavadinime naudojamo fonto, tačiau 99.99% jo nevertins tokiais kriterijais, kaip tu. Čia jau kūrėjų garbės ir išmanymo reikalas, tačiau turėtum iš patirties žinoti, kad paklausiausia prekė yra vidutinybė, o ne elitas.
Pauliau, ar galėtum 99.99% sumažinti bent iki 90%? :) Man būtų ramiau, kad viskas ne taip beviltiška, kad yra bent dešimtadalis žmonių, kurie domisi istorija. Tam kad žinoti Art Neauvou ar Žalgirio mūšio istorija juk pakanka bendro išprusimo, nereikia būti ekspertu.
Mažina bičas reklamoje apie rūkymą – aš čia ne prie ko.
pritariu Artūrui: už pagarbą istorijai, už sveiką požiūrį į primityvų brandinimą prisidengiant istoriniais įvykiais, veikėjais, faktais juos dar ir neteisingai interpretuojant/panaudojant. Tai liudijimas apie išsemtą (ne)kūrybingą vertybių išraiškos paiešką ir dažnai klientų padiktuotą susiaurintą matymą dėl prekės ženklo / produkto “vertės”, “išdidumo”, “kilmingumo” ir panašių pozicionavimo teiginių komunikavimo. Taip “netyčia” visi aludariai su TOP brandais užėmė praktiškai tą pačią komunikavimo zoną ir paparastam žmogui Žalgirio ar Kalavijo alus kaip ir nebesvarbu. Ypač, kai lietuviški alūs savo stiprumo ir rūšies kategorijose beveik vienodai geri:)
kalaviju brandintas alus….. nu nezinau, jie ta karda i backa ikise buvo ir taip brandino ar cia kaip. man tas metalo skonis labai neskanus sitoje reklamoje.
ir logikos jokios. nu nezinau nezinau. ir ka jie sau galvojo?
Is tiesu net profesionalios istorijos diskursas yra neissprendes dar daug klausimu susijusiu su LDK ir modernia Lietuva. Visu pirma dar nepasiektas konsensusas su musu kaimynais, t.y. Lenkais ir Baltarusiais.
Puikiai suprantame, kad siuo metu Baltarusija yra saves romantizavimo laikotarpyje, todel daug ivykiu jie pradeda prisiskirti sau, kartais net LDK fenomena. Lenkiu i tai, kad jei ieskome gryno Lietuviskumo, kuri paskatino 20 am. modernios nepriklausomos valstybes sukurimas, tai Zalgirio musis dar yra pakankamai tinkama tema spekuliacijai, nes musiui vadovavo du lietuviai (Vytas, Jogis), LDK pulkus surinko Gediminaiciai (house of Gediminas) – kurie dar buvo pakankami Lietuvisko kraujo autochtonai tik maisymosi su rusenais pradzioje. O jau pvz. Orsos musis – tai jau tikrai velniai zino kas ten kaip, ir tikru Lietuviu (kraujo prasme) ne tiek daug ir kovesi… Suku i tai, kad Lietuviams bus sunku tapti moderniais, priimti viduramziu istorijos realijas apie nevienalyti elita, ivairias kalbas ir tautiskuma per bajorus. Ir tai apsunkins, o gal ir palengvins romantizuotas baltarusiu istorines savimones budinimas/formavimas, kuris gali lemti tolesni Lietuviu pasipriesinima istorinei realybei su autochtonu vizija arba galu gale atvers Lietuvius istorinei tolerancijai, beabejo, teisingai tolerancijai, kuria padetu suformuoti profesionalus istorikai.
Del vazidu kuriuos naudoja reklamos kurejai tai siek tiek kalti ir patys istorikai. Pvz. ir istorikas, kuris komentuoja ginkluote autoriaus nuorodoje – pats labai neaiskiai isdesto ta ginkluociu panasuma bei skirtumus … Galiu tvirtai pasakyti, kad Lietuviu kariuomenes vaizdiniu atkurimo srityje – per mazai investuota ir per mazai padirbeta. Juk ka vaizduoja valstybes remiami riteriu turnyru bureliai – vakarietisko tipo 15 amziaus vidurio sarvai ir trapeciniai LDK skydai – labai juokinga, nes tokios sarvuotes riteriai, tokiu skydu tikrai nesitampydavo… Taigi turim ka turim. Visgi neitiketinai gerai yra padirbeje No1 real time strategy kurejai Medieval total war II zaidime, extension Kingdoms neblogas bandymas subalansuotai atvaizduoti tiek pagoniskus tiek jau apkrikstytus Lietuvius http://www.youtube.com/watch?v=N4wkXE6wzGA