Tai nustebinsim Seth Godin’ą, kai jis gegužės 13 dieną dalyvaus tiesioginėje vaizdo konferencijoje Password 2010 apdovanojimų metu! Puikiai įvertinta jo naujausia knyga – “Linchpin: Are You Indispensable?” – pasirodė sausio pabaigoje ir interviu metu jis labai didžiuojasi tuo, jog dėl naudotos taktikos (jūs pervedat $30 vienai labdaros organizacijai ir gaunat knygą mėnesiu anksčiau), tūkstančiai įrašų, apžvalgų apie “Linchpin” pasirodė dar iki oficialaus knygos išleidimo. Jeigu pasitikėt “Google” paieška, iki šio įrašo, apie “Linchpin” Lietuvoje neužsiminė niekas. Ar neskaitom, ar (kas patvirtintų knygos išmintį) tiesiog nesidalinam tokia informacija, nes niekas mums už tai atskirai nemoka?

Seth Godin turi savo stilių. Viena idėja, viena esminė frazė, viena įžvalga. Nesunku atsiminti apie ką jis rašė, jeigu prisimenam knygų pavadinimus: “Permission marketing”, “Purple Cow”, “The Dip”, “Tribes”. Konkrečios įžvalgos su daugiau negu pakankamu jų pristatymu. Dažnai atrodo, kad jo darbus būtų galima sutraukti į 10-15 puslapių, bet užklupus tokioms mintims norisi savęs paklausti: iš tų “wow” knygų, kurias teko perskaityti, kiek padėjau į “perskaityta” stalčiuką ir kiek realiai panaudojau gyvenime? Seth Godin jums į tai pasiūlytų geriau 10 kartų pabandyti įgyvendinti tai, ką perskaitėte vienoje knygoje negu kartą tai, ką perskaitėt dešimtyje. Kas yra “Linchpin” knygoje, jau netrukus, bet yra ir kita šio žodžio reikšmė – tai kietas “bucas” kuriuo Seth Godin pabandys atspardyti kiekvieno sraigtiniam mechanizme užmigusio darbuotojo minkštąją. Šia prasme “Linchpin” yra labai nesmagi ir nejauki knyga besikesinanti į kiekvieno mūsų saugumo ir ramaus gyvenimo saugiklius. Ir taip apie 250 puslapių, kad atsimintumėt ilgam.

Linchpin, išvertus iš anglų kalbos, tai detalė, kaištis, kuri neleidžia ratui ar kitai besisukančiai daliai nuslysti nuo ašies. Linchpin Seth Godin’o atveju, tai kažkas be ko neįmanoma apsieiti. Ir tai nebūtinai išradėjas įmonėje  – tai gali būti kiekvienas žmogus, kuris nori kažką pakeisti – pradedant įmonės administratore ir baigiant kavinės padavėja. Yra du būdai įmonėms/ žmonėms išsiskirti, sako Seth Godin, t.y. arba būti pigiausiu arba išsiskirti kažkuo kitu. Klientas, kuris sprendžia iš ko pirkti, gali būti ir tas, kuris sprendžia kurioje skylutėje nusipirkti kavos ir tavo bosas. Jeigu tavo privalumas yra tai, kad moki pagal instrukciją atlikti darbą “x”, tai esi potencialus kandidatas vieną būti pakeistas kitu, kuris “x” gali padaryti greičiau ir pigiau (jau nekalbant apie tavo ambicijas pasididinti atlyginimą ar pasakyti vadovui, ką iš tiesų apie jį manai). Automatinis požiūris į darbą ir darbuotoją atėjo industrinės revoliucijos laikais ir jeigu norime būti kažkuo daugiau negu lengvai pakeičiamais sraigteliais, turime būti tais, kurie “make a difference” – Linchpin’ais. Geras sraigtelinio darbuotojo pavyzdys knygoje – McDonalds darbuotojas. Jūs pabandykit, sako jis, sugrūsti hamburgerį į “Coca-Cola” puodelį, o tada paprašyt jį pakeisti, nes… koloj hamburgeris! Ir jums pakeis, nes taip jie yra išmokyti – įmonei paprasčiau turėti automatizuotus žmogeliukus, kuriuos gali bet kada pakeisti kitais, mokančiais perskaityti instrukcijas.

Man “Linchpin” priminė kadais dansu.lt užvestą diskusiją apie darbuotojų motyvaciją. Na, tikrai, kai pagalvoji, kodėl turėčiau daryti daugiau nei iš manęs reikalaujama, jeigu man už tai papildomai nemoka? Seth Godin į tai atsakytų: nes vietoj tavęs tuoj suras kitą, kuris padarys tą patį (ir gal dar pigiau). Tai tas pats, kas prašyti paaukštinimo vos tik atėjus į darbą – titulai duodami už nuopelnus, ne prieš juos. Šioje vietoje kažkas, tikiu, sumurmės apie tai, jog štai jau antrus metus verčiasi per galvą, tačiau niekas to nevertina į ką jau yra atsakymas – Seth Godin knyga “The Dip: A Little Book That Teaches You When to Quit (and When to Stick)”. Tiesą sakant, šios knygos, tai lyg du tos pačios šakos vaisiai – viena pasako kodėl turėtum būti geriausiu, linchpin’u, kita – ką daryti, jeigu tavo bosui į tai nusispjaut.

Skaitant protingas knygas norisi ne tik diagnozės, bet ir gydymo. “Linchpin”  šia prasme šiek tiek šlubuoja, bet ne be priežasties. Tai, kas skiria sraigtelius nuo linchpin’ų yra pirmųjų veikimas pagal instrukcijas. Jeigu kažkur parašyta, ką reikia daryti, jog taptum linchpin’u (the map), tai jau yra instrukcija, kuria gali sekti kiekvienas. Kažkas tokiu atveju pasakys aš nežinau ką daryti, aš noriu keistis, keisti, bet neturiu gerų idėjų. Bet Seth Godin teisingai pastebi, kad kai tokiu atveju paprašai žmogas pasakyti blogas idėjas (vs. geros idėjos), atsakymas būna tyla. Žmonės negalvoja naujų idėjų, jie saugiai įgyvendina kažkieno kito sugalvotas idėjas. Nauja yra nepatirta, nežinoma ir tai gąsdina – mes nesam užtikrint dėl rezultato. Godin’as šią baimę adresuoja driežo smegenims (lizard brain), aiškindamas, jog per milijonus metų mūsų smegenys aplinką išmoko traktuoti taip, jog visa, kas yra neištirta, nauja, yra pavojinga. Būdamas savo gentyje tu galėjai būti tikras, kad netapsi liūto pietumis, gi niekas negalėjo to garantuoti, jeigu vienas būtum užsimanęs patyrinėti giraitę greta. Kas, kad joje galėjo būti kažkas vertinga… Driežo smegenys vis dar mumyse ir neleidžia leptelti kažko netikėto susitikimų metu ar sulaiko nuo skambučio potencialiam klientui. Driežo smegenys ypatingai suaktyvėja tuo metu, kai jau reikia veikti (shipping). Tada jos verčia padaryti dar kelis įrašus Twitter’yje, persibėgti per Facebook’ą ir perskaityti kelias naujas knygas, kuriose galbūt bus kažkas naudinga jau prieš savaitę paruoštai prezentacijai. Žinomiausi verslo lyderiai, sako Seth Godin, nėra atsparūs driežo smegenų sukeltoms baimėms. Jie jas jaučia, bet veikia būtent dėl jų, t.y. jeigu tu jauti, kad kažko negali padaryti (paskambinti, susitikti, parduoti), būtent tai ir turi padaryti pirmiausiai. Saugūs sprendimai yra vakar diena, tai, ką kiekvienas gali, drąsus – pasipriešinimas driežo smegenims, judėjimas į priekį, tapimas linchpin’u.

Skaitydamas knygą ne kartą pagalvojau, jog Seth Godin yra teisus, bet… Ne mūsų rinkai. Čia vis dar vertinami pagal instrukcijas tyliai veikiantys sraigteliai, kuriuos lengva pakeisti. Galbūt. Paklaustas kam skirta ši knyga, Godin’as atsako, jog ji skirta tiems, kurie nori išsaugoti savo darbą, tiems, kurie nori jį pakeisti, tiems, kurie nori pradėti savo verslą, bet labiausiai tiems, kurie nori kažką pakeisti ir daryti tai, kas svarbu. Nebebūti sraigteliais, o daryti tai, kuo patys tiki. Būti kūrėjais kiekviename žingsnyje.

Prieš perskaitydamas šią knygą norėjau padaryti įraša tema ‘darbuotojų socialinė atsakomybė’, priešpastatydamas ją ‘įmonių socialinei atsakomybei’. Juk kas realiai slepiasi po socialinės atsakomybės idėja? – darymas daugiau negu iš tavęs reikalauja įstatymai. Gražu, kai įmonės prisideda prie savo darbuotojų, visuomenės gerbūvio, bet ką kiekvienas mūsų padarom už “reikia” ribų? Ar po darbo grįžęs dizaineris eina  pelnytai “pasitūsint” į klubą ar kartais padeda savo mylimam šaškių klubui sukurti tai logotipą, tai naujus narius kviečiančias skrajutes? O ką grįžęs namo daro vienas geriausių šalyje pardavėjų? Krenta prieš televizorių ar padeda “Maisto bankui” parašyti projektą? Seth Godin tai vadina dovanomis – tai, ką tu duodi, nieko už tai nesitikėdamas. Aišku, tiek jo asmeninis pavyzdys, tiek daugelis kitų rodo, jog taip duodamas, tu ilgainiui imi ir gauti, bet… Tai yra šalutinis tavo davimo poveikis. Klientą gali aptarnauti su šypsena ir be jos – tu vis tiek būsi aptarnavęs klientą. Bet ilgainiui skirtumas bus akivaizdus ir jis vietoj kavos vienoje skylutėje, ateis nusipirkti į tavąją. Gal net litu ar dviem brangiau. Už tas dovanas, kurias tu pridėjai prie kavos nieko už jas neprašydamas. Jeigu už jas kažko prašai, tai jau nėra dovana (sąskaita: šypsena – 1 Lt) ir nepasieks savo tikslo.

Tai, ką daro dansu.lt, irgi yra tai… Na, mums nemoka už tai, ką darom. Kai kurie vis dar pasirašo po pseudonimais, tad net negalima būtų prikišti, jog jie čia varo savireklamą (ką, neabejoju, būtų smagu įžvelgti). Ir aš suprantu, kad tiesiog konfidencialumo įsipareigojimai draudžia dalintis įmonės know-how, bet neabejoju, kad šimtai dansu.lt skaitytojų ir patys turėtų ką pasakyti – vieni iš patirties, kiti iš perskaitytų knygų. Bet tai nevyksta – ne vienerius metus čia rašo tie patys keli žmonės. Ar pasidaline informacija prarasit konkurencinį pranašumą? O gal kaip tik – atrasit naujų klientų, partnerių? Štai neseniai turėjom Tado Puko įrašų seriją apie socialinę mediją, kurią užplūdo kritiką, jog mol viskas žinoma. Bet jis žinojo kodėl/kam rašo ir parašė. Kiti gi  patys prie rinkos tobulėjimo įžvalgomis neprisidėdami (nors akivaizdu, kad viską žino), puikiai moka tik kritikuoti. Gal būtų laikas ką nors savo vardu brūkštelt į dansu.lt? Lizard brain?

Prie progos, turint omeny, kad čia lankosi nemažai žmonių iš reklamos rinkos, taigi ir dizaineriai,  noriu paminėti labdaros parduotuvę “NOT A SHOP”. Visas jų pelnas skiriamas socialinės atskirties grupių kūrybiškumo ir verslumo skatinimui, bet svarbiausia, kad jų prekės – yra menininkų sukurti ir padovanoti darbai. Ne dėžėmis, ne vagonais – kam kiek atrodo ši idėja vertinga. Niekas jų neverčia to daryti, bet vieni nusprendžia, jog gali kažkam kažkuo padėti ir prisideda. Ačiū tiems, kurie jau ir kurie dar tik, perskaitę šį įrašą… Kiti, tikėtina, tik nusijuoks, bet į tokius Seth Godin “bucas” nenutaikytas – su jais susidoros gyvenimo realybė :)

Galiausiai… Nežinau ar kam po šio įrašo kilo noras paimti į rankas knygą arba apsilankyti konferencijoje, bet kaip ne itin didelis savipagalbos knygų gerbėjas, šį Seth Godin darbą apipintą darbinėmis realijomis rekomenduoju pavartyti kiekvienam, kuris jaučia, kad tame, ką veikia, yra šiek tien ne savo vietoje, kad kažką daro ne taip. Taip, yra knygoje ir tuščio pilstymo ir perdėm detalizuoto problematikos pristatymo, bet kai Seth ima tavo motyvaciją už gerklės, darosi ir silpna, ir pikta, ir jauti begalinį dėkingumą už nušviestą protą.

NUORODOS:
Seth Godin – Linchpin: Are You Indispensable? (amazon.com)
http://sethgodin.typepad.com/