Dansu Dansu

Jūsų dėmesiui – išsami VRS’ų Tado Pūko apžvalga apie socialinę žiniasklaidą (beje, ar galime tai vadinti žiniasklaida?) ir jos naudojimą. Taigi, pradėkime. Ir prašau kantrybės tuos, kurie viską žino.

* * *

Terminai „socialinė žiniasklaida“ ir „socialinė medija“

Lietuvoje plačiai naudojama socialinės žiniasklaidos sąvoka apibudinti priešpriešą tradicinėms žiniasklaidos priemonėms: TV, radijui, spaudai ir internetui nėra visai tiksli, nes apima tik tam tikrą veiklos sferą, ką angliškai vadiname social media. Šiame tekste anglišką terminą social media vartosiu kaip socialinę mediją, pastarąja suprasdamas kaip tam tikrą informacijos kanalą, o ne tik priemonę naujienoms skleisti.

Kas yra socialinė medija?

Interactive Advertising Bureau (IAB) – Jungtinių Amerikos Valstijų organizacija apjungianti įvairias reklamos ir technologijų kompanijas, nustatanti rinkos standartus ir teisinius rinkos veikimo pagrindus – socialinę mediją skirsto į tris kategorijas. Toks skirstymas yra patogus apsibrėžiant, kas yra socialinė medija ir nustatant skirtumus su tradicine žiniasklaida. Taigi socialinė medija tai:

Read the rest of this entry »

Gražus sekmadienis ne mažą dalį žmonių išginė į gatves. Pilnas Gedimino prospektas Vilniuje, bet tik iki “Olympic Casino” – paskui srautas ištirpsta. Kita prospekto dalimi kursuoja viena kita porelė ar šeima, pravažiuoja dviratininkas. Deja, niekas toje dalyje labai ir neužsibūna – tik praeina brodvėjumi ir tiek – ten nėra ką veikti. Ateis vakaras ir 20:00 gatvė bus visiškai tuščia.

Vis dažniau skaitome apie buvusių ir esamų miesto vadovų norą “atgaivinti” prospektą, kad ten virtų gyvenimas. Va Zuokas steigia “Fluxus ministeriją“, tokią iniciatyvą draugiškai palaiko Vilniaus kultūros ir meno skyriaus vedėjas Edmundas Žalpys, sakydamas, kad nereikia laukti, kol prospektui ateis paskutinioji (15 min.). Smagu ir ačiū už darbą, bet ilgalaikės naudos nebus. Norai teliks norais, kol tas pats miestas nesiims giluminių, strateginių pokyčių ir neapsispręs kas miesto centras yra – gyvenamasis kvartalas, kuriame svarbiausia gyventojo ramybė ar kultūrinio gyvenimo šerdis, kur vyksta nuolatinis judėjimas, atvažiuoja, laiką ir pinigus leidžia turistai?

Jau draugai vieniems užsieniečiams aiškino, kad hotel “viešbutis” – ne vietinis viešbučių tinklas, o žodžio “hotel” vietinė reikšmė. Ar tik nereiks dabar aiškinti,  kad “išnuomojamos patalpos” nėra minimalistinio stiliaus išparduotuvių tinklas?

Read the rest of this entry »

Produktas – ne reklamos centre. Tačiau tokiam klipui, skirtam kino salėms arba peržiūroms internete, to ir nereikia. Pirmuoju atveju “Honda” kerta per jausmus, o antruoju – ir per jausmus, ir šiaip žinai kieno reklamą žiūri.

10 balų.

Pavyzdžiai ir paaiškinimai.

Rekomenduoju paskaityti trumpą interviu su “Unilever’io” Babs Rangaiah, vp of global communications planning. Jame jis aiškina kodėl vienas didžiausių pasaulio gamintojų nutarė, kad trylikai prekės ženklų (“Lipton”, “Dove” dezodorantui ir kitiems) video sukurs ne agentūros, o vartotojai.

The company is partnering with video platform Web site Mofilm on the Consumer Creative Challenge, which offers a grand prize of $10,900. A jury of Unilever executives, agency leaders and prominent players from popular video sites will judge the entries and in October will select five winners for each brand as well as an overall winner, who’ll get the prize money.

Skaityti čia. O čia – dar šiek tiek.

Beje, anksčiau ar vėliau panašių bandymų atsiras ir Baltijos šalyse.

(pirma dalis) Geriausia iliustracija to, kaip mes multitaskin’am (switchtaskin’am) ir iš tiesų nesugebam to daryti – kalbėjimas telefonu vairuojant. Siūlau nuo to ir pradėti – paspauskit aukščiau esantį paveiksliuką ir pateksit į britų saugumo keliuose kampanijos THINK testą mobiliems vairuotojams. Gal nors tai suveiks? Pagrindinė žinutė ten, jog nepriklausomai nuo to ar telefonas laikomas rankoje, ar tai yra laisvų rankų įranga (kas tik parodo kelių eismo taisyklių formalumą ir atsilikimą nuo mokslo), kalbant avarijų tikimybė padidėja 400%, o reakcijos greitis sulėtėja iki 50% (blogesnis rezultatas negu, jeigu važiuotumėt lengvai viršydami leistiną alkoholio limitą). Žinoma, tai tik statistika ir galima toliau naiviai tikėti, jog esate išskirtinis ir netapsite skaičiais žuvusiųjų arba nukentėjusiųjų lentelėje.

Ir vis tik, kas realiai vyksta mūsų smegenyse, kai vienu metu bandome atlikti kelis darbus? Michael Posner “Trinity” modelyje išskyrė tris smegenų veikimo pakopas:
- Nuolatinis budėjimo režimas (smegenys budrauja priimdamos informaciją iš išorės laukdamos kažko netikėto)
- Orientacija (jeigu kažkas įvyksta, smegenys bando suprasti kas įvyko, kaip tai klasifikuoti, stengiasi surinkti daugiau informacijos)
- Vykdymas (nusprendžiama ką daryti)

O štai kaip vyksta switchtasking’as. Įsivaizduokit, kad sėdate prie prekių ženklo įvedimo į rinką strategijos… O po kelių akimirkų gaunate el. laišką iš kurio antraštės suprantat, kad vadovas reikalauja informuoti, kodėl jūsų partneriai gavom trim silkių dėžutėm mažiau negu žadėta.
1. Aliarmas. Kraujas patenka į prefrontalinę žievę – praneša, kad tuoj reiks kažką daryti (strategiją, po velnių!).
2. Aktyvacija. Smegenims siunčiami du signalai: vienas koduoja informaciją, kitas – ieško užduočiai atlikti reikalingų neuronų.
3. Atsitraukimas. Smegenys sulaukia aliarmo (el. pašto), jog reikės vykdyti naują užduotį ir atšaukia anksčiau vykdytą užduotį.
4. Aktyvacija (vėl du signalai, tik šį kartą tie, kurie reikalingi sureaguoti į el. paštą).

Norit tikėkit, norit ne, bet šis procesas vyksta kiekvieną kartą, kai bandom peršokti nuo vienos užduoties prie kitos. Tai yra, jeigu jūs važiuojat automobiliu ir kalbate telefonu, jūs nuolat atsijungiate nuo vairavimo, kad bendrautumėt ir tuo pačiu nuolat atsijungiat nuo bendravimo, kad vairuotumėt. Jeigu pokalbis telefonu yra ne apie orą, bet bandymas kurti svarbius veiksmo planus, avarijos dievas žvengia jūsų bagažinėje. Read the rest of this entry »

Kadangi mano skaidrės darytos pranešimui LOGIN’ui šia tema buvo labiau skirtos salei apšviesti negu išsinešimui, bandau trumpai atgaminti pagrindines mintis, kurios tikiuos ne tik prisidės prie produktyvumo didėjimo ir noro multitask’inti mažinimo, bet ir išgelbės vieną kitą gyvybę. Rimtai.

Greitas gyvenimo tempas ir multitasking’as yra lyg sukurti vienas kitam, tačiau tyrimai rodo, kad kuo daugiau užduočių bandome atlikti vienu metu, tuo realiai jų atliekame mažiau. Štai, kaip tai atrodo pavaizdavus grafike:

Logiškai atrodo paaiškinimas, kad kuo daugiau multitask’iname, tuo geriau tai sugebame daryti. Todėl dažnai gali girdėti: mano vaikas tai ir muzikos gali klausytis, ir žaidimus žaisti, ir susirašinėti su draugais, ir pamokas vienu metu daryti gali. Negali. Taip tik atrodo, tačiau paskaičiavus jo darbo efektyvumą, gautume labai skystus skaičius. Kodėl taip yra? Read the rest of this entry »

Arba jeigu taip padarytų “Kalnapilis” ir “Paulig”? Nuolaidos pagerėtų stipriai. Aišku, žiniasklaidos reklamos skyriai Lietuvoje prieštarautų, kad jie turi pirkti atskirai, nes jų niekas nesieja. Bet ką reiškia “niekas nesieja”? Iš tiesų, kodėl jie negali pirkti kartu?

Štai JAV pavyzdys: “PepsiCo” ir “Anheuser-Busch InBev” praėjusių metų pabaigoje pasirašė “joint-purchasing agreement”. Jo pagrindu bus kalbamasi su žiniasklaidos grupėmis dėl dar geresnių sąlygų. Reklamos kūrimas bei media planavimas tebelieka atskirai.

Daugiau apie visa tai yra čia.

O ką, jeigu tai pabandžius įgyvendinti Lietuvoje?

Panašu į viralą – teaserį. Kaip jums atrodo?

Po praėjusių metų “Adrenalino” fiasko (leisiu sau taip pavadinti) šiais metais sukti renginio organizavimo girnas keliems vienišiems entuziastams sekasi kol kas sunkiai. Pinigų nėra, gerų darbų – mažai (taip kalbama), noro kažko bendrai imtis – irgi. Bet ne tik reklamos sfera tokia išsikvėpusi. Pavyzdžiui, rinkodaros pasiekimų konkursas “Password” negali pasigirti nei pretendentų gausa, nei besiregistruojančių klausytojų skaičiumi. Šių renginių fone pergalingai spindi tik “Login 2010”, jeigu neklystu, tapęs pačiu sėkmingiausiu per savo istoriją.

Kas darosi? Ir ką daryti? Atsakymas į “kas darosi”, man atrodo, yra dvigubas. Pirma, mūsų rinka – maža, žmonės – vis tie patys, užsakovai – tie patys, laimėtojai – tie patys. “Award-winning” darbus dažniausiai gali kurti tik gavęs kelis stambiausius užsakovus, kurie turi resursų eksperimentams. Tad visi vieni kitiems įkyrėjo. Neturiu duomenų, bet bent jau stebint iš žiūrovo kėdės atrodė, kad metai iš metų susidomėjusių darėsi vis mažiau.

Antra, praėjusių metų žiaurus ekonominis nuosmukis apnuogino paprastą tiesą – eksperimentuoti žmonės sau leidžia tada, kai jie yra atsipalaidavę. Kai rinka auga, pirkėjai patys veržiasi pas tave, tu nuo jų atsmušinėji, keli kainas ir blogai aptarnauji (nes “aš – vienas, o jūsų – daug”), bet jie vis tiek perka. Tačiau praėjusiais metais, kai buvo nukarpyti biudžetai, marketingo skyriai grįžo prie šaknų – išgyventi reikia už minimalius kaštus. Tad dingo prašmatnios reklamos, dingo netradiciniai media sprendimai, o atsirado dalykai, kurie yra paprasti, bet duoda rezultatą – pardavimus (tai gali būti ir emocinga reklama su “hard sell”, ir išmėgintas reklamos scenarijus, ir sena gera TV cum internet).

Tad ką daryti? Spjauti ant klaninių interesų ir sujungti “Adrenaliną” su “Password”. Arba tiesiogiai, arba idėjas. Reklama turi būti efektyvi ir duoti naudos užsakovui. Prizų neturi laimėti pseudo reklamos, kurios nesugeneravo pokyčio atitinkamose marketingo metrikose. Dabar, kai Kanuose arba Lietuvoje garbinamos vienos ar kitos kampanijos, visiškai negalvojama kaip tai atsiliepė pardavimams. Pavyzdžiui, “Best Job in the World” kampanija, skirta turistų skaičiui į Queenslandą padidinti. Ji susižėrė begalę liaupsių, bet apie rezultatus pardavimų prasme ką nors sužinoti yra beveik neįmanoma. Štai čia yra vienas iš šaltinių, kuris sako, kad kampanija kažkokių rezultatų davė (bet nenurodomi kelti tikslai). O paskutiniame “Admap” numeryje buvo suabejota jos sėkme.

Taigi, kai mes “Adrenaline” dabar džiaugiamės ir įteikiame strėlę už gerą radijo klipą, kuo mes džiaugiamės? Ar žinome kiek jis pardavė vitaminų pakuočių? Kiek jis padidino naujo automobilio “purchase intent” arba paprasčiausiai “brand awareness”? “Emotional connection”?

Sujungdami reklamos ir marketingo šventes į vieną, išbrauktume ironiškas šypsenas iš reklamos užsakovų veidų, padidintume lankytojų skaičių, lavintume rinką bei įrodytume CEO ir CFO, kad reklamos ir marketingo žmonės moka ne tik kompanijos finansinį “top line” gadinti. Juk visiems įdomu sužinoti ir efektyvias marketingo strategijas, ir sprendimus reklamoje, kurie spindi ir tauriu kūrybingumu, ir dar leidžia sulaukti draugiško CFO paplekšnojimo per petį.

Lietuva per maža atskirai švęsti.