Kov 26, 2010
Kodėl alaus kuponai turi būti dalinami su sauskelnėm
Visai neseniai Twitter’yje įmečiau žinutę, kaip “Harvard Business Review” rašė, kad “Tesco” Anglijoje parduodant sauskelnes kartu dalina ir alaus nuolaidos kuponus. “Tesco”, sekdama savo klientų pirkimo įpročius pastebėjo, kad su sauskelnėm išauga alaus pardavimai. Paaiškinimas labai paprastas – gimus vaikui, vyrai mažiau turi laiko leisti pub’e, tad daugiau perka alaus namams. Lietuvoje nieko panašaus neteko girdėti – apskritai, pas mus, tik tokios analizes užuominos.
Paskuriniame “Login’e” Darius Bagdžiūnas, kalbėdamas apie privatumo nykimą, klausiamai, bet su doze sarkazmo kvietė įsivaizduoti kaip verslo korporacijos apie mus žinos viską – kada ką pirkome, kur buvome, su kuo, kiek išleidome ir t.t. Dalykas tas, kad, Darius, projektuodamas ateitį iš tiesų kalba apie jau egzistuojančią dabartį… (žr. pirmą pastraipą apie sauskelnes ir alų). Kas kart, perbraukdami savo “premiją” “Bitutėje” ar duodami savo “Ačiū” kasininkei, mes savanoriškai atskleidžiame taip saugomą privatumą. Patys. Kitas klausimas, ar PC ta informacija panaudoja savo ir kliento labui? Lietuvoje, žinau tik vieną organizaciją, kuri aktyviai dirba su kliento informacija ir daro tai itin gerai. Dėl tam tikrų sumetimų kompanijos pavadinimo negaliu minėti.
Iš esmės turime du svarbius reikalo aspektus: a) Kliento privatumo lygis, b) įmonės sugebėjimas sukurti pridėtinę vertę klientui pasinaudojus jo savanoriškai suteikta informacija.
Iš vienos pusės visuomenė gali reikšti nepasitenkinimą, kad kompanijos siekia pasipelnymo pasinaudodamos asmenine istorija, tačiau kaip visuomenė reaguotų, jei toks reiškinys padėtų gerokai sutaupyti ar būtų aktualus? Ar tas vyriokas labai piktinasi “Tesco”, jei ji jam davė tai ko reikia ir tada, kada to reikia labiausiai?
Privatumą esate seniai praradę – paskaičiuokite kiek visokių kortelių nešiojatės piniginėje. Visos tos kompanijos apie jus kažką žino – vienos daugiau, kitos – mažiau, bet jūs, kaip klientai iš to naudos turite mažai.
Įmonės gali teisintis, kad pasinaudoti informacija draudžia įstatymai ar klientai skundžiasi, bet jei jos neparodo klientui vertės, nenorėkime, kad klientas mylėtų tik už tai, kad jis nešiojasi plastiko gabalą rankinėje.
CRM – iki skaismo pažįstama abreviatūra, nors joje yra užkoduotas “management”, dažniausiai CRM priskiriame IT skyriui, nes tai – “kažkoks” softas. Netiesa. Infomacijos ir ryšių analizavimas yra tikrasis CRM, bet ne programa ir net ne pati informacija. Tas pats “Harvard Business Review” apskritai rekomenduoja “revoliucionuoti” marketingo suprotį ir net keisti marketingo skyrių struktūrą įvedant privalomą pareigybę – Chief Customer Officer (CCO). Funkcija nėra nauja, tokia egzistuoja taip vadinamose “customer-centric” organizacijose, bet šiuolaikiniame ir ateities socialinių ryšių pasaulyje “ne consumer-centric” kompanijų tiesiog nebeturi būti, todėl vis gilesnis kliento elgsenos suvokimas tampa esminiu faktoriumi. Ir tikrai, jei imsite gilintis, tikiu, rasite daugiau koreliacijų tarp, atrodo, nesuderinamų dalykų – ne tik sauskelnių su alumi.
Labai lengva suzinoti imone kuri aktyviai analizuoja jusu pirkimo iprocius: ogi ta pati kuri nepamrsta kiekviena syk paklaust “ar neturite musu nuolaidu korteles…”.
Sekanti nuolaidu kortele turetu buti su GPS itaisu, kad galetu sekti visa para.
Ir zinoma uz tai suteiks 71ct nuolaida per menesi.
Jei man tai suteikia finansinę naudą, tai man nusispjaut, kad prekybininkas žino, kada ir ko aš užeinu į tuliką ir ką aš vakar vakare dariau su žmona.
kažkokie visi jautrūs
http://www.gnu.org/philosophy/right-to-read.html
To Marius: ilgainiui nuo to priklausys ir tavo draudimo imoka, atlyginimo dydis.
Ko gero tai neisvengiama.
Kita vertus norvegijoje visu zmoniu atlyginimai viesi, juos galima rasti internete.
„Jei yra dalykų, apie kuriuos nenorėtumėte jog žinotų kiti, gal neturėtumėte daryti jų išvis?“
Tadai, aš tikrai nenorėčiau, kad pasklistų informaciją apie tai, kaip aš myliuos arba kakoju, tačiau nei vieno, nei kito nenorėčiau atsisakyti.
Man su tuo privatumu, kai kalbam apie nuolaidų kortelės ir pan., užkliūva kitas dalykas – neinformavimas apie jo atsižadėjimo niuansus. Pvz., Kino pavasaryje tau siūlo laimėti kelionę į Tunisą mainais į tai, kad gausi trijų kompanijų naujienlaiškius. Kai nežinau, kokiais kiekiais jie siųs, atrodo daugokai. Kai neparašyta, kaip paprasta jų atsisakyti – visai ir nesinori prasidėti. Tas pats ir su IKI/Maxima nuolaidų kortelėm. Jeigu imi tokia, reiškia tave domina jų siūlomos nuolaidos, bet kai turi padėt varnelę prie “Jūsų duomenys bus naudojami rinkodaros tikslams” ar pan., tai nežinai ko tikėtis, kokiu mąstu tave bombarduos. Parašytų, kad tai yra vienas naujienlaiškis per savaitę ir būtų ok, dabar gi kvepia 1984 ir didžiuoju broliu. Man šio reikalo maštabiškumas ir neapibrėžtumas yra priežastis, kodėl piniginėje turiu tik ID ir porą banko kortelių.
Ot problema – susikuri antra el.paštą, į kurį nukreipi visus naujienlaiškius. Kai bus aktualu – pasižiūrėsi, o jei ne jie nešiukšlins pagrindinės dėžutės.
Jei prekybcentris surinko duomenis, kad aš ypač dažnai perku tam tikrą produktą ir dėl to atsiųs informaciją apie nuolaidą, manau nebus nuo to labai blogai.
Tai tame ir esmė. Jeigu tau atrodo, kad nieko blogo (gal net gerai), tai nesinorėtų informacijos apie esminę nuolaidą rasti kas pusmetį tikrinamame e-pašte. Bet tuo pačiu nesmagu ir galvoti, kad pridavęs tikrą adresą, skęsi spamo jūroje.
Tai visa ta globali isterija tik dėl kelių laiškų pašto dėžutėje? nemanau kad dėl to… atraskit svaresnių argumentų, kol neišvadinau isterikais :)
Čia galioja principas “lašas po lašo ir…” Tu neturi jokių garantijų, kad tai bus vienas kitas laiškas. Skaitmenoje surenkama informacija iš principo yra lengvai kopijuojama, perduodama. Tai, kas kad visi sako, jog jūsų duomenų niekam neperduosim – bet kurią dieną gali nusipirkti 10 000, 100 000 e-paštų duombazes.
ok, blogai suformulavau klausimą – ar visas tas bruzdesys susijęs tik su spamu? nesvarbu kokiais kiekiais ir forma. Kažkai visi bruzdantys, nepateikia argumentų apart spamo ir kad kažkas kažkur perduos kažkokius duomenis.
p.s.
vienok, niekam neįdomu, kad Danutė Sodroj apie jumi žino beveik viską, nuo mokyklos iki pat kokia liga sirgai kai biuletenį ėmei.
jum baisiau kad kažką sužinos privatus asmuo ar įmonė?
ir ko JŪS bijot? Konkrečiai galima?
Nu, aš tai tiesiog psichas ir tai pasireiškia mano nenoru, kad apie mane žinotų tie, kurie nenoriu, kad apie mane žinotų. Fair?
tavo norą gerbiam ir užskaitom.
p.s.
vienok savo e-paštą ir mobilką dalini visiems :)
Visiems yra gal kiek per skambus pasakymas – tiems, kam to reikia.
Pauliau, po formaliu užrašu “rinkodaros tikslai” slepiasi ne tik “spam’o” siuntimas, tačiau ir teiravimasis nuomonės, apklausos apie teikiamų paslaugų kokybę ir pan.
Kitas dalykas, nurodžius, kad tu gausi po 1 naujienlaiškį į ketvirtį, žudai lojalumo kortelių žmonių kūrybiškumą ir judėjimą į priekį, kadangi jie daugiau nieko tau pasiūlyti ir negalės…
Aš visiškai sutinku su straipsniu, kad šiandien dienai dauguma įmonių dar nemoka išnaudoti savo turimos duomenų bazės ir nesugeba klientams parodyti vertės, kurią jie gauna būdami lojaliu įmonės klientu. Tuomet, kai patys vartotojai jaus vertę turėti nuolaidų kortelę, o marketingistai išmoks turimus duomenis išnaudoti efektyviai, tik tada turėsime “win-win” situaciją ir lojalesnius klientus.
Užskaitau šitą Dansu straipsnį ir linkiu, kad atsirastų daugiau tokių gerų užsienio pavyzdžių, iš kurių lietuvaičiai galėtų bent šiek tiek pasimokyti.
ar, tu Pauliau Rymeiki darbo neturi?
Jei taip vadinamas “spam’as” būtų naudingas – turinys agreguotas pagal poreikius, tie laiškai jau nebebūtų “spam’u”.
taip jau senai ir daugelis lt įmonių renka panašią informaciją, tik kad personal pasiūlymų nepateikia. pirmasis žingsnis link to buvo omnitel su asmeniniu planu.
http://area.lt/lj2/tiche-salotos-nuryk-greiciau.jpg
Na seniai niekam ne paslaptis, kad maxima aktyviai data mining’u uzsimineja is duomenu “aciu” korteles
ir kas iš to? duomenų turi o vat pasinaudot nemoka :)
Porų salotos ir minerūcha made my day :D